Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Pradėjo klajunas, balandžio 18, 2016, 11:53:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

gidas

Citata iš: klajunas  sausio 31, 2018, 18:22:22ko reikia, kad valdžia nedegraduotų?
Nemėgstu politikos, todėl į klausimą konkrečiai neatsakysiu, pasitenkinsiu "filosofiniu" atsakymu - daugiau kritinio mąstymo, kad mažiau vedžiotų už nosies ir daugiau sąžinės, kad nekiltų pagunda vedžioti už nosies. Ko konkrečiai reikia tam pasiekti žino visi. :)  Kiti klausimai retoriniai, (panašu) ir  apie kapitalizmą. Na gerai,  už kapitalizmą "su žmogišku veidu" -  laukiniu kapitalizmu ir "įvairiaveidžiu" socializmu  kaip ir prisisotinę. :)

vytra

#511
vasario 01, 2018, 18:29:12 Redagavimas: vasario 01, 2018, 18:30:53 by vytra
Citata iš: gidas  vasario 01, 2018, 16:12:26Nemėgstu politikos, todėl į klausimą  neatsakysiu
- taip, Jūs esate teisus, tai ne politikos klausimas, tai moralės klausimas. Įdomu tai, kad kažkur nuo XXIa pradžios moralę ėmė neigti ne tik "kraugeriai kapitalistai", bet ir "šventi ateistai" bei "agresyvūs komunistai".

Išvada: pasaulis puolamas, kaip sakė P. Reigenas: "Earth in the attack".

:)

klajunas

Žvilgsnis anapus horizonto

Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą". Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma" yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas - tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 - į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 - į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

Tai yra teorijos pagrindas, kuris leidžia sukurti reonominį tikrovės modelį, kuris išskiria judėjimo savybę kaip pagrindinę tikrovės savybę. Iš esmės tradicinė fizika yra substancijos judėjimo erdvėje matematinio aprašymo metodas. Galima bandyti šį modelį keisti į kitą, kokį nors nereonominį modelį, tačiau tai labai sunku, nes smegenų ekranuose tikrovė pateikiama kaip judri ir ši savybė yra žmogui nenuginčijamas faktas. Tačiau gebant pažvelgti anapus realybę reprezentuojančių ekranų, turėtų būti galimybė sukurti ir nereonominį modelį, kuris pagrįstas daug sudėtingesne koncepcija už judėjimą. Tai svarbus klausimas ir kalbant apie kontinuumą, nes tikrovėje, kadangi ji pagrįsta judėjimu, šis taip pat turi būti judrus. Todėl išskiriami dinamiški ir statiški kontinuumai. Statiškas pagrįstas tapatybės fraktalu, o dinamiškas - tapatybės deformacija, kuri pati gali būti statiška arba kintanti. Iš tokių kontinuumų išvedami mano kuriami dimensiniai skaičiai, kurie gali turėti išorinių dimensijų, dėl ko vienos dimensijos palyginimas nepakankamas norint nustatyti skaičių santykį. Jeigu pereitume prie tikrovės klausimo, problema ta, kad neaišku iš kur kyla baigtinio statiško kontinuumo judrumas. Jeigu kontinuumas uždaras, judrumo šaltinis neįmanomas. Judrumą aš aiškinu kaip atviro kontinuumo savybę, kuris gali gauti impulsą deformacijoms iš aukštesnės erdvės. Iškyla pirmojo judintojo problema, kurią išsprendžiu pagrindinės tikrovės dalies (PTD) sąvoka, kuri judrumą turi savo esmėje, tą savo esmę skleidžia į išorę, bet jos iš niekur nepaima. Žemesni kontinuumai inkrustuoti vienas į kitą, ir judrumą, dinamiką bei deformacijas, dėl kurių atsiranda judri struktūra, perduoda vienas kitam.

Dabar pakalbėkime apie empiriką ir apie tuos sluoksnius šiuose dėmenyse, kurie nepatiriami suvokimu. Padarius prielaidą, kad matome ne visą tikrovę, kategorija substancija turi būti padalinta į sluoksnius, kurie matomi ir nematomi. Kiek tokių sluoksnių yra nematant pasakyti neįmanoma, tačiau pradžiai tarkime kad jų yra penki. Ta materijos dalis, kuri matoma ir kuri aprašinėjama formulėmis, yra tik 1/5 tikros realybės sandaros. Vadinasi, kiekvienas objektas be tos 1/5 matomos dalies turi 4/5 nematomų struktūrų, kurios taip pat yra realios. Nematoma ir nematuojama dalis gali atrodyti niekaip nepasiekiama, tačiau yra viena galimybė - naudoti analogiją, tai yra nematomoms substancijos dalims perkelti matomos substancijos kategorijas ir bandyti taip jas modeliuoti, kurti įvairius galimybių žemėlapius, tai darant tol, kol kokioje nors naujoje vietoje bus sujungti visi trys kontinuumai. Be to, kadangi matematinis ir dėmenų kontinuumai yra teoriniai, juos įmanoma modeliuoti vien savo galvoje ir tada ieškoti galimybių pritaikyti realiame pasaulyje. Čia reikia galingo ir originalaus mąstymo, kuris leistų sąmonei pažvelgti anapus horizonto. Tam, kad būtų aklai atspėta anapusinių sluoksnių sandara, reikalinga tokia pat sėkmė, kaip aukso puodo laimėjimas loterijoje. Tačiau atkakliai dirbant, tiriant visus įmanomus žmogaus galvoje variantus, rezultatą pasiekti įmanoma. Tarp matomų ir nematomų dalių turi būti kažkokia analogija, todėl perkėlimas irgi gana efektyvus metodas.

Matomą pasaulį vadinu strata, o nematomi sluoksniai tuomet yra hipostratos. Strata yra 1/5 tikrovės dalis, o hipostrata 4/5. Artimiausia neištyrinėta fizika yra sąmonės fizika, su kuria kiekvienas turime subjektyvų fenomenologinį sąlytį, tačiau kol kas neturime užbaigto tiksliojo mokslo, kokiu aprašomas fizinis pasaulis. Sąmonės realybę vadinu gnostine, ir šis naujas mokslas bus gnostinės substancijos modelis, kurį aprašę gausime 2/5 realybės. Pasiekę šį tikslą gausime pilną žmogaus sandaros spektrą ir bus galima sąmonės kalbinio kalėjimo dėžutę pakelti į naują lygmenį šitaip sukuriant naują civilizaciją. Ši perspektyva gali atrodyti grėsminga, nes atsiras galingos psichikos naikinimo priemonės. Tačiau problema manau ne ta. Dabar turimi labai galingi kūno žudymo ginklai, kuriais lengvai galima nužudyti milijonus. Tačiau jie yra vieši, uždrausti ir kontroliuojami, o atimti žmogui gyvybę ar luošinti yra draudžiama įstatymų. Bėda su sąmonės ginklais yra ta, kad jie iki šiol yra įslaptinti, ir juos naudojantys apsimeta, kad tokios priemonės neegzistuoja ir tikri nužudymai dėl šios priežasties neišaiškinami kaip nusikaltimai. Mokslas turi vystytis į priekį, tačiau, kad šis vystymasis būtų saugus, jis turi būti viešas ir prižiūrimas. Slaptumas ir nepriežiūra yra didžiausias pavojus.

Manau, kad gyvybės kilmės klausimą įmanoma pilnai atskleisti tik supratus 3 hipostratos principus, tai yra, pažinus 3/5 realybės. Šita hipostrata leistų atsakyti į klausimą kas vyksta su žmogumi prieš jo gimimą ir po mirties, ar žmogus laikinas ar amžinas, ar turi pakartotinių įsikūnijmų galimybę ir panašiai. Šie mokslai šiuo metu turi tik religinę ir filosofinę formą ir juos galima svarstyti tik dviejų kontinuumų rėmuose, tai yra, teoriškai. Klausimai tokie: koks trečios hipostratos kontinuumų multipleksas?, kokia ekrano dėmenų sandara?, kaip juos sujungti ir kaip uždėti ant pačios anapusinės tikrovės? Iš dalies turi veikti analogija, todėl čia galėtume ieškoti substancijos ir judėjimo grupių analogijos, ir žiūrėti kokiame dinaminiame kontinuume jos veikia. Toks tyrimas yra labai perspektyvus ir civilizacijos laukia labai ilgas kelias, jeigu nesusinaikins. Kad taip neatsitiktų, turime mažinti civilizacijos griaunamąją galią ir stiprinti kuriamąją potenciją.

Darbas turi būti daromas nuosekliai, todėl kol kas judu antros hipostratos teoriniuose kontinuumuose ir šiais metais pamėginsiu pateikti originalų naujovišką dėmenų modelį. Jis gali būti tiek reonominis tiek nereonominis, jeigu pavyks sugalvoti aukštesnio už judėjimą lygio koncepciją, kuri būtų varančioji substancijos jėga. Tai įmanoma ekraną iš fiksato patraukus į laksatą, ir pabandant anapus horizonto esančią realybę atspindėti čia, pritaikant originalius ekrano dėmenis, iš kurių būtų išimti tradiciniai mazgai.


klajunas

Realybės principas

Rašymui šiais metais turiu daug mažiau laiko, todėl brangi kiekviena laisva minutė. Situacija papuolė į šiokį tokį sąstingį, kurį išjudinti ne taip paprasta. Tačiau nepaisant to, noras pažinti ir savo žiniomis pasidalinti su kitais - niekur nedingo. Tai, ką aš darau reikalinga ne daug kam, bet jeigu atsiranda bent vienas žmogus, kuris gauna naudos - šis užsiėmimas yra vertas pastangų. Suprantu, kad pakeisti savo mąstymą yra sunku, taip pat kiekvienas turi savo kelią. Aš aklo mėgdžiojimo ir nesiekiu, tenoriu žmogų užkrėsti tikrovės ir savęs pažinimo aistra. Kaip žmogus tai realizuoja - jo asmeninis reikalas. Kuo daugiau žmonių mąstančiu savo galva, tuo geriau.

