Kalbos pasauliai ir mintis

[cs]

Naujos galimybės ir simblikacijos

Pradžioje, naujos simblikacijos yra padaromos arba sukuriamos svarbiam tikslui. Pats palaikymas naujos simblikacijos yra artimas konkrečių informacijų dėliojimo ir sklaidos principui. Žinome nevieną fraktalo sudėtį, jį įvardyjame nepaprastu, aukštu informaciniu pavaizdavimu. Tokia sukuriamoji informacinė nauda visada neša sukuriamosios galios pirmykštes arba paruošimo simblikacijas. Dabar pažinimas yra aukščiau, nei buvo pradėtas, todėl esminės detalės leis padaryti perversmo informacinę terpę. Pažinimas yra taip pat aukštesniame lygyje, nei įprastas tyrinėjimas ar apžvalga. Todėl paliekame senai apžvelgtas ir įgyvendintas dalis toliau ir einame link naujos fraktalinės simblikacijos.

0-5 arba penktinas yra visų informacijos dalių sukuriamoji galia, kurią įprasminame per įvairesnius paskirties poveikio skilinius. Pradžioje penktinas buvo laikoma ir sukuriamoji pradžios galia, kurią įgyvendinti ar paversti į planų rėmus nėra paprasta. Daugiau ir paprasčiau įgyvendinti planus nėra paprasta. Todėl penktinas nėra paprastoji galia, ja paremtas aukštas fraktalinis simblikacinis pagrindas. Konkrečių idėjų palaikymas yra atviras penktino išsvarbos būdas, kuriam būdinga pasiimti ir duoti naujų galių, kurios veikia primityviai, bei sudėtingai. Tai kaip ir apibūdinimas siekia viešus aukštesnius tyrinėjimo sukuriamas formas, jas paverčia aukštesniosiomis pažinimo plano dalimis.

Štai pateikiama penktino ir ažimo fraktalinis išsidėstymas. Šiam pavaizdavimui pasitelkiamas fraktalinis skilinių shemos pavaizdavimas ir jis 0-5 ir penktino surenkamosios dalys.



Svarbiausia, kad šios dalys yra atitrūkusios viena nuo kitos, tačiau sąveikauja pasitelkiant fraktalo dėsningumus. Kiek žinome fraktalų, tiek ir dėsningumų, kuriais pagrįstas visos pavaizduotos dalys kartu perduoda, priima sukuriamą ryšį. Taip pat jos veikia kaip integruojamos detalės, pasitelkiamas platus nuvokimas, kurį išverčiame į vieną didesnį struktūrų suderinamumą. Visas numatytas pagrindas yra įvairialypis, kuriame randame pagrindinių esinių ir kelinių, kurie nubrėžia visumos vaizdą. Esminis figūravimas tai nupiešimas labai konkrečios pozicijos, kurį fraktalas gali pasiimti ar užskaityti aukštu padariniu. Penktino braižymas nėra paprastas, kai jis priklauso nuo kokybinių faktorių, turėdami konkrečius padarinius. 

Kaip apibrėžiamas ažimas, tai pasitekliamas katatų didelis vaizdinys, jam priskiriamos nuolatinės ir keliamos prasmės. Tokių turime kelias, tai ažimas, katatas, ariotažas, be to ir penktinas. Sukuriama galia tai kyla iš perspektyvos, kad dalys junginėjamos ir atskiriamos sudėtingais ir moderniais būdais. Pirmieji būdai tai buvo išraiškos ir modeliavimo pagrindas, kurį išsaugojus ir pritaikius naujam vaizdiniui panaudojamos didelios prasmės. Dabartinis atskyrimas ir sujungimas pasitelkiamas moderniais braižymo tarpsniais, kuriuos išpildo fraktalinė visuma. Teisingų ir įvairialypių pavaizdavimų visame pavaizdavime yra daug išraiškų, kurias suduriama su aktyviais pagrindais ir pirminėmis sąlygomis.

Priimti į pavaizdavimą naujų dalių dar nesiruošiama, tik remiamasi senomis dalimis. Išsaugotos kelios dalys yra pilnai pavaizduojančios didelio katatų vaizdinio principą. Kintanti vaizdinio prasmė atsiriamama su fraktalų sudėtimi. Bet skirtingose pavaizdavimo etapų dalyse tai vienas ir išpildomas punktų visuomeninis vienetas. Taip apibrėžiamos aukščiau penktino kylančios perspektyvos ir detalės sujungiančios, bei vienyjančios pasikartojančius vaizdinio privalumus. Privalumų katatų vaizdinys, šiuo metu, turi nedaug, bet jų išpildymas yra aukščiau ir daug mažiau ar artimiau ankstesniam tyrimui ar išvadoms. Kiekvieną pavaizdavimą ir išraišką tenkina konkrečios pavaizdavimo dalys ir jas patogu išdėstyti.

Tyrinėjimo dalys yra kiekvienos perspektyvos pradžia ir katatų vienyjimo visuma. Vienais katatais paremta informacinė visuma yra prideranti ir atrenkanti įvairių paskirčių prasmės indeksą. Jeigu įkraunami dalykai kyla aukščiau nei yra padaryta ar išugdyta prasmių, mes tai laikome penktinu, o jo atskira dalis ažimas. Taip atrodo visas išdėstymas ir tokia reali naudojimo instrukcija, ja paremtas visas informacinis žinojimas ir bendrinimas. Sudėtinis arba atkartojamas principas sukaupia informacinius pavaizdavimus vienam ciklo pavaizdavimui, kuris nėra išdėstomas vienu principu, jam reikia kelių principų, kurie palaiko idėją ir nėra nukrypstama nuo pradinės idėjos.

Palyginimo detales jau siauriau bet prie esmės dėliojo ankstesni pažinimo ratai, kurių pagrindiniai yra vietinės pažinties ir rėmimosi pagrinde. Tai sudaromieji fraktalai ir jų pažinojimas yra esminis, kuria įkraunamas išpildymas daugelių paskirčių ir pavaizdavimo etapų. Tai taip pat kaip unikalus bruožas, bet jo paskirtis yra atrūšiuoti ir sukonkretinti pavidalų daug pasikartojančių dėmenų ir kelių padaromų neesminių pagrindų. Aptariamas modelis yra pilnai išnagrinėtas ir patalpinimas yra konkretus indėlis visumoje, kurią vadiname katatų junginyje. Taigi, pradinių ieškojimų nejungiant einama link bendros dalies, kuri iš dalių sujungiama sudėtinių fraktalų sujungimu.

