Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[klajunas]

Iš kur atsiranda energija, jeigu pamatinis kontinuumas yra tolydus?

Čia aprašytas kontinuumas kaip nekosmogininis statiškas vaizdinys. Šitą tekstą rašiau 2014 m. iliustruoti tikrovės modeliavimui kontinuumų metodu. Yra matematinis kontinuumas, fizinių parametrų kontinuumas ir sensorinis kontinuumas. Ir yra visų šių kontinuumų abstraktus provaizdis vaizduotėje.

Nuo kokios struktūros galėjo prasidėti tikras kosmosas, rašau #172 įraše "Nuo ko prasidėjo visata". Esu įsitikinęs, kad vidinė visatos materija (fizinė ir gnostinė) atsirado iš viršvisatinių substancijų, kurias vadinu esencijomis. Įtraukus jas į vidų kaip injektonus singuliariniame taške atsiranda protomaterija, kuri plėsdamasi vėsta, granuliuojasi ir kuria sąryšines sankaupas.

[klajunas]

Kad neatrodytų, kad savo "filosofijoje" susipainiojęs ir kad atpainiočiau žmones, kurie tokią projekciją daro, pateikiu "supaprastintą" mano minties variantą. Šioje schemoje pateiktas fizinės materijos pilnas Lagranžianas, kuris vaizduojamas iš kosmoso evoliucijos perspektyvos. Mano papildymas, kuris šioje schemoje neužpildytas, yra sąmonės laukų Lagranžiano įvedimas, kuris turėtų paaiškinti visą žmogaus spektrą. Šie laukai vystėsi paraleliai su fiziniais laukais ir yra atsakingi už informacijos atvaizdavimą kokybinėmis formomis, kuris atsiranda tam tikroje sąmoningo suvokimo fazinėje būsenoje, kondensuotose medžiagose.

Lagranžianai gali atrodyti sudėtingi, bet jie paprasčiausiai aprašo kvantinės materijos sandaros įvairias savybes, kurios reiškiasi žinomose fazinėse materijos būsenose, iš kurių kyla visi mus supančio pasaulio procesai. Čia paaiškinti visi žinomi mūsų pasaulio reiškiniai, išskyrus sąmonę, kuriai reikalingas gnostinis Lagranžiano išplėtimas. Tai mano pagrindinis dėmesio objektas.

[klajunas]

Moraliniai ir kitokie vertinimai (ateisto moralė)

Laisvės prigimtis

Remiantis nefaktiniu žinojimu apie pasaulį galima teigti, kad tikrovė, į kurią nurodo laisvės sąvoka yra dvilypė, paremta opozicija. Įsigilinus, šis dvilypumas atsispindi ir laisvės sąvokoje, net jei dažnai perspektyvos iliuzijos apakinto mąstymo yra užtušuojamas. Matydami tokią situaciją, vartosime laisvės/nelaisvės sąvoką, norėdami pasakyti, kad ta pati realybė, matoma iš skirtingu taškų, suvokiama skirtingai - vienos opozicijoje esančios autonominės tikrovės dalies plėtimas reiškia kitos siaurinimą, kitaip - nelaisvę, arba laisvė vienoj vietoj reiškia nelaisvę kitoj vietoj. Ši laisvė/nelaisvė persmelkia visas sritis ir kovos lauku tampa ne tik nuosavybė, teritorija, bet ir žmogaus sąmonė su protu, pavergiama ideologijos.

Susidvejinimas gali būti pusiausvyras, kai laisvės/nelaisvės ribos kyla iš natūralios prigimties, oponuojančių pusių prigimtims esant vienodoms. Tarkime pusiausvyra tarp žmogaus ir žmogaus. Gali būti pusiausvyra, kai prigimtys nevienodos, bet jos nėra tiek egzistenciškai nesutaikomos, kad viena kitą naikintų iš esmės. Tarkime pusiausvyra tarp žmogaus ir transcendencijos. Tačiau pusiausvyra gali būti ardoma. Pusiausvyrą griauna arba nesutaikomos egzistencinės prigimtys, arba dirbtinės prigimtį peržengiančios struktūros, tokios kaip organizacija, technika ir t.t, kylančios iš proto, ir remiantis galia leidžiančios išplėsti savo laisvę. Griaunant pusiausvyrą, keičiasi laisvės/nelaisvės ribos, kurios yra nustatytos prigimties, jos perstumiamos, naudojant jau minėtas dirbtines struktūras, kai pati prigimtis vienoda arba nėra tiek nesuderinama, kad verstų naikinti kitą.

Laisvės/nelaisvės ribos yra labai paslankios. Istorija rodo, kad minėta pusiausvyra žmogus niekada nesitenkino ir ši pusiausvyra buvo griaunama. Tačiau norint sugriauti prigimtį peržengiančią pusiausvyrą, reikia dirbtinių priemonių, nes pati prigimtis to neleidžia. Ir tos dirbtinės priemonės yra ideologija, organizacija ir technika. Pirmas žingsnis pusiausvyros griovimo kryptimi buvo socialinė organizacija, dėka kurios grupė žmonių įgyja pranašumą ir persvarą individo ir visuomenės atžvilgiu, o antras žingsnis, kylantis iš mokslinio proto, yra technika, kurios pati baisiausia atmaina leidžia užvaldyti žmogų ne ideologine propaganda arba naikinimo baime, kaip organizacijos atveju, bet sąmonės pavergimu su psichotronine technika.

