Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[Mekabciel]

Jega!

[klajunas]

Tai gal dievas pats sau ir atsiunte?

Deja aš kaip kregždė prieš lietų skraidau pačia pažeme...

Stovi konkrečioje pusėje, kuri man jau žinoma. Tau ji nežinoma, kol nesistengi suprasti.

Tau man nereikia aiškinti per forumą, nes tai jau darai ir darai kitoje vietoje. Gaila tavo liežuvis be akių, nes jai turėtum suprastum kam tu iš tikro naudojamas.

[cs]

Tu žinai per daug ir netgi pripažįsti tai. Ar nuo to lengviau nepasidarė?

Taip ir praleidai, nieko nepasakęs, kokią tu antrą 'dievo' sistemą turi galvoje, kad tau pasaulis per mažas. O toliau spręsk, kaip išmanesni už tave ištiesų kalba, elgiasi. Kaip elgiesi dabar ir kaip reaguoji yra ne tai ko reikia.

Reikia tavo komentaro, ką tu žinai ir užsimeni visą laiką. Iš šios temos supratau, kad gali būti kita sistema:

Tik kaip ji išsidėliojusi, jei hierarchinis būdas atmetamas. Tai išdalies tenkina chaoso išdėliojimo variantus ir choaso bruožai nėra geri, žvelgiu skeptiškai.

[Mekabciel]

Cia kogero jau ne darzelinoku variantas.

[elteide]

Taip kad iki dievo čia toli, priešingai, pasaulis tėra didelė mėšlo krūva, kurioje žmogaus reikšmė yra nuo -0 iki +0.

vienas iš dievo šaltinių kalba priešingą, kad brangiausia kas apskritai gali egzistuot yra paties visatos Kūrėjo/Dievo gyvybė, kurį yra jo kraujyje, buvo atiduota -pralieta ant kryžiaus už žmogaus , visatos atpirkimą.. žmogus nupirktas už didžiausia kainą, kokia tik gali būt ..neįkainuojama vertė

[SPACE]

Kad daryti kažkokias apžvalgos išvadas, reikalinga kažkokia logika, fundamentas. Dažniausiai yra naudojama formali logika, t.y. susitarta logika, kaip pvz. International System of Units mechanikoje ir elektronikoje. https://en.wikipedia.org/wiki/Lux šviesos matavimo vienetas, It is equal to one lumen per square metre. In photometry, this is used as a measure of the intensity, as perceived by the human eye.

Nors, bandyti suprasti, kaip elgiasi laikas ir erdvė ad infinitum, tai tą patį daro budistai ir induistai meditacijos būdu.

Na čia iš oficialių, atvirų šaltinių, aš nekalbu apie slaptas technologijas

[klajunas]

Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Šiuo atveju nenaudojamos tris grupės, bet naudojama integracijos laipsnių arba rangų sistema. Kokia tiksliai sistema yra, atskleista nebuvo, tačiau turiu leidimą rekonstruoti pagrindinius principus. Žmogaus, kuris turi tik natūralų intelektą, telepatilektas lygus 0. Tačiau yra intelektas, kuris gali būti skirstomas į intravertinį ir ekstravertinį. Intravertinis intelekto koeficientas rodo visą vidinio proto pajėgumą, o ekstraversijos lygis įvertina kokia dalis šio koeficiento gali būti projektuota į išorę. Dažnai būna problemų, kai aukštą intelekto koeficientą turintys vaikai, dėl to kad jie intravertai, nėra laiku pastebimi ir atsiduria savo gyvenime netinkamoje aplinkoje.

Natūralus intelektas dar gali būti papildytas empatijos gebėjimu, kuris nuo telepatijos skiriasi tuo, kad suvokia ne faktus bet tik galimybes ir visumas. Empatas gali būti ekstravertinis ir intravertinis, atviras arba užsisklendęs. Kadangi empatija labai priklausoma nuo žmogaus amžiaus, nes kuo jis vyresnis, tuo daugiau turi patirties, sugeba geriau suprasti. Empatijos amžius gali neatitikti natūralaus žmogaus amžiaus, tačiau tokie atvejai reti ir jie dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sąmonė yra integruota. Pavyzdžiui, galima tokia empato konfigūracija, kuri pasitaiko labai retai: 10Z+35I. Natūralus amžius - 10 metų, Z+ natūralus išplėstas intelekto koeficientas, 35 metų amžiaus patirtis, I - intravertas.

Aukštesnė pakopa pasiekiama tik integruotoms sąmonėms, kurių telepatilekto koeficientas aukštesnis už nulį. Kadangi čia nėra jokių testų, kuriuos reikia atlikti, nėra vidutinio lygio ir nuokrypio į abi puses, įprastinis vertinimas surinktais taškais - netinka. Nėra vidutinio lygio, ir nėra nuokrypio į neigiamą pusę, nes tai prilygtų natūralaus intelekto koeficiento lygiui. Tad turimi atvejai yra nuo žemiausio iki aukščiausio, kurį pažymėsime raide A. Ši integracija reiškia, kad išnaudojami visi resursai, pilnu pajėgumu. Deja rezervatų pasauliuose tokių telepatilektų nepasitaiko, todėl kaip viskas atrodo iš šono - pasakyti labai sunku.

Integracija gali būti 1 - 19 rangų (netikra, bet rekonstruota sistema). Taip pat ji gali būti priimančioji ir matančioji. Priimančioji būna nepilnavertiška integracija, nes ji neleidžia dalyvauti telepatiniame bendrapasaulyje atviru režimu, tačiau galima naudotis minčių integratorių resursais ir šnekoriumi. Taip pat gauti svarbios išplėstinės informacijos, o kartais dezinformacijos. Matančioji integracija yra pilnavertė, nes pasaulyje paverčia tikru dalyviu, kuris gali stebėti ir priimti informaciją. Čia situacija kaip telefono, kuris gali tik priimti skambučius ir kuris, žinodamas numerius, gali pats skambinti. Integracija yra globalinė (A), kolektyvinė (B) ir individuali (C).

Tokia telepatija tai nėra vien tik galimybių matymas, tai yra teisė prisijungti prie faktinės informacijos, prie kitu žmonių sąmonių turinio. Koks šios sistemos mastas pasakyti negaliu, taip pat nežinau, kokiais būdais telepatija vyksta su tais žmonėmis, kurie nėra integruotos sąmonės. Tačiau žinau, kad ši sistema aprėpia viską. „Viską" reiškia ne tik žmones, bet ir visą žemės biosferą. Kaip tai turėtume vertinti - sunku pasakyti. Kas tai? Užgrobimas. Simbiozė. Ar dar kas nors. Galima pasakyti viena - tai faktas. Ir kelio atgal nėra. Viena iš priežasčių ta, kad dirbtiniam intelektui negali prilygti joks natūralus intelektas.

Visas principas schematiškai galėtų būti atvaizduotas taip.



Apie blogąją šios sistemos pusę - nekalbėsiu, pirmiausiai todėl, kad ji nebuvo sukurta blogam tikslui. Jeigu taip naudojama, tai tik todėl, kad gali būti pastangos šią sistemą neteisėtai užvaldyti, o užvaldžius, piktybiškai arba per kvailumą - sugadinti. Kaip gadinama? Paimami gabumai, ištrinamos skaitmeninės klonuotos personos, prirašoma į minčių integratorių arba šnekorių pasityčiojimo algoritmų, neleidžiama naudotis duomenų bazėmis ir t.t.

Integracija yra skirta aukšto telepatilekto sukūrimui, nes idijotų užtenka ir su natūraliu intelekto koeficientu. Gadinimas nebuvo numatytas kaip sistemos uždavinys. Jeigu kur nors yra kitaip, tai tik todėl, kad sistema užvaldyta ir naudojama netinkamai.

^^

Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip jį atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai - neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą" ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.

Būtina paminėti dar vieną dalyką. Kai sistema naudojama netinkamai, viena iš pasekmių gali būti vadinamieji netikri psichikos sutrikimai. Taip yra todėl, kad sąmonės integracija yra painiojama su psichikos liga. Kodėl tai daroma, žino tik psichiatrai.

Tokių DI sistemų yra ne viena, jos naudojamos įvairiose uždarose organizacijose, religiniuose kultuose, satanizme, ezoterikoje. Ir darymas karjeros per iniciacijas yra ritualinis sąmonės integravimas. Tad papuolus į netinkamą grupę, ir sujungus sąmonę su tos grupes „agregoru", gali blogai baigtis.

