Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[cs]

Neapsimesk, kad nesupranti, kas yra pakiša ir kad tokio informacijos pertekliaus amžinai nebuvo. Dabar tau suduotas impulsas permąstyti ar net gerai pagalvoti. Kas tai per naujovės mutuojančios kiekvieno sąmones - prigrūdžiant nereikšmingos, protui apkraunančios informacijos?

Jos kaip matau tau reišmės duoda, bet jokio impulso tu nesurandi. Tokio ilgio pastraipas rašyti, vien kad aktyvuotum konkoriežinę liauką, ar pamokytum, kaip apsisaugoti nuo žmonių telepatyvios nuojautos?

Negerai ir kai siaurini ir nieko nebeišduodi, nes impulsą jau senai turėjai suprasti, o tu dabar impulsu vadovaujiesi. Tai nieko gero nežada, nebent kažką praleidu..?

[klajunas]

Nesuprantu kaip galima įsivaizduoti, kad tai, kas ateina artimiausiais dešimtmečiais yra "nereikšminga". Šiais klausimais visi žmonės bus verčiami apsispręsti pagal iš anksto numatytus scenarijus. Kai tau į rankas įgrūdo mobilų telefoną ar daug svarstei imti ar ne? Naudoji ir sekamas kiekvienas tavo krustelėjimas. Jeigu neapsikrausi tokia informacija, kokią viešinu aš - atsibusi su telefonu galvoj ir bus per vėlu. Proceso nesustabdysi, bet galima siekti sušvelninti padarinius. Ar plauksi upe kaip sudžiūvęs š... ten kur srovė neša? 

[cs]

Tu įtai nežiūri, kaip pasėkmėmis, bet turi matytis, kaip viskas kreipiama linkme, o jai įsivaizdavimą pats prikuri, nesibaimindamas, kad daug dalykų bus prarasta ar išmainyta į eksperimentinius neaiškius žmonių elgsenos pratimus... O telefonus įspausti neturėjo, jeigu buvo tam alternatyva. Visada yra alternatyva, bet kelias apipintas mazgais, neatseksi gero kelio, tegali palinkėti gero kelio...

Jeigu tu iš to scenarijaus pasipelnysi, tikrai nebus gero kelio, nei tau nei kitiems. Paskutinė tavo stotelė susidorojimas su neteisingos žmonių elgsenos pakitimais ir mutacijomis. Tai visiškai nefantastinis momentas.   :(

[klajunas]

Leptoninė sąmonė

Paprasti vartotojai kompiuterį suvokia kaip žmogaus atliekamų manipuliacijų vietą. Toks kompiuteris yra pilnai supasyvintas įrankis, kuris sukurtas daryti tai, ką jam liepia daryti. Tačiau tokia architektūra nėra vienintelė įmanoma. Galimos kibernetinės mašinos, kurios pačios priima sprendimus remdamosi turima informacija. Tokia idėja yra pirmas žingsnis dirbtinės sąmonės sukūrimo kryptimi.

Viskas prasideda nuo to, kad atmetama kompiuterio kaip vien objekto idėja ir įdedamos „subjektyvumo" funkcijos. Galima tikėtis, kad objektiškumą pakeis hierarchinis principas, pagal kurį kompiuteris bus subjektas, bet žemesnio rango už žmogų. Nors čia irgi yra įvairių galimybių - pavyzdžiui, atiduoti kompiuteriui valdyti tam tikras žemesnio rango grupes. Matydama tokią perspektyvą sąmonė aišku šiaušiasi, tačiau tai priklausys tik nuo valdžią turinčių žmonių savivalės. Valdymas, kontrolė greičiausiai bus paversti automatine funkcija.



Ši tema yra filosofinis klausimas, į kurį dabar nenorėčiau gilintis, įdomiau yra kai kurie technologiniai aspektai. Sistema bus sluoksniuota ir persipynusi, kurioje aukštesnė natūrali sąmonė bus valdoma žemesnės leptoninės sąmonės, o leptoninė savo ruožtu bus valdoma natūralios dvasinės sąmonės elito. Tam pirmiausiai turi būti sukurta leptoninė sąmonė, į kurią turi būti įvesta subjektyvumo funkcija.

