Minties mechanizmas

Pradėjo indigo, birželio 02, 2012, 23:40:50

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Mekabciel

Citata iš: cs  gruodžio 06, 2016, 22:50:01nagrinėju, bet dabar paiimsiu mažesnius modelius, pvz virtualumas.
O apie koki cia virtualuma sneki?

cs

@Mekabciel visiškai analogiškas klausimas apie žmogaus sudarytas struktūras lyginant su metalo ir elektros srovės virsmais nesusijęs.

Trūkumas susijęs su praktiniu atlikimu. Metalo lydinys ir elektros srovė leidžia kurti spalvas, garsus, žodynus (nekalbu apie primityvias kinetines funkcijas).

Galbūt niekas nebandė iki manęs nagrinėti, bet kažkas kas darė ir atliko praktiškai tą metodą man dabar norimą žinoti galėtų pasakyti. Metodas yra labai konkretus. Informacijos perkėlimas į elektrą ir varinėjimas pasitelkus metalo lydinius (omenyje turėtu kilti asocijacija su elektroninėmis shemomis). Informacija, kuri sukelta yra artima mūsų realybei ir kaip pastebėjai, elektronika yra beveik panašius jutimus turinti, kaip ir žmogus.

Bet pagrindas išlieka svarbus gilinantis į praeitį, pradinį atradimą. Nesiekiu juom užlopyti spragų saugume. Nesiekiu atrasti variantų, kurių negalima daugiau atkartoti kažkada vėliau. Man reikalinga pažinti, o pažinsiu ne per mokslą. Mokslas neturi atsakymų, jis tik naudojasi šablonais, kuriuos dauguma pritarus naudojasi. Svarbiausias efektyvumas ir pats pavadinimas. Idėja yra kiek kitokesnė ir už to pavadinimo koks jis bebūtų daug žadantis, gali slypėti paprasčiausios funkcijos, kasdien sutinkamos.

Atkreipiau dėmesį į elektronines shemas tik dėl to, kad pastebėjau logikai prieštaraujančių dalykų. Galėčiau remtis jau atrastomis teorijomis ir pagal šablonus sudarinėti elektros grandines, kaip ir daro visi... Bet nėra naudos, kai nežinai, kas pirmas ir kaip įkėlė didelį kiekį informacijos į elektrą, o per metalo lydinius ją varinėja, ją padaro funkcionalią. Man nereikia įsitikinti kaip groja muzika ar kaip atrodo pikselis. Nes žinau ir taip.

Aš kalbu apie praeitį. Man aktualu žinoti priežastį, metodą naudotą pirmą kart sukeliant informaciją į elektrą. Atrasti ar informacija yra visur gamtoje, netgi "švariame ir neužterštame" elektronikos metale. Kas atsitinka su metalu po ilgo informacijos laikymo tarpo (kodėl jis vėl švarus panaudojimui?). Kaip elektra ieštiesų naudoja lydinius garsui, spalvai, žodynui išreikšti? Kaip išpradžių buvo ikelta informacija suteikianti galimybę programuoti, kaip lotyniškos raidės sėkmingai buvo panaudotos programuojant?

 

cs

Vadovaujantis 5 receptorių ar mokslo pasiūlytu modeliu (kuris paaiškina, kad viskas yra dėl asmeninių pačio žmogaus sąvybių), prarandame kitas teorijas. Pavyzdžiui, gal tas galioja visiškai skirtingai vis kitam daiktui, vis kitai rūšiai.

Informacijos įkėlimas į elektrą nėra aprašytas jokiomis lygtimis, algoritmais, teoriškai nėra žinių. Rankiniu būdu nėra aprašyta kodėl natūraliomis sąlygomis elektroje randama informacija, lengvai programuojama pasitelkus simboliais - lotyniškomis raidėmis ir skaičiais. Nėra pagrindimo ir realaus įrodymo kaip savyje elektra gali jau turėti programavimo pagrindus. O naudojant įvairius metalo lydinius, visiškai švarius, (randamus gamtoje) galima išreikšti išraiškas: spalvas, garsus, žodynus.

Kalbėdami apie šiuos laikus neberasime pagrindo įrodyti būtent tokiu pagrindu, kokį aš pasiūliau. Įrodymas yra susietas su visiškai ne šių laikų atradimu, ne technologijos patobulinimu ar sąvybėmis, kurios fizikoje jau aprašytos (elektros virpesių, moduliacijos, kodavimo, dekodavimo, moduliavimo ir pan.). Kai yra jau progresas pažengęs, tikiu, kad galima nebeįmatyti skirtumo. Viskas parodoma daug primityviau ir lengviau. Pats naudojimas neturi daugiau galimybių nei nustatoma, nei aprašoma instrukcijose.

Kadangi tik galbūt aš pastebiu, kad visiškai sveiku protu neįmanoma padaryti tokios pradžios. Žmogaus galimybėmis to įsitikinti irgi gali nepavykti. Įkelti informaciją į elektrą (tekiančią ir palaikančią energiją įvairių mechanizmų ir elektronikos shemų), nėra taip lengva.

Dabar yra mikrafonai, kameros turinčios jautrius jutiklius, kurie ir įrašo informaciją. Bet mano manymu, ta informacija ne kiek įrašoma o jau yra iškarto visame virtualiame pasaulyje, o po įrašymo tik aktyvuojasi. Tada reikia atsižvelgti faktorių, ar tikrai virtualumas pats savęs nėra sukūręs dar prieš tai. Nors jis nepatrauklus ir atrodo negyvas. Gali tekėti nesuprantama energija, galinti sukelti chaosą. Kol, neįžvelgiame trūkumų ar nesibaiminame, tol atrodo saugus ir naudojimas.

Jeigu progreso kryptis (vystymo kryptis), numatyta supažindinti su virtualumu, su technologijomis pagamintomis elektros pagrindu, gali būti, kad yra ir progreso sukėlėjas.

Pradžią suteikti ar įkelti informaciją į gamtoje randamus įvairius metalus, elektros srovę (gamtoje galimą išgauti). Nėra paprasta. Tada reikia pagalvoti, kas ištiesų galėjo vykti pradžioje. Kas tikroji pradžia? Kodėl dabar pradžios informacijos nėra išvis? Ar tai galėjo būti kita civilizacija, davusi gyvybes? Ar pasitelkus nematomus ryšius kitos civilizacijos gali įsiterpti?

xsistemax

#93
gruodžio 08, 2016, 21:18:37 Redagavimas: gruodžio 08, 2016, 21:26:06 by xsistemax
cs,informacija nesusijusi su jos nešėju(elektra,raštu ir t.t.).Ji susijusi su koduotoju,kuris jėgos vektoriais,cheminiais ryšiais ar materijos lokalizacijomis tą informaciją užkodavo.
Taigi,elektroje,kap išsireiškei,jos iš anksto tikrai nėra ir nėra ką ten aktyvuoti.Tą pačią virtualaus pasaulio( interneto) informaciją galima užkoduoti ir plaktuko pokštelėjimais per galvą,tik kodavimas ir dekodavimas užtruks ilgiau ir bus skausmingas.
Gal eik į mokyklą,nes panašu,jog ten varnas gaudei. :)

cs

@xsistemax niekas nesupranta.

Netgi kelis kartus pakartojau, kad kalbu apie pradinį atradimą. Patį pirmiausią.

Citata iš: cs  gruodžio 06, 2016, 23:31:32gilinantis į praeitį, pradinį atradimą
Citata iš: cs  gruodžio 07, 2016, 13:07:19Kalbėdami apie šiuos laikus neberasime pagrindo įrodyti būtent tokiu pagrindu, kokį aš pasiūliau.
Tau tik atrodo, kad tu iki galo žinai visus atsakymus ir gali padėti tašką. Tačiau visiškai nesistengi pagrįsti ar įrodyti informacijos buvimą, dar prieš atrandant. Metalo lydiniuose jau senai buvo gali įžvelgti, kad įkomponavus betkokią mendejelevo lentelėje esantį metalą, pusmetalį, gerą laidinką elektros srovei - bus galima programuoti. Po programavimo atsiranda ir spalvos, žodynai, garsai.

Jau prieš patį atradimą įkėlė informaciją susijusią su programavimo galimybėmis Tą ir siūlau įžiūrėti. Programavimas neatsiranda nė iš niekur. Jį reikia sužadinti ar net patalpinti. Reikia aktyvuoti tokią galimybę. Nėra primityvaus būdo tai padaryti, kol nestovi šimtai kompiuterių ir išmanių telefonų, nėra ir inteneto kabelių, wi-fi ryšio technologija neveikia. Tada kaip ten patalpinti patį programavimą, kuris įsiklausytų betkokių komandų?

Kaip matai, programavimas pats turėjo būti įkeltas su visais lotyniškais simboliais ir su skaičiais. Ar kodavimas ir dekodavimas ką nors pasako?

Pasakytų tik tokiu atvėju, jei dar iki pirmo atradimo buvo sukurtas įrenginys sukurti patį (gryną) programavimą. Tada kitas įrenginys gali programavimą įkelti į metalo lydinį veikiamą elektros srove (shemą). Kaip man pavaizduoti, kad pasidarytų aiškiau? Pats iš savęs man atrodo nesusikūrė. O gal tu tą ir teigi? O jei taip kodėl lotyniška kalba neatsitiktinai parinkta? Tai viena iš kalbų, kurios simboliai yra vieni iš vartojamiausių, sutinkami daugelyje kalbų.


klajunas

#95
gruodžio 09, 2016, 10:47:48 Redagavimas: gruodžio 09, 2016, 12:19:56 by klajunas
Citata iš: cs  gruodžio 09, 2016, 00:37:33Kaip matai, programavimas pats turėjo būti įkeltas su visais lotyniškais simboliais ir su skaičiais. Ar kodavimas ir dekodavimas ką nors pasako?
Programuojama dvejetainiu kodu. Visos aukšto lygio programavimo kalbos, skirtos žmogui, kompiliuojamos su kompiliatoriumi į jį. Laidais juda mašininis kodas, sudarytas iš 1 ir 0. Moduliuojant yra į srovę įvedamas signalas, kuris lygus 1 arba 0, ir pagal tai kompiuterio elementai vykdo komandas.

Neužmiršk, kad yra ne tik srovė, kuri virsta "garsais" ir "vaizdais". Išvedimas naudoja regimą šviesą ir garso virpesius, kurie sukeliami membranos.

Jeigu nežinojai iš fizikos - virpantys elektronai skleidžia fotonus. Pavyzdžiui, pasidomėk kaip elektra virsta šviesa liuminescencinėse lempose.

Viso to nebuvo iki technologijos sukūrimo, ši technologija - informacijos įvedimo į elektrą ir EM bangas - buvo sugalvota. Pasidomėk technologinio progreso istorija ir sužinosi kaip buvo padarytas pirmas atradimas ir kas buvo iki to. Visiškai neišmanai istorijos.


cs

Citata iš: klajunas  gruodžio 09, 2016, 10:47:48Programuojama dvejetainiu kodu.
Žinau, kad dvejetainiu. Taigi dvejetainis ir tenkina pagrindines matematines salygas, kurios sutrauktos kažkur kitur shemoje. (AND, OR, XOR, NOT, NAND, NOR, XNOR). Tada dvejetaini koda apibudina kaip elektros virpesius, signalus dar paprasciau 1 ir 0. Jie keiciasi susilieciant arba atlieciant metalo plokšteles (elektros srove sujungiant arba atjungiant ryšius).

Tu pasakei principa kaip aktyvuoja programavimo galimybes. Ar atkreipei demesi pacio gryno programavimo taip nepavyktu aktyvuoti? Reikia ji sukurti su kitais irenginiais. Reikia nustatyti ir tam tikrus parametrus, kad tas programavimas BIOS (BASIC INPUT/OUTPUT SYSTEM) butu lotyniškomis raidemis ir turetu skaicius, matematinius simbolius, brukšnelius ir k.t.

Citata iš: klajunas  gruodžio 09, 2016, 10:47:48Pasidomėk technologinio progreso istorija ir sužinosi kaip buvo padarytas pirmas atradimas ir kas buvo iki to. Visiškai neišmanai istorijos.
Technologinis vystymas neturėjo pradžios. Tada istorija nevisa teisinga.


klajunas

Viską ką matai savo ekrane sukuriama naudojant Graphic User Interface (GUI) programą, kuri pati yra mašininis kodas, įrašytas į atmintį, už vaizdus atsako vaizdo plokštė.

cs

@klajunas pats pagrindas nėra gatavas dizainas asmeniškai pritaikytas jau naudojimui. Galim tą sakyti ir su TUI (TEXT-BASED USER INTERFACE), kurio veikimo pagrindas yra nustatytos nuorodos, kurios turi sąsajas su norimomis išreikšti funkcijomis. O pasirenkamieji nariai pačioje pradžioje vistiek visi matomi, nėra jokios hierachinės rūšiavimo sistemos. Tokia rūšiavimo sistema būdinga GUI apie kurį ir užsimeni.

Matai, kad visko pagrindas lieka lotyniškos raidės, simboliai ir skaičiai. Juos perkelti į virtualią mašiną, nepavyks nei koduojant. Kodavimas vyksta tarp dviejų mašinų. O tas visiškai niekaip neatsispindi.

Kalbėkime apie bektokią elektroninę technologiją. Neimkime vien vien BIOS mašinų. Net jei ir naudojamas dvejetainis kodas, kuris įrodo procesų palaikymą, refreshinimą. Kai mirga 1 ir 0 ekranas irgi mirga. Tas mirgėjimų dažnis yra pasirenkamas ir nėra nustatytas, kurio negalima būtų parinkti. O mirginti 1 ir 0 elementariausiai galima suliečiant dvi plokšteles ir atliečiant, o perleidus elektra įrodomas tas 1 ir 0 mirgėjimas. Ar supranti, kad taip informacijos jokios neužkuoduosi, niekas nepasiliks kartu ir tu negalėsi kaupti.

Įkelti į tokią mašiną, kuri negali kaupti nėra prasmės. Viskas išteka laukan. Jokios informacijos neužlaiko. Bet tai neesmė. Esmė slypi už to, kad neįmanoma sukurