Tenshi Darbai.

Pradėjo ninastra, sausio 23, 2014, 20:03:41

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

ninastra

XXX.
Kūrinys be pavadinimo.

Galbūt kada nors jis sulauks savo pavadinimo.
Labai nesmerkit, nes kitokio pobūdžio kūrinio negaliu jums pateikti. Nors šis ir rašytas senai, tačiau jis savotiškas. Gomen.



Jau mėnuo laikas, kaip aš su patėviais persikėlėme į naująjį miestą, kuris buvo prie jūros. Miestelis tikrai nebuvo kuo ypatingas, tačiau prieš mėnesį, patėvis gavo naują darbo pasiūlymą. Todėl teko viską palikti, draugus, pažįstamus. Nauja aplinka, viską pakeičia. Bet ne mane. Visada mane sekios tas pats ....

1 dalis :
Pradžia


-Lėja, kelkis, nes pavėluosi.- Iš apačios sušuko mama.
-Gerai.-atsikėliau.Pasižiūrėjau pro langą. Visur sniego likučiai. Žiemos pabaiga..Feee... Matosi visi šunų „suvenyrai". Dangus apsiniaukęs. Diena niūri.
Nuėjau į vonią, šaltu vandeniu perliejau veidą. Pakėliau galvą ir žiūrėjau į veidrodį. Veidas buvo išblyškęs, akys raudonos, matėsi kraujagyslės.-Ech...-suaimanavau. Žvilgtelėjau į spintelę, trūko kelių bonkučių.
-Mama,man reikia pinigų vaistams. -sušukau rengdamasi.
-Užteks 20 eurų? -paklausė mama.
-Tikiuosi.-tyliai ištariau.Greit susišukavau ir nulipau žemyn. Mama jau buvo paruošusi pusryčius, o Kailas, mano brolis sėdėjo stalo galė, gurkšnojo kavą, ir skaitė šiandienos laikraštį.
-Labas rytas, cukrinuk.- Nepakeldamas akių Kailas man ištarė.
-Labas rytas, pašaipūne.-pašaipiai tariau.
-Nevadink manęs taip.
-O tu manęs cukrinuke. -ir parodžiau jam liežuvį.
-Baikite, greičiau Lėja valgyk, nes tuoj atauš.
Greitai įsimečiau pora kąsnių į burną ir nulėkiau į fojė. Maunantis batus, mama sušuko :
-Nepamiršk pinigų.
-Dėkui. Aš jau einu.
-Iki.
-Iki.
Lauke pūtė stiprus vėjas. Ech. Kaip man nepatinka žiema.Tačiau ji yra, ir turiu ją kęsti.
Pasukau keliu į mokyklą ir įsijungiau savo grotuvą.
„Not gonna get us. They not gonna get us...Let's make a promise...Nothing can't stop this, i love you...."
-Lėja, Sveikutė-sušaukė Faustina.
-Sveika
-Kaip sekasi? Esi naujokė, todėl tau viską aprodysiu.
-Nereikia, aš pati galiu.
-Ne. -ji sustojo.- Man bus malonu tau padėti.- Ir nusišypsojo atvira šypsena.
- Che... Che..Nereikia...
Tačiau jos buvo viršus, ka priėjome mokyklą. Faustina man viską aprodė. Taip pat, palydėjo į klasę.
-Šiandien mes sulaukėme naujos mokinės. Tai Lėja Misuzu Keshio. Būkite draugiški. Lėja, štai ten laisva vieta.- Ji parodė į suolą prie lango.-Atsisėsk.
- Sveika Lėja.- Aš esu Ebė.
- Labas.