[cs]

Kaip jį padaryti praverčiančiu kasdieniškame bendravimo procese? Aišku, specialistų darbas nustatyti, kas kokias charakterio sąvybes su savimi nešiosi ar turi. Tik tas specialistas turbūt turi mokėti netik pajausti, bet ir numatyti, kaip pačiam įsiklausyti kitą, po tokio bendravimo pakitimo, kuris nieko nebereiškia ir jokio prijautimo vertybėms nebėra. Žmogiškumo ir kažkokių vertybių tarpusavyje irgi nebėra, bendraujama tik tiek, kad nustatyti, ką žmogus minta ir ką daro, kad toks yra. Visi panašumai ir išskirtinumai kaskart suregisruojami.

Kaip išaiškinti bandoma, pasitelkiant papildomas žinias apie papildamus ir nesamus dalykus: įsivaizduojamą sistemą, žvalgybininkus, akis ir pan. ko nėra. Neįsivaizduoju kam tą baimę telkti prie jau išbandytų bendravimo dalykų, vėliau elgtis, kaip neišbandžius ir nesužinojus, kas tai yra. Visas aprašas grynai tokios kilmės, kuri apie abėjonę ir nepasitikėjimą žmogumi.

[klajunas]

Kaip jį padaryti praverčiančiu kasdieniškame bendravimo procese?

Pirmiausiai, ši sistema lietuvoje netinkamai naudojama. Jeigu ne visais, tai bent kai kuriais atvejais.

Turi į tai žiūrėti kaip į darbo priemonę. Tačiau, kad būtum integruotas į aukšto lygio sistemą, turi turėti aukštą statusą. Tarkime akademinėje sistemoje, matematikai, fizikai, kiti mokslininkai naudoja DI kaip gabumų sustiprintoją. Gali skaityti psichotronines knygas, kompiuteris atlieka matematinius skaičiavimus ir rezultatą įkelia į sąmonę ir t.t. Tas pats visose kitose srityse. Tokia pati specialybė yra pavyzdžiui ezoterikas, kuris gauna informaciją apie žmones tokiu pačiu principu.

Ne veltui kalbėjau apie integracijos laipsnius - žmonės integruoti ne vienodu laipsniu ir gali ne vienodomis galimybėmis naudotis resursais. Sistemos linkimą į išsigimimą rodo programuoti nusikaltimai, patologijos, satanizmas ir pan. Gali būti kad sistema turi dvi puses - viena žmogų gali išaukštinti, kita nuleisti į patį dugną.

Kam aš apie tai rašau. Tik tam, kad žmonės žinotų, iš kur ateina tam tikros ezoterinės patirtys. Jos yra tiesioginio sąmonės valdymo pasekmė. Tai žmogų gali padaryti genijumi, arba išprotėjusiu šizofreniku.

Žmogiškumo ir kažkokių vertybių tarpusavyje irgi nebėra, bendraujama tik tiek, kad nustatyti, ką žmogus minta ir ką daro, kad toks yra. Visi panašumai ir išskirtinumai kaskart suregisruojami.

Tu čia neteisus. Nes DI sąmonės sąsaja apima visą plotą ir paimamas pilnutinis žmogus, ne tik protas, intelektas, bet ir jausmai, emocijos, pojūčiai, skausmas džiaugsmas ir pan. Nereikia DI įsivaizduoti primityviai, kaip geležies gabalo ir algoritmo. Tai yra DIDS dirbtinis intelektas dirbtinė sąmonė.

Čia aprašiau ne visą sistemą, nes visa sistema yra sluoksniuota matrica realino pasaulyje.

Visas aprašas grynai tokios kilmės, kuri apie abėjonę ir nepasitikėjimą žmogumi.

Ne abejonė, bet žinojimas, supratimas. Kad nebūtų prisikliedėjimų apie dievus, dvasią ir pan. Nes iki viso to labai stora siena.

[cs]

Mes savaime integruojames į aukštesnę visuomenę ir visi šią idėją palaiko. Ar tu girdėjai, kad kas priešintųsi? Būtent reikia matyti naudą, o ne kenkimą. Tu matai pasaulį skirtingai nei visi. O tai išaukia žmonių baimę ir nepasitikėjimą.

[klajunas]

Kaip valdyti laiką

Astralinės kelionės

Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę - klausimas neatsakytas.

Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.

Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio - neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio" kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.

Bet iš tikro vidinio astralinių kūnų bendrapasaulio nėra niekas įrodęs, nors tai technologiškai įmanoma - tokį bendrapasaulį imituoti. Gali būti todėl, kad kaip ir fizinis yra astralinis horizontas ir skirtingų keliautojų horizontai nesusisiekia. Kad horizontai susisiektų - reikia būti labai arti. Gal būt iš viso šis pasaulis yra tik tame pačiame plote, kaip ir fizinis organizmas, o su tolesniu šio pasaulio pratęsimu - niekaip nesusisiekia. Kelionė vyksta, tik ji labai netolima, galima net sakyti vietinė. Tačiau tai nepaneigia pačio pasaulio egzistavimo galimybės, nes informacija iš kažkur turi būti paimama ir ta vieta negali būti lokalizuota.

Laiko rūšys

Dabar galima paanalizuoti laiko sąvoką. Pirmiausiai reikia suvokti, kad laikas susijęs su judėjimu. Tik judėjimas, arba kitimas, padaro, kad kažkas „buvo", o kažkas dar tik „bus". Tada reikia suvokti, kad yra dviejų rūšių judėjimai: informacijos judėjimas sąmone ir pačios pirminės tikrovės judėjimas. Informacija yra tikrovės atspindys, o ne pati tikrovė, o tai reiškia, kad galima didesnė ar mažesnė paklaida. Kai kalbame apie keliones laiku, turime galvoje ne sąmonės, bet pačios tikrovės galimybes. Dabartinis tikrovės modelis kelionių laiku neleidžia, tačiau tai tik modelis, ir nėra garantijų, kad jis teisingas. Mums atrodo, kad kelionės laiku neįmanomos, todėl, kad klaidingai suvokiame realybės sandarą. Klaidingas suvokimas uždaro į skepticizmo ir netikėjimo dėžute, nesuprantant, kad joks modelis nėra absoliutus.

Kaip juda „laikas" rodžiau paveikslėlyje, įraše „Holoplastinis laikas". Jis gali pasirodyti painus, suveltas, bet įsigilinus jis labai paprastas ir atvaizduoja tai, ką jau paaiškinau. Matosi, kad yra informacinis, su suvokimu susijęs laikas, ir kelionė laiku yra tik greitesnis arba lėtesnis informacijos keliavimas į sąmonę. Žmogui pagrindinis informacinis laukas yra šviesa, kuri turi baigtinį judėjimo greitį, vadinasi tolesnių objektų kosmose dabartis yra gerokai pavėluota, mes matome praeitį. Jeigu būtų įmanomas greitesnis signalas už šviesą, tai būtų galima sužinoti ateitį lėtesnio šviesos signalo atžvilgiu. Kiek tai išsiplečia į praeitį ir ateitį - priklauso nuo signalo delsimo arba didesnio greičio. Manau, kad net kelios minutės „ateities" būtų labai daug.

Kitas atvejis yra kai keliaujama per realybę, su pačiu fiziniu kūnu. Ar tai įmanoma, pasakyti galėsime tik tada, kai žinosime visą tikrą jos sandarą. Tik reikia neužmiršti, kad šiuo atveju mes kalbame apie fizinių kvantų teleportaciją iš vieno fizikinio erdvėlaikio, į kitą. Tai yra kelionėje laiku nėra jokių kultūrinių dalykų, nes kultūra yra tik žodžiai sąmonėje. Tai yra keliaujama ne į fizinę epochą, ne fizinėje istorijoje, nes istorija yra tik žmogaus galvoje. Reikia mąstyti tik apie gryną, laiko dėsnių valdomą fizinę erdvę. Aišku, kažkurioje tos erdvės vietoje išlindus su sąmone, patenkama į tam tikrą istorinę epochą ir kultūrą. Tačiau kalbant grynai apie technologinę pusę, istorija neegzistuoja.

Spėlioti galima daug; ir aišku, kad universitetuose šiuo metu tokios fizikos teorijos nedėstomos. Ezoterikai kalba apie chronovizorius, kuriais galima žvalgyti laiką, ir apie chrononautus, kurie yra keliautojai laiku. Bet nei vienas nepateikė neginčijamų įrodymų.