Psytechnologijos ateinančiais dešimtmečiais bus labai svarbios, todėl reikia suprasti jų pagrindus, net jeigu šis žinojimas iš pradžių yra teorinis. Jau yra atsiradusių galimybių, kurios iki šiol buvo laikomos fantastinėmis. Visa bėda ta, kad jos naudojamos netinkamų žmonių siekti netinkamiems tikslams. Viešinant žinias šią sutrikusią pusiausvirą stengiamasi ištaisyti. Žmonių nežinojimu ir neišprusimu naudojasi įvairaus plauko psichopatai, kurių rankose atsidūrę lig šiol neturėti svertai. Noriu paskatinti žmones tyrinėti šią sritį ir atsikovoti prarastą teritoriją, neleisti savęs maustyti kiekviename posūkyje. Toks yra Psytechnologijų tikslas.

Populiarioji ezoterika naudojama tik kaip išorinė forma, po kuria slepiasi tikras mokslas, tik daug kartų pažengęs lyginant su tuo, kuris skelbiamas viešai. Paprastam žmogui tai labai tinkama forma, nes joje daug daugiau laisvės negu moksle, kur lengvai gali būti apšauktas šarlatanu, jeigu neatitinki nustatyto paveiksliuko. Ezoterikoje tokio standarto nėra, ir esi laisvas tirti bei eksperimentuoti, ieškodamas savo kelio. Mokslas valdomas kvadratinių kostiumų, o ezoterikoje gali būti tuo, kas esi. Todėl ši forma man pasirodė priimtina. Aišku, tenka susidurti su scientizmo pudelių aršiu lojimu, tačiau jie didesnių problemų sukelti nesugeba, nes jų protai užrakinti, o raktas išmestas per langą.

Kai kurie dalykai tokie akivaizdūs kiekvienam žmogui, kurie gali sąžiningai pažiūrėti į savo vidų, kad reikalauti dirbtinių įrodymų yra absurdas. Kam trūksta įrodymų - tegul prasikrapšto vidines akis, nes tik jomis šiuos įrodymus įmanoma gauti. Tai aišku nepadeda tuo atveju, jeigu sąmonės iškastruotos visam gyvenimui. Tokie loja garsiausiai, nes aklumas jų pagrindinė realybė - iškastruota realybė. Yra ir šiek tiek pavydo, kai pamato, kad yra žmonių galinčių daug daugiau. Net kyla noras tokius pašalinti su iš kelio. Todėl ir apšaudo decibelais, o kai pamato, kad nieko nesigauna - traukia savo rudąją artileriją.

Visai natūralu, kad Psytechnologijų pagrindinė tema yra sąmonės klausimas. Siekiama į jį įvairiapusiškai įsigilinti, pamatyti išplėstą vaizdą iš kuo platesnės perspektyvos, nesitenkinant darželinuko lygio vadovėlinėmis tiesomis. Akivaizdžioji šio klausimo pusė yra ganėtinai paprasta, užtenka įsisavinti kelis elementarius skirstymus, tokius kaip priekinė sąmonė - supantis pasaulis, galinė sąmonė - ta kurioje mintys, vaizdai, atmintis ir centrinė sąmonė - kurią aš daugiau asocijuoju su kūnu. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, nes ji nėra tiesiogiai manipuliuojama ir veikia daugmaž savarankiškai. Nors kai kurie ezoterikai tam paprieštarautų, nes įsitikinę, kad realybę kuria pats žmogus, vadinasi ji negali nuo jo būti nepriklausoma. Bet tariu, kad vis tiek yra sluoksnis kuris veikia savarankiškai ir ant to sluoksnio galima uždėti mechanizmą, kuris leidžia svetimą tikrovę paversti sava. Tam reikia papildomų psichologinių pastangų.

Galinė sąmonė yra laksatas, nes ji laisva ir lanksti, minkoma žmogaus valios. Anksčiau šią sritį vadinau energomorfiniu lauku. Žmogui gimus ši vieta būna tuščia, bet laikui bėgant ji užpildoma informacija, kuri gaunama per pirmą langą. Todėl galima vienareikšmiškai pasakyti, kad laksatas yra perdirbtas fiksatas. Kokį vaidmenį atlieka ši funkcija - akivaizdu: laksatas kompensuoja fiksato kietumo trūkumą, leidžia jį aižyti į dalis ir tas dalis įvairiai perdėlioti. Kai žmogus savo galinėje sąmonėje iš šių dalių susidėlioja kokį nors paveiksliuką, ateina eilė centrinei sąmonei, kuri padeda tą paveiksliuką realizuoti. Centrinė sąmonė susijusi ir su fiksatu, ir su laksatu, vadinasi skilusi į du sluoksnius. Laksatinis kūno sluoksnis yra tik jausmas, būsena, savijauta, energija, jėga, o fiksatinis - yra akių vaizdas, anatominė bei fiziologinė sandara.

Centrinė sąmonė ne veltui yra centre - ji yra pagrindinis žmogaus bendrosios būklės kriterijus. Kai žmogaus centrinė sąmonė streikuoja, nesvarbu ar tai būti laksatinis, ar fiksatinis sluoksnis, jo būklė būna labai sunki. Tačiau šią situaciją galima gerokai pagerinti, remiantis galinės sąmonės nuostatomis, kurios skatina rūpintis tiek savo savijauta, tiek fizinio kūno būkle. Tam yra prikurta daugybė sistemų bei metodikų, todėl šiuo klausimu nesiplėsiu.

Kiekviena sąmonės dalis turi akivaizdžią, išreikštą dalį ir neakivaizdžią. Neakivaizdi dalis plečiasi iki begalybės ir atsiremia į nežinomą tikrovės pagrindą. Ta energetinė dirva, kuriame įaustas žmogus, gali būti labai gili, tas sluoksnis, iki kurio jis siekia yra žmogaus egzistencinės dimensijos, dar mano tinklaraštyje kitaip vadinamos hipostratomis. Strata yra viskas, kas matoma, o tai, kas yra po tuo, vadinama hipostratomis. Kokiomis sąlygomis žmogus gyvena priklauso daugiausiai nuo padėties hipostratose, kuriose gali siautėti įvairios anomalijos. Dalis jų gali būti natūralios, panašiai kaip saulės audros, o kitos sukeltos dirbtinai. Šiam tikslui sukurti įvairūs hipostratiniai ginklai, kurie žaloja žmogaus nematomus sluoksnius ir apsiginti nuo to labai sunku, nes to, kas nematoma neįmanoma niekam parodyti ir įrodyti poveikio. Vienintelis signalas ir įrodymas - bjauri savijauta laksatiniame kūno sluoksnyje.

Tos savijautos tiesiogiai žmonės nesuvokia, ir gali net nesuprasti, kad kas nors negerai. Neretai situaciją pablogina tai, kad elgiasi kaip kvailiai. Nematoma dalis yra reali ir ji vidiniame žmogaus pasaulyje pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso žmogaus energijos ir gebėjimo veikti lygis. Žemą lygį dažnai vaizduoja kaip tingumą - kvailesnio kalbos triuko ir nesugalvosi - taip problemą padarydami tavo asmenine problema ir ją dar pasunkindami. Žmogus turi už savo būklę prisiimti atsakomybę, tačiau turi būti sudaromos tinkamos sąlygos problemą išspręsti, ne vien bliauti, kad esi „tinginys". Visos problemos turi priežastis - taip pat ir centrinės sąmonės.

Tradicinis įvairių sąmonės būsenų valdymo būdas yra meditacija, kuri yra psichikos treniruotė panašiai, kaip būna fizinio kūno treniruotės. Visi žino, kad norint treniruotėmis užsiauginti raumenis, reikia mažiausiai metų atkaklaus darbo. Naivu būtų tikėtis, kad meditacijoms reikia mažiau laiko - dažnai net daug daugiau. Todėl rezultatą pasiekia tik nedaugelis - patys atkakliausi. Reikia laikytis nustatyto režimo ir turėti savo sistemą, o tai šiame pasaulyje - ne taip lengva. Lengvų rezultatų nebūna nė vienoje srityje.

Jeigu yra kokių nors problemų - pirmiausiai reikia jas identifikuoti, rasti vietą, kur energijų kanalas uždarytas ir bloką pašalinti iš savo gyvenimo. Tai ne visada įmanoma, bet dažnai įmanoma. Galinėje sąmonėje - tai mintys arba atsiminimai, jausmai ir emocijos. Priekinėje sąmonėje - situacijos ir jų autoriai. Juo gali būti tiek pats, tiek kiti žmonės. Ir galiausiai centrinėje sąmonėje, kur dažniausiai negatyvas supilamas iš priekinės arba galinės dalies. Pila negatyvą ir pasaulis, ir pats per savo mintis, norus, troškimus, jausmus ir t.t.