Rezultatas sudėliojimo pagrinde atspindi ir pirmasias užuomenas, kurias buvo bandoma išreikšti penktinu ir fraktaline išvaizda, kurios paprastų dėliojimo variantų yra nedaug. Tiesioginis palaikymas senų ir naujų fraktalų yra sudedantis į vieną pasirinkimo versiją. Tokią versiją taip pat sudėlioja ankstesnios palaikymo dalys. Todėl ažimas iš seniau sudaro pradžią, kurią laikome visų užuomenų ir kūrimosi pradžią. Atspindėjimas sukuria didelį katatų pasižymėjimų vaizdą, kurio palaikymas ir išpildymas prilygsta moderniems dėliojimams. Taip senų ir sudėtingų planų išpildymas virsta vienu bendru vaizdiniu ir jį grindžia naujosios detalės, nauji pasižymėjimai. Taip pritaikoma esminė dalis, kurią vadiname penktinu.

[cs]

Kartofonija ir jos dalys

Paaiškinimas apiima kelis scenarijus: tai kartofonijos rūšių dėmenys ir modeliavimo principai. Aiškinimas yra platus, jį sudaro dvi besikuriančios pradžios, kurias susiekia panašios išvestys arba šakos. Šakos būna pirmajame kartofoniniame plane, o centras antrajame kartofoniniame plane. Teisingas scenarijus tai apjungiantis tiek kartofonijos rūšis, tiek patį veikimo principą. Turime keturius segmentus iš kurių sudaromi nauji centrai, taip pat ir naujos kartofoninės jungtys. Profiliai pažymi, kad priklausomybės yra besikuriančios ir turi pradžią, analogišką pabaigą. Besikuriantys momentai tai galutinių išvesčių ir suvesčių pozicijos. Tokių yra kai kartofonija pasikartoja fraktaliniame formate.

Kartofonija sudaryta iš dviejų profilių: pirmasis profilis sąjunga, antrasis profilis pažinimo centras. Kaip ir matoma shemoje, pažymėti du profiliai ir jų kartofoninis veiksmas yra susiekiantis abu segmentus.



Pirmasis profilis yra sudarančiųjų pirminių išvesčių grupės, kurios sujungia arba iškelia centrėjančių pozicijų scenarijus. Taip apibūdinama išvesčių ir scenarijų kaita, kurią laikome scenovaizdžio ypatingąja pozicija. Tokių apibūdinimų iškyla keturių pozicijų, kaip ir centrų, vadinasi, kad pasiimti galima tik vienos krypties arba vieno plano kurtų dėmenų. Dėmenų santykiai parodyti shemoje, bei atitinka standartines išraiškas. Norint suprasti pirmajį profilį galima kartofoniniame plane pasidaryti papildomų paaiškinimų, kurie leistų suderinti, kokia pozicija išeina nuo centrėjimo pusės ir absoliučios pozicijos.

Antrasis profilis sudaro absoliučiųjų išvesčių grupes. Tokių grupių aktyvas tai pereinamasis ryšys. Kokius pradžioje sudaro ryšius ir perveda kartofonijai yra apibūdinta pirmajame profilyje. Norint suprasti antrąjį profilį galima įminus, kokia centrėjanti grupė palaiko esminius pasikeitimus. Pasikeitimai yra nežymūs, jokių papildomų grupių ir palaikymas išrandamas prie suvesčių grupės. Tokias grupes žymi ir kartofonijos keturi segmentai. Tokių segmentų išgaunamas atradimas pakelia pozicijas nuo centrėjimo ir absoliutinimo. Tai reiškia, kad kartofonija tai išbando, kaip ilgai modeliuotą ir pritaikytą atradimą.

Teisingas scenarijus kai labiausiai tikėtinos dalys susijungia arba tampa vienos ir kitos išvesčių grupėmis. Numeris nenusako kartofonijos dėmenų sąlygos, bet sąlyga yra tai ką galima sukurti pradžioje ir surasti gale. Tokiam ryšiui priklauso keturios dalys: katatas, ariotažas, ažimas, penktinas. Šios tikėtinos dalys yra pirminės einančios nuo centrėjimo dalys apie kurias sukuriamas scenarijus ir scenarijus tai kelių pozicijų junginys. Scenovaizdis parodomas suderintų jungčių modeliu, kuris atvaizduojamas kaip kartofoninis principas. Kartofoniniuose profiliuose atsispindi absoliučiųjų išvesčių grupės, kurių esminis atradimas ir parodymas nesikartoja.

Pirmojo profilio šakos yra suderinačios visą bendrą kartofoniją. Arba išlyginama daugelio nežymių pasikeitimų ir rūšių. Visas profilio dalis palaiko viena pradžia ir viena pabaiga. Taip sukuriamas profilio panašumas ir skaidrumas. Šiam kartofoniniam scenovaizdžiui galima laikyti šakų išvestis, kurios fraktalinės. Ažimas ir tokios panašios sandaros dalys yra šakninės. Todėl panašu, kad veikimas priklauso nuo kartofonijos ciklo. Ciklą sudaro ažimas ir galutinė atrama, kuri yra antrajame profilio gale. Taip įvaizdinamas ciklas, kurį kuria segmentų sukuriamos galios ir veiksmo išradimas. Tokio pirminio ir atraminio polinkio šakos vaizduojamos kartofonijoje.

Pagal visus keturius segmentus sudaroma pradžia ir pabaiga. Taip modeliuojamas atrastas kartofoninis ciklas. Dėl kelių žymių dalių atsiranda kelias, kurį praminti papildoma galia nėra poreikio, todėl esminės dalys arba ažimas yra visų jungčių profilio atšaka. Ažimą laikome betkokios atšakos pagrindine dalimi. Todėl galima sumažinti ir padidinti vertę, kurią spinduliuoja ažimas ir kurią įmanoma apdoroti. Kertimąsis yra šakų suvestinė, kurią palaiko keturių segmentų sudaroma pradžia ir pabaiga. Tai kartofoninių segmentų papildoma esminė stotelė. Sudaroma pirma ir antra kartofonija yra atspindys, kaip atrodo sujungimas, kuriam priklauso dviejų profilių sąjunga.

Toli nenuklystama, kai kartofonija tai sudarytų pagrindų atšakos turinčios centrus. Centrai yra parodomoji ciklo detalė ir ciklas yra padaromas iš skirtingų dalių. Segmentuose yra įsisąmoninama dalis, kai kartofonija tai dviejų profilių bendras išradimas. Formaliai, kai ciklas ir detalė kiekviena jungia ar padaro viena bendra sąjunga, išpildomas kartofoninis ciklo rodmuo. Tokių rodmenų turime tik keturiuose segmentuose. Forma sudaroma pagal pradžios ir pabaigos detalėmis, kurių kartofonija turi. Norint suprasti kaip kiekviena dalelė veikia reikia numatyti absoliučios pozicijos ir atšakų derėjimą.

