Vis dėlto kokia tikroji gyvenimo prasmė?

Pradėjo Satanistas, balandžio 27, 2017, 13:22:45

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

cs

Tokia, kokia gyvenimo intensyvioji paieška dalykuose spartesnė ir įdomesnė, juo gyvenimas pasirodo prasmingesnis. Tai neįrodoma, bet yra ryšyje tarp kryptinių pasirinkimų. Taip susiejama, tik dalis tikrosios paieškų istorijos, o dalis yra padirbta ir nekelianti prasmės aspekto. Pastata gyvenimo yra ateinanti ir išdalijama, derinama įvairiais aspektais. Tai kas kuriama yra vienos bendros realybės pastatos iliuzija, o išeinantis taškas dabartis. Kaip bebūtų, prasmė remiasi su kryptingumu ir kryptys yra pagrindas, pastatos rezultatas. Siūloma, primesta gyvenimo idėja.


elteide

cs, taip sunku tave suprasti, paprasčiau negalėtumėt  ;)

cs

@elteide papratume nieko nėra, nebent tu kažką laikai ten svarbaus? Susieji su gyvenimo prasme?

sara

#48
spalio 11, 2017, 09:27:53 Redagavimas: spalio 11, 2017, 10:12:15 by sara
Sataniste, gyvenimo prasme yra suprasti gyvenima, analizuoti gyvenima ir priimti vidinius ir isorinius sprendimus. Taip as pasakyciau. Net Dievo ar setono salininkai nera visiskai teisus reikia rinktis viduri kazkur tai tarp ju, issirinkti gyvenimo graziausius dalykus. O kitiems  forumo dalyviams pasakysiu jus tikri saunuoliai labai graziai analizavot gyvenima( gyvenimo prasme), man labai patiko, tiesiog su pasimegavimu skaiciau. Idomu.
P.s. o ukininkas savo sunui sakytu, kad gyvenimo prasme yra dirbti.

Mekabciel

Vidurį juk sukuri per prieštaras. Tai nejudėdamas į kažkurią pusę, neatskleisi ir priešingos, kuri subalansuos į vidurį. Negatyvą žmogus pagal nutylėjimą turi, o pozityvą turi sukurti.

Dievas dviejų priešingybių vienovė. Šėtonas juk priešinga Dievo dalis(„šėtonas" turi žodžio 'prieštarauti' šaknį). Bet kas prieštarauja? Ta pati vienalytė jėga veikianti iš dviejų pusių. Viena atstumia(sukelia abejones), kita pritraukia(išsklaido abejonę ir suteikia aiškumą). Po to aiškumas dingsta ir vėl kartojasi procesas. Laiptinė.

sara

Citata iš: Mekabciel  spalio 11, 2017, 10:15:32Vidurį juk sukuri per prieštaras. Tai nejudėdamas į kažkurią pusę, neatskleisi ir priešingos, kuri subalansuos į vidurį. Negatyvą žmogus pagal nutylėjimą turi, o pozityvą turi sukurti.

Dievas dviejų priešingybių vienovė. Šėtonas juk priešinga Dievo dalis(„šėtonas" turi žodžio 'prieštarauti' šaknį). Bet kas prieštarauja? Ta pati vienalytė jėga veikianti iš dviejų pusių. Viena atstumia(sukelia abejones), kita pritraukia(išsklaido abejonę ir suteikia aiškumą). Po to aiškumas dingsta ir vėl kartojasi procesas. Laiptinė.
Teisybe sakai-laiptine. Ir mes tais laipteliais vis kylame aukstyn. Butu nuostabu tureti senoles bobutes patyrima ir jaunyste drauge-tai butu visiska zmogiskoji harmonija. Bet Dievas yra padalines savaip arba valgai pirma mesa, o paskui kaula arba pirma valgai kaula, o paskiau mesa. Tai va.
Arba galima isivaizduoti kad esi labai senas ( nors esi jaunas), tai irgi suveikia. Sekmes!

elteide

laiptais galima ne tik kilti bet ir leistis arba stovėti ir rūkyti :)

Lucas

Visų pirma, tai su valstybės šimtmečiu, forumiečiai!

O visų antra, išdrįsiu pareikšti, jog buvimas yra prasmingas!