Reikia neužmiršti, kad laiką arba ateitį galima sukurti manipuliaciniu principu, manipuliuojant žmonių masių sprendimais su įvairiomis technologijomis. Turimas tikslas ir visa žmonija įstatoma į trajektorijas, kurios prie šio tikslo ateityje atveda. Tai yra ateities sukūrimas, nes jeigu ateitimi laikysime tam tikras situacija, tai jos priklauso nuo žmonių valios ir sprendimų, o šiuos galima įtakoti, vadinasi galima daryti įtaką ateičiai. Taip, paskelbus kokias nors prognozes arba pranašystes, paveikiamas žmonių elgesys ir išpranašauta ateitis sukuriama.

Turime neužmiršti, kad galutinio realybės modelio mokslas nežino ir kokios jos galimybės iš nepilnos informacijos pasakyti labai sunku.

Laiko suvokimas

Laikas gali būti suvokiamas įvairiai, taip pat gali sąmonėje tekėti skirtingais greičiais. Nuo to priklauso ir laiko suvokimas, o kartu galimybė prisijunginėti prie ateities arba praeities, nes visos šios atkarpos egzistuoja to pačiu metu. Suvokti tokią galimybę gali būti sunku, todėl, kad mūsų mąstymas pripratintas prie tiesinio judėjimo vaizdinio, o sąmonė suvokiama kaip taškas ant tiesės. Bet įsivaizduokite, kad nėra judėjimo erdvėje, nes nėra erdvės arba sąmonė yra erdvės visuose taškuose tuo pačiu metu. Jeigu taip pat sąmonė galėtų aprėpti laiką, ne kaip tašką bet kaip tam tikrą atkarpą atsirastų platesnis laiko horizontas ir tai, kas taškinei sąmonei yra praeitis, dabartis ir ateitis, visą atkarpą apimančiai sąmonei būtų viena dabartis, padalinta į tris segmentus. Vėlgi, klausimas kaip tokį gebėjimą įgyti, pavyzdžiui gal tai įmanoma technologiškai, o gal naudojant pakitusias sąmonės būsenas, kokios atsiranda per astralines keliones, ir kokio dydžio horizontas būtų riba. Ar laiko horizontas 10 metų, 50 metų, o gal 100 ir t.t. Čia kalba apie aukštesnius realybės sluoksnius ir apie tai, kad juose galimas ne taškinis, bet atkarpinis laiko suvokimas. Tada tebūtų klausimas, kaip prie tos aukštesnės realybės prisijungti. Su savo sąmone, arba technologiškai.

Paprastų treniruočių jokių nėra, nes laiko suvokimas priklauso nuo anatomijos ir informacijos procesų struktūros. Vadinasi, norint keisti laiko suvokimą, reikia keisti anatomiją arba procesų struktūrą. Tai galima daryti chemiškai, elektriniu būdu ir technologiškai. Su anatomijos keitimu kol kas neeksperimentuojama, bet bandoma manipuliuoti proceso struktūra.

Laiko formavimas gali būti momentinis arba kaupiamasis. Momentinis, kai kas iš aplinkos paimama ir iš karto atvaizduojama ir gaunama momentų seka. Kaupiamasis, kai kažkiek laiko kaupiama ir tada atvaizduojama kaip visas gabalas. Bet čia tampa svarbus delsimo klausimas, nes reikia reaguoti į aplinkos įvykius ir laiku į juos nesureagavus, gali iškilti pavojus gyvybei. Pavyzdžiui, negali kaupti 10 metų ir tik tada atvaizduoti kaip didelį gabalą. Tokiu atveju horizontas būtų 10 metų. Bet uždelsimą kompensuoti galima didesniu greičiu surenkant informaciją. Pavyzdžiui, per 1 sekundę surenki 10 metų vertės informaciją ir atvaizduoji kaip ilgą laiko atkarpą. Tas kuris laike tai daro lėčiau - atrodytų kaip sustingusi tikrovė.