Pagrindinis motyvas yra sudarytos atšakos, kurios fraktaliniame formate atspindi realius poreikius ir susiejančios su centrine dalimi. Nuo veiksnių priklauso formatinimas ir šios dalys yra pasiekiančios ir sudarančios artimus ryšius. Esminis vaizdas yra palaikomas kartofoninio ciklo, bet motyvas nurodo tikrąją paskirtį, prie kurios prieinama kai kaitomi profiliai. Profiliai sieja vienas kitą, bet kartu ir atranda sucentrėjimo pradžią ir pabaigą. Kartofoninis ciklas pasikartoja ir išdėsto naujas fraktalines formato atšakas. Tokioms atšakoms būdingas kartofonijos veiksnių rėžimas arba suvestinė. Kiekvienai daliai priklauso po veiksnių suvestinės kartofoniją.

[mcgyver]

Kada nors gausi nobelio premija.

[cs]

Kalbos pasaulių indentifikacija

Senai pasirodžiusi ir pritatyta semiolokacija, tai vienas iš dabar indentifikuojamų paskirčių, kurios yra mintyje ir kalbos pasauliuose. Kiekvienas jos paskirties rodiklis yra susiejantis atviras indentifikacijai artimas detales. Detalių ieškoma tarp 1%-5% visų kalboje semiolokacijai atitinkančių atitikmenų. Atitikmenų tikslas yra indentifikuoti paprastas ir susijusias semiolokacijas su kalbos pasauliu. Susieti su kiekvienu pavyzdžiu per atitikimus galima specialiai atrastoje kalboje, kuri turi simbolizuojamą prasmę. Kalba atrasta su savo simbolizuojama prasme iš kalbos pavyzdžių sudarytas tinklas panašių idėjų ir paskirčių.

Simbolizuojama svarbi detalė yra semiolokacijoje. Kiekvienas dabartinis momentas yra indentifikuojamas su kalbos skale. Skalė susideda iš atitikmenų, bei svarbių minties ir kalbos pasaulių dėmenų. Vienas momentas yra susietas, o kitas parodantis funkciją. Funkcijų reikia ieškoti tarp pasiūlomų atitikmenų ir indentifikacijoje 1%-5%. Kaip ir bandyta pavaizduoti, semiolokacijos simbolizuoja ateinančias funkcijas ir juose yra palikta daug saviraiškos momentų. Kelias sudarytas iš žinomesnių paprastų funkcijų, bet reikšmė yra visų funkcijų susiformavimas ir perteikimas nurodyta skalės idėja. Kiekvienam simboliui ir momentui svarbus apskaičiuotas limitas, kaip leidžiama realizuotis.

Keletas žinomesnių atitikmenų yra sutraukti semiolokacijoje, bet iš jos atspindi mažiau žinomesni. Suprasti ir panaudoti semiolokacijas galima turint atitikmenų pavyzdžius, jie žinomesni ir suprantameni darosi, kai prijungiamas minties ir kalbų pasaulių pavyzdys. Tačiau ieškoti kalboje semiolokacijas dar toli. Kadangi kalba neturi identifikacijos, kurios reikalingos semiolokacijai, nėra simbolių ir prasmių leidžiančių sukurti patirtis su semiolokacijomis. Atitikmenys slypi toliau nei kalbama kalba egzistuoja. Tai parodyti ir nusakyti reikalinga stipri indentifikacija. Tačiau tokią sukurti vis dar nėra būdų, arba semiolokacijos ir kalbotyra nesusijusios.

Subjektyviai kalbai pritaikyta indentifikacija yra sudaryta iš mišrių semiolokacijos pavyzdžių. Pirmaisiais pavyzdžiais įvardyjamos paprastosios semiolokacijos iš pastarojo tinklo. Kiekviename atskirame tinkle yra po naują indentifikuojamą subjektą. Semiolokacijos gali būti vienos iš indentifikuojamų subjektų kalboje. Tačiau pastebėti mišrumą ir sutapimą galima tik gerai išnagrinėjus semiolokacijos pavyzdį. Semiolokacija randama skalėje, jų atitikmenys yra žinomi ne kiekvienu atvėju, bet svarbus kalbose sutinkamas atitikmuo. Ką galima laikyti atitikimu jau užsiminta. Atitikmuo kalboje turi nurodyti semiolokacijai priklausančias dermes.

Indentifikacijos procesas ir subjektyvios kalbos procesas yra susietas. Tai - kas atitikmuo yra pavyzdžiais įvardyta padermė. Paprastosios semiolokacijos ir simbolizuojama nauja kalba yra proceso dalis, kuris perkeliamas per kelis ruošinius. Turima daugiau ir mažiau atitikmenų su kalbos pasauliu. Kalbos pasauliai ir funkcijos, kuriomis bendrame kontekte ieškoma atitikimų yra subjektyvios kalbos nešėjuje. Viskas kas išvardyta priklauso tinklams, kurie susiejami kalbose. Kalba yra atrama visoms funkcijomis, kurios reikalingos ir yra semiolokacijose. Pirmiausiai, visos atramos yra ir indentifikacijos atramos ieškojimas per kalbos pasaulius.

Naujo pobūdžio semiolokacijos yra nusakytos su sudėtinga nauja simbolizuojama detale. Šios detalės priskiriamos prie naujų kalbos pasaulių. Pagrindinis ruožas tai minčių perkėlimas į kalbą ir minčių atradimas subjektyvios kalbos procese. Šį procesą sukuria pirmasis tinklas, kuriam priklauso sutapatinimas ir subjektyvus pobūdis šiai kalbos detalei. Kiekvienoje detalėje yra po subjektyvią ir objektyvią minčių kalbos tinklą. Viena iš pirminių dalių yra nusakytos per simbolizuojamą detalę ir ji yra sudaryta iš subjektyvių detalių perkėlimų į mišrią kalbos struktūrą. Todėl pati kalbos struktūra yra išreikšta per tinklo atitikmenis.

Objektyvus sutapatinimas yra netikslus nusakytos kalbos pasaulių iškeltiems poreikiams. Poreikiai yra naujojo pobūdžio semiolokacijos ir sudėtinga simbolizuojanti detalė yra visame kalbos pasaulių procese. Pagrindinis kalbos momentas yra iškeliamas per poreikių skales, bet atitikmuo yra parinktas pagal tinklo galimybes. Tinklas yra subjektyvus, bei poreikiai atvaizduoti semiolokacijas yra susieti su kalbos pasauliais, iš kurių sutapatinimas yra per tinklo nuorodas. Kiekviena tinklo ruožo detalė sudaryta iš poreikių, kurie reikalingi pirminei simbolizuojančiai detalei. Simbolizuojanti detalė pagrindinė visų semiolokacijų sutapatinimo padermė.