Citata iš: Creative  balandžio 29, 2017, 19:27:50?Mano prasmės pasaulėžiūra yra tokia, kad jei esi vis delto čia tai ir nuveikti gali kanors, tai ką veiksi?
Kaip pastebėjo @Creative , jau esame. O aš nuo savęs pridėsiu, kad prieš būdami nepasirinkome ar būti (o kaip ir galėtume rinktis nebūdami?), kaip ir nepasirinkome koks tas buvimas yra (ne patys nusprendėme gamtos dėsnius, o juos tik stebime ir atrandame, ir kažkaip bandome suprasti). Atsikeli iš ryto, už lango sninga, o ant namo priešais langus plėvesuoja trispalvė. Gatve bėga katinas, o už sienos barasi kaimynai. Aišku, galima užtraukti užuolaidas ir sakyti, kad nesninga ir joks katinas nebėgioja, bet vis tiek nepakeisi to, jog visgi matei baltą sniegą ir tą nelemtą katiną. Lygiai kaip nepakeisi to, jog išvis išgyvenai matymą, girdėjimą ir aplamai buvimą. Buvai ir esi. Ne tuštuma ir ne niekas, o buvimas yra. Ir tame buvime vis kažkas vyksta, vis kažkas kinta, vis kažkoks katinas gatve bėga. Kažkas yra ir kažkas kitimu eina link kažko. Prasmingumas tame yra, bet nebūtinai kaip kažkoks "galutinis tikslas". Tiesiog buvime yra dėsniai ir yra būnantys. Kitaip sakant, ne tuštuma, o kažkoks konkretumas (o to konkretumo pasekoje ir tu, aš, jis, ji ir sniegas, ir katinas, ir trispalvė, ir kaimynai). Tame konkretume ir įžvelgčiau prasmingumą buvime.

O dėl "galutinio tikslo", tai kadangi esame ir link kažkur dėsnių pagalba judame, tai galbūt tas buvimas turi kažkokį tikslą (juk kintama į kažką ir judama į kažkur)?

a.t.sielis

Lucaso gerai pamąstyta.

Šiaip pastebėčiau, kad aiškios ribos nuo kada prasideda sąmoningumas - nėra. Pvz. mes kažką iš vaikystės atsimename, o iš kūdikystės - ne. Ties kažkokia riba atmintis nutrūksta, bet tai nereiškia, kad nebuvome sąmoningi (kaip patyrėjai, o ne kaip protaujantieji). Labai mažas kūdikis verkia, kadangi patiria, kad jam kažkas nepatogu. Ir t.t. ir. pan.

Taigi, sąmoningumas tęsiasi ilgiau negu atmintis. Mes (kaip atsimenantys) išnyrame iš kažkur. Kas buvo prieš tai - patys nežinome.

Bet prieš tai galėjo būti sąmoningas buvimas, kuris dabar pamirštas (arba neturėjo galimybės būti "įrašytas" į dabar turimų smegenų "atminties failus"). Kai egzistavimas buvo ne šiame fiziniame kūne, tada šis kūnas negali to prisiminti. O sąmonė užgožta šio kūno procesų.

Einat tolyn į neaprėpiamą praeitį ir pačios būties ištakas, gali būti kad darėme pasirinkimus arba tam tikrus "judesius", turėjome kažkokius norus, kurie atvedė į dabartinę būties sferą ir mūsų situaciją. Kokia viso to prasmė? Prasmę apibrėžia pirminis būties šaltinis ir jo mums suteikta mūsų prigimtis. Prasmė ir tikslas yra tai, kas mes turime būti pagal prigimtį.

Taigi, prigimties pažinimas, prigimties atskleidimas. Atitinkamai, visas judėjimas aplink, visa aplinka, tai terpė, kurioje gali vykti šis judėjimo link prigimties procesas.


vytra

#54
vasario 18, 2018, 15:29:28 Redagavimas: vasario 18, 2018, 15:32:41 by vytra
Citata iš: Owldies666  gegužės 27, 2017, 23:33:03Nėra tokio dalyko kaip "tikroji gyvenimo prasmė".
- pritariu ta prasme, kad niekas nežino "prasmės prasmės".. tai kam ieškoti?

p.s.
.. dažnai pedagogai nori pasirodyti "kieti" ir dar jaunesnio mokyklinio amžiaus nerūpestingai linksmiems vaikams pateikia šį "nusenusių perdylų" klausimą. Dalį vaikų tai taip paveikia, kad žudosi ar nugrimsta į nepataisomą melancholiją, depresiją ar net agresiją!


:)

Lucas

Citata iš: vytra  vasario 18, 2018, 15:29:28- pritariu ta prasme, kad niekas nežino "prasmės prasmės".. tai kam ieškoti?

p.s.
.. dažnai pedagogai nori pasirodyti "kieti" ir dar jaunesnio mokyklinio amžiaus nerūpestingai linksmiems vaikams pateikia šį "nusenusių perdylų" klausimą. Dalį vaikų tai taip paveikia, kad žudosi ar nugrimsta į nepataisomą melancholiją, depresiją ar net agresiją!


:)
"Prasmės prasmės" kaip "galutinio tikslo" gal ir nėra - žmonės daug nebūtų dalykų prisigalvoja, bet sakyti, kad visas šis buvimas yra tiesiog nonsensas ir tuštuma - man kaip tik tai daug labiau kelia depresiją, negu "paieškos".

Pastaruoju metu susimąsčiau, o kodėl man kažkas patinka/nepatinka, kodėl yra džiaugsmas ir skausmas? Ir dažniausiai tie patikimai, džiaugsmai bei norai nebūna racionalūs ar apgalvoti, atvirkščiai - visa reakcija į aplinką ir aplinkinių reiškinių patikimas/nepatikimas būna momentinis. Štai ir galvoju, ar tai ką nors gali reikšti iš "prasmingumo" pusės? Dabar pradedu manyti, kad taip. Noriu kvėpuoti, valgyti, gyventi toliau, o ne žaloti ir kelti skausmą sau ar kitiems, nes skausmas nepatinka, o gyventi patinka. Nors jeigu priimčiau, kad tai visiška beprasmybė, tai kodėl kažko norėti ar vengti? Argi dažnai nebūna taip, kad paverčiame pasaulį beprasmį, kad gautume casus belli nekvaršinti sau galvos apie prasmes ir tikslus, ir tuomet leidžiame vaikytis kitų savo norų, kitų tikslų? Visgi, pavertus pasaulį beprasmiu, minėtos momentinės reakcijos - visokie "tikslai", nusistatymai, galų gale tie patys mūsų norai - neišnyksta. Pasaulis taigi lieka. Galbūt mes buvimu jau atliekame savo paskirtį - būname - jeigu pats buvimas yra toji "prasmė" (todėl ir džiaugiamės tiesiog gyvendami), o galbūt tas buvimas skirtas kažkam daugiau (todėl begyvenant dar ir pradedam klausti, kam, kodėl ir susiduriame su norais, patikimais/nepatikimais)? Kadangi jau ir taip gyvenu, ir tuo džiaugiuosi, tai belieka tik patikrinti antrą variantą - ar gyvenu kažkam daugiau?

a.t.sielis

vytra, depresiją sukelia beprasmybė, o ne prasmės paieškos; tamsa, o ne šviesėjimas. Gamtiškos emocijos gali nugramzdinti į dugną, lygiai kaip šaltis gali nušaldyti augalus pavasarį, arba audra paskandinti laivus. Tik gilesnis suvokimas ir pažinimas suteikia stabilumą. Be suvokimo žmonės elgiasi chaotiškai, netyčia ar tyčia gali prisidaryti nesąmonių.

vytra

Citata iš: Lucas  vasario 18, 2018, 21:55:05"Prasmės prasmės" kaip "galutinio tikslo" gal ir nėra - žmonės daug nebūtų dalykų prisigalvoja, bet sakyti, kad visas šis buvimas yra tiesiog nonsensas ir tuštuma - man kaip tik tai daug labiau kelia depresiją, negu "paieškos".
- Tas "paieškas" pavadinčiau moksliniais tyrimais, naujo pažinimo moksliniais eksperimentais ar naujomis filosofinėm konstrukcijomis. Tuo tarpu tuščias svarstymas "kam aš esu", itin nesubrendusio žmogaus sąmonėje, niekaip negali pagelbėti susivokti!

p.s.
.. taigi, aš palaikau senąsias tradicijas, kuomet informacija vaikams pateikiama pagal subrendimą, kad nebūtų visiškų vystymosi "nonsensų"!


:(

SPACE

Įvykdyti konservatorių programą ir numyrti. aišku kaip 2x2. Kokie dar gali būti klausimai.

a.t.sielis

#59
vasario 19, 2018, 15:27:15 Redagavimas: vasario 19, 2018, 15:40:09 by a.t.sielis
Numirti už Staliną, Leniną ar Rusijos bobas. Kokie dar klausimai?



CitataМне копать траншею велено, я копаю словно раб. Кто за Сталина, за Ленина, я за всех российских баб!

Aukštyn