~
Pamokos baigėsi gan greitai. Todėl su Ebe patraukėme prie jūros.
- Žinai tu miela, nors esi gana keista. - pareiškė Ebė.
-Tu irgi miela. - pasakiau šypsodamasi.- O kodėl aš tau atrodau keista?
- Na.. Mokykloje žiūrėjai kažkur į tolį. Ir nieko nesakei. Maniau kad mąstei apie ką nors.
- Ne.-nusišypsojau.- Tiesiog kartais man taip nutinka.
- Tikrai?-pridėjo pirštą prie lūpos . - Tada..- Pabėgėjusi į priekį ji sustojo. - Kodėl čia atsikraustei?
Aš sustojau. Pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Lūpos suspaustos, o burna tarsi išdžiuvus. Mano akyse iškilo visokie vaizdai.
- Lėja!!- supurtė mane Ebė.
-M...? - paklausiau jos.
-Tu vėl skrajoji. Ar tau viskas gerai?- ji žiūrėjo sunerimusiu žvilgsniu.
-Aš...-bet mane pertraukė švelnus vyriškas balsas.
- Ir vėl varnas skaičiuoji?- paklausė Kailas ir nusijuokė.
- Kailai??? Ką tu čia veiki?-paklausiau.
- Ištrūkau iš darbo ankščiau. Galvojau nueiti prie jūros. Juk tai vienintelis geras dalykas šiame užkampyje.. - šiek tiek su panieka sakė jis.
- Oho...-išpyškino Ebė. - Kas jis?
- Tai mano brolis, Kailas. Kailai, čia Ebė.
- Malonu, Ebe-tarė brolis .
- Man irgi. - pasakė Ebė ir nusisuko. Mačiau kaip ji paraudo.
- Tai kur traukiat? - paklausė Kailas.
- Prie jūros.-trumpai atsakiau.
- Prie jūros?-nustebo jis. Pasikasęs pakaušį paklausė:
- Gal norėtumėt kapucino ar kakavos ar šiaip ko?
Ebė atsisuko į mane. Jos akyse mačiau didelį norą .
- Na gerai.
Brolis ėjo priekyje, o mes su Ebe iš paskos. Atrodė tarsi jis būtu mūsų vedlys. Ebė ėjo nuleidusi galvą. Ir žinomą kai brolis atsisukdavo ji nusukdavo žvilgsnį kitur. Priėję kavinukę, visi susižvalgėm. Ir įėjom. Kaip visada Kailas rinkosi didelį latte, Ebė - kapucino su šokolado drožlėmis , o aš tenkinausi žaliąją arbata.. Susėdę prie staliuko ėmėm linksmai šnekučiuotis. Baigę patraukėme toliau. Užlipę siaurais laiptais, išvydome kad vartai užrakinti. Teko grįžti .
Palydėję Ebe, patraukėme namo. Visą kelią Kailas neatitraukė nuo manęs akių.
- Kas?- paklausiau jo.
- Nieko.- ir nusisuko jis.
Parėję namo radome tuščius namus.
-Kažin kur mama?- paklausiau jo.
- Ji išėjusi į kažkokį vakarėlį.-Kailo balsas sklido iš virtuvės. Nuėjusi pamačiau kad Kailas šildė mums vakarienę.
- Ir vėl?- paklausiau nusiminus. Išsidriebiau kėdėje. Girdėjau kaip Kailas kažką sako man, Tačiau mano akys merkėsi. Ir vėl... Vaizdai pasirodė akyse.. Pajutau kaip panirau į tamsą. .


1 dalies pabaiga.

.L.U.T.H.O.R.

Ech, prisiminiau senus blogas.lt svetainės laikus :D Ir visas panašias istorijas :)


Pliusas, už pastangas ir tai, kad pasidalinai ^^

Master

Visai nieko sakyčiau :) (y)
Patiko keletas minčių... Gabumų rašymui turi... (ne taip kaip aš- minčių apstu, bet išreikšti jas niekaip... :( )
Nors va pati tematika silpnoka. Žinoma ne man teisti, kiekvienam juk pagal skonį. Tačiau gan popsiška. O aš to vengiu, kaip vampyras česnakų ::).  (bet kaip ir sakiau, galbūt toks tavo pasirinktas stilius). O tai tiesiog mano nuomonė (:

ninastra

Citata iš: Master  sausio 23, 2014, 20:28:35
Visai nieko sakyčiau :) (y)
Patiko keletas minčių... Gabumų rašymui turi... (ne taip kaip aš- minčių apstu, bet išreikšti jas niekaip... :( )
Nors va pati tematika silpnoka. Žinoma ne man teisti, kiekvienam juk pagal skonį. Tačiau gan popsiška. O aš to vengiu, kaip vampyras česnakų ::).  (bet kaip ir sakiau, galbūt toks tavo pasirinktas stilius). O tai tiesiog mano nuomonė (:

Atvirai tai aš esu fantastikos mėgėja. Ilgus kelis metus rašau apie Demonus ir Angelus. (na.. juk populiari tema, o ir savo versiją turiu :D) . Be to, šiaip man  prie širdies rašyti siaubo fantastiką. :) Todėl, teko pamėginti parašyti ir tokį paprastą, gyvenimišką istoriją. Nes šiaip traumuodavau kitus su žiaurumu :D
P.S. Ačiū kad skaitei :)

Master

Baik jau, tau ačiū, kad pasidalinai savo kūryba ir įkvėpei mane vėl rašyti. :)
(Tik ką išsitraukiau iš "flašo" savo kūrinį, iš stalčiaus juodraščius... šiąnakt vėl imsiuosi darbo :3.... Damn it na ir įkvėpimas pagavo... )

ninastra

Tu juokauji?:D
Negali būti, kad tave įkvėpiau.. :)
Nors šiaip mėgstu paskaitinėti kitų kūrybą. Seniai tą bedariau. :) Todėl lauksiu tavo rašliavos :)

Master

Nea, tik prisiminiau kaip smagu kažką kurti, o po to džiaugtis rezultatais. Kurti kitą pasaulį (kaip darė dauguma rašytojų) kas leidžia keisti ir savo realybę, filosofuoti, analizuoti....
Bet vargu ar čia kelsiu...
Vienas autobiografinis... Ir idėja jog gyvenimas diktuoja istoriją. O aš ją tik įmerkiu į fantastiką, sukuriu besirišančias aplinkybes, viską išpūčiu. O kitas toks filosofinis, siurrealistinis, kad vargu, kad jį kas be manęs supratų.Kitas per daug dramatiškas, liūdnas, žiaurus. Nenorėčiau kieno nors tepti tokiu dažniu :D (Pati vis dar keikiu Kafką.... :DD) O ir be to, neturiu gabumo reikšti minčių, kūriniai dar nėra išplėtoti. Na jei labai seksis tai galbūt. Kitu atveju turbūt pasiliksiu senatvei, kad galėčiau kvatoti (:

ninastra

Ir nedideliam akių paganymui...

2013 metų darbai.











Benamis

Citata iš: ninastra  sausio 23, 2014, 20:03:41
1 dalies pabaiga.


Laukiu tesinio! :) Lengvai susiskaite tik dvejoju del zanro: fantastika ar daugiau mistika cia?

ninastra

Džiugu, kad patiko :)
Šiaip jį priskiriu gyvenimiškam žanrui. Nors.. galbūt yra ir fantastikos ir mistikos :D Juk rašytojo tikslas sudominti.  :) 

ninastra

Sveiki :)
2013 metų rudens (vėlyvojo) porą nuotraukų:)





Taip pat pasidalinsiu ir keletą vasariškų, kad nebūtų taip šalta :P









Gero savaitgalio :)

ninastra

#11
sausio 25, 2014, 15:10:18 Redagavimas: sausio 25, 2014, 15:14:38 by ninastra
XXX.
Kūrinys be pavadinimo.

2 dalis :
Balti debesys .