Pagal aiškinimą, sutapatinimas reiškia labai konkretų išsireiškimą, kurį analizuoti galima tik kalbos pasaulių rėmuose. Naujojo pobūdžio semiolokacijos turi aiškinimo išplėtimą, kuris aiškina proceso dalių susijungimą. Apie reiškinius aiškinama konkrečiai įsisigilinus į padermes ir sukonkretintas semiolokacijas. Kalbos pasaulių funkcijos yra projekto aiškinimo dalis. Išsireiškimas yra nusakytas nauja simbolizuojama detale, kuri analizuoja naują kalbos momentą. Iš šio momento seka nusakytos kalbos pavyzdžiai, kurie sutapatinami su indentifikacija išreikštų semiolokacijų. Pagal simbolius yra sukurta kalbos atrama, kurią aiškina sukonkretinimas ir susijungimas.

[cs]

Sterebilizacija: antroji prostarinė semiolokacija

Semiolokacija yra sterebilizacijos rinkinys, nuo šiol numatomas per skyrius. Kiekviename skyriuje yra dalis sterebilizacijos. Tiesioginėse atradimo eigose suderinamas sterebilizacija pagrindas ir iš jo kyla naujos idėjos. Pagal idėjas sterebilizacija pagrindas pasiverčia į semiolokacijos formas ir struktūras, kurios paprastai nematomos. Šios formos stebimos iš savo konteraktyvių, nekonteraktyvių būsenų. Pirmomis idėjomis išdėliojama eiga, kurią laikome plano semiolokacija. Tiesioginiai atradimo punktai sudaromi grįžtimis ir ateigomis, kurios iš fragmentų nusako esmines skirtumo pasikeitimo, dėmens, plano ir atradimo būsenas.

Jokios antros eigos negalima numatyti be plano. Turėdami panašius semiolokacijos eigos rinkinius - sutapatinimai atskirose dalyse yra išreiškiami per sterebilizacinius pagrindus. Antrajame plane svarbios "sterebilizacijos" kopijos, kuriomis platinamas požiūris su plano judėjimu. Kadangi svarbios dalys būna konteraktyvios ir nekonteraktyvios, tai prilygsta tipiniai informacijos įsigilinimo formai. Ją turi semiolokacija, kuri turi nuorodą į modeliavimo grįžtį su ateigomis. Forma ir struktūra yra pirmosios įsigilinimo dalys, kuriomis sugrįžta informacija susijusi su konteraktyvia, nekonteraktyvia būsena.

Antras planas yra pats svarbiausias, nes visi judėjimai ir semiolokacijos persiverčia į naujas formas. Dalinis formų atvaizdavimas yra vis dar ruošiamas procesas. Dabar trūkstamos detalės yra pereinančios į naujos formos struktūras. Todėl neženkliam įsigilinimui svarbios skyrio detalės, kurios kaip ir visi judėjimai turi savo planą. Pagal planą turi kopija sutapti su struktūrų atvaizdavimu, kurį sukelia sterebilizacijos pagrindas. Kadangi vaizduojamos grįžtys, tai tarp jų esantis atvaizdavimas gali būti visų judėjimų pradžia arba antrojo plano pradžia. Didesni atvaizdavimai sudaro pačius mažiausius, todėl pereinama prie dalinio formų atvaizdavimo per kartofoniją.

Sterebilizacija sukelia naujo judėjimo įsisąmoninimą. Šiam judėjimui visi judėjimai perkopiami įsigilinus kas vyksta antrajame plane. Tai įskaitant ir naują antrąją prostarinę semiolokaciją, vygdomas naujas atvaizdas, galintis pakeisti visą semiolokacijos suvokimą. Tačiau pokyčius vis dar neįmanoma įgalinti ar padaryti šio judėjimo dalimi. Judėjimas yra tamsus, įsigilinimas tik per antrą planą. Iš dalių sudarytas judėjimas yra labai pasisąvinamas kaip informacija ir labai sutapatintas kaip ženklų ar simbolių atvaizdavimo galimybė. Daugiau galimybių turi ir pati sterebilizacija, kuri laikoma kaip naujas pagrindas visoms mažoms įsigilinimo tvirtovėms.

Iš kelių būdų galima turėti aukštas pozicijas ir pagrindais su kuriais siejamas antras planas. Antrą planą sudaro jungiamieji kartofoniniai dėmenys ir kartofonija pagal antrąjį planą yra paruošiama įsigilinimo dalis. Pagal ankstesnes plano dalis buvo nurodoma kokia aukštesnioji kartofonija. Tai kartofonija, kuri sukuria aukštas jungimo pozicijas yra susijusi su vygdomu procesu. Ir procesas, kuriam svarbus junginėjimas yra antro plano detalių kompozicija. Šią kompoziciją palaiko svarbios dalys: konteraktyvios ir nekonteraktyvios būsenos. Paprastai tai pozicijos, kurioms svarbios nutiesties ir išvesties pagrindo, plano judrumo detalės.

Įvairiais keliais jau buvo bandoma senai keliauti, bet kartu pasiekti rezultatą. Vienas iš paskirčių ir nuorodų dalių - sterebilizacija, kuri yra jungiamoji. Grįžtis šiuo atvėju yra bandymas perkelti norimas kartofonijos dalis, bet pagal dėmenis tai kopijų gaunamas rezultatas. Todėl jei būtų įmanoma pradėti kitokiomis kompozicijomis, nei kartofonija, būtų galima prieiti virš kartofonijos sukeliamo grįžties semiolokacijos jungimo būdo. Visi pavidalai yra svarbūs, būtent pagal kartofoniją yra atskiriamos svarbios detalės, kurios iš esmės kuria visumą ir dalinę visų semiolokacijos požiūrių kompoziciją. Laikantis plano būtiniausios mintys yra kartofonijos dėmenyse.

Iš naujų detalių aiškinamas naujas bandomas pagrindas - sterebilizacija. Pagal pavyzdį su antruoju planu, reikia prisiminti, pačio požiūrio aktualiausias vietas. Atgaminti reikia šio judėjimo įsisąmoninimą. Todėl būtina nusikelti į antrą planą, kuriame sutinkamos kartofonijos ir dalinės semiolokacijos išvestys. Tokiame aiškinime paprastai dominuoja kelios pozicijos, jos turi atramą. Atrama sudaryta iš skirtingų dėliojimo grįžčių. Šios grįžtys įmamos kaip ateigos, arba svarbi ateigų pozicija. Paprastai šios dalys dar dėliojimo etape turi ką judrumu pakeisti, bet nutiesties atvėju tai nepaprastas žingsnis, kurį perkopus sužinomas sterebilizacinis atramos rodiklis.

Sekantis žingsnis bandymai su sterebilizacija. Iš naujų, aiškinamų formų ir struktūrų sterebilizacija išsiskiria, kad jos laikoma pozicija sutampa su kopija ir toliau yra aiškinama antruoju planu. Bandymai tarsi suteiktų žinių, tačiau tikrųjų formų ir struktūrų negali lengvai paduoti. Grįžtis simbolizuoja, kad padavimai slypi už semiolokacijų antrikacijų, kurių su ieškomu pagrindu buvo surandama kopijose. Tokią grįžtį su sterebilizacija sudaro specialiosios pozicijos arba kartofonija. Kartofonija kuria pagrindus iš kurių sukuriamas grįžties rezultatas. Specialiems poreikiams pritaikytas kartofonijos bandymas yra vienas iš svarbių pagrindų.

Didesnis planas yra žingsnių kartojimas per kartofoniją. Visus didelius reiškius galima įvardyti kartofonijos dalimi, tačiau jos bus antrojo plano izoliacija. Pagrindai yra statomi iš svarbių momentų ir šie momentai sterebilizacijos pagrindai. Tie, kurie priklauso nuo didelių permainų - planai, yra nepaprasti kartofonijos pasikartojimai. Didžiausius permainos rodiklius nusako kartofonijos pasikeitimas ir paieška originatyvinių vietų. Originatyvinės vietos yra pm pasaulių sudaromoji visuma. Visuma sudaro kartofonija ir ateigos, kurios simbolizuoja grįžtį. Teisinga grįžtis vaizduojama ateigos formatu, o ateigos - permainų planais.

[cs]

Striglamijos apibrėžimas ir energijos rūšis.

Pirmieji atradimai atkeliavo tik šiais metais, taip pat atrasta nauja semiolokacijos energijos rūšis. Visi atradimai ir nauja energijos rūšis atrasta pasitelkus planą, kuriame sudėliota nemažai svarbių atvėjų. Sąlygos formuojančios energijos rūšį yra perteikiamos momentais arba sąsajomis į ciklo dėmenis. Didelis susijungimas yra užslėptas su plano formuokliu, pasirenkamas formatas yra apibūdinantis visiško dėmens susijungimo momento sąsaja. Pirmieji striglamijos dėmenys priskaito naujas išvestis, kuriose didelis pasisąvinimas momentų sąsajų ir bendrų rodiklių. Nauja energijos rūšis nepakeičiama, jos standartas yra išlaikantis ciklo momentus ir momentai tai padarytos atkeliamos sąsajos.

Apie būdingas sąlygas suformuoti semiolokacijos ciklą, buvo bandoma per striglamijos ir skorpuso detales. Šiomis detalėmis formuojamas naujas suvokimas kaip buvo bandoma atrasti naują energijos rūšį. Išrinktieji elementai yra suformuojami semiolokacijos viduje arba cikle. Naujos sąlygos leidžia įvertinti tai kokiomis sąlygomis energijos rūšis atsiranda ir kaip ji kinta. Priklausomai nuo dėmenų suformuojami dėmenys yra iš to pačio ciklo. Įsimintiniausios dalys - striglamija ir skorpusas yra pradmenys ir svarbios tos rūšies dėmenys. Pagal rūšies dėmenis nustatomas ciklo porūšis, per kurį semiolokacija gali suformuoti savo pavidalus ir reikšmes. Pačios reikšmės priklauso nuo detalių ir pirmenybių.

Kaip ir bandoma pavaizduoti elementai sukuria natūralų procesą, kuris sužadina naujas energijos formas cikle. Tačiau kelių rūšių elementai yra kaip tik tokie, kuriems perleidžiamas visas mišrus didelių formų veikimas. Mišrus veikimas yra ciklo energijos rūšies sugražinimas ir pervedimas naujam etapui. Etapai būna mišriuose poveikiuose, kai pasitelkiamos naujos energijos standartizacijos. Pagrindinės standartizacijos yra pritaikymas ir privedimas prie žinomų nemišrių formų. Kaip ir siekiama, sudaryti konkrečius atvėjus, kuriais iškeliamas aukštas energijos polinkio panaudojimas. Etapai surandami ir mišriuose ir nemišriuose porinkiuose, kurie sutapatinami su jungiklių pasisavinimo idėja.

Už didelių eksperimentų slypi lankstus apibrėžimas, toks, kurį galima modeliuoti pasitelkus atskiras dalis. Į bendrą kontekstą įeina paprastosios semiolokacijos procesų detalės. Tokiomis konteksto detalėmis atrastas naujas apibrėžimas galintis sudaryti naujas energijos formas. Kai visas ciklas priklausomas nuo jų skiriklių ir dėmenų yra ypatingas ir pasiruošimas priklausantis nuo visiško detalių suorientavimo. Lanksčiai perteikti apibrėžimą yra beveik neįmanoma, bet jos dalis atskirai modeliuoti galima bendrame kontekste ir surandant panašių bruožų. Pasiruošimas yra priklausantis eksperimentui, kurį atradus buvo sukaupiama patirtis, kaip sudaromas ciklas, bei pasiruošimas šiam ciklui.

Pasiskirstymas, kuris būdingas semiolokaciniam pobūdžiui nusakyti yra įkrovų skaitiklis. Įkrovų skaitiklis įveda į naujus galios etapus. Šie etapai užrašyti, bet tuo pat metu ir įmenami matematinėms išraiškomis. Skirtingai juos galima numatyti ir apibrėžti, kai modeliavimas pasitelkiamas kelių skaitiklių pobūdžio etapais. Etapai padaromi ir išreiškiami savo pradiniu įkrovos dėmeniu. Tai yra semiolokacinis pagrindas, kuriam svarbūs matematiniai dėmenys, todėl atskirai galioja konteksto pervertimas arba pavertimas normalia forma. Teisingos formos yra lyginamos su svarbiu įkrovų skaitikliu, jo galia yra nukreipianti link atitinkamos formos arba standartinės formos arba linksnio.

Skaitikliai arba jungtys: A ir B yra pagrindiniai striglaminiai formuotojai. A sukuria kūrimo instrukciją, kuria padaromas semiolokacijos įvaizdis ir forma įgyja pradinę galią. B kelias yra sugražinantis visais atvėjais į pradinę jungimosi idėją. Taip formuojamos pirmosios jungtys, kuriose sutinkamas striglamijos paruošimas. Taip pat svarbios jungtys yra C ir D, jos yra mišraus poveikio, kurio trūksta apibūdinti pilnam ciklui. Šiems dėmenims priklauso atvirkštinė įkrova ir perskyrimas. Pilname apibrėžime tas priklauso svarbiam jungimosi etapui užtvirtinti. Bendrai visos jungtys svarbios, nes jos apibūdina semiolokacinį išlyginimą ar net pagaminimą. Kaikuriomis fazėmis svarbus palaikymas yra etapinis momentas ir semiolokacinis išlyginimas.

Kaip ir striglamijos shemoje užtvirtinamas kelias, priklauso nuo įvarių jungimosi etapų. Etapai yra pasiskirstymo pradmuo, kurį sukuria nauja energijos forma arba striglamija.



Atvirkštinė įkrova kuriama su dreičio skyrikliu, kuris striglamijoje semiolokacijas perskiria į atsinaujinančias dalis arba troibas. Troibos primenančios pm pasaulius turi savo aukštą pakopą, kurioje seni pavidalai pakeičiami naujais, semiolokacijos įgyja sreakcijos proceso pagrindinį ciklą. Ciklai vaizduojami, kaip apibūdinantys svarbias formines išlygas. Daugiausia perkeliama detalizmų, kurių ciklai susiduria su formos skyrikliu. Semiolokacijos pradžioje panašios, kol įsivyravus ciklui įgauna naujas energijos formas. Apibrėžime visos skiriančios dalys prisitraukia ir išskiria naujas energijos rūšis ir formas. Bendrieji vardikliai atpažįstami pagal atmenamą paskirtį. Ši paskirtis apibūdina energijos formos apibrėžimą.

Striglamija pasidalina atkuriamą kelią link naujos energijos rūšies. Šis kelias išskirtinis ir pavaizduotas "semiolokacijos vadavimo" shemoje. Semiolokacijos perduoda naujas dėmens perskyrimo galias. Iš šių galių užtvirtinamas naujas kelias link supratimo, kaip eksperimentas veikia. Teisinga procedūra numatoma kaip energijos perdavimas arba pats ciklas. Supratimas yra atskiriamas pagal vis naują striglamijos detalių poveikį. Skirtingos detalės sukuria naujas ciklo atomazgas ir susiduriama su aiškiu principu. Semiolokacijos rinkinys sistemizuotas, bet kartu ir atkartojamas su reikalingomis dėmenų sankaupomis. Sankaupos sudarančios visą struktūrą yra perteiktos ir ciklas bendrame kontekste nesikartoja.

[cs]

Pirmosios pusės semiolokacijos

Kiekviena semiolokacija yra pažyminti, kad skirtingose pusėse atrandamos skirtingos atrastos įkrovos. Pradžioje semiolokacijos susiejamos su grandine, kurioje sudėliotas eiliškumas priklauso nuo įdedamos joje shemos parinkčių ir galimybių. Bet yra grandinių, kurios atspindi mistifikuojamas ypatybes ir jomis įsivedama netaisyklinga tvarka, kuria galima bandyti siekti surasti panašumų ir skirtumų su taisyklingomis formomis. Pirmoji semiolokacijos pusė yra didžiausių kitaip vertinamų dalių iš kurių, semiolokacijos įkrovos atrandamos. Pirmuose skirtumuose atsispindi kaip yra grandinės suvokiamos ir kaip jas galima tobulinti, bet paliekant sujungimus ir nuorodas kuriomis išverčiamas pagrindinis detalių ieškojimas. Daugiau semiolokacijos formų nėra bandoma susieti su sujungiamomis prasmėmis, net slypi demistifikavimas. Tokia idėjinė atrama yra paprastųjų semiolokacijų sudėtiniame pavidale su reikšmėmis.

Nuo pirmosios pusės semiolokacijų yra paslėpiamų ir sudedamų idėjų, kuriose semiolokacijos gali išsitempti įvairiais parinkimais ir gali nurodyti neaprėpiamas parinktis. Tik tuose klėčiuose, kuriuos gerai galima demistifikuoti, galima atrasti atitinkamų naudingų semiolokacijos egzistavimo tarpsnių su įvariomis formų išvestimis. Todėl ciklas yra susijęs su šiuo detalių atrinkimo metodu. Tokie metodai ateina pagal įkrovos rėžime slypinčių ieškojimų, prasmių ir naudingų semiolokacijos pradmenų. Paprastai pirmosios pusės vietoje yra keletą parinkčių su taisyklinga parinkčių ir jų vertinimo ištakų semiolokacijų. Toliau prasideda ieškojimas taisyklingų semiolokacijos formų, kurių nėra kiekvienoje atrandamoje dalyje, bet galima atrasti siejimuose su kaikuriais dėmenimis, kurių paskirtį galima sudėlioti iš pirmoje dalyje esančių dalių. Kiekvienoje semiolokacijos dėmenyje galima rasti atrinkimo metodą pagal kurį išvedamos pradmeninės prosesų šakos.

Kaip ir buvo bandoma atskirti skirtingas neatskiriamas dalis ir semiolokacijose buvo paliekama iš skirtingų dalių įvarių junginių. Šis radinys priklauso labai aukštai indentifikacijai, kuri ribojasi ir yra sukurta aukštomis technologijomis. Tiesioginės grandinės atskyrimą ir tyrimą lemia žemosios pakopos semiolokacijos, bet išvadose nėra sudėliota nieko panašaus. Visa atskyrimo grandinė yra mistifikuojama ir joje nėra nieko įsijuntančio vidinėse sferų klėčių variacijose. Todėl tai tik išorinių dalių atradimas, kurį bandoma sukurti iš žemesnių ribojimosi pakopų. Jas nurodo atskirties analogijos, kurios siejasi su pirmosios dalies semiolokacijomis. Be viso parinkimų išsidėstymo nėra nulemiančių klėčių kuriuose nebūtų simbolizuojama aukšta paskirtis su nežinomomis įkrovomis, dažiausiai tai išverčiama su žinomomis semiolokacijomis. Ir idėja kuri paremia tiek aukštas tiek žemas pakopas yra panaši ir ribojasi su pasirinkimo galimybėmis.

Paprastai tai vaizduoja shema su keliais komponentais, kurios yra vienos pagrindinių procesų šakų. Pirmiausia tai modeliuojama suvokimo linkme.



Dėl semiolokacijose atrandamų dalių su kuriomis yra keičiamas pagrindas yra atsistojantis į aukštų technologijų klėtį ir atrandamas pagal žemomis klasifikacijomis pagrįstu ribojimuisi grandyse. Vienintelis pirmosios pusės semiolokacijos dalių eiliškumas atrodo kaip ribos pašalinimas iš grandinės ir eiliškumo vienetinių įkrovų. Todėl demistifikavimas užiima tam tikrą rolę, kurią reikia perdaryti nenurodytomis paskirtimis. Vienos iš žemesnių įkrovų  dėmuo yra susijęs ir su aukštos kokybės dėliojimo technika. Tiesioginius grandinės žingsnius formuoja atskiri dėmenys, kurie demistifikuojami ir pavartūs indenfikacijai. Grandinė pasidalija į aukštus ir neaukštus dėmenis, bet jų atstojamoji vertė yra kylanti pagal atradimo kurio pakopas galima klasifikuoti į pirmosios ir antrosios pusės semiolokacijas. Taip atskiriamas pirmasis rėžimas su kuriuo buvo bandoma atskirti apribojimus iš vidinių ir išorinių grandžių.

Panašių semiolokacijų tik atskirų pirmosiomis ir antrosiomis pusėmis yra nedaug. Tačiau esminis būdas yra atskirti pagrindinės išeinančios grandinės su reikšmėmis ir tose reikšmėse atsispindi vis naujos semiolokacijos pakopos. Tiesioginis suvokimas pakopų yra priklausomas nuo tuo metu atrandamų demistifikuotų semiolokacijų. Todėl semiolokacijose yra sudėliojimo struktūra pagal kurią juda visas grandinės pakopų eiliškumas. Pakopos būna dar skirstomos ir grupuojamos, bet jų pradinis atvaizdas yra pažangumo vieneto nustatymas. Semiolokacijos tai pažangumo vieneto nustatymo ir pagal pakopas atrandamų verčių viena iš paskirčių. Teisingai skiriasi pusės kai yra gerai išrūšiuotos indentifikacijai ir grandinei priskirtos detalės. Iš to seka kaip abi pusės integruojamos kaip semiolokacijos paskirties rodmuo. Vienetinė vertė gali būti jų pradinis grupavimas ir nustatymas vienai semiolokacijos pusei.

Įeinant į naujas semiolokacijos paskirtis reikia prisiminti, kad jose yra minties įkrovų indeksas, kurį galima tiesiogiai surišant su norimu rėžimu atkurti ar padaryti norima linkme. Tačiau žinomi rėžimai priklauso nuo "pamatytų" sąryšių ir galimybių. Tikslieji duomenys remiami pradinių rezultatų ir pasisekimų su keliomis semiolokacijomis ir reikšmėse randamų galimybių skirstymo technika. Atrodo, kad galima skirtumą atrasti ir susieti su aukštos technikos principais, kurių įkrovos yra iškeliamos kaip sudėtinės. Bet raiškiausias būdas gali būti vietos, kurioje semiolokacija yra susiejama. Sietys gali būti kelių atspindžių ir tikslų junginys. Junga sudaro pozicijos, kurios nulemia semiolokacinį pavertimą viena ir kita forma privedančia vienai bendrai išradimo technikai. Išradimas gali simbolizuoti tiksliųjų verčių, kurias įkrovos įgauna perėjusios vieną ar kitą pakopą ir tokiame lygmenyje adaptavimas.

Kiekviena pradžia semiolokacijose yra atrandama kaip paliktas rėžimo įkrovų dėmuo skirtas idėjų nustatymui. Tikrajį dėmenį nurodo atskiros įsijuntančios dalys, kuriomis reikia vadovautis arba atrasti mistifikuojamą detalių fiksavimą. Kaikuriuose dėmenyse yra pasiliekamų sujungimų ir tokie sujungimai paprastai atspindi pradžią arba grįšmą, kuriame sudėliotos simbolinės kelio atkeliamosios dalys. Adaptacija irgi yra viena iš kelių procesų į kuriuos yra įsijuntama ir pradedama skirti tempais, kurie nurodo grįštį ir detalių fiksavimo būdą, grandinės yra nepaprastos, bei jų būdas nėra vien principas pažinti iki atveriamų ir remiamų technikų visumos. Pirmoji semiolokacijos pusė gali atrasti skirstymo numatymo subtilumus, kurių pagrindiniai atsiremiantys su technikos galimybėmis. Tikrasis dėmuo yra nusakantis reikmes iki kurių galima sujungiamai judėti. Judėjimai gali būti vienakartiniai ir daugiakartiniai bei jų lygmenyje veikiantys įkrovų rėžimai yra adaptaciniai.

Skirtingų atradimų ir pradžių galima pagal idėjinį nešėją surasti, bet ištemptuose semiolokacijos klėčiuose kuriuose koncentruota įkrovų sudedamų dalių visumą. Ir pagal faktą, klėčiuose nėra pasidalinimo atskirose pusėse detalių, kuriomis būtų galima numatyti nepastebimus reiškinius. Dalinai galima atpažinti šias dalis pagal dalymečio formų susiejimą ar išskyrimą. Dalymetis tai rėžimas kuris juda nustatytomis grandyse esančiomis pakopomis ir jas perkelia į sukoncentruotą paruošimą skirtą adaptuoti šalia kitų reiškinių. Tie duomenys su ištempimais semiolokacijos klėčiuose yra nustatyti ir turi būti akivaizdždžiai atitikti. Atitikimas atrandamas einant nuo pirmos pakopos ir grandinių pagrindų. Kiek skirtumo atneša ir duoda sudėliojimas semiolokacinių įkrovų kaip ir idėjų. Susiejimas tai vienetinių ir daugiakartinių lygmenų kuriais buvo bandoma išreikšti visumos dėmenis ir išreikšti per technologijas.

Dėl skirtingų dalių yra bandoma atskirti pačias pirmosios pusės semiolokacijas, bei paruošti konkrečiam įkrovų parinkimo būdui. Pagrindiniai ir ištęsti pavidalai yra mistifikuojami ir netikslingi, bet jų pavertimą pritaikytomis formomis galima fiksuoti ir indentifikuoti kaip naują kurimosi pradžią su keliomis semiolokacijos taisyklėmis. Visų pirmosios dalies semiolokacijų pavidalas yra panašus, todėl esminis paruošimas yra vienetiniams įkrovų ir detalių atradimams, kurių pakopos yra kaip reiškinių su adaptacija vienetiniai įkrovų dėmenys. Pratęsimas pimosios semiolokacijos dalies yra tikslumo pasirinkime, kurį imliai galima modeliuoti ir keisti atitinkant pirmosios idėjos skirti semiolokacijas ir priskirti atitinkamas pakopas. Nuo bendrų pakopų galima rasti ir dėmenų kuriais įkrovos rodiklis atrodo atskiriantis nuo pradžios ir kitos pusės semiolokacijų. Raiškiai tai vaizduoja pakopų suderamumas, kuriai pakopai atitenka semiolokacijos aukštos ir žemos pakopos.

Paliktų ir norimų semiolokacijos įkrovų galima ieškoti žemose pakopuose ir semiolokacijos pavyzdžiuose. Bet reikšmingąją dalį nurodo paprastų mistifikuojamų dalių semiolokacijos. Su minties įkrova galima padaryti daug skirtingų grandžių įėjimų, kurie pirmosiose ir antrosiuose pusėse yra panašus dėmuo. Bet dėmeniuose nėra kūriančiosios ar įsijautimo galios, ją duoda tiek viena, tiek kita pusė kartu. Tikriausiai keičiamas pagrindas yra skirtingų semiolokacijų papildymas arba pratęsimas. Atskirtosios dalys yra pagrindas kaip veikia viena ir kita pusė, todėl reikšmės kurių nedaug galima sudaryti yra tas įkrovų indeksas su norima linkme. Paprastuose keliuose atrandama ir keičiamų minties įkrovų ir parinktų pagal paskirtį, bet jokio reiškinio su idėja jis neatspindi, tiesiog nurodo kaip gali kisti minties grandis susijusi su indeksuose fiksuojama pirmająja puse. Antroje pusėje suderamumai kinta kitokiomis grandimis ir kitokiomis pakopomis apie jas bus kalbama vėliau.

[Linas Esu]

Kada nors gausi nobelio premija.

Už ką ?

[cs]

@Linas Esu Kažkodėl čia visi atėję pamišta kalbėti pačiomis temos nuorodomis, kurios esminės. Atrodo, kad būtų
 visiškai neįdomu kas čia kalbama.

[Linas Esu]

@Linas Esu Kažkodėl čia visi atėję pamišta kalbėti pačiomis temos nuorodomis, kurios esminės. Atrodo, kad būtų
 visiškai neįdomu kas čia kalbama.

Man pakanka ir trijų kalbų žodynų gyvenime. Mokintis ketvirtą, kad galėčiau tik su tavimi diskutuoti šioje temoje, neturiu tokio noro.

[cs]

@Linas Esu Kaikurios kalbos supratimas nėra prilyginamas tokiai kalbai. Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.

Man atrodo, kad pasidalinimas tokiomis idėjomis yra nepakankama priemonė pilnai pakliūti į "paskutinios kalbos" sudėtį. Tik patekusieji, kuriamuose kalbos pagrinduose yra nustatę, kad suvokimas yra nepaprastų idėjų pagrindu veikiantis kitos suvokimo rūšies atradimas ( kaip knygos autorius būtų neprisitaikęs savo idėjų ir menkai išmanantis ką bando pasakyti).

Tokiais patekusiais vaidinti nėra tik priemonė, bet suvokimas parenka kas tinka. Tenka pripažinti, kad neviską ir nevisais būdais galima pavadinti idėjomis, kaip paprastose kalbose.

Pilnai nagrinėti ką darau nėra man prisilyginamo metodo, bet ir aš nepirmasis autorius, kuris bando šią sistemą suprasti. Toliau negalima nuspėti, kiek ir kur galima pamatyti kas ta kalba naudojasi, bet vartotojai atitinka, ką ir nepasakysi, kad tai kalbinė priemonė.

Kam nereikia žinoti, nereikia ir čia pakliūti.

[klajunas]

Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.

Nemanau, kad tokiame lygyje turi būti siekiama paskutinioji kalba, nes tai dirbtinio apribojimo sukūrimas, už kurio dar galima eiti labai toli. Čia matyt turi galvoje tik mažąją kalbą, kuri yra mažojo žmogaus galvoje. Taip pat situacija "kalba pažįsta kalbą", vadinasi išeina iš savęs ir atsistoja į aukštesnį pažinimo tašką, neįmanoma be situacijos "sąmonė pažįsta sąmonę", kam taip pat reikia, kad ji išeitu iš savęs, į aukštesnį lygmenį. Šitaip išeidinėti iš savęs galima tol, kol pasiekiamas realybės pagrindas, su kuriuo turi sutapti arba net pralenkti. Tada tikrai atsirastų "paskutinioji kalba", kuri jau nebūtų kalba. Tačiau tam turi būti 100 proc. pažinta mūsų realybė.

Tai ką darai, greičiausiai yra tik pirmas kalbos išlipimas iš savęs, kuris pastato sąmonę ant aukštesnio laiptelio, tačiau tokių išlipimų yra begalybė, nes begalė yra galimų sąmonės formų, iki tokių, kurios gali kurti tikrovę, ne vien "mažąją kalbą".

[cs]

@klajunas

Dalykai kuriuos paminėjau sujungus įprasmina minties panaudojimą. Vien kalbos atvėjų betkokiame lygyje galima pamatyti visokių, bet daugiau tokių, kurie užsibaigia. Mes galime ir nežinoti kada kalba įgauna ypatybe, kuri kalbą pastato ant ribos ar padaro užsibaigiančia. Tai yra mitas, bet konkrečiame lygyje idėjos yra netokios pat kaip ir paprastoje kalboje.

Pavyzdžiui kalbančiojo kalba yra paprasta. Mintis dėlioja su nuorodomis, mintys sieja dalykus ir bando suprojektuoti kaip tarp-mintine pasaulio išraiška. Tiesioginis kelias yra visų šių formų išgaudymas arba idėjos pasisavinimas. Taip galioja, kad tarp-mintinę pasaulio išraišką reikia nuolat gaudyti ir projektuoti. Nepildymas reiškia, kad viskas sustoja arba atsiremia į paskutinius kalbos fragmentus. Paskutinė kalba ir yra su nuorodomis, kurios leidžia funkcionuoti vienai iš kalbos formų.

Vienintelę kalbą galima įsidėmėti kaip išraišką ( arba tarp-galaktinę nuorodą), ir ji atsiras tarp-mintiniame pasaulyje. Mano nuorodos, tai yra viskas susiję su suvokimo panaudojimu įvairiems procesams (bet procesai šiuo metu yra tikslūs ir apibrėžti). Tai kaip subjektyvus suvokimo principas, kuriame naudojama daug nuorodų, kurios paaiškina tam tikrus dalykus.

[Linas Esu]

@Linas Esu Kaikurios kalbos supratimas nėra prilyginamas tokiai kalbai. Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.

Man atrodo, kad pasidalinimas tokiomis idėjomis yra nepakankama priemonė pilnai pakliūti į "paskutinios kalbos" sudėtį. Tik patekusieji, kuriamuose kalbos pagrinduose yra nustatę, kad suvokimas yra nepaprastų idėjų pagrindu veikiantis kitos suvokimo rūšies atradimas ( kaip knygos autorius būtų neprisitaikęs savo idėjų ir menkai išmanantis ką bando pasakyti).

Tokiais patekusiais vaidinti nėra tik priemonė, bet suvokimas parenka kas tinka. Tenka pripažinti, kad neviską ir nevisais būdais galima pavadinti idėjomis, kaip paprastose kalbose.

Pilnai nagrinėti ką darau nėra man prisilyginamo metodo, bet ir aš nepirmasis autorius, kuris bando šią sistemą suprasti. Toliau negalima nuspėti, kiek ir kur galima pamatyti kas ta kalba naudojasi, bet vartotojai atitinka, ką ir nepasakysi, kad tai kalbinė priemonė.

Kam nereikia žinoti, nereikia ir čia pakliūti.

Patikslinsiu. 99% procentai nesupranta apie ką tu čia rašai. Ypač sunku suprasti, kada nauduoji savo išgalvotą žodyną arba šokinėji nuo minties ant minties. Neįmanoma suprasti nei konteksto, nei pagrindinės minties.

Tikrai nesuprantu, kam tu apskritai čia prisiregistravai, jeigu vedi savo blog'ą.

[cs]

Jau senai bandau nukreipti diskutuoti normaliai atitinkamai į temą, bet niekaip nepavyksta. O sakote aš nesuprantamai rašinėju.

Perskaitykite pirmą pranešimą.