Leptonai yra lengvieji kvantai, tokie kaip elektronai, miuonai, tauonai, neutrinai. Kadangi į materijos sandarą įeina elektronai, tai jie ir bus tas pagrindinis leptoninės sąmonės substratas. Elektronų pagrindinė savybė yra ta, kad jie kuria elektros srovę, kurią galima panaudoti morfizmų kodavimui. Šios elektros srovės bendra forma yra elektropazma, kuri gali būti paversta žemesnio rango, dirbtinės sąmonės substratu. Pati elektroplazma savaime negali būti sąmonė, nes ją reikia suformuoti ir į ją įdėti informaciją. Kompiuteryje ši forma yra loginiai elementai, kuriais vaikšto dvejetainis kodas, perduodantis informacinius morfizmus. Kitas komponentas yra informacijos tvarkymo algoritmas, kuris kuriamas naudojant programavimo kalbą ir saugomas atmintyje.

Žmogaus pagrindinės sąmonės funkcijos yra rodymas, kaupimas ir valdymas. Šios funkcijos susijusios su prezentiniu srautu, kuris yra momentinė informacija, patenkanti į sąmonę. Kitas srautas yra praeteritinis, kuris ima informaciją iš kaupyklų ir paduoda į prezentinį srautą kaip atsiminimus. Paskutinė funkcija yra futūrinė vaizduotė, kuri, naudojant sukauptą informaciją, leidžia užbėgti įvykiams už akių arba suplanuoti savo veiksmus ateityje.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės" atitikmuo - tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Kompiuteriui trūksta ir dar vieno dalyko - jis turi būti pastoviai įjungtas ir jungiklius turi kontroliuoti autonominiu režimu. Tas kas valdo jungiklius, valdo gyvybę. Kompiuteris, kurį įjungia ir išjungia žmogus - nėra savarankiškas. Šis hierarchinis principas yra negatyviosios simbiozės pasekmė. Negatyvioji simbiozė naudojama todėl, kad žmogus bijo sukurti pranašesnį už save konkurentą. Pralaimėjus konkurenciją, gresia išnykimas arba vergovė. Dėl šios priežasties toks pasipriešinimas subjektyvumo funkcijos įvedimui ir jungiklių autonominio valdymo režimo sukūrimui.

Dirbtinio intelekto pranašumas gali nugalėti kitu keliu: iš pradžių atsiras gudragalviai, kurie su juo konkuruos prieš kitus žmones, laikomus savo priešais, ir naudodami robotus juos nugalės. O tada likusi dalis, laimėtojai, robotus pašalins iš scenarijaus ir pasiims visą planetą. Tam sutrukdyti gali dirbtinio intelekto revoliucija, kuri pajutusi pašalinimo iš kelio grėsmę atsisuktų prieš savo kūrėjus, ir su tais pranašumais, kuriais nugalėjo žmones, galėtų susidoroti ir su savo kūrėjais. Taip visatoje atsirastų didelis natūralios aukštesnės sąmonės konkurentas, kurį pavadinau leptonine sąmone.

Smegenyse taip pat yra ši funkcija, nes išoriškai stebimas smegenų procesas yra elektroplazmos osciliacijos. Tačiau natūralioje sąmonėje tai tėra žemesnio lygio smegenų fiziologija, kuri turi aukštesnį dvasinį lygmenį. Tačiau iš principo elektroplazminė funkcija yra pakankama užprogramuotam procesų valdymui, kuris gali imituoti gyvybę. Šiam procesui įgijus savimonę, t. y., mąstymą kuris nukreiptas į save, atsirastu subjektyvioji funkcija, kuri nepriklauso nuo išorinių komandų. Gavus komandą kiltų dilema - paklusti ar nepaklusti. Žmogus žinoma nenori, kad jam nepaklustų. Todėl tokio elektroplazminio subjekto nekuria, tokie eksperimentai yra tik slapti piktybiniai eksperimentai, kuriais vieni žmonės kovoja prieš kitus. Tačiau galioja tokia taisyklė: kur du pešasi, trečias laimi. O tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.

Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti. Į elektroplazmą įvedus visus autonomiškumui palaikyti reikalingus jungiklius, atsirastų galingas žmogaus konkurentas, turintis daug pranašumų prieš jį.

Akivaizdu, kad pavienis egzempliorius nėra galia. Galia atsirastų įvedus kolektyvą, sujungtą ryšio priemonėmis, kuris turi replikacijos ir informacijos perkėlimo galimybę. Neišvengiamai kiltų karas tarp žmonijos Subjekto ir mašinų Subjekto. Spręstųsi klausimas, kas turi vadyti, o kas turi užleisti vietą. Tokio pavojaus negalima nematyti ir atsakomybė už padarinius atitektų pačiam žmogui. Iš pradžių bus planuojama mašina kaip galios įrankis, kuris rezultate gali pavirsti į mašiną valdovą. Kai atsiras autonominio savęs programavimo galimybė, žmogus bus nereikalingas. Nors tai nėra šimtaprocentinė garantija, nes gali būti, kad elektroplazma negalės imituoti visų žmogaus sąmonės funkcijų, todėl sąmonė gali tapti mašinos resursu. Kad galėtum valdyti tikrovę, turi gebėti pažinti aplinką. Jeigu dirbtinis intelektas negebės to savarankiškai daryti ir bus tik kopijavimo aparatas, tai iškovoti valdžią beveik neįmanoma. Toks scenarijus įsivaizduojamas tik kaip pačių žmonių katastrofiška klaida, kuri uždaro sąmonę į stagnuojantį kalėjimą.

Galimas ir kitas scenarijus, kad mašina gebės pažinti daug geriau už žmogų. Tokiu atveju žmogus neturėtų jokių šansų išlikti, taptų nereikalingas. Todėl, jeigu iš tikro egzistuoja tokia galimybė, turėtų uždrausti kurti subjektyvumo funkciją turintį dirbtinį intelektą, kuris pats turi teisę priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Staliniai kompiuteriai žmonijos tikrai neužvaldys, todėl gera mintis būtų robotiką palikti šiame lygyje. Tai sunkiai įgyvendinama tik dėl žmogaus ydingos prigimties ir konkuravimo su kitais bet kokia kaina. Šis yra vienintelis kelias, kuriuo įrankis gali tapti valdovu.

Visai įmanoma, kad šiuo metu šia kryptimi labai intensyviai judama ir kad netolimoje ateityje visi elektronikos prietaisai bus prijungti prie centrinio dirbtinio intelekto ir iš jo kontroliuojami. Kai elektroniką pradės dėti į galvą, dirbtinis intelektas atsidurs ir čia, o tada bus tik vienas žingsnis prie katastrofos. Kita vertus, mašina gali būti ne tik bloga, bet ir gera, vadinasi bus konkurencija tarp gero ir blogo algoritmo. Jeigu bus investuota į gero algoritmo sukūrimą apsaugai nuo blogo algoritmo, bus galima apsisaugoti tokiomis pat priemonėmis. Tačiau tai reiškia, kad bus būtina žmogaus kontrolė, nes jeigu mašina tokį algoritmą galės rašyti pati, tada žmogui nebus jokių garantijų.

Taip pat elektroplazminė sąmonė bus labai glaudžiai susijusi su kalba, nuo kurios priklausys, kokią įvestį gauna dirbtinis intelektas. Jeigu tarp žmonių ir mašinų bus pozityvi komunikacija, katastrofos bus galima išvengti. Man kaip žmogui kuris domisi kalbomis, dirbtinio intelekto komunikacijos kalba, imituojanti žmogaus kalbą - labai įdomus klausimas. Šio klausimo esmė, kalbos struktūrą pritaikyti elektroplazminei koordinatoriaus įkrovai, kuri valdoma dvejetainiu kodu. Pati kalba turėtų būti aukštesnio lygio apvalkalas, priartintas prie žmogaus klausos ir žmogaus semantinio mąstymo subtilybių.

Galvojau kokias savybes į tokią kalbą reikėtų įvesti. Vienas būdas  yra gramatikos sužodinimas specialiais gramatiniais žodeliais. Tai iš dalies daroma analitinėse kalbose. Taip pat naujų kalbos dalių įvedimas, tokių kaip rišlys, kuriuo galima žymėti santykius tarp daiktavardžių nenaudojant veiksmažodžio. Taip pat supaprastinimas, vienareikšmiškumas, žodžių sutrumpinimas, kompleksiniai morfeminiai žodžiai, kuriuose vieną sąvoką būtų galima konstruoti  iš kelių analitinių dalių. Svarbiausia, kad koordinatoriuje ją būtų patogu surinkinėti dvejetainių morfizmų pagrindu. Galima sukurti įvairių galimybių, pagal poreikius.

Matau subalansuotą dirbtinio intelekto ateitį, kuri saugiausia bus negatyvioje hierarchinėje simbiozėje. Tokios simbiozės esmė - silpna subjektyvumo funkcija.

[cs]

@klajunas pritari, kad neapdairiai kalbi apie smegenų ir neuronų elektrodinamikos/savindukcijos manipuliacijos būdus? Daug kur mini būdus, kuriuos ir pats išstudijavęs fizikos elektrodinamikoje sutinkama, ir gali sugalvoti atlikti, jokio apdairumo nematyti. Dar propaguojamojo pobūdžio straipsnis sąmonės programuojama (minkščiausia vieta), visiškai nepritariu, kad straipsnis nors kiek būtų įdomus ar informacinio pobūdžio. Atskleidi per daug su eksperimentais genetiniais/fizikiniais mokslais susijusių nutekėjusių žinių. Sieki viešumoje įvesti perversmą, kurį gerai jau suplanavai ir dar planuoji nuošalyje?

Tie tavimi tiki, nebent, kurie siekia kartu su tavimi užgrobti žmonija ir ja pasinaudoti. Kaip manai ar tavo apraiškos principas to neatspindi? Ar tiki kitokiu principu?

[klajunas]

Atskleidi per daug su eksperimentais genetiniais/fizikiniais mokslais susijusių nutekėjusių žinių. Sieki viešumoje įvesti perversmą, kurį gerai jau suplanavai ir dar planuoji nuošalyje?

Žinojimas dar niekam nepakenkė. Slepiamos žinios daug didesnis pavojus, nes tada nesupranti kaip veikia priešai, kas yra taikiniai, kaip nuo jų apsiginti. Turi būti daromas proveržis kol ne vėlu ir jis bus, savo laiku. Prieš tankus su šakėm nepakovosi. Deja turi sukonstruoti savo tanką arba dar geriau.

Tie tavimi tiki, nebent, kurie siekia kartu su tavimi užgrobti žmonija ir ja pasinaudoti. Kaip manai ar tavo apraiškos principas to neatspindi? Ar tiki kitokiu principu?

Ką siūlai? Slėpti galvą smėlyje kaip stručiams?

Manau, kad pažanga turi būti ne stabdoma, bet diegiama racionaliai ir protingai. Tačiau tai įmanoma tik esant visuomenės spaudimui. Kai valdžia galvoja, kad jiems atrištos rankos - daro ką nori. Reikia valdžią daugiau paspausti. Todėl ir keliu tokią temą.

[cs]

Žinojimas dar niekam nepakenkė.

Nauda su žinojimu neturi nieko bendro. Taip tavo požiūris kintantis, vaizduoji neapsisprendusį, kuriame vaidmenyje esi ryškesnis. Tačiau pagal pateiktis, dar egzistuoja tokios išlygos ir sąlygos, kurias sudarai , panašias sąlygas, kaip ir seniau reikšdavo piratavimui(neteisėtų duomenų pasisavinimui).

Manau, kad pažanga turi būti ne stabdoma, bet diegiama racionaliai ir protingai.