-Lėja!!! Lėja!!-Nubusk, tai tik sapnas.- Kailas mane purtė.
Atmerkiau akis. Brolis sėdėjo šalia. Jo akyse mačiau nerimą.
- Kaip tu?
Tyla. Buvau tokioje šoko būsenoje, kai negalėjau net pajudėti.
-Lėja, šnekėk su manimi. -Brolis suėmė tvirtai mano pečius ir papurtė.
-At..atleisk...-tyliai sušnabždėjau.
- Nieko tokio. Kaip tu?
- Man baisu.
-Ką susapnavai?
- Nežinau. Nemoku tai paaiškinti, bet tai buvo žiauru. . .- mano veido pradėjo kristi ašaros. Kailas mane prisiglaudė prie savęs ir apkabino. Tą naktį, jis miegojo su manimi.
~
Ryte mane pažadino saulės spindulys, prasiskverbęs pro užuolaidas. Atsiguliau ant šono. Mačiau Kailą.  Jis gulėjo greta , jaučiau jo alsavimą, širdies plakimą. Nors miegojo, atrodė išvargęs. Tarsi po velniškai sunkios dienos. Nežinau kodėl, tačiau akyse susikaupė ašaros. Žiūrėjau į jį, tokį ramų ir mielą ir verkiau. Nuo mano kūkčiojimo jis pabudo.
- Lėja...-tik tiek  teištarė. Ir žiūrėjo tiesiai i akis.
-..Labas...-tyliai ištariau.
Jo veidas atrodė rimtas. Nors ir apsiblausęs, jis atrodė mielas..
- Lėja.-ištarė dar kartą. Tyla isivyravo tarp mūsų. Jis žiūrėjo į mane, o aš nusukau galvą. Žiūrėjau į tą plyšį tarp užuolaidų. Mačiau dangų, mėlyną. Ir baltus dabesis. Pagaliau. Po tiek laiko aš juos vėl išvydau. Nors jie nebuvo tokie purūs kaip vasarą, šiek tiek permatomi, vis dėlto jie buvo. Žiūrėjau į juos gal valandą, kol Kailas atsikėlė.
- Aš einu į dušą. - tarė jis ir išnyko kolidoriuje. Girdėjau vandens bėgimą. Pasiryžau keltis. Iš lėto mėginau stotis, man tai pavyko, nors galva sukosi kaip po kokio vakarėlio. Ėjau pasiramstydama sienomis. Išėjusi iš kambario, patraukiau tiesiai kolidoriumi. Palenkus rankeną, įžengiau į vonios kambarį. Kambarys skendejo šviesoje. Priėjau prie spintelės.
- Velnias-garsiai ištariau.- Pamiršau nusipirkti vaistus..
- Nueisiu nupirkti.- atsiliepė Kailas.
- Dėkui.- isikabinusi spintelės krašto, patraukiau į kambario gilumą. Žiūrėjau į veidrodį. Atrodžiau kaip lavonas. Raudonos kraujagyslės išryškėjo, veidas baltas, lūpos kone pamėlusios. Pasilenkiau prie kriauklės, šaltu vandeniu suvilginau veidą. Duše vanduo sustojo bėgti. Paėmęs rankšluostį išlindo Kailas. 
- Ar tau viskas gerai?- ištarė man.
Atsisukau ir pažiūrėjau į jį.
- O kaip atrodau? - paklausiau.
-  Hm..-nutesė jis. Priėjo arčiau manęs ir suėmė tvirtai už pečių. - Siaubingai atrodai. Tau tikrai reikia gulėti lovoje.
- Aš ..prast....- tačiau taip suskaudo galvą, kad akys užsimerkė ir pakirto kojas. Jutau tik tai, kaip brolis mane sugriebė. Ir liko aplink mane vien tamsa..
~
Atsibudau nuo šurmulio. Atmerkiau akis, išvydau šalia miegantį Kailą. Apsidairiau, sienos buvo baltos, grindys rudos. Supratau. Aš ligoninėje. Ir vėl? Ech. Atsisėdau, pažvelgiau į gėles ant staliuko. Ištiesiau ranką ir paėmiau atvirutę.
Greičiau sveik  :)
-Ebė.
Ak, žinoma. Juk turiu Ebę. Pasižiūrėjau ant sienos kabantį laikrodį. Buvo vidurnaktis. Labai vėlu. Reikėtu miegoti, bet... Mano mintis pertraukė mažo vaiko verskmas. Atsistojau ir sustingusi klausiausi. Verksmas sklido iš kolidoriaus. Išėjau. Koridorius buvo šviesus ir tuščias. Tik viduryje stovėjo gailiai verkdama mergaitė. Priėjau prie jos ir pritupiau.
- Kas nutiko? - paklausiau.
Mergaitė patraukė rankytes nuo akių ir žiūrėjo į mane. Tačiau nieko nesakė.
- Ar susižeidei? - pasiteiravau. Tačiau ji tylėjo. Akimis ją apžiūrėjau. Ji buvo gal kokių 90 cm aukščio, labai plona, veido bruožai labai gražūs, žalsvos akys, tamsiaplaukė. 
Mergaitė vis tylėjo. Atrodė, kad ji nori kažką pasakyti, tačiau prikandusi lūpą tylėjo.
Žiūrėjau į ją, o ji ą mane. Taip gal kokią valandą. Staiga mergaitė pajudėjo. Ji priėjo arčiau manęs ir apkabino. Ir viskas apsiniaukė.. Pajutau tik tai, kaip tamsa apgaubė mane..

ninastra

Gero vakaro visiems.


XXX.
Kūrinys be pavadinimo.

3 dalis : Ebė

- Mamą, aš einu aplankyti Lėjos.
- Gerai, tik ilgai nebūk.
- Gerai.
Išėjusi į gatvę, Ebė pasigailėjo, kad pamiršo pirštinės. Nors jau buvo pavasario pradžia, buvo labai šalta . „Tai tikrai nebūdinga žiemai"- pagalvojo mintyse Ebė. Tačiau jos mintis nutraukė poros vaikinukų šūksniai. Ji pažvelgė į jų pusę  ir sustojo. Jie kąžką jai šaukė, tačiau ji negirdėjo.
Pamaniusi, kad tai tik jų išmanytas pokštas, ji patraukė toliau.  Perėjus gatvę, Ebė sustojo. Ji pamatė prie namo dežėje tupinti ir gailiai cypanti šuniuką. Ji pribėgo prie jo. Atsitūpė ir tarė :
-Vargšelis. Ir kaip tu čia atsidūrei?
Šuniukas tik suglaudė ausytes ir palaižė merginai ranką. Iš šono pasigirdo riksmas. Abė pamatė link jų artėjantį plikagalvį vyrą su virve rankose. Jis rėkė, tik Ebė nesuprato ką. Ji greitai stvėrė šuniuką ir bėgo. . Tik po to kai nubėgo keletą kvartalų, ji sustojo ir atsirėmė į namo sieną. Ji iškėlė šuniuką.
- Negalėjau tavęs palikti. Tu mielas. Jeigu būsi geras-tarė ji modama pirštu - galėsi gyventi pas mane.
Mergina apsidarė. Isikišusi šuniuką užantin patraukė link autobusų stotelės. Pamažu dangus temo, debesys susiliejo į vientisą gniužulą.
~
Išlipus iš autobuso mergina apsidairė. Jau veveik sutemo. Ji vėlavo. Mama vėl ją apšauks. Ypač kai pareis ne viena. Šuniukas lyg būtų perskaitęs jos mintis iškišo snukelį ir graudžiu žvilgsniu pažiūrėjo į ją.
- Nesijaudink. Viskas bus gerai. - tarė ji ir pasuko už kampo. Nuo ten iki namų buvo nebetoli. Priėjusi namą, Ebė pamatė, kad nedega šviesos. Turbūt mama išėjo pas kokią kaimynę. Priėjusi duris, mergina pasiknaisojo tašėje. Susiradusi raktus ikišo juos į spyną, pasuko.  Ir durys atsivėrė girgždėdamos.  Iėjusi ji palaiedo šuniuką ir nuėjo į virtuvę. Įpylė į virdulį vandens ir paspaudė mygtuką. Virdulys pradėjo užti. Mergina pažvelgė pro langą į kiemą. Tuščia. Mergaitė krūptelėjo nuo šlapio prisilietimo. Ji atsisuko ir pažiūrėjo. Tai šuniukas su šlapia nosyte prisilietė. Ji atsiklaupė ir paėmė jį ant rankų. Įdėmiai jį nužvelgė.
-  Tu juk turi vardą?-paklausė ji. Tačiau šuniukas tik lyžtelėjo jos veidą. - Ir kaipgi tave pavadinti?-susimąstė ji. Hm... Gal Džekiu? Džekis gražus vardas. Ką tu manai? Ar tau patiktų šis vardas? -Šuniukas linksmai sulojo. - Vsikas aišku, tu Džekis.
Mergina nusišypsojo. Įjungė televizorių. Surado dubenį Džekiui. Įpylė vandens ir pasiknaisiojusi šaldytuve rado jam šio bei to užkąsti. Džekiui skaniai pavalgius, ji pati pasijuto alkana. Atidariusi apatinę spintelę, ji rado makaronus. Šaldytuve šiek tiek faršo. „Puiku, man tiks". Ir ji pasigamino savo mėgstamus makaronus su skaniuoju padažu.
Pavalgiusi ji išplovė indus ir pašaukusi Džekį, kuris gulėjo svetainėje ant kilimo, patraukė į savo kambarį.  Kambarys buvo netvarkingas. Ant sofos mėtėsi drabužiai. „Ech. Visai užmiršau. Ryte labai skubėjau". Džekis nedrąsiai įėjo ir vaikščiojo po kambarį. Uostinėjo kiekvieną kampą.  Ebė susirinko drabužius, susidiejo knygas ant stalo. Įjungė kompiuterį. Kol kompiuteris jungės, ji knaisiojosi spintoje, mėgindama surasti kokį nereikalingą drabužį Džekiui. Tačiau nieko nerado. „Ach. Taip. Buvau visai pamiršus." Ji atidarė stalčių ir išėmė vidutinio dydžio anklodę, baltą, su triušiukais ir patiesė ant sofos. Džekis užšoko ir susirangė į kamuoliuką. Ebė šyptelėjo. „ Koks gi jis mielas". Atsisėdusi, ji pasitikrino savo el.paštą. Tuščia. „ Taip ir yra". Ji atsiduso ir pasiėmusi pirmą knyga, atsivertė sąsiuvinį ėmė kažką rašytis.
Jau buvo po 12-ktos, kai Ebė išgirdo beldimą. Ji pasižiūrėjo į ramiai miegantį Džekį. Įsisiautus į chalatą, ji nusileido laiptais žemyn. Uždegusi šviesą, žvilgetlėjo į veidrodį ir atidarė duris.

~
Tai buvo jos girtas tėvas. Ebė žiūrėjo į jį. Visą susivielusį, smirdantį prakaitu, alkoholiu ir tabako dūmais. Jos tėvas nebuvo visada toks. Jis buvo labai gražus, prisižiūrintis. Tačiau po to kai susidėjo su blogais žmonėmis, neteko darbo. Jis ėmė išgėrinėti . Kartais atsivesdavo „ draugų" ir į namus. Vieną vakarą , mama vėlai dirbo. Tėtis prisivedė draugų. Jie visi buvo  plikagalviai storuliai. Žiūrint į juos, visas kūnas pagaugais eidavo. Tačiau tą vakarą įvyko tai, ko išvengti negalėjom. Mama grįžusi vėlai iš darbo rado prirūkytą kambarį , visur mėtėsi buteliai.  Mama supykusi puolė prie stalo sudaužė likusius butelius. Tėvas pasiuto. „Ką tu padarei?" jis rėkė. Tačiau mama jo nesiklausė. Liepė visiems jo „draugams" dingti. Visiems išėjus, tėvas puolė mamą. Po visko mamą išvežė į ligoninę. Jai buvo praskelta galvą, sutrenktos smegenys, daugybę mažesnių sumušimų. Po šito įvykio Ebė su mama išėjo iš namų. Susirado naujus, ir gyveno.
- Ko nori? -paklausė Ebė.
- Gal bent įleistum į namus. -Šaltai ištarė jis.
- Tu negali čia eiti. - pareiškė mergaitė.
Jis nieko nesakė tik nustumė ją ir įėjo. Nusivilkęs švakrą jis numetė jį ant grindų. Nuėjo į virtuvę ir landžiojo po spinteles.
- Ko ieškai ?
- Kur pinigai? - jis suriko nieko neradęs.
- Tik to teatėjai? Pinigų?  - Ebės akyse prisikaupė ašarų. -Gersi? Ir vėl? - ji rėkė.
-Ne tavo reikalas, ką aš darau. Ir kam leidžiu pinigus. Nagi, greičiau duokš. -suriko jis.
Tačiau Ebė nejudėjo. Ji žiūrėjo į jį. Vyras dar labiau susierzino ir pradėjo daužyti lėkštes, stiklines. Galiausiai kas papuolė po ranka. Išdaužės kone pusę virtuvės, jis grėsmingai artėjo link Ebės.
- EIK IŠ ČIA !!!!!!!!!!!!! -ji rėkė.
Tačiau vyras negirdėjo jos. Jis priėjo prie jos ir sugrėbės už kaklo, trenkė ją į sieną. Mergaitė suaimanavo. Ji norėjo kad jis liautusi, tačiau jis to net neketino daryti. Jis vėl ir vėl ją trankė. Galiausiai paleido ją. Mergina nukrito ant žamės ir susiriėtė.
- DUOK PINIGUS, KALE, ARBA UŽMUŠIU!!!!!!-rėkė jis spardydamas ją. 
Tačiau Ebė to neketino daryti. Staiga mažas šuniukas puolė vyrą. Įkasdamas į koją. Vyras suklykė.
-KAS ČIA PER ŠUNPALAIKIS???????!!!! PALEISK MANE, PALEISK !!!!-rėkė vyras. Jis purtė koją, kol šuniukas atšoko. Tada iš visų jėgų vyras spyrė šuniukui tiesiai į pilva ir šis cypdamas nulėkė į kampą ir stirpiai trenkėsi.
Ebė suriko :
-NEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEE............. - ir puolė prie šuniuko. Jis gulėjo užsimerkęs ir nejudėjo. Pro jo burną veržėsi kraujas. Greitai aplink šuniuką susidarė kraujo bala.
Ebė pakėlė baimės ir įniršio persypinusias akis ir pažvelgė į vyra:
- KĄ TU POVELNIŲ PADREI?-suriko.-  TU PRAKEIKTAS GIRUOKLI !!
Po šių žodžių vyras sustingo. Jis žiūrėjo į savo „kūrinį". Netarės nė žodžio išėjo.

Ebė nubėgo prie telefono ir iškvietė veterinarę. . Po kelių minučiu ji jau buvo klinikoje.
„Džekio būklė labai sunki. vidinis kraujavimas. Tikras stebuklas, jeigu jis išgyvens" . Tokie žodžiai skambėjo Ebės ausyse. Ji atsisėdo į suoliuką ir laukė..Laukė mažo stebuklo. .


Ir pabaigai kažką mielo bet ne visiems priimtino :)


Ezekiel

Super  :) Labai patiko tavo fotografija, jį persmelkta grožiu ir optimistine šviesą, nors kai kurie menininkai pasakytų per saldų. Pats užsiiminėju fotografija, bet kažkaip dar nebandžiau naudoti efektų. Matyt vertėtų išbandyti.
Tai irgi menininkė, džiūgų susipažinti šiame forume. Kiek paskaičiau rašinius, kurie dar labiau sužavėjo :) Pastebėjau naudoji japonišką žodyną, gal tau artima jų kultūra?

ninastra

Labai malonu, kad apsilankei pamatei ir komentavai . Ačiū!
Dabar taip.
Vertinu žmonės kurie yra meninkai. Kad ir tie fotografai ar dailininkai. Juk ne visada pasiseka, kartais gali ir prie suskilusios geldos likti. Tą sakydama turiu omenyje, kad vertinu žmonės kurie fotografuodami  neryškina spalvų, stengiasi kuo natūraliau ar naudoja sepia ir t.t.
Galbūt dėl to, kad gyvenimas yra spalvingas (nežiūrint į gyvenimo išūkius, kurie ir geri ir blogi), todėl kam tas monotoniškumas? Juk gyvename laisvame gyvenime. Ir šiaip matyt man kaip megėjai pilkos pelytės, norisi gyventi, tad šiuo atveju mėgstu kaip sakei "pasaldinti".
Džiugu kad yra žmonių kam tai patinka.  Bet ne visaks juk turi patiki :)

Dėl kūrybos ir tos Japonų kalbos :D
Japonija turi man įtakos dėl žiūrėtų Anime ir klausytų (ir tebeklausomų ir žiūrimų) atlikėjų. Kitaip sakant esu gal ir ne tokia patriotė Lietuvėles (nors savo šalį mylių savaip), tačiau labai domina "tekančios saulės šalis" ir jos kultūra.  Matyt dėl to nes ten (nors ir keičiasi) tačiau dalis papročių ir tradicijų išlieka.
O pas mus.. kažkaip ... ne taip įmantriai ir įdomiai.  Nors juk pamatyti kažką naujo visada žavi.:)

Aukštyn