Jeigu gėriu laikysime pozityvumą ir teigimą, o blogiu negatyvumą ir neigimą, bus aišku, kad laisvė/nelaisvė vienu metu yra ir gėris, ir blogis - to nematyti gali tik žmogus, užsidaręs savo perspektyvos iliuzijoje ir nesuvokiantis, kad susidvejinime ir opozicijoje tikrovė yra abi pusės, ne tik Aš plius netikroviškas objektas arba pusobjektis. Galima įsivaizduoti, kad siekiant laisvės siekiama absoliutaus gėrio, bet tokio pat absoliutaus gėrio siekia ir kita pusė. Negana to, kuo didesnis gėris iš vienos pusės, tuo didesnis blogis žiūrint iš kitos pusės ir didelė laisvė reiškia ne tik didelį gėrį, bet ir didelį blogį. Tuo tarpu maža laisvė reiškia mažą blogį, nes joje mažai į išorę nukreipto negatyvumo.

Tad net jei galimas pusiausvyros suardymas prigimtį papildant dirbtinėmis struktūromis, pirmiausiai organizacija, sukurta dėl galios ir laisvės išplėtimo, tampa aišku, kad absoliutus kito teigimas nepriimtinas, nes tai reikštų absoliutų manęs neigimą, o absoliutus manęs teigimas taip pat nepriimtinas, nes tai reikštų absoliutų kito tikrovės neigimą. Bet priimtina pusiausvyra tarp manęs ir kito, kai neperžengiamos prigimtinės teritorijos, pradedant vidiniu pasauliu ir baigiant tikrove, į kurią yra įsišaknijęs ir autonomiją įsteigęs žmogus.

Proto prigimtis

Taip pat verta suprasti ne tik laisvę, bet ir žmogaus proto prigimtį. Ir be faktų žinojimo aišku, kad tokie proto veiksmai, kaip pažinimas ir vertinimas žmogui yra gyvybiškai svarbūs, nemažiau svarbūs nei laisvė, nes pažinimas žmogui duoda pasaulį, pasaulio supratimą, o vertinimas padeda nuspręsti, kaip su pasauliu elgtis, ką su juo daryti. Pažinimas turi atspindėti pasaulį, bet atspindėti prote taip, kad jis, skirtingai nei transcendencijos reprezentacija, būtų visiškai suprantamas. Vertinimas yra daugiau "signalinio" pobūdžio, nes duoda signalus vienaip ar kitaip su objektu elgtis, vengti jo, ar ne, siekti, ar ne, naudotis, ar ne, menkinti, ar ne ir t.t. Su pažinimu situacija yra daug paprastesnė į jo struktūrą neįsiterpia tiek elementų, kiek į vertinimą, tad jis yra šiek tiek už jį aiškesnis. Tuo tarpu vertinimas yra sudėtingas, dėl to gali būti sunku pasakyti, kas yra vertinimo tiesa ir ar vertinimas yra subjektyvus, ar objektyvus. Tiksliausiai būtų tarti, kad jis nėra nei vien subjektyvus, nei vien objektyvus, vertinime suaugę viskas ir subjektyvumas, ir objektyvumas.

Vertinimo struktūra

Visos vertinimo sistemos paremtos būdvardžiais, nes vertinimas yra objekto savybių nustatymas, o savybės išreiškiamos būdvardiniais žodžiais, pavyzdžiui, geras-blogas, naudingas-nenaudingas ir t.t. Žinoma, objektas turi daug savybių ir ne visos jos priklauso vertinimo paradigmoms. Vertinimui priskirtinos tos savybės, kurios turi binarinę struktūrą, savo teigiamą ir neigiamą dalį, kurių kiekviena duoda skirtingą signalą, pozityvų ir negatyvų. Vertinimo paradigmose įsišakniję būdvardžiai gali būti susiję su a) juslinėmis ir su b) intelektualiai konstruojamomis savybėmis, kurios savo paradigmas turi užfiksuotas prote, bet ne juslinio suvokimo sandaroje.

Vertinimo paskata, pirmiausiai, yra a) objektas, duotas sąmonei. Toliau yra išskiriamos kažkokios objektyvios b) savybės, kažkokie kabliukai už kurių užsikabina protas. Po to eina vertinimo c) paradigma, skaidoma į vertinimo principą ir perspektyvą. Paradigmoje yra užkoduotas požiūrio taškas, kurį galima personalizuoti ir depersonalizuoti. Jeigu perspektyva personalizuota, Aš, tai reikia žiūrėti konkrečią individo situaciją, jeigu depersonalizuota - koks abstraktus galios centras laikomas "subjektu" - rūšis, visuomenė, valstybė, organizacija ir t.t. Vertinimo principas yra vertinimo matas, kurį subjektas naudoja "sverdamas" objektyvias objekto savybes - moralė, nauda, galia, efektyvumas, estetika ir t.t. Galų gale uždedamas antspaudas (intelektualiai konstruojama objekto savybė, geras-blogas ir t.t.) objektas suklasifikuojamas, subjektas interpretuoja signalą ir "žino" pagal paradigmą, ką su objektu d) daryti - vengti, naikinti, nukenksminti, keisti, "auklėti", naudoti naudingas savybes ir t.t.

Vertinimo paradigmų klasifikacija

Perspektyva

Vertinimo procese svarbiausia yra vertinimui naudojama, prote esanti paradigma. Paradigma skaidoma į dvi dalis: į perspektyvą ir vertinimo matą. Perspektyva yra taškas iš kurio žiūrima į tikrovę. Jis svarbus tuo, kad žiūrint į tikrovę iš skirtingos vietos, ji matosi skirtingai, atsiveria vis kitoks aspektas ar momentas. Žinoma, perspektyva ne vien tik vieta, iš kurios žiūrima, perspektyva reiškia pirmiausiai subjekto savybes, kurios lemia matymo pobūdį, bet analogija yra tinkama. Pavyzdžiui, galima naudoti tokius erdvinius vertinimus, kaip didelis-mažas, ilgas-trumpas ir pan. Šie pavyzdžiai parodo, ką reiškia perspektyva didelis arba mažas nėra objekto objektyvios savybės, tokio vertinimo matas yra subjektas, kuris objektą vertina pagal savo "dydį" - man didelis, bet kitam galbūt mažas. Kitai perspektyvai, kitam subjektui, tas pats objektas gali atsiverti visai kitaip, netgi priešingai.

Tas pats principas galioja visiems vertinimo matams, kurie pirmiausiai priklauso nuo perspektyvos, dėl ko perspektyva yra paradigmos sudėtinė dalis, nes kiekvienas vertintojas matą taiko pagal save. Tačiau tai ne viskas. Perspektyva nėra kažkas stabilaus ir nepajudinamo, ypač žmogui su sąmoningu suvokimu ir protu. Perspektyvas galima kaitalioti, bandyti mąstyti ne tik iš savo, bet ir kito subjekto perspektyvos. Bendrai tariant, yra dvi pagrindinės galimybės: perspektyva gali būti personalizuota ir depersonalizuota.
Galima pateikti tokį pavyzdį. Apie vertinimą daug rašęs, sukūręs bene pirmą vertinimo sistemos filosofinę teoriją, F. Nietzsche taip pat naudojo šią perskyrą nors tiesiogiai ir neįvardijo. Personalizuota perspektyva pirmiausiai buvo antžmogis, kurio savivalei jis norėjo atiduoti visą žmoniją. Pasak jo, vertinimo esmė turėjo būti tokia: kas yra verta, nustato antžmogis, mąstantis iš savo personalinės perspektyvos. Visa tikrovė antspauduojama antžmogio vertinimo ir visi objektai, daiktai ir žmonės, turi tokią vertę, kokią nustato antžmogis pagal savo poreikius ir tikrovės matymą.

Tačiau F. Nietzsche intuityviai suprato, kad šį perspektyvos principą, būtina papildyti, kad antžmogio savivalė būtų kažkaip susieta su tikrove. Nuo tikrovės atitrūkęs antžmogis jam buvo nepriimtinas. Todėl antžmogio savivalei jis kūrė alternatyvą - neutralią, iš tikrovės kylančią perspektyvą, kuri yra Gyvenimas. Vertinimo perspektyva, anot jo turėtų būti ne tik antžmogio savivalė, bet irgyvenimo augimas, kilimas ir klestėjimas. Kita vertus, išskyręs šiuos du vertinimo perspektyvos momentus, F. Nietzsche siekė juos subalansuoti ir sutaikyti, laikydamas, kad aukščiausia valdžia taip pat yra ir kylančio gyvenimo įsikūnijimas ir koncentratas.
Taisyklė tokia, kad net neutralizavus perspektyvą, atskyrus ją nuo subjektyvios savivalės, visose paradigmose, neutralią perspektyvą turi kažkas atstovauti, kažkas tampa gėrio, galios, gyvenimo įsikūnijimais arba valstybės ir organizacijos neutralios perspektyvos atstovais. Tad matome, kad kaip ir F. Nietzsches filosofijoje, visiška subjektyvi savivalė pirmiausiai atsveriama neutralia perspektyva, o paskui jas bandoma vienokiu ar kitokiu būdu sujungti.

Vertinimo matas

Be perspektyvos svarbus yra vertinimo kriterijus, pagal kurį protas objekte konstruoja vertinančia savybę, kuri atsiremia į kažką objektyvaus ir tas objektyvumas įvardijamas vertinančia būdvardine sąvoka. Kokios sąvokos naudojamos priklauso nuo pasirinkto vertinimo mato. Jau sakėme, kad jie gali būti jusliniai ir intelektiniai.

Sensoriniame prote užkoduotos tokios vertinimo paradigmoje naudojamos savybės:
a)   didelis-mažas
b)   ilgas-trumpas
c)   karštas-šaltas
d)   gražus-bjaurus (estetinio vertinimo paradigma)
e)   malonus-nemalonus (hedonistinio vertinimo paradigma)

Sensorinėse, suvokime užkoduotose paradigmose, vertina smegenys, pagal tai, kas užkoduota jų sandaroje. Išsiskiria dvi paskutinės labiau išvystytos paradigmos, kurios nors ir įsišaknijusios juslume yra pakankamai intelektualizuotos ir yra tarpinė grandis tarp juslinių ir intelektualinių paradigmų.

Bet svarbiausi vertinimai pagrįsti protu, kuris konstruoja protu suvokiamas objekto savybes. Toks vertinimas gali būti paimtas iš tikrovės arba sukonstruotas tik intelektualinėmis pastangomis ir į tikrovę įrašomas arba su ja visiškai nesusijęs. Pagrindinės paradigmos yra tokios:

a)   pavojingas-nepavojingas (gyvūniškas instinktyvus protas)
b)   moralė (moralus-amoralus, geras-blogas) Metafizinė vertinimo paradigma
c)   nauda (naudingas-nenaudingas) Utilitarinė vertinimo paradigma
d)   galia (galingas-silpnas) Šiam F. Nietzsches konstruotam vertinimo matui reikalingas antrinis įvertinimas, nes senos paradigmos yra "savaime suprantamos", o jo paradigmoje ne visiems iš karto aišku, kad "galingas" savaime vertingas, o "silpnas" vertės neturi. Arba galingumas vertingas, o silpnumas bevertis. Taip įvertinant šį transcendencijos kriterijų ir aspektą, galima remtis "nauda", "efektyvumu" ir t.t.
e)   protas (protingas-kvailas)
f)   efektyvumas (efektyvus-neefektyvus) ir t.t.

Pastarieji vertinimo kriterijai taip pat nėra savaime suprantami kaip gėris arba blogis, tad jiems reikia antrinio vertinimo, pagrindimo ar vertės priskyrimo. Efektyvumas - naudingas, todėl vertingas.
Protas efektyvus ir naudingas, tad turi didesnę vertę nei kvailumas ir t.t.

Yra kelios sąvokos, kurias aptarti reikia atskirai. Tai yra sąvokos
•   vertingas-bevertis Šiomis vertinančiomis sąvokomis tik priskiriama vertė, kažkokia subjektyvia motyvacija, bet ši vertė nėra savaiminė ir ji neturi išplėtotos paradigmos. Galia - vertinga arba atvirkščiai, moralumas - vertingas arba atvirkščiai, nauda - vertinga arba atvirkščiai, priklausomai nuo subjektyvios logikos.
•   gėris-blogis Šios sąvokos naudojamos, kaip ir aukščiau minėtos, jomis, vertė priskiriama subjektyviai. Efektyvumas - gėris, amoralumas - blogis ir t.t.

Gėris ir Blogis dar gali būti suprantami kaip realūs esiniai, egzistuojantys transcendentinėje metafizinėje realybėje, pavyzdžiui, Platono idėjų pasaulyje, kuriame Gėris yra aukščiausia idėja, kuriai "paklūsta" kitos žemesnio rango idėjos. Iš tokių intelektualinių konstruktų išvedama metafizinė-moralinė paradigma. Religinis moralinės paradigmos variantas Gėriu laiko patį Dievą, kuris moralinius priesakus žmonėms siunčia savo Apreiškimu ir Įsakymais, ateinančiais iš anapusinės metafizinės realybės.

Labiausiai išvystyta yra metafizinė moralinė paradigma ir perspektyva. Iš esmės ši perspektyva yra neutrali, depersonalizuota (Gėrio idėja) arba personalizuota, bet atsieta nuo žmogaus (Dievas). Aišku, kaip jau buvo diskutuota, subjektyvumas ir objektyvumas dažniausiai sujungiamas ir kažkas "atstovauja" tokią neutralią perspektyvą. Kalbant apie patį vertinimo matą, apie jo kilmę, galima manyti, kad jis išskaitytas iš pačios transcendencijos, atskiriant du jos skirtingus aspektus - pozityvumą ir negatyvumą - ir paverčiant jį moraliniais principais, Gėriu ir Blogiu. Iš kitos pusės, šios idėjos įrašomos, įmastomos į pasaulį ir tampa metafizinėmis konstrukcijomis, kurios konstruojamos, suvokiamos žmogaus pažinimu ir protu.

Sugriovus metafizinį pasaulį, arba siekiant jį sugriauti lieka kiti vertinimo matai, kurių labiausiai filosofijoje yra žinoma Utilitarinis matas. Šiam matui nereikia jokių išvystytų paradigmų, užtenka keliais argumentais parodyti jo taikymo racionalumą, iš vienos ar kitos perspektyvos, personalizuotos ar neutralios. Personalizuota perspektyva Aš, mano nauda, neutrali perspektyva - visuomenės, valstybės nauda, kurią parodyti nereikia jokių ypatingų išvedžiojimų. Kita vertus, utilitarinis vertinimas nors paprastas bet svarbus dėl to, kad jį galima, kaip ir kitas paradigmas, naudoti, kaip antro laipsnio vertinimą, vertinant kitas vertinimo sistemas. Pavyzdžiui, F. Nietzsches galią, arba net moralę. Galia - naudinga ar nenaudinga, moralė - naudinga ar nenaudinga. Galia naudinga, nes leidžia primesti savo valdžia ir pasiekti kokių nors savanaudiškų tikslų. Moralė iš neutralios perspektyvos naudinga, nes padeda palaikyti visuomenėje tvarką. Iš personalizuotos perspektyvos gali būti nenaudinga, nes verčia apsiriboti, kai norima arba yra galimybė plėstis.

F. Nietzsches filosofijos paskirtis - įvykdyti vertinimo matų revoliuciją ir sukurti naują "tikrovišką" vertinimo paradigmą, sugriaunant visas iliuzines ir netikroviškas ar menkavertes paradigmas. Ir didžiausias konkurentas ir priešas buvo visa socialinė moralinio metafizinio vertinimo sistema, kurią jis laikė naikintina kliūtimi ir siekė įrodyti, kad metafizika yra "pasaka", o galia, antžmogis, Gyvenimas yra pagrindinės realybės. Su savo antro laipsnio vertinimu, vertinimo vertinimu, jis "nustatė", kad metafizika, moralė antžmogiui ir Gyvenimui turi "neigiamą" vertę, moralė nustatė jis yra dekadentinė vertybė arba kvailumas, geras, moralus žmogus yra idiotas, kuris turi būti naikinamas iš aukščiausios galios perspektyvos.

Paskutinis svarbus momentas yra tas, kad nors F. Nietzsche pasirinko klystkelį ir jo vertinimo pardigmų revoliucija buvo klaida, jo pasirinkas kriterijus, lyginant su kitais yra pats efektyviausias transcendencijos aspektas, nes tikrove tampa tik tai, kas turi galią, tiek fiziniame pasaulyje, tiek socialiniame. Tad sukontravus tokį ideologinį konstruktą ir sukaupus maksimalią galią, galima nuo kelio nušluoti visus kitus vertinimo kriterijus, nekreipiant dėmesio į jokį protą ir argumentus. Tad jeigu žiūrėsime iš tokios perspektyvos, F. Nietzsches paradigmai istorijoje gali būti lemta įsiviešpatauti, kas jo revoliuciją padarytų tikrove, ir konkuruojančios paradigmos, pirmiausiai metafizika būtų nepataisomai sutriuškinta. Šiam tikslui, nesunkiai galima matyti, naudojamos visos turimos priemonės - protas, mokslas, technika ir naujo tipo organizacija.

Visumos vertinimas

Yra galimybė sąmonėje visą vertinimo sistemą arba jos dalį padaryti objektu ir įvertinti patį vertinimą. Tai įmanoma tik pagal jau aprašyta vertinimo struktūrą, kas reikštų, kad 1) renkamasi kažkokia paradigma su vertinimo matu ir perspektyva, kad 2) vykdomas klasifikavimas ir kad 3) sąmonė kažkaip suklasifikavusi reaguoja. Šiam veiksmui galioja viskas, visi argumentai kurie galioja ir pirmo laipsnio vertinimo analizėje.

Kita vertus, išorinis vertinimo sistemos vertinimas, gali remtis kažkokia nauja paradigma, išskirdamas neįprastą perspektyvą ir pritaikydamas naują vertinimo matą. Pavyzdžiui, F. Nietzsche naudojo tokią taktiką moralinio vertinimo vertės nustatymui iš savo perspektyvų, ir surado, kad moralinio vertinimo vertė yra "neigiama". Galimas ir trečio laipsnio vertinimas, kai objektu padaroma sistema "vertinimo vertinimas" (moralės vertė), ir kartojamas tas pats vertinimo principas ir vertinimo struktūra, paimant kažkokią perspektyvą iš sistemos arba konstruojant kažką naujo, ko sistemoje prieš tai nebuvo. Kuo aukštesnis vertinimo laipsnis, tuo toks vertinimas mažiau produktyvus ir jis tampa nereikalingu ir pertekliniu.

Pvz., vertinant moralę iš aukštesnės perspektyvos galima bandyti nustatyti ar ji vertybė, ar ne ir kiek ji yra vertybė, sakykim, koks prioritetas, kai ji priešpastatoma kitiems vertinimo matams - galiai, efektyvumui ir t.t..

[Mekabciel]

Kaip galvoji, planuoji papildyti Gnostinės branos langranžianą?
 

[klajunas]

Kaip galvoji, planuoji papildyti Gnostinės branos langranžianą?

Pagal laukų modelį, visi tikrovės reiškiniai yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybės. Todėl naujiems reiškiniams reikia arba naujų kvantų, arba naujų kvantų savybių. Yra visos priemonės modeliuoti abstrakčius laukus, bet laukas turi atitikti tikrovę, o tam ši tikrovė turi būti ištirta. Nėra nė vieno viešo gnostinio lauko arba gnostinio kvanto savybės. Ar nieko nerado, ar slepia - nežinau. Norint modeliuoti gnostinius ir suvokimo laukus, reikia žinoti kvanto a) tipą, b) masę c) sukinį, d) krūvius, e) sieties dėsnius, f) ryšio ir kitas konstantas. Visi šie dalykai nustatomi eksperimentiškai.