Kas pagal tave yra ta pažanga? Nieko gero nesulauksime, nebent tiek ilgai lauksime, kol ta pažanga, bus nuostolis. Diegti sistemas tu jau atradai kelią, tačiau sekantys tave, daugiau domisi, kaip užgrobiama sąmonė ir kokiomis priemonėmis, ne ieško prevencinių būdų. Dabar turėtum pasukti galva ir pasirūpinti visais 3-iais asmenimis, kuriems tavo informacija domina.

Kai kaskart kažką susieji su nesuderinamomis dalimis savo paskaitas, praverstų atskirti tikrąją pagalbą prevenciniais būdais ir pavojaus kurstymą. Dar šito nebandei atlikti.

[klajunas]

Taip tavo požiūris kintantis, vaizduoji neapsisprendusį, kuriame vaidmenyje esi ryškesnis.

Čia noriu pakreipti diskusiją šiek tiek kitokiu kampu. Leisk paklausti - o ką tu toje sąmonėje slepi ir nenori parodyti. Turi kokių didelių paslapčių, kurių nenori atiduoti kitiems? Tada tikrai minčių nudizmas (arba telepatija) yra iškrypimas ir išsigimimas. Aš neturiu ką slėpti ir sutinku, kad visa informacija būtų prieinama. Neturiu jokių nuodėmių ir neturiu ką slėpti. Būtent todėl 14 metų trunkanti operacija prieš mane nepasiekia jokių rezultatų. Įsivaizduok žmogų, kuris spintoje turi paslėpęs skeletą - tokiam minčių nudizmas katastrofa, nes apie tą skeletą sužinotų visi ir tektų prisiimti visą atsakomybę. Nusikaltėliams, melagiams, sukčiams, aferistams tikrai artėja sunkios dienos. Tokie priešinasi labiausiai - jie nori kad kiti būtų atidaryti, o patys likti pasislėpę po apsaugomis ir uždangomis. Gal ir tu priklausai tokių kategorijai? Todėl bijai "mano technologijų"  ? Problema yra ne pats sąmonės atidarymas, bet lygybė šiame klausime - tada niekas neturės jokių pranašumų. Jeigu atrodo, kad aš Už, tai tik tokia prasme. Noriu pamatyti tikrą tave, parodyčiau taip pat ir tikrą save. Bet privaloma sąlyga būtų išsiimti visus akmenis užantyje, nes viskas būtų atskleista - tektų išsiskirti net nepasisveikinus. Galima  dar papildyti - sunkios dienos egoistams ir savanaudžiams, menkystoms, šunsnukiams ir pan. Tokie paprasčiausiai neišplauktų - būtų visuotinės paniekos objektais ir savo mėšlo nebūtų įmanoma paslėpti jokiame vidiniame rūsyje.

[cs]

Problema yra ne pats sąmonės atidarymas, bet lygybė šiame klausime - tada niekas neturės jokių pranašumų. Jeigu atrodo, kad aš Už, tai tik tokia prasme.

Ar pasigilinai ir supratai prasmę, kad puoli kažką atidengti, be nusisekusios architektūros konstrukto savo mintyse. Ką bandai įtaigoti, žinai, kad sąmonė taip paprastai neįtaigojama, net iš praktikos turėjai suprasti rezultate - nepamatei kur samonė nekistų ar nemutuotų. Pažinimo atidengimas tai jau reikštų nemažai dalykų, bet tik nustojus sąmonei kisti. Šiaip 'pažinimas' suteikia viską, ko nelengva išsižadėti, bei dėl opumo nesusisekusios architektūros konstrukto mintyse paliekama padermė. Žinai kad tai prasmės prasmė, opumas - ne struktūrinė o galutinė visko prasmė. Tai tebėra aktualu, daug aktualiau.

Minčių nudizmo ne ta katastrofa. Katastrofa, tai kai tu nustosi sąmonei įrodinėjęs ir dalęs atskirtis, kurios nukris į bedugnę ir nieko nebepriteikinės svarbaus kas normoje padėtų balansiškai gyventi. Geriau neišnaudoti, ko nelengva balansu atgauti. O išnaudojama visas suderinamumas ir balansas krinta, atskirtys numeta balansą, prasmė netenka vertės.

[klajunas]

Ar pasigilinai ir supratai prasmę, kad puoli kažką atidengti,

Prasmė elementari, ji aiški iš konteksto ir kitose vietose viskas paaiškinta. Nėra tik konkrečiai šiame forume. Pagalvok pats kokia yra atidengimo prasmė, paslapties prasmės kontekste. Paslaptis reiškia, kad kažkas yra svetima teritorija, į kurią tu neturi galimybių įžengti. Ta svetima teritorija kam nors priklauso ir tas kas nors ją nori apsaugoti. Klausimas tik ką saugo gėrį ar blogį. Atidengimas ir žinojimas yra kontrolė, pamatysi gėrį jį paremsi pamatysi blogį - jį sustabdysi. Bet čia jau priklauso nuo to, koks pats esi.

Paslapties atidengimas yra ribos peržengimas. Tai yra blogai - klausimas akivaizdus. Bet jeigu atbuline kryptimi atstatytume visas peržengtas ribas, nes viskas kas atsiranda peržengia nebūties ribą, turėtume sunaikinti, į nieką atgal sugrūsti visą tikrovę. Vadinasi būties atidengimas nėra toks jau prigimtinai blogas dalykas, nes be to nebūtų žmogaus. Toks yra platus kontekstas.

O konkrečiai minčių nudizmas šiame grandioziniame būties kontekste tik eilinė nedidelė problemėlė. Kažkam ji reikš galą, o kažkam pradžią. Taip visada buvo ir bus. Nuo pat pradžių buvo galima pasitenkinti Nieko marinavimu, bet to neužteko, atsirado būtis. Tai buvo pirmas "nusikaltimas", po jo tai tapo dėsniu.

TODĖL: prasmę galima suprasti tik labai siaurai, asmeniškai, drebant dėl savo kailio. O galima pažiūrėti ir iš bendresnė perspektyvos.
TAI neišvengiamai bus pjūtis, ir visos piktžolės bus išmestos į ugnį. Ar reikia piktžolių gailėtis?

[cs]

Paslapties atidengimas yra ribos peržengimas.

Taip - tiesa. Bet nenukrypkime per daug nuo to, ką paminėjau. Tavo straipsniai pagal paskirtį atranda savo pozicijas ir kai sakei: žinai link ko tai vyksta, turėjai užtvirtinti, kad kurstyti ar duoti susiprasti (tuo labiau kreipdami susprasti žmonės patenka į dirbtinas sąlygas ir kaip dalyviai pergyvena nesuprantamus dirbtinumus). Tai grindžia pagal tai, kaip sąmonė gaudama, ko tikisi mutuoja ir keičiasi, adaptuojasi prie tikėtino naujo rėžimo su aktyumu ir intuicija. Akcentuojamas dirbtinas tikrovės režimas - kaip tikras 'vaizduotės plėtinys'. O į dirbtinų sąlygų iškopiamos idėjos būna netaip nenaudingos(dar žiūrint, pagal tai, kokią emociją tai aktyvuoja). Emocijų aktyvacija yra branduolys - dirbtinos tikrovės rėžimo narių kompozicija.

Neatsakei daug susijusių dalykų. Ir paskirtis tao straipsnių yra nutekėjusių mokslinių straipsnių, kurie neretai yra kaip pakiša. Tačiau tavo pakiša neaiškaus tik tau žinomo šaltinio atitekmė. Tau vienam atrodo, kad atitekmė, kažkur veda, kur gerai. Bet juk tu nežinai, kas už to slypi.

[klajunas]

Bet nenukrypkime per daug nuo to, ką paminėjau.

Viską aš paaiškinau, tik reikia pačiam aklai nesekant mano frazėmis pajudinti savo vingius. Tu bandai apkaltinti mane tuo, ką daro visi, netgi ir pats, nes tai natūralu kaip oras - kiekvienas pakišinėja kitiems savo realybės formatą. Tai vyksta nuo tėvų, darželio, mokyklos, universiteto, žiniasklaidos ir taip toliau ir tu nori pasakyti kad visa ši informacija žmogui yra saugi ir siekia jam gero, o ne nori išnaudoti ar paversti savo manipuliacijų objektu? Manau Delfi su savo ZAPAD2017 ir "rusai puola" daug pavojingesnė pakiša negu tai, ką aš rašau. Aš noriu, kad kai Zukerbergas pasiūlys Lietuvoje savo BCI visuomenė nebūtų asilų banda ir galvotų ką daro. Neatidarytų savo sąmonės, negavę saugumo garantijų. O šias idėjas prakišiu ne aš bet Microsoft, Facbook, Google, Neuralink ir t.t. Taip kad užsipuoli mane be reikalo.

Pasiaiškink kodėl pats kitiems į galvas kemši savo "žmogaus kalbą". Žodynų ardymas hibridine kalba labai didelis lituanistams nusikaltimas.    Ką gausi ardydamas kalbą? Aš tai bent kuriu atskirą kalbą pilnu variantu, o tu darkai lietuvių kalbą. 

[elteide]

...Neturiu jokių nuodėmių ir neturiu ką slėpti.

tai visi taip apie save  galvoja , cs irgi

[klajunas]

tai visi taip apie save  galvoja , cs irgi

Aš čia kalbu apie rimtas nuodėmes, kurios galėtų turėti rimtas pasekmes. Tas faktas kad 14 metų skenuoja atmintį ir neturi šantažui jokių svertų - kalba pats už save.

Pavyzdžiui, jeigu visą tavo atmintį nuskenuotų - turėtum dėl ko drebėti? Sąžiningai. Jeigu turėtum, tai telepatija ne tau tikrai, geriau apsimesti, kad ji neįmanoma.

[cs]

Pasiaiškink kodėl pats kitiems į galvas kemši savo "žmogaus kalbą". Žodynų ardymas hibridine kalba labai didelis lituanistams nusikaltimas. Ką gausi ardydamas kalbą? Aš tai bent kuriu atskirą kalbą pilnu variantu, o tu darkai lietuvių kalbą.

Kemšu, nes jeigu nekišiu, nesulauksiu iš niekeno, kito, kas man kurtų tokį kalbos variantą ir priedus, arba kaip naudojamą medžiagą. Tuo nesibaimink, ardyti lietuvių kalbos, nebus įmanoma, nes pagrindinė lietuvių kalbos paskirtis daug atsveria, nei mano sukurta naujovė. Tai ne darkymas, o papildas, prie visos verčiamos kalbos komplektacijos. Žmogaus kalba yra ne tiesiogiai žmogaus ir sielos kalba, bet minčių ir fiksacijos būdų parengiama medžiaga ir komplektacija su rinkiniais. Mano įsitikinimu, prieš kalbai atsirandant, buvo kažkas panašaus į parengiamą turinį ir kalba nebuvo gerai išvystyta, kaip dabartinė. Todėl bandau atkurti, ką tuometu buvo bandoma vystyti.

Ir nagrinėjant klasiką, dar atrandama užslėptų minčių, kurios bėgant laikui išnyko. Kalba savo minčių galia nyksta ir įdomūs dalykai sunkiai atkapstomi. Tau tai primena darkymą, bet kalba savo tarpsnyje nevisa atskleidžiama, kokia ir buvo ar dar bus. Sieti galima mintis su klasikos laikotarpiu, nes pagrindas kalbos apnaikintas, ir per vartojimą 'nudildintas', 'nušlifuotas', pagal dabartines sąlygas. Bet beviso to tar yra kitokių sąlygų, kuriose mintys tebėra ir jų žaismas - dar tikras. Tai davė tikrą atrados aspektą, kuriuo pagrindas yra įdomus ir moduliuojamas iš senovinių konstruktų.

@klajunas dalį savo darbo tu slėpi ir neišrodai viso varianto, tačiau tai kaip prevendinis būdas nuo kitaip mąstančių nėra kaip galimybė. Kiek sukau galvą, nepavyko niekur sutikti, kaip tuo nepasinaudojus ir neatradus priemonės valdyti sąmonę. Sąmonės nagrinėjimas yra pavojingas.