Kad tai tavęs nevaldytų, reikalinga minčių, jausmų higiena, situacijų kontrolė ir tinkama savęs priežiūra. Padėtis dažnai tokia - kuo didesnė problema, tuo didesnė motyvacija ją spręsti. Jeigu valia silpna, tinkamai valdant ją galima sustiprinti. Jau sakiau, kad vidinę būseną labiausiai įtakoja išorinė situacija, todėl išorę reikia apvalyti nuo viso negatyvo. Jo turi nebūti ir viduje, nes jeigu jį pili iš savęs į pasaulį, tai pasaulis viską tau sugrąžina. Svarbiausia - neprarasti realybės jausmo, kurio esmė ta, kad pasaulis neturi atitikti tavo norų, šis atitikimas iškovojamas. Bet turi suprasti, kad pats irgi neturi pataikauti niekieno norams.

klajunas

Babelio bokštas

Praėjo aštuonioliktų metų du mėnesiai, todėl pats laikas pakelti į aukštesnį lygį savo ezoterinę sistemą, kuris bus pagrindinis šių metų principas. Kol kas jis nėra iki galo išbaigtas ir ta schema, kurią pateiksiu, gali būti ne pats geriausias ir patraukliausias variantas, bet metų eigoje ši idėja bus toliau tobulinama. Prieš pradėdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie schemos interpretavimą. Pats brėžinys gali atrodyti neinformatyvus ir beprasmis. Tačiau reikia suprasti, kad jis turi ne tik išorinę išvaizdą, bet ir vidinę dalį. Kai žmogus mato tik išorinę, bet nepapildo jo vidine dalimi, nes nesupranta idėjos, gali pasirodyti, kad nieko įspūdingo nepavaizduota. Šioje vietoje reikia suprasti, kad visas turinys yra vidinėje dalyje, kurią reikia perprasti. Mano darbas tekstu paruošti vidinės dalies supratimą, kad tiems žmonėms, kurie neturi įdirbio, galėtų perimti mano padarytą darbą. Todėl tekstu rodau vidinę idėjos pusę, o brėžinys yra pagalbinė išorinė priemonė, leidžianti surišti visas dalis į vieningą visumą.

Tikrovei aiškinti naudoju Hėgelio sukurtą tezės, antitezė ir sintezės evoliucijos dėsnį. Manau, kad šis dėsnis yra pagrindinė tikrovę verčianti judėti į priekį schema. Tezė yra pradinė būsena, kuri rodo tikrovės žemas išsivystymo stadijas, pirmaprades stichijas. Tezė žymima horizontaliu brūkšniu. Antitezė yra subjekto ir objekto priešstatos atsiradimo būsena, kuri įmanoma tik tada, kai tikrovė skyla į dvi dalis, kurias galima vadinti priešingais poliais. Vienas polius yra sąmonė, o kita daiktas. Šį principą patogu išreikšti U formos struktūra, kuri yra ne kas kita, kaip sulenkta tiesė. Toliau yra sintezė, išlyginanti U formą, tačiau šio proceso metu pakelianti ją į aukštesnį lygį, į aukštesnę kokybę, kurioje išsaugomos priešstatos situacijos sukurtos sąmoningumo, suvokimo galimybės. Norint suprasti mano idėją, reikia apmąstyti šį tikrovės evoliucijos principą, sukurti sąmonėje ją atspindinčius vaizdinius.

Pamatinė schemos vidinė dalis yra visi šie etapai sudėti į vieną vietą. Turime du vertikalius brūkšnius ir tarp jų įsiterpusią U formą. U formos pagrindas prijungtas prie tezės tiesės, o prie sintezės tiesės jungia kreivė, kuri yra sąmoningumo substancijos kanalas į žemesnį materialų pasaulį. Apačioje yra tai, ką vadinu fizine brana, apibūdinanti materialų pasaulį, iš kurio pagamintas žmogaus fizinis kūnas. Prie fizinio kūno pridėti sąmonę galima sujungus jį kanalu su gnostine brana, kuri yra viršuje. Gnostinė brana yra ta vieta, iš kurios ateina žmogaus vidinis sielos pasaulis, įforminantis subjekto komponentą žmogaus sandaroje.

Mokslas vystosi abiem kryptimis tirdamas fizine realybę, taip pat šiuo metu užgimsta naujas mokslas, kuris bando eiti tuo pačiu keliu į gnostinę braną, vidinį žmogaus pasaulį. Reikia suvokti, kokie pagrindiniai šios evoliucijos dėsniai, įrėminami minėtos schemos, kuri dar yra ne visa, ir šiek tiek vėliau dar bus išplėsta. Sąmonė pažindama abi kryptis pradeda kurti dirbtinę realybę, kuri iš pradžių yra tik netobula kopija ir imitacija. Pradžia proceso būna visada U formos pastatytos ant šono viduje, nes neprilygsta natūralaus pasaulio kokybei. Dirbtinė tikrovė savo sudėtingumu žymiai nusileidžia natūraliai, nes žmogus neturi tokio proto, kuris leistų konkuruoti su tikrovės kuriamosiomis galiomis. Tačiau galima vertinti, kad tai laikina būsena ir dirbtinio pasaulio kokybė darysis vis geresnė ir geresnė - tol, kol pralenks natūralų pasaulį. Bus įmanoma sukurti geresnį sintetinį kūną ir geresnę sintetinę sąmonę. Tačiau kol kas tai tik svajonė ir šiame kelyje teks pereiti daug pavojingų etapų.

Koks pagrindinis pavojus - akivaizdu: iš pradžių bus didelė pagunda su dirbtiniu žemesnio tobulumo pasauliu užgožti natūralų kūno ir sąmonės ryšį su fizine ir gnostine braną. Atkirtus šį ryšį, sąmonė uždaroma žemesnio pasaulio kalėjime, gniuždoma, luošinama, paverčiama tik sistemos kontrolierių išnaudojamu resursu. Tai iš dalies žmogaus pralaimėjimas ir apokalipsės lygio katastrofa. Šioje situacijoje yra dvi galimybės: grįžti atgal technologiškai, atsisakyti mokslo arba sustoti tam tikroje stadijoje ir užsikonservuoti. Taip stabdoma evoliucija, aukojamos žmogaus galimybės persikelti į aukštesnį tikrovės lygmenį. Kita galimybė yra stengtis šį netobulą etapą pereiti kuo greičiau, patiriant kuo mažiau nuostolių dėl sugebėjimų ir sąmonės kokybės trūkumo. Tai ne visada pavyksta, nes turinčiųjų valdžią sąmonės siekia užkonservuoti tokį status quo kuo ilgesniam lakui. Tai visai suprantama, nes tokiame pasaulyje jie yra valdovai ir nenorėdami prarast patogių pozicijų neleidžia kartelę kelti į aukštesnį lygį. Taip yra todėl, kad jie būna sureikšminę savo ego ir jų sąmonėje už šį ego nėra jokios aukštesnės realybės, todėl perlipti per save būna labai sunku ir didelė pagunda susidievinti, šią stagnuojančią technologinę pelke paversti amžina.

Yra dar vienas dirbtinio pasaulio pavojus: kadangi evoliucijos laipteliais kylama ne evoliucijos būdu keičiant sąmonės kokybę, kas užtrunka labai ilgai, bet dirbtinai transplantuojant žemesnę pakopą į aukštesnę, tai taipogi sukuria stagnaciją, nes pratęsiama į aukštesnį pasaulį žemesnė kokybė. Toks transplantavimas reiškia, kad kokybė ta pati, tik ji įgyja daugiau galimybių ir daugiau galios, vadinasi gali ilgiau išsaugoti žemą lygį. O tai irgi yra stabdymas, kuris neleidžia civilizacijai greitai judėti pažangos keliu. Todėl labai svarbu, kad technologijos nepakliūtų į rankas žemesnei sąmonei, kad ji nepakeitusi savo išsivystymo lygio, nebūtų transplantuota į aukštesnių galimybių pasaulį. Tame yra ir šioks toks prieštaravimas, nes viena vertus progresą stabdo išsipūtęs valdžios ego, kuri nenori prarasti savo pozicijų, bet iš kitos pusės, tą pažangą atiduoti tik tam, kad žemesnė kokybė nepakitusi būtų transplantuota į aukštesnį pasaulį, neprotinga. Dėl šios priežasties, dirbtinių technologijų pažanga turi eiti kartu su sąmonės kokybės kėlimu. Tam reikalinga didelė technologijų kontrolė, tačiau ją vykdyti turi ne valdžia, kuri turi ego išsipūtimo sindromą, bet pažangioji planetos dalis - talentai ir genijai. Jų klaida būna ta, kad jie susižavi pinigais ir pardavinėja technologijas nusikaltėliams, kuriems sąmonės kokybė vienodai rodo, jie nori tik įgyti galimybių įamžinti savo valdžią, o civilizacijos ir žmonijos pažanga mažiausiai domina.

Dabar reikia pratęsti schemos analizę, kuri be šios vidinės dalies turi ir išorinę. Gnostinė ir fizinė brana taip pat yra ant šono stovinti U forma, kuri pagrindu prijungta prie Šaltinio tezės. Tai visos šios realybės atsiradimo vieta, kuri antitezės stadijoje pereina į gnostinės ir fizinės branos būseną. Tačiau šaltinis negali veikti vienas tam, kad sukurtų šią sąmonės ir kūno realybę. Reikalingas gnostinės branos atitikmuo aukštesniame pasaulyje. Tą visatinę triados viršutinę dalį vadinu savo sukurtu terminu Eiolas. Eiolui susijungus su Šaltiniu atsiranda ši visata, kuri sudaryta iš fizinės ir gnostinės branos. Susijungimas su Eiolu verčia tezės tiesę lenktis į viršų, iki U formos, ir subjektinė U formos dalys kanalu viršuje sujungta su Eiolu. Galima pasamprotauti, kas tai yra ir kam reikalinga tokia dvipolė struktūra. Logika ganėtinai paprasta. Šiame lygyje tikrovė taip pat skyla į subjektinę ir objektinę dalį, kaip sąmonė-kūnas, ir sąmonei visatos mastu reikalinga aukštesnės substancijos injekcija. Žinoma, žmogaus sąmonė, vadinama egzistenciatu, yra tik tolimas aidas to, kas yra Eiolas. Žmogui šios substancijos formas suvokti labai sudėtinga, tai įmanoma tik padarius milžinišką šuolį vystant sąmonės kokybę. Tačiau toks yra žmogaus tikslas - ne atskiro žmogaus, bet žmogaus kaip rūšies ir žmogaus kaip civilizacijos.

Bet reikia suprasti, kad šiose Eolinėse dimensijose jau gali egzistuoti civilizacijos, praėjusios visą dirbtinių technologijų vystymo kelią. Didelis klausimas, kas mes esame šioms civilizacijoms - jos nori mums padėti ar stabdo pažangą ir neleidžia išplėsti technologijų iki tokio lygio, kuris leistų kurti dirbtinį pasaulį tobulesnį už natūralų. Pakilus į Šaltinio ir Eiolo dimensiją galima tapti šios tikrovės dievais. Jeigu tokioje būsenoje išlieka žemesnio pasaulio ydos, jos gali būti didelė kliūtis vystytis tiems, kas yra atsilikęs nuo pažangiausių civilizacijų. Valdant šią tikrovę įmanoma sukurti dirbtines kliūtis vystytis žemesnėms sąmonėms, uždarant jas į neįveikiamos matricos kalėjimą. Šiuo metu ezoterikų pasaulyje tai yra populiari legenda. Ši parazitinė sistema, kuri stabdo žmonijos vystymąsi, vadinama Demiurgo valdoma archontų realybe, apie kurią daug kalba D. Icke'as ir kiti. Ši legenda yra kilusi iš gnostinių tekstų ir bendrais bruožais galimybė atitinka tą schemą, kuri man buvo parodyta, ir kurią bandau paaiškinti. Tai šios realybės bendriausias principas, kuriame užkoduotos visos evoliucijos galimybės.

Ezoterikai nesutaria dėl to koks kelias tinkamesnis žmonijai: dirbtinės realybės kūrimas siekiant ja pralenkti natūralią ar puoselėjimas natūralaus žmogaus ryšio su tikrovės Šaltiniu, atiduodant evoliuciją natūraliems mechanizmams ir galbūt šių mechanizmų ribotoms galimybėms. Dirbtinė evoliucija yra okupacinė, kai žemesnė sąmonė siekia užgrobti aukštesnį pasaulį, keldama savo kokybę. Natūrali plaukia pasroviui ir ima tik tai, kas duodama tikrovės Šaltinio, nesisavindama nieko pati. Akivaizdu, kad natūralus kelias yra ilgas, o technologinis greitina išėjimą į eolinę dimensiją, bet dirbtiniu išėjimu prikuria daug problemų, kurios potencialiai gali sukelti sąmonei daug kančių ir padaryti daug žalos. Transhumanizmas eina okupaciniu keliu ir su juo kartu keliauja visos žmogaus ydos, apie kurias jau kalbėjau. Sunku pereiti stagnacines pelkes dėl valdžios išsipūtusio ego ir daug problemų sukelia žemesnė kokybės transplantavimas į aukštesnį pasaulį, kuris turi didelę griaunamąją galią, išdarko natūralius procesus. Didelė problema bus technologinės matricos, kuriose save neišvengiamai uždarys civilizacija ir kurias įveikti reikės labai daug pastangų. Gali atsitikti taip, kad matricose žmonija užsikonservuos milijonams metų ir evoliucija bus ilgam sustabdyta.

Matome, kad Babelio bokšto statybos yra labai pavojingas užsiėmimas. Neveltui žmonija stabdoma, bokštas griaunamas, sąmonė skaldoma ir uždaroma fragmentinėse iliuzijų būsenose, kad negalėtų susitarti ir bendromis pastangomis tapti šios tikrovės dievais. Šiuo metu civilizacija stato naują technologinį Babelio bokštą ir laikas parodys ar tai spąstai, kurie sunaikins žmoniją, ar ji sugebės įveikti visus sunkumus ir dirbtinėmis priemonėmis išeiti į kitas dimensijas. Turime būti pasiruošę dideliems sunkumams ir kai kuriems žmonėms deja tai sukels pragariškas kančias, nes jie bus vardan šios civilizacijos aukojami.

Mano pateikta schema dar turi būti analizuojama, tai metų eigoje ir darysiu. O šiuo įrašu pradedu tikrą 2018 metų sezoną.


klajunas

Įvadas į psichovektoriaus sąvoką

Labiausiai į akis krintanti psichinio pasaulio savybė yra jo nenutrūkstamas judrumas, kuris reiškiasi kaip informacijos poslinkis. Poslinkis įveda skirtumą tarp vieno taško ir kito, kuriuos galima sujungti kryptiniu vektoriumi. Šią psichikos savybę patogu vadinti psichovektoriumi ir laikyti pagrindine žmogaus sąmonę apibūdinančia charakteristika. Nėra žmogaus neturinčio vienokio ar kitokio psichovektoriaus, negana to, tai būdinga visam gyvajam ir negyvajam pasauliui. Savo rūšies psichovektorius turi gyvūnai, o daiktus apibūdina daiktovektoriai, kurie yra kažkas panašaus į daikto „psichiką". Daiktovektoriai nėra vien judėjimo ar jėgos vektoriai, šio termino prasmė daug platesnė, artimesnė psichinių sąveikų pasauliui, nes jų pagrindas yra gelmėje esanti visų dėsnių visuma, kuri charakterizuoja tai, kaip daiktas pasirodo sąmonei.

Kiekviena psichika turi pagrindinį išeinantį psichovektorių ir didelį skaičių kanalų, kuriuose surinkinėjamos realizuojamų psichovektorių charakteristikos. Visa kanalo struktūra sudėtinga, o tas variantas, kurį pateikiu yra labai supaprastintas. Kanalas realizuojamas pradedant nuo kokios nors išrinktos logikos, kuri lokalizuota vienoje ar kitoje psichinėje funkcijoje. Išrinkus logiką, jai suteikiama energija, reikalinga kanalo psichovektoriaus projekcijai. Išrinkus logiką ir paskyrus energiją psichovektorius turi būti surištas, suteikiant jam psichoformines ir lingvoformines charakteristikas, tinkamas vidinei ir išorinei sąmonės fenomenologijai. Atlikus visus šiuos paruošiamuosius darbus eina paskutinė stadija, vadinama psichovektoriaus sklaida. Psichovektoriai skirti kitiems žmonėms, kurie turi psichologinį imlumą tokiam poveikiui. Psichovektoriai gali veikti žmogaus protą, emocijas, atmintį ir t.t. Tam reikalingas gebėjimas suprasti tai, ką psichovektorius perduoda.

Skirtingi žmonės, taip pat jų grupės, paprastai turi priešingos krypties psichovektorius ir yra konflikto situacijoje. Konfliktas verčia kariauti, naudojantis visais psichiniais ir technologiniais resursais. Kiekvieno žmogaus tikslas yra besipriešinančio psichovektoriaus apsukimas, paverčiant jo psichovektorių savo psichovektoriaus pratęsimu. Tokio triuko sėkmė priklauso nuo galios, nuo sugebėjimo surinkti galingą logiką, sukoncentruoti didelę energiją ir ją paskleisti. Galia pradeda kauptis iš pradžių nuo nedidelių pergalių, kurios leidžia surinkti savo „komandą", kuri savo ruožtu dirba savo vietose, pratęsdami psichovektorius naujai prijungtais žmonėmis, kurie sutinka sekti pagrindinį psichovektorių. Čia galimybių yra daug ir ne visos jos būna nuoširdžios, nes viliojama ne vien protu, bet ir karjeros galimybėmis, turtu, patogiu gyvenimu, privilegijomis ir pan. Už visas šias dovanas tereikia paklusti, atidirbant ideologiniame fronte.

Šis principas galioja ne vien kasdienybėje ar darbuose, bet ir kuriant civilizacijos pamatus. Šiuo atveju psichovektorius sujungia taškus, vadinamus teorija ir technologija. Psichovektoriaus šaknis yra „teorija", aiškinanti žmogų ir pasaulį, kurią pragmatizavus sukuriama „technologija", kaip įrankis skirtas siekti kokiam nors tikslui. Technologija gali būti dviejų rūšių: suteikianti formą, bet nerezultatyvį ir suteikianti formą bei rezultatyvi. Senovėje buvo naudojamos maginės ir okultinės teorijos, kurios kai kuriais atvejais tapo didelių religinių judėjimų pamatu. Didžioji istorijos dalis buvo formuojama tokių psichovektorių, kurie išliko nepakitusiomis formomis iki šių dienų. Kita didelė psichovektorių atšaka yra mokslinės teorijos, paverstos formą suteikiančiomis bei rezultatyviomis technologijomis. Rezultato siekia visi, tačiau efektyvumu mokslui prilygti negali niekas; visi nemoksliniai psichovektoriai yra tik formos nešėjai, kurie įdeda į sąmonę pavidalus, neatitinkančius tikrovės sandaros.

Kiekvienoje psichovektoriais pagrįstoje sistemoje yra hierarchija, reiškianti, kad yra galingiausi psichovektoriai ir silpniausi psichovektoriai, tarp kurių įsiterpia tarpinė grandis. Kažkokia dalis yra „laisvųjų" sąmonių, kurios įmestos į tokią aplinką, kurioje iš visų pusių vyksta „puolimas", savo tikslu turintis tave asimiliuoti, paversti savo resursu. Laisvosioms sąmonėms sukuriama tokia aplinka, kurioje visos galimybės yra griežtai kontroliuojamos ir pakištinės, nes jeigu žmogaus netenkina mokslinis pasaulėvaizdis ir jis siekia alternatyvų, randa ne tikrą alternatyvą, bet pakištą iš to paties centro. Tikslas yra neleisti žmonėms susikurti savo individualaus kelio, kuris vestų į tikrą išsilaisvinimą; visi pakišti variantai nukreipia nuo to į klystkelius, kuriuose žmogus klaidžioja visą gyvenimą, švaistydamas savo galimybes.

Žmonių psichovektoriai skirstomi į labai smulkius, buitinius ir į civilizacinius, valdančius visą planetą. Civilizaciniai psichovektoriai turi būti galingi ir asmeniškai, ir turi turėti didelę armiją aptarnaujančio, pagalbinio personalo, kurio darbas daryti poveikį žmonių sąmonėms, paverčiant juos paklusniais įsakymų vykdytojais. Tam pasitelkiami įvairūs propagandiniai triukai, kuriama „tiesos" diktatūra, kuri sąmonėje sukuria galingą iliuzijos matricą. Reikalaujama paklusti ne fiureriui, bet tiesai, kurią fiureris turi ir valdo, nes tiesai „turi būti paklūstama". Jeigu nepaklūsti tiesai, tampi melu, netiesa, pasidarai netikras ir nieko vertas. Tačiau „tiesa" yra iliuzija ir kalėjimas, visų prima todėl, kad jos niekas neturi, naudojamos tik imitacijos, kurių tikslas įstatyti sąmonę į paklusimo matricą įsivaizduojant, kad paklūstama kažkam aukštesniam.

Žmogus gimsta su tuščia sąmone, kuri užpildoma iš aplinkos gaunama informacija. Šią valdant galima formuoti sąmonių vystymosi kryptis. Tai, aišku, nėra taip paprasta, nes neįmanoma žmogaus įstatyti į 100 proc. virtualią realybę. Žmogus tiesiogiai susidurdamas su pasauliu gauna informacijos, kuri pradeda konfliktuoti su smegenų plovimui naudojamu pasaulio vaizdu. Natūraliai kyla abejonė, verčianti pačiam tyrinėti aplinką ir daryti savo išvadas, neatiduodant šios privilegijos kitiems. Kai laisvas žmogus pamato per daug tikro pasaulio, tampa pavojingu sistemai, nes jo galvoje būna subyrėjusi visa propagandinė matrica ir jis žino didesnį procentą tikrosios realybės. Tokie žmonės paprastai išstumiami į užribį, izoliuojami, išjuokiami, apšmeižiami ir kitais būdais nukenksminami bandos akyse.

Civilizacijų pradžios dažnai siejamos su tam tikrais įvykiais ir žmonėmis, kurie laikomi civilizacijos steigėjais. Situacija paprasta nebūna, istorinių šaltinių trūksta ir tai dabartį pasiekia tik neįrodomų legendų pavidalu. Tačiau principas lieka tas pats - visi procesai turi turėti savo pirmuosius judintojus, kurie įrašyti į civilizacijos matricos algoritmą. Kiekvienas vėliau gimęs žmogus verčiamas civilizaciją garbinti įkūnytą tokiomis kertinėmis istorinėmis figūromis. Taip yra todėl, kad civilizacija turi turėti savo simbolius, nes ši pati sąvoka būna dabartyje išsklaidytą į daugybę daiktų, procesų ir veiksmų, kuriuos garbinimo objektais paversi labai sunku. Steigėjo turėjimas šią problemą išsprendžia, ir jis arba išgalvojamas, jeigu nėra šaltinių, arba paimamas tikras.

Taigi psichovektorių turi atskiras žmogus, žmonių grupės, organizacijos, valstybės ir net visa civilizacija. Norint perprasti šių psichovektorių principus, reikia mokėti pažiūrėti į juos iš šono, kaip išoriniam stebėtojui. Taip pat reikia treniruoti savo psichikos atsparumą išoriniam poveikiui, kad net galingi civilizaciniai vektoriai ir matricos nesugebėtų tavęs įrėminti lingvoforminiuose ir psichoforminiuose ideologiniuose kalėjimuose. Bet reikia žinoti, kad valstybės organizacija tokią būseną laiko pavojinga, todėl labai lengva tapti jos persekiojimo taikiniu. Norint padaryti kultūrinio ar civilizacinio masto pradžią, reikia turėti labai galingą psichovektorių, o tai beveik neįmanoma, nes jeigu esi žemuose socialiniuose sluoksniuose tavo idėjas paprasčiausiai pavagia. Todėl patartina tokių idėjų nedemonstruoti net mintyse, nes mintys žiūrimos kaip filmas televizoriuje.

Reikia stengtis, kad sąmonė išliktų kuo švaresnė, nes gyvename informacinių šiukšlynų pasaulyje, kurio tikslas galvoje sukelti chaosą užtvindžius ją beverte informacija. Siekiant perprasti civilizacinio masto psichovektorių reikia mokėti atskirti pagrindinius dalykus nuo šalutinių ir pamatyti pačią esmę. Iš pradžių gali pasirodyti, kad pasaulis chaotiškas ir nepatvarus, tačiau iš tikro tai tik paviršius, viskas reglamentuojama pagal labai griežtą tvarką, kuri visus individualius psichovektorius sustato į jiems parinktas vietas. Atskirą psichovektorių reikia suvokti platesniame kontekste, nes iš tikro savarankiškai veikiančių šioje planetoje nėra nė vieno žmogaus. To galima nesuprasti, tačiau tai nereiškia, kad tavo gyvenimas neturi šeimininko, kuris primeta savo pasirinkimus.

a.t.sielis

Tavo problema - per daug mąstai. Turi būti balansas.

kiskis

Citata iš: a.t.sielis  kovo 29, 2018, 09:07:07per daug mąstai
Kazkur girdejau, kad imanoma susirgt mastitu.

a.t.sielis

Galima pasiklysti abstrakcijose. Paskui jau neišsipainios iš savo minčių labirintų. Tokį didelį rūmą surentė. Net jeigu jis neteisingas, jam jį gaila bus griauti. Taip ir klajos tenais. Todėl ir "klajūnas".

boba

@klajune, žaviuosi tavo filosofija. Kuo toliau tuo  net ir man suprantamiau rašai. Laukiu nesulaukiu vis naujų tavo filosofinių rašinių. Nedaug yra tokių žmonių kaip tu. Ačiū.

klajunas

#520
balandžio 18, 2018, 15:53:57 Redagavimas: balandžio 18, 2018, 17:36:13 by klajunas
Tikrasis hipostratinis kūniškumas

Remiantis žmogaus vidinio pasaulio suvokimo intensyvumų hierarchija, centrinę sąmonę galima laikyti pagrindine dalimi. Ši dalis valdoma signalinės sistemos, kuri buvo pavadinta korporiumu, korporiumo signaline sistema. Lotynų kalboje šis žodis reiškia „kūnas". Tai, žinoma, pirmiausiai yra žmogaus kūnas ir jo signalinė sistema, bet jos struktūrą galima perkelti ir objektyviam kūniškumai bei daiktams. Kaip suvokiami kūnai ir apskritai materija priklauso nuo sąmonės sandaros, nes kūnas, kūniškumas, substancialumas yra sąmonės struktūros elementas. Todėl iš tikro viskas yra sąmonė, kuri į kūną įdeda savo turinius. Tie turiniai daugiasluoksniai ir daugialypiai, slepiantys paviršines stratas ir gelmines hipostratas, todėl paviršutiniški ir supaprastinantys vaizdiniai nerodo tikro žmogaus. Būtina siekti suvokti visą žmogaus spektrą, su visomis paslėptomis hipostratomis ir sudaryti jų protingą hierarchiją. Protą, išmintį, teisingumą grįsti vien paviršiniu sluoksniu, kuris vadinamas akių kūnu yra pralaiminti nuostata, o gelmininkai lyginant su paviršininkais yra milžiniškas žingsnis į priekį.



Savo visos korporiumo sistemos čia nekartosiu, nes ji paaiškinta trijuose senesniuose įrašuose, kuriuos galima paskaityti „Pakilimo pradžiamokslyje". Paaiškinsiu tik vieną terminą, kurio nesu aiškinęs, nes jis gali atrodyti nesuprantamas, gal net savavališkas. Tas terminas yra „semantinis kūnas", kuris priešpastatomas „akių kūnui". Be abejo, semantinis ir akių kūnas yra vienas junginys, taip kaip žodyje yra raidės ir to žodžio reikšmė sujungti į vieną visumą. Tačiau labiau įsigilinus šiuos du elementus galima lengvai atskirti, jie sudaro atskiras žodžio ir žmogaus sandaros realybės dalis. Akių kūnas yra raidės, o semantinis kūnas yra reikšmės, kurios atsiveria neregimu vaizdiškai atsivėrimu. Akių kūną matome, o semantinį kūną suvokiame. Būtent dėl šios analogijos tas vidinis regimo kūno pasaulis vadinamas „semantiniu kūnu". Nuo šios sandaros priklauso visiems iš Biblijos žinomas principas pagal kurį „žodis tampa kūnu ir kūnas tampa žodžiu" -  tai yra veidrodinė sistema.

Ši sistema ateina iš priekinės ir galinės sąmonės dalies, kuri susikerta būtent kūno-žodžio vietoje. Priekinės dalys yra kūnai, fiksatas, raidės, o galinės dalys yra reikšmės, laksatai, mintys ir panašūs dalykai. Tačiau kūne šios dvi sferos susijungia į vientisą žodį, kuris veikia kaip savarankiška vieninga sistema. Kadangi laksatas surištas su žmogaus valia ir kūrybiniu potencialu, reikšmės keičiamos, transformuojamos, performuojamos, kuriamos, perkuriamos, atmetamos, su kūnu tai padaryti daug sunkiau. Vadinasi savo vidinėse hipostratose žmogus turi daug daugiau galios negu išorinėse, todėl svarbu tapti tikru savo laksatinių kūnų šeimininku, tuos kūnus sukuriant pagal savo vidinius poreikius. Aš propaguoju tai, ką galima būtų pavadinti vidinių kūnų „bodybuilding'u". Savijautai įtaką daro abi kūnų sistemos, nes nuo akių kūno išvaizdos priklauso vadinamasis „grožis", kuris daro didelę įtaką tam, kuo save laikai ir kaip jautiesi. Bet siauresne prasme, žmogaus jausenos branduolys yra vidiniai, semantiniai kūnai.

Atmetant visas ne tokias svarbias kūnų dalis galima išskirti tokią triadą: akių kūnas (A kūnas), semantinis kūnas (S kūnas) ir gnostinis kūnas (G kūnas). Šie kūnai susijungia į trikampį A-S-G, kur A yra paviršius, išorė, o G-S yra vidus, hipostratų kompleksas. Šiame trikampyje yra centras, kuris nurodo, kuri sistema dominuoja, kokiais būdais yra išplečiamas bazinis vaizdas. Tarkime centre yra iš akių kūno paimta standartinė anatomija, kuri perkeliama į gnostinį ir semantinį kūną ir visa sistema suliejama pagal akių kūno modelį. Tada žmogus mato save kaip mėsos maišą. Toks modelis yra svarbus, yra daug situacijų kai praktiškai jis labai naudingas, bet tai ne vienintelė galimybė. Galimas toks variantas, kai akių kūnas su visa savo vidine sandara nureikšminamas, suformuojamas gnostinis modelis, kuris gali būti paimtas iš vaizduotės arba iš realių tyrimų, ir tas modelis pirmiausiai uždedamas viduje ant semantinio kūno ir jį išplečia, papildo, bei akių kūno, kuris tampa energetinių srautų ir kanalų sampyna. Šis metodas naudojamas ezoterikoje.

Galima prieštarauti, kad ezoteriniuose gnostinio kūno modeliuose nėra nieko tikro yra tik išsigalvojimai, o teisingas tik mokslinis variantas, bet tai akivaizdi nesąmonė, nes sensorinė strata, tik vienas tikrovės sluoksnis už kurio daugybė kitų sluoksnių, vadinasi ji negali išsemti pilno tikrovės vaizdo. To galbūt nepadaro ir ezoterikai, bet jie eina teisingu keliu - jie yra hipostratų atvėrimo pirmtakai. Be to, ezoterinis gnostinis kūnas, kuris papildo akių kūno suvokimą išplėstinėmis galimybėmis, yra naudojamas kaip meditacijų technika, kuri yra hipostratinių kūnų „bodybuildingas". Problema ta, kad galutinai neištyrinėta kaip sąveikauja fiksatinis ir laksatinis kūnas, raidės ir reikšmės, o ezoterikai dirba kaip tik šioje srityje. Gnostinio ir akių kūno slaja yra laksato injekcija į fiksatą, kuri veikia panašiai kaip išplėstinės realybės akiniai, papildantys pagrindinį vaizdą. Fiksatas yra bazinis vaizdas, o laksatas yra virtualūs išplėtimai. Matome, kad žmogui nereikia jokių dirbtinių išplėstinės realybės akinių, nes jis turi natūralius akinius, kuriuose gali daryti sau reikalingus sensorinio vaizdo papildymus. Yra tik viena problema, kad tokią informaciją suvokia tik pats žmogui ir interneto tarp tokių akinių nėra, kuris akimirksnių virtualias realybes galėtų suvienodinti. Senovėje šią ryšio funkciją atlikdavo tekstai, kuriais būdavo perduodama informacija ir pagal ją žmogus pats savo išplėstinės realybės akiniuose turėdavo rekonstruoti informaciją. Jeigu žmogus išplėstinės realybės talentas - tai padaro labai lengvai, jeigu išplėstinė laksatinė realybė sukuriama sunkiai - tai daug sunkiau.

Senovių ir dabarties maginėse sistemose, toks principas taikomas labai plačiai: taip matomos energijos, vidinės būsenos, skenavimas, portalų atidarymai, kūno virtualizuotos galios ir pan. Galima vaizduoti, kad visa tai ne tikra, kad gnostinis kūnas neparodo realaus hipostratų vaizdo, tačiau šis klausimas iki galo neatsakytas, nes nežinome nei visos fiksato, nei visos laksato gelmės ir prie ko Pradžioje šios sistemos prijungtos. Visai galima įsivaizduoti, kad tai nėra uždaros sistemos, kurios tik verda savo pačių sultyse, bet ir kad už to stovi daug rimtesni dalykai. Ir jau visai akivaizdu, kad įmanoma sukurti tokią technologizuotą sistemą, kuri laksatą prijungia prie tikros informacijos ir „fantazijas" paverčia tikroviškiausia hipostratine realybe.

Taigi tokie akiniai sudaryti iš reikšmių ir raidžių yra žmogaus kūnas turintis labai svarbų A-S-G kompleksą, taip pat yra daiktiškasis pasaulis padalintas į dvi dalis: G dalis yra žmogaus laksato pusėje, A-S yra daikto pusėje ir įvykdžius sintezę, gaunamas daikto vaizdas išplėstas žmogaus sukonstruotais gnostiniais kūnais, kurie yra daiktų išplėstinė realybė. G gali būti tiek oficialus mokslas, o gali būti ezoterika ir magija. Mokslininkų ir ezoterikų grupuotės aršiai kovoja, nes aiškinama, kad mokslininkų gnostinis kūnas „veikia", o ezoterikų „neveikia", tačiau šiuose klausimuose daug propagandos bei melo ir geriausiai šį klausimą ištyrinėti patiems, nesivadovaujant jokiais „autoritetais". Galima užtikrintai pasakyti, kad išplėstinės realybės akiniai nukreipti  į save - tikrai veikia, nors tam reikalingas aktyvus bodybuidlingas, kuris pagrįstas meditacinėmis praktikomis. Tikri asai iš tikro sugeba užsiauginti įspūdingus „raumenis", tačiau kadangi nėra hipostratinio vidinių kūnų regėjimo, tuos „raumenis" sunku pamatyti, juos galima rekonstruoti naudojantis informaciniais šaltiniais ir tekstais, iš kurių matosi kiek žmogus pasiekęs ir ar tikrai šią sritį gerai išmano.

Daugumos žmonių problema ta, kad jų galvose G-S kūnai yra nureikšminti, apleisti ir sunykę ir jie visi apsigyvenę akių kūno pasaulyje, kuris laikomas vieninteliu aktualiu klausimu, nes per šią vietą vyksta kontaktai su kitais žmonėmis. Tačiau yra technologijų, kuriose kontaktai vyksta ir hipostratinių kūnų pagrindu, todėl joms vis labiau įsigalint viešumoje, reikėtų atstatyti teisingą hipostratinių kūnų hierarchiją. Taip pat jaunimas labai domisi dirbtinėmis išplėstosios ir virtualios realybės technologijomis, tačiau dažnai nesupranta, kad tokias technologijas jau turi savo galvoje natūraliu variantu. Dirbtiniai akiniai tik sudvigubina akių kūnus, naudojant to paties lygio regimąjį išplėstą konstruktą, bet toks pats išplėtimas galimas į vaizdą projektuojant laksato formas. Pas kai kuriuos žmonės, ypač pas menininkus, šis sugebėjimas labai išreikštas - dėl šios priežasties atrodo, kad jie gyvena „fantazijų pasaulyje", bet nefantazininkai apsiriboja akių strata ir įsivaizduoja, kad tai vienintelė įmanoma realybė. Ir daro labai didelę klaidą. Į principus ir logikas privaloma įvesti hipostratinių kūnų pasaulį.


klajunas

Autentiška ir neautentiška ezoterika

Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai", būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško - visada randa.



Ezoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai - o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei - mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo - pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

Šia proga noriu tarti kelis žodžius apie reiškinį, kuri angliškai vadinamas „out of body experience". Verčiant į lietuvių kalbą ši patirtis būtų „išėjimas iš kūno" arba „astralinė projekcija". Noriu šį reiškinį įvertinti iš savo teorijos perspektyvos ir paaiškinti kaip tai įvyksta iš tikro ir kokios galimybės tokį gebėjimą išsiugdyti. Yra sukurta nemažai praktikų ir yra nemažai žmonių siekiančių įgyti tokių patirčių. Viskas deja dažnai būna ne taip, kaip pateikiama, nes paaiškinimai ateina iš pasenusių ezoterikos modelių, kuriuos pats laikas pakeisti pažangesniais. Žmogaus sąmonę skirstau į priekinę, galinę ir centrinę. Priekinė sąmonė yra vadinama fiksatu, nes ji turi fiksuotumo, nepriklausymo nuo žmogaus valios įspūdį; galinė dalis vadinama laksatu, nes ji laisvai formuojama ir lanksti, priklauso nuo žmogaus kūrybinio aktyvumo. Centrinė dalis yra kūnas, kuriame susimaišo ir fiksatas, ir laksatas, todėl galima sakyti, kad turime fiksatinį kūną ir laksatinį kūną, kurie įgyja tas savybes, kurios priklauso nuo terpės, iš kurios ateina. Dar kitaip galima sakyti kad žmogaus sąmonė turi dvi pagrindines sferas, kurių susikirtimo centras yra žmogaus kūnas. Paprastai šios sferos yra sukabintos ir veikia koordinuotai, tačiau įmanomos specifinės situacijos, kai sferos atsikabina ir laksatinė dalis pradeda veikti atskirai nuo fiksatinės. Tada atsiranda reiškiniai, kurie susiję su išėjimo iš kūno patirtimis.

Dauguma žmonių, kurie yra patyrę išėjimą iš kūno pasakoja, kad kūnai būna ne vienodo statuso: vienas nesąmoningas ir neveiksnus, o kitas sąmoningas ir veiksnus. Disociacijos metu abu kūnai veiksnūs būti negali, nebent būtum ne žmogus, bet žmogų apsėdusi šmėkla, kuri ilgą laiką prabuvusi žmoguje, nesugeba nuo jo atsitapatinti. Taip dažniausiai nebūna. Todėl sąmoningas būna visada laksatinis kūnas, kuris stebi neveiksnų fiksatinį kūną iš išorinio stebėtojo pozicijų. Įdomiausias klausimas, kaip tai įmanoma: tai koks nors sutrikimas, realus mechanizmas, technologinė imitacija ar dar kas nors. Pavyzdžiui, jeigu tai būtų natūralus mechanizmas, kurį įmanoma išmokti valdyti, tai turėtume daryti prielaidą, kad egzistuoja psichikos struktūra, išeinanti anapus fiksatinių ir laksatinių sferų, ir kad joje įmanomas šių sferų veikimas atsiskyrimo režimu. Jeigu tai dirbtinė technologija, tai reikštų, kad mes turime reikalą su psichotronine simuliacija, kurioje psichotroninis projektorius abejose sferose piešia nesusijusius vaizdus, kurie veikia ne koordinuotu, bet atsaju principu. Tam reikėtų nupiešti 100 proc. sensoriumo virtualios simuliacijos ir 100 proc. kognityviumo virtualios simuliacijos ir sąmonė matytų du filmus, kur vienoje pusėje - nejudrus kūnas, o kitoje sąmoningas laksatas. Sensoriumo vaizde laksatinį kūna pakabinus kur nors palubėse, galima vaizduoti, kad įvyko išėjimas iš kūno arba astralinė projekcija.

Kam tai gali būti daroma irgi turėtume pasvarstyti. Jeigu tokias technologijas naudoja religinės organizacijos, jų tikslas galėtų būti pagrįsti savo religines doktrinas per išrinktus liudytojus, kurie pasakoja savo patirtis, įrodančias, jog anapus fizinės egzistencijos yra dvasinė egzistencija ir kad šiuo gyvenimu viskas neužsibaigia. To aišku niekas nežino, labai tikėtina, kad taip ir iš tikro yra, tačiau nepaisant to įrodymus galima suklastoti jau minėtu būdu. Kitas variantas, kai tokios patirtys sukeliamos ezoterikams, kurių užduotis propaguoti alternatyvias sąmonės ir kūno sandaros teorijas ir pagrįsti jas paranormaliais reiškiniais. Tokie žmonės patenka į minėtus 25 proc. autentiškų patirčių turinčių žmonių, kurie yra ezoterikoje originalūs šaltiniai. Tie, kurie mokosi iš jų ir siekia pakartoti tas patirtis savo sąmonėje, yra pasekėjai trokštantys ekstremalių potyrių, nepatenkinti ta savo sąmonės būkle, kurioje yra įrėminti ir siekia iš tų rėmų ištrūkti. Daug kam pavyksta, nes jų patirtys irgi yra sustiprinamos, o tie, kurie neapdovanojami, dažnai nusivilia ir tampa skeptikais, nes jų tokia nesėkminga patirtis. Nemaža dalis patiria iliuzinius išėjimus iš kūno, kai visas procesas vykdomas vaizduotėje, kuri gali atskirti laksatinį kūną ir suprojektuoti jį į vaizduotės ekraną arba atvarą. Jeigu atvaras būna didelis ir ryškus, tokia „išėjimo" patirtis gali irgi būti labai įdomi.

Tiems, kas tuo rimtai domisi patarčiau pradėti nuo teorijos, kuri nebūtinai turi būti tradicinė. Pavyzdžiui, aš turiu sukūręs savo teoriją, kuri man priimtinesnė, nes pagrįsta tiesiogine savo sąmonės ir kūno analize, kuri atsiremia į tikrą, autentišką patirti. Man tokie žodžiai kaip „astralinis kūnas", „eterinis kūnas" nieko nesako; aš naudoju „akių kūno", „semantinio kūno", „gnostinio kūno" sąvokas ir t.t. Jos kitiems taip pat gali būti nepriimtinos, tokiu atveju geriausia susikurti savo terminologiją ir jos pagrindu siekti atskirti sferas, kurios veiktų nepriklausomai viena nuo kitos, ir būtų galima įgyti naują egzotišką patirtį savo sąmonėje. O ar tai ką nors duoda daugiau negu vien egzotiška patirtis - spręsti kiekvienam savarankiškai. Prie viso to gali būti ir daugiau mechanizmų, kurie nežinomi, gerai neištyrinėti arba kurių programavimo galimybės daug didesnės negu leidžiama pažinti eiliniams vartotojams. Noriu tik perspėti, kad tokia būsena nėra natūrali, pagrindinė būsena ir jos paskirtis yra išmintai eksperimentinė ar konkrečiai užduočiai atlikti. Pavojus, kad pakeitus natūralią būklę į dirbtinę nepavyks sugrįžti labai mažas, tačiau reikia saugotis, kad ši būsena netaptų nevaldoma.

Užbaigdamas galiu tik priminti, kad nesuprantant sąmonės sandaros arba turint neteisingą įsivaizdavimą praktinės treniruotės labai apsunkinamos, todėl visada geriausiai pradėti nuo savo kūno analizės, suvokti, kad yra sudėtinga kūnų struktūra, kurie paprastai būna sujungti, bet yra galimybės sukurti tokias būsena, kuriose jie pradeda veikti savarankiškai. Svarbiausia - kūnas yra galinės ir priekinės sąmonės sankirtos vieta, kuri turi būti pagrindinis dėmesio objektas. Jeigu žmogus savo patirtyje nesugeba atskirti šios demarkacinės linijos, vargu ar pavyks išmokti valdyti būsenas.

klajunas

Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija" vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste", užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją - niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus". Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius - nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių", o viršuje „kalbėtojų" kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai" viršuje ir „harmoningieji" apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.



Tokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai - išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai", kurių visos savybės, išorinės ir vidinės - idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai", kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę" tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela" nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus" ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis - nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai" ir „kalbėtojai", o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu" ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda - vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis - aktorius, kuriam svarbiausia - išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu - turi būti „džiaugsmas akims", o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio" principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį" suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau". Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi". Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį". Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas - menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu". Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime - išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas" ir „šarlatanas", tiesoje „teisuolis" ir „melagis", kariuomenėje „drąsuolis" ir „bailys", moralėje „ šventuolis" ir „degradas" ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės - tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso" valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.

klajunas

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis - neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.



Dauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą - tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija - prekė ir papildoma dimensija - prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius". Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą - žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna" visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek" apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima - filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo" dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu", o „gnosis" reiškia „pažinimas". Taigi filognozija yra „pažinimo meilė", panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė". Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija - tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė" reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis"; o „sątvaras" yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas". Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija - kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes - fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje - nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas", kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė - tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi - pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija - yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės - apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė". Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas - išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.

klajunas

Įsižeminimo problema

Pagrindinis šiuolaikinio pasaulio bruožas tas, kad jis gaubiamas labai tankios noosferos sluoksnio, į kurią žmogus gali būti „įžemintas" taip pat kaip į juslinę tikrovę. Nuo to, į kurią pusę linksta sąmonė, priklauso žmogaus tipas, jo mąstymas ir elgsena. Tikroviniai žmonės gyvena priekinės sąmonės kryptyje, kur matoma objektyvi realybė, o mąstymas tik aptarnauja šią kryptį. Idėjų žmonės gyvena galinėje sąmonėje ir realybę ne gauna iš išorės, bet susikuria patys. Šioms kryptims vis labiau artėjant prie sąmonės vidaus, skirtumas tarp to, kas tikra ir netikra silpnėja, viskas pradeda priklausyti tik nuo tikroviškumo įspūdžio.  Jeigu atrodo kaip tikras, nėra skirtumo, kad tai tik simuliacija. O tokios galimybės priklauso tik nuo technologijų tobulumo.


Kaip visa ši schema atrodo paaiškinta tiksliai, parodysiu toliau. Tam naudoju sluoksniuotos sferos modelį, kur vidinė sfera yra tikrovės sfera, kurią sudaro fizinė planeta, su savo paviršiumi, reljefu, peizažu ir jo aplinkoje judančių žmonių. Bendriausias sferos skirstymas yra į vandenynus ir sausumas, lygumas ir kalnus, dykumas ir augmenija apaugusius plotus, miškus, džiungles ir stepes ir t.t. Šioje biosferos aplinkoje yra įsiterpę gyvenamieji plotai, pramoniniai rajonai ir karinės instaliacijos, sujungtos kelių tinklu. Koks nors žmogus juda visu šiuo tikrovės peizažu, kuris pereina į jo priekinę sąmonę, kurioje matomas pasaulis, o iš priekinės sąmonės į galinę, kaupiamąją sąmonę, kurią įprasta vadinti atmintimi. Žmogus šiame pasaulyje gali paprasčiausiai gyventi, gali dirbti, gali tyrinėti ir kurti teorijas. Visas šis darbas daromas mąstyme, kurį vadiname pagrindine laksato dalimi.

Kita sfera įvedama tada, kai suvokiama, kad kaupykla gali būti ne tik vidinė, bet ir išorinė. Tai yra žinių sfera, kuri pakilusi virš tikrovės sferos ir vidinės kaupyklos sferos. Išorinėse kaupyklose gali būti kaupiami elementarūs biografiniai duomenys, socialiniai, politiniai ir ekonominiai įvykiai, gali būti kuriamos teorijos, generuojamos idėjos, schemos ir modeliai. Vienu žodžiu faktinių, tikrų žinių sferoje sukaupiami tie duomenys, kurie daugmaž atitinka tikrovę, laikomi faktais ir tiesa. Tačiau mąstyme gali būti ir neteisingas suvokimas, todėl žinių sferoje įsimaišo melo, netiesos, iliuzijos klaidų, kurios gali būti sąmonei labai pavojingos, nes žinių sferų duomenų bazės naudojamos sprendimų priėmimui, ir jeigu informacija, kuria remiasi sprendimų priėmėjai, neteisinga, galima padaryti daug žalos. Todėl ir sakau, kad žinių sferoje susiformuoja tiesos ir melo grupės, kurios tarpusavyje kovoja, ir tie kas sugeba primesti savo dominavimą, su tiesa arba melu, valdo žmonių sąmones.