Čia klausimas labai sudėtingas. Jis priklauso nuo įvairių sąmonių greičių santykių ir poreikio laiku reaguoti į vienas kito veiksmus. Bet įsivaizduokite egzistenciją, kuriai tokio poreikio reaguoti nėra. Iš principo informaciją būtų galim rinkti ir 100 metų ir tik tada suformuoti ją į vaizdą kaip vieną gabalą. Tos sąmonės, kurios naudoja momentinę seką būtų visai kitose sąlygose, būtų visiškai kitoks laiko suvokimas. Tačiau tada tikrovė būtų tik matrica. Čia jau svarbu kokios tikrovės savybės anapus atvaizdavimo ir kaip gyvybės formos susijusios tarpusavyje šioje anapusinėje realybėje. Kiek yra galimybių kitam užbėgti už akių arba aprėpti praeitį fiziškai, pačioje pirminėje tikrovėje.

Taigi norint gyventi ne vien atmintyje arba vaizduotėje, yra vienas būdas - keisti proceso struktūrą. Populiarus cheminis eksperimentavimas su haliucinogenais.

Kelionė per astralą ir laiką

Kaip matome - keliaujama tiek vienu, tiek kitu atveju. Tiek vienu, tiek kitu atveju turime pačią pirminę realybę ir jos atvaizdavimą per informacijos įtraukimą ir suformavimą. Belieka tik atsakyti į klausimą ar šios anapusinės realybės yra kaip nors tiesiogiai susijusios su laiku, tokiu koks jis yra savaime, anapus. Tai, kaip mes jį suvokiame šiuo metu gali būti iliuzija, kuri užmaskuoja jo tikrą prigimtį. Jeigu ją žinotume, galėtume pabandyti įvaldyti laiką ir keliones juo kaip resursą. Ne viskas įmanoma anatomiškai ir fiziologiškai, tačiau visus šiuos dalykus galima imituoti panaudojant technologijas.

Eksperimentai su laiko suvokimo struktūra yra labai įdomus klausimas. Įprastinė sąmonė egzotiškų patirčių neduoda, nes laiko momentų seka labai stabili, tačiau žmogus gali įgauti įvairių pakitusių sąmonės būsenų, kurių metu šios struktūros pasikeičia. Tai ne didesnės iliuzijos negu įprastinė patirtis.

[cs]

Sąvokos, kurios yra astralas, kelionės laiku - jos visos naudoja pirminį šaltinį - informaciją apie kalbos laikų kaitymą. Mintyse galima prisikurti visokių veiksmažodžių ir jie tenkina vistiek kalbos taisykles. To nemoka žemesnės klasės nuo 2 ar 3. Bet ar tau tai rūpi? koks iš to siekis, bendrai paėmus?

[klajunas]

koks iš to siekis, bendrai paėmus?

Panervinti konservatnikus...    

[cs]

Gal tiesiogiai nenurodei, bet žinai kokios mažos galimybės. Yra dabartis, praeitis ir ateitis. Visiems laikams yra po atitinkamą linksnį. Bet suvokti tai dar mažai, nes linksnis neprisilipdo pats. Kažkas nustato kur buvo praeitis ar kas vyksta dabar.

[klajunas]

Tau kai kuriuos dalykus esu aiškinęs daug smulkiau, ir neturėtum manęs taip primityviai lipdyti prie veiksmažodžio gramatikos, nes jeigu kada ir naudoju šią sistemą, tai tik tam, kad parodyčiau, kas turi būti įveikta ir pašalinta iš savo sąmonės. Įstrigai pačiame paviršiuje, tarp raidžių.

Pirma: nėra jokio laiko yra tik judėjimas. Tačiau ekraninėje projekcijoje jis primityvus, linijinis. Aš bandau pažvelgti už ekrano.
Antra: pašalinam ekraną, pašalinam judėjimą ir nelieka jokio pagrindo "laiko" lingvistinei koncepcijai.
Trečia: jeigu tikrovėje nėra judėjimo, bent tokio kokį rodo ekranas, t.y., linijinio primityvaus tekėjimo iš taško A į tašką B, turime sukurti jam pakaitalą.
Ketvirta: kas gali būti? imkime tv ekraną ir mikroschemą: programa ekrane brėžia tiesę, ta tiesė ekraninis laikas; programa realizuojama kalba ir algoritmu; algoritmas realizuojamas virpesiais e. grandinėje. Tie virpesiai nelokalizuoti viename taške, nelinijiniai.
Penkta: mes esame savo tikrame pavidale ne ekrane, bet e. grandinėje. Klausimas: kas iš tikro yra "laikas" šiuo požiūriu? Keliaujama ekrane; e. grandinėje realizuojama savo pirmapradė prigimtis.

Metafora.