Jų nežinant galima tik modeliuoti. Kokio kvanto arba kvanto savybės reikia, kad atsirastų suvokimas? Nė viena aukščiau išvardinta savybė netinka. Galima mąstyti pagal Maksvelo lygtį - yra krūvių tankis ir aplink tuos krūvius elektrinis laukas. Jeigu tarsime, kad šaltinis arba tankis yra luksorinų kvantai, pagal Maksvelą jie sukuria suvokimo lauko divergenciją, kuris persmelkia smegenų energetinius procesus ir sukuria "šviesos arką".

Tankį modeliuojant pagal Klein-Gordono skaliarinio lauko lygtį, į lagranžianą įvedama papildoma lauko savybė, kurianti suvokimo egzistenciatą, kuri pažymima λ. Šitaip be judėjimo savybių - pirmas narys, masės - antras narys, įvedamos suvokimo savybės - trečias narys, kurias makroskopiniu masteliu sumuojant smegenyse, atsiranda suvokimo sugebėjimas. Deja tai tik šablonas, kuris nekonkretizuotas eksperimentais.

Čia tik vienas laukas, o visi gnostiniai laukai yra rožinė svajonė, nes jiems matuoti reikia naujų technologijų. Todėl: pats eksperimentų niekada nepadarysiu, juos turės daryti kiti, o kita vertus gaunant savais kanalais tam tikrus "perdavimus", galima tiesą sužinoti ir pačiam nedarant eksperimentų.

[Mekabciel]

O kaip suprasti patį Gnostinės branos terminą?

Nes man fizinė brana jau asocijuojasi su tuo pačiu. Tik kad fizinė brana yra be Gnosio, galimybės įeiti į sferos turinį. Ar teisingai supratau?

Ir kaip supratau, tave nedomina realus to tyrinėjimas, kodėl? Gausi formules, kurių iš esmės netiri ir užtenka ?

Šitaip suprantu:

[klajunas]

Pirmiausiai paaiškinsiu termino "brana" genezę. Šis žodis naudojamas stygų teorijoje ir paimtas iš agliško mem-brane. Atmetam "mem" ir lieka brane [brein], o sulietuvinus "brana" iš žodžio "mem-brana".

Stygų teorijoje yra dviejų tipų branos p-brana ir d-brana. Raidė p paprasčiausiai žymi dimensijų skaičių, todėl galima nagrinėti 0-branas, 1-branas, 2-branas, 3-branas ir t.t. 0-brana yra taškas, 1-branas yra tiesė ir t.t. d-brana yra specifinė brana, prie kurios būna prisitvirtinę stygų galai. Šis tipas taip vadinamas todėl, kad jį aprašė Dirichlet, todėl d-brana.

Pas mane šis terminas yra pasiskolintas ir pakeistas. Mano apibrėžimas: brana - tai stipriai tarpusavyje sąveikaujančių ir specifines savybes turinčių laukų grupė. f-brana ateina per fiksato tyrimus, o g-brana - per laksato reiškinius. Manau, kad šie reiškiniai formuojami skirtingų laukų grupių.

Iš principo paveiksliukas teisingas, bet aš naudodavau U formą ir sluoksnius, nes braną dar galima vadinti sluoksniu arba trikampiu. Noriu tik pabrėžti, kad terminas gnostinis neturi būti artimai asocijuojamas su gnosticizmo filosofija, aš naudoju gr. "gnosis" žodžio paprastą pirminę reikšmę, kurią bendrai suprantu kaip "pažinimas".

Sluoksniais žymėjimas yra tik supaprastinimas, nes visi šie laukai yra vienas kitame, vienoje erdvėje, vienas kitą persmelkę ir susimaišę, bet tarp jų nėra materialios sąveikos tik informacinė. Fizinės branos viduje tarp kvantų sąveika materiali, tarp gnostinės branos kvantų materiali, bet bendrai šios grupės sąveikauja labai silpna materialia sąveika, tačiau stipriai informaciškai.

Sferų modelyje, kur pas tave yra GNOSIS, turi būti luksorinų laukas, kuris kuria "būties suvokimo" jausmą. Turėtų aprašyti kvantinė luksorinų dinamika. Čia atsiranda visos kokybinės fenomenologijos čia yra žmogaus centras su savimomone. Siela kuriama gnostinės branos ir savaime ji yra su nuline fenomenologija už suvokimo ribų. Ir žemiausias sluoksnis yra fizinė brana, kurianti organines ir neorganines substancijas. Sferoje būtų išoriškiausias sluoksnis, turint galvoje, kad tai supaprastintas struktūrinis modelis.

Tai reiškia, kad yra 3 žemės vienoje - pilna fizinė žemė, gnostinė žemė ir luksorinų žemė, kuri iš tikro ne tik centre, bet ir paviršiuje ir gal siekia tolesnį kosmosą už paviršiaus ribų. Išskiriant sąveikų grupes, galima sakyti, kad tai sluoksniai. Kiekviena iš trijų žemių sudaryta iš savo laukų grupės.

Branose yra pirminė tikrovė, bet ji nulinės fenomenologijos, o luksorinų lauke atsiranda kokybinė daiktų ir minčių suvokimo fenomenologija.

Man įdomu tirti savo protu, o kitokių galimybių neturiu. 1) laikausi sąmokslo teorijos, kad yra sąmonės fizika, bet jis slepiama, o aš noriu, kad ji būtų vieša. 2) sąmonės fizika paaiškina, kaip veikia psichotroninė technika, kuri taip pat turi būti vieša.

[Mekabciel]

Sluoksniais žymėjimas yra tik supaprastinimas, nes visi šie laukai yra vienas kitame, vienoje erdvėje, vienas kitą persmelkę ir susimaišę, bet tarp jų nėra materialios sąveikos tik informacinė. Fizinės branos viduje tarp kvantų sąveika materiali, tarp gnostinės branos kvantų materiali, bet bendrai šios grupės sąveikauja labai silpna materialia sąveika, tačiau stipriai informaciškai.

Taip visiškai sutinku.
Laikas judėjimas ir erdvė, jie kaip po tokie patys iš savęs realiai neegzistuoja, o visi 7 milijardai žmonių, kurie neva vaikšto ant žemės gaublio, šiuo metu, vaizdžiai tariant, yra visi viename taške. 

Atstumą, laiką ir judėjimą, kuria žmonių nesąmoningumas ir bendro lauko nebuvimas.
Materialus atstumas tai mūsų dvasinis tolumas. Ir tada atrodo, kad neva kiekvienas prie savo kompo sėdime...

Man įdomu tirti savo protu, o kitokių galimybių neturiu. 1) laikausi sąmokslo teorijos, kad yra sąmonės fizika, bet jis slepiama, o aš noriu, kad ji būtų vieša. 2) sąmonės fizika paaiškina, kaip veikia psichotroninė technika, kuri taip pat turi būti vieša.

Mano supratimu:
Neįmanoma ištirti SAVO protu gnosio... Gnosį galima ištirti tik tarp žmonių kartu sukūrus dvasinę terpę - U. Kai yra kolektyvinis protas.
Šiaip pagal mane turėtų būt ne U, o Ū, nes brukšnelis ant Ū tai tyrinėjimo įrankis - Gnostinė brana, ekranas, savybių panašumas, bendra mintis.

U - indas į kurį gauni suvokimą.  Ekranas(brukšnelis) sukuriamas tarp žmonių, o ne kiekvienas sau. Neįmanoma sukurti su savimi pačiu. Tam, kad būtų Gnosio pajautimas turi būt atverti vartai ir atkurti dvasiniai tiltai tarp žmonių.

Jėga būtų įšokt...

[klajunas]

Šiaip pagal mane turėtų būt ne U, o Ū, nes brukšnelis ant Ū tai tyrinėjimo įrankis - Gnostinė brana, ekranas, savybių panašumas, bendra mintis.

U-forma yra dialektinio evoliucijos dėsnio vidurinė grandis. Hėgelis tvirtino, kad evoliucija turi trinarę struktūrą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš šią triadą vaizduoju taip: tezė - horizontalus brūkšnys, antitezė - brūkšnys susilenkia į U formą, sukurdamas subjekto ir objekto priešstatą, ir sintezė - kai U vertikalūs brūkšniai susijungia į vertikalią tiesę, pašalindami skirtumą tarp objekto ir subjekto. Tokia sintezės sąmonė yra holoplastinė sąmonė, kuri idealiai atitinka supančią tikrovę, pirmiausiai pažinimo prasme.

Pagal šią triadą į tikrovę galima žiūrėti iš apačios, kaip laipsnišką kilimą, nuo paprastos materijos, prie gyvybės atsiradimo iki išsivystymo į holoplastinę sintezę. Galima žiūrėti iš viršaus, kad sintezė jau egzistuoja ir ji iš savęs pagaminą tezę, o paskui antitezę kaip gyvybę atskirtą nuo tikrovės objektų.

Branos yra kelios U formos sudėtos viena į kitą. Labiausiai vidinė forma šiame pasaulyje yra materiali, nes visos juslės sieja žmones per materiją. Dvasiniai sluoksniai yra išoriniai ir tiesiogiai nesąveikauja. Bet atsiradus telepatijai, tiesioginiam dvasiniam sąlyčiui, išorinės ir vidinės U raidės apsikeičia vietomis, ir tampa įmanomas tiesioginis dvasinis kontaktas. Aš tokį išorinės ir vidinės U formos apvertimą laikau telepatijos pagrindu.

Laikas judėjimas ir erdvė, jie kaip po tokie patys iš savęs realiai neegzistuoja, o visi 7 milijardai žmonių, kurie neva vaikšto ant žemės gaublio, šiuo metu, vaizdžiai tariant, yra visi viename taške.  

Viename taške viskas būna tada, kai nėra skirtumo. Skirtumas išnyksta kai dingsta suvokimų seka laike. Toks laikas vadinamas holoplastiniu. Imkime 100 metų. Kai šita trukmė suvokiama vienu metu kaip viena atkarpa, o ne kaip momentų seka, išnyksta skirtumas ir dabartis, ateitis ir praeitis tampa viena trukme. Tas pats su erdve - kai nereikia judėjimui persikėlinėti iš vienos vietos į kitą, nes esama visur, tada ši erdvė suvokiama kaip taškas. Taigi abiem atvejais barjeras yra skirtumas, kuris visada egzistuoja esant antitezės stadijoje.

Bet skirtumo pašalinimas įmanomas kaip aibių logikoje keliais būdais: Mes kuriamas kaip aibių sąjunga, A U B arba kaip poaibio sukūrimas, AŠ ⊂ Tu. Todėl labai dažnai šiame bendrumo principe vietoje Mes užmaskuotu formatu pastatoma Aš.

Tam, kad būtų Gnosio pajautimas turi būt atverti vartai ir atkurti dvasiniai tiltai tarp žmonių.

Kai žmonės tarpusavyje sąveikauja per materialią terpę, jusliškai, tarp jų įstatytos objektyvumo pertvaros, kurios paverčiamos aukščiausia realybe ir kiekvienas rizomos mazgas, vadinamas šviesos arka, turi prie to barjero prisiderinti, tapti jo poaibiu. Tai vadinama objektyvumu, faktais, tiesa, tikrove ir pan.

Šie mazgai ir iš jų išeinanti rizoma yra luksorinų lauke. Kaip tai galėtų atrodyti pavaizduota paveikslėlyje. Tarp mazgų įterpiamas "objektyvus pasaulis", kuriuo terorizuojama sąmonė. Tiesioginis ryšys tarp mazgų būtų sintezės situacija, kai kiekvienas žmogus visų kitų mintis matytų taip pat kaip dabar mato vieni kitų kūnus.

Ir kitas paveikslėlis, kuris rodo kaip šis rizomos mazgas, pažymėtas geltonai atrodo atskiro žmogaus sandaroje.

Visa biosfera, visa gyvybė yra tokių rizomų tinklas, kuris prijungtas prie centrinio mazgo, kuris yra visa planeta.

[klajunas]

Kitą paveikslėlį perkeliu čia. Geltona spalva pažymėtas rizomos mazgas, luksorinų šviesos arka, kur yra žmogaus suvokimas ir pats centras. fizinė brana yra materialios smegenys, kurios perduoda informaciją iš materialaus pasaulio ir šviesos arkoje pereina į fiksatą. Didesnis ovalas yra gnostinė brana, kurią laikau siela ir ji šviesos arkoje pereina į laksatą, vidinį pasaulį. Kiekvienas mazgas turi energetinių ryšių tinklą, kuris susieja su kitais mazgais ir judant kūnui, šie ryšiai peršoka nuo vieno mazgo prie kito.

[Mekabciel]

O tai kaip sukurti sintezę?

[klajunas]

O tai kaip sukurti sintezę?

Į šį klausimą kiekvienas ieško savo atsakymo.

Mano principas yra 'adaequatio rei et intellectus". Tereikia teisingai apibrėžti "res", "intellectus" ir ieškoti kaip juos sujungti.

Tos terpės, kuriose jungiama, kuriose vyksta sintezė vadinamos sensoriumais. Sensoriumų turi turėti tiek, kiek realybėje yra sluoksnių; kai bus išsemtas visas 100 proc. sluoksnių - įvyks sintezė.

Mano sistemoje teoriškai yra 3 horizontai ir keliolika hipostratų, kurie turi virsti sensoriumais. Prie galutinės sintezės tolimas kelias, tačiau pradžiai reikia bent žemėlapį nubraižyti.

[klajunas]

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.
 
Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio - realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos - apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus" ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.


 
Amfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena - apačioje, vidurinė pakopa - prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa - valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė - šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos - turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų". Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai - kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra - nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti" arba kitaip „formuoti savo gyvenimą", kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

[SPACE]

@klajunas kaip manai, ar šviesos greitis vienodas, pvz. žiūrime vidudienį į saulę ir į saulėlydį. vakare gal šviesa ateina lėčiau?

[klajunas]

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu - pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas - sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija - tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija", šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija", kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje".

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją". Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas". Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė", kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį logos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią". Logoso formos, viešpataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu, per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į supantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, individualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniškai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra jokios „tiesos". Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba neatitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalėjimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individualią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu, galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, laikant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, amorfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pavyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra Nirvana - kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso antipodas, yra „būsena" anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliucinogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju - tai antraeilis realino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindinėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persikelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas - neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai gerai į tuos dėmenis  įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino formomis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą, kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis požiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti technologijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struktūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma, yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėjimas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pagrindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas, kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos, bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu, kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitaikyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima suvokti tik per galios veikti pajautimą.