Ir ribinė sfera yra fikcijos ir tikrovės simuliacijų sluoksnis, kuriame susikaupia visas kūrybinis išgalvotas pasaulis, kuriame susijungia visos žemesnės sferos, bet perdirbtu, transformuotu variantu, sukuriant pseudorealistinę arba fantastinę simuliaciją. Tai grožinė literatūra, komiksai, grafiniai romanai, filmai, serialai, video žaidimai, spektakliai, ezoterika, pseudomokslas ir t.t. Visi šie dalykai sukuriami, paimant medžiagą iš tikrovės, iš žinių sferos ir savo laksate sumodeliuojamas išgalvotas, fantastinis tikrovės variantas. Šios sferos pagrindinis bruožas yra tas, kad tai multivisata, nes kiekvienas kūrinys sukuria savo atskirą pasaulį, kuris nebūtinai toks, koks vaizduojamas kituose kūriniuose. Šis principas šiuolaikiniame pasaulyje nėra jokia naujovė, nes kūrybinės noosferos sluoksnis egzistavo ir senovinėse civilizacijose mitologijos bei įvairaus folkloro pavidalu. Skirtumas gal būt tas, kad ši sfera senovėje buvo sutvarkyta ir griežtai saugoma žynių kastos ir prisidėti prie tokios kūrybos galėjo tik išrinktieji. Šiais laikais šią sfera gali papildyti bet kas turintis tam pakankamai sugebėjimų.

Tarp šių sferų juda informaciniai ir kalbiniai srautai, kurie įneša į sukauptas žinias pokyčius, tiek vidinėse, tiek išorinėse kaupyklose. Kuo srautai intensyvesni, tuo greičiau auga noosfera, tuo ji darosi įvairesnė ir sudėtingesnė, todėl žmogus šiuose pasauliuose gali pasiklysti. Čia yra tiek daug įdomių dalykų, bet aprėpti viską tiesiog neįmanoma, nes žmogaus informacijos įsisavinimo greitis labai ribotas. Vadinasi kiekvienas susikuria savo pasaulėlį, išsirinkdamas iš noosferos tai, kas patinka ir tai kas prieinama, ir gyvena šiapus horizonto, visą anapus palikęs ramybėje. Tokioje situacijoje labai svarbu, kur žmogaus sąmonė „įsižemina" - į apačią, į tikrovę ir dirba priekinėje sąmonėje; į viršų į žinių pasaulį ir dirba daugiau su galine sąmone, savo protu; ar įsižemina kūrybinių fikcijų pasaulyje, ir savo „realybę" susikuria čia. Įprastinė padėtis žmogaus pasidalinimas tarp priekinės ir galinės dalies, nes daug kas privalo dirbti realų darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui, o išgalvoti pasauliai tėra laisvalaikio pramoga. Tačiau yra nemažas skaičius žmonių, kurių darbas yra šių nuo tikrovės atitrūkusių sferų aptarnavimas, ir jie gyvena būtent čia visu pagrindiniu savo gyvenimo laiku.

Svarbu į šį modelį įvesti laiko dimensiją, kuri vadinama istorija. Pirmoji sfera labai greitai praeina, todėl jeigu ji neužfiksuojama vidinėse ir išorinėse kaupyklose, žinios apie ją neišlieka. Praėjus šimtui metų nuo įvykių, neišlieka beveik nė viena vidinė kaupykla, nes žmonės miršta savo natūralia mirtimi. Įvykių liudininkų nelieka, ir mes žinias turime tik tuo atveju, jeigu liudininkai savo atminties informaciją išsaugo išorinėse kaupyklose. Tačiau situacija ne tokia paprasta, nes dalyviai ir liudininkai gali turėti įvairių motyvacijų: suinteresuoti įvykius pagražinti ar sumenkinti, prikurti nebūtų dalykų arba nutylėti tai, kas negražu. Vadinasi žinių sferoje išsisaugo ne visiškai tiksli informacija. Ir kai liudininkų nelieka, lieka tik iškraipyti arba suklastoti šaltiniai, teisingai rekonstruoti praeitį būna neįmanoma. Ta rekonstruota istorija būna sumaišyta su netiesa ir melu. Kaip iš tikro viskas buvo, praėjus keliems šimtams metų, nežino niekas, gali tik lyginti ir analizuoti įvairius šaltinius, ir užsiimti modeliavimu, tačiau iš nepilnos informacijos neįmanoma sukurti jokios tikslios rekonstrukcijos. Teisingi būna ne propagandiniai šaltiniai, bet žvalgybinė informacija, nors ją taip pat galima klastoti su tikslu apšmeižti savo priešą ir susidoroti su juo, tokiu „įvaizdžio istorijoje" metodu.

Įsivaizduokime situaciją, kai visi istoriniai šaltiniai, visos bibliotekos, visi archyvai, sukaupti vienoje vietoje ir vienose, kokio nors karaliaus rankose - kokios galimybės valdyti istorijos procesą? Tada nepageidaujami, ideologijos neatitinkantys šaltiniai sunaikinami, o norint paskatinti kokią nors naudingą istorijos interpretaciją, prikuriama klastočių. Visa praeitis yra karų ir kovų istorija, o kovose naudojamos visos prieinamos priemonės ir visi prieinami svertai. Toks mąstymas būdingas tiems žmonėms, kurie savo dinastijas projektuoja tūkstančius metų į priekį. Jeigu planui kas nors trukdo, liudininkai šalinami, deginamos knygos, rankraščiai ir metraščiai ir ateityje praėjusios tikrovės teisingai, faktų lygyje rekonstruoti tampa neįmanoma. Galima tik matyti įvairias žmogaus ir visuomenės universalizacijas be individualių bruožų.

Jau sakiau, kad visos šios informacijos, nei apačioje, nei viršuje, žmogus aprėpti nesugeba ir visose vietose susiformuoja lokalinis horizontas - žmogaus pasaulis čia ir dabar tikrovėje ir noosferoje. Šie du poliai susimaišo žmogaus prote, atmintyje, vaizduotėje ir mąstyme. Visa tai atsispindi bendravimo stiliuje, kai vieniems pagrindinės pokalbių temos yra realus gyvenimas, o kitiems noosferų informacija. Tikrovininkai mekina protą, žinias, išsilavinimą, mokslą; o noosferininkams tai pagrindinė realybė. Abiems tipams susitikus, jiems nebūna apie ką šnekėti, nes vienas atitrūkęs nuo šiais laikais privalomos noosferos, o kitas - nuo realybės.

Noosferų vertikalus išsidėstymas aišku neatitinka tikro vaizdo, tai tik schema, kuri reikalinga perteikti principą. Visos realybės išsidėsčiusios plokštumoje ant žemės paviršiaus, kur tikrovės sfera yra pati žemė, o noosfera yra įvairios patalpos kur sukaupta informacija - bibliotekos, archyvai, duomenų centrai. Visą noosfera skaitmenizavus ir kompiuterizavus, sukūrus tarp duomenų centrų, vadinamų „debesimis", interneto tinklą, kur per terminalus galima jungtis prie katalogų ir naršyti, noosfera liaudžiai pritaikytu variantu tapo prieinama kiekvienuose namuose per monitorių ir televizorių „lentas". Dar didesnis patobulinimas - dėti televizorius tiesiai ant akių ir kurti virtualią realybę. Taip pat ateis laikas, kai ši realybė bus keliama tiesiai į smegenis ir mes simuliatorių turėsime tiesiogiai savo galvose. Kol kas turime žmogų, kuris labiau vertina žiūrėjimą į tikrą pasaulį ir žmogų, kuris tikrovės ieško lentose, duomenų bazėse, duomenų centruose ir pan. Su tuo problema ta, kad tie, kas šitą tinklą kontroliuoja, valdo kaip žmonės rekonstruoja realybę, ką projektuoja į savo sensorinius pasaulius.

Pagrindinis mūšis noosferoje yra mūšis tarp tiesos ir melo ir panašu, kad bent žemiausiame sluoksnyje tiesa pralaimi ir mūsų tikrovės kontrolieriai šeria sąmones iliuzijų pašaru. Tai svarbu iki tokio laipsnio, kad nuo to priklauso žmogaus likimas, nes būsi tuo, kuo tave pavaizduos lentose. Žmonės įsižeminę noosferoje tiki šiomis simuliacijomis nedvejodami, nėra sukurta jokia tiesos kontrolės ir tikrinimo sistema, o už melą seniai negresia jokia atsakomybė, svarbu tik kad būtų gražiai surežisuotas šou, profesionaliai suvaidintas spektaklis. Realus kontaktas yra nunykęs, ir visi savo įvaizdžius stengiasi projektuoti tokiose dirbtinėse realybėse. Nes kuo save čia suformuosi, tuo visą gyvenimą ir būsi. Todėl žmogus noosfera ne tik naudojasi, bet ir yra nuo jos visiškai priklausomas, galima net sakyti, kad yra dirbtinės tikrovės matricos vergas.

Mano prognozės rodo, kad dirbtinai suformuota sąmonę darysis vis svarbesnė, technologijos bus vis labiau tobulinamos. Todėl reikia kurti strategijas, kaip nepasiklysti iliuzijų labirintuose. Vienas iš būdų - matyti visą teisingą vaizdą ir teisingai sudėlioti verčių sistemą. Pamatinės tikro pasaulio sferos apleisti negalima, kad ir kokia atrodytų iliuzija patraukli ir viliojanti. Vien todėl, kad tuo galima gudriai pasinaudoti tikrovės užgrobimui, kol žmonija sapnuoja.

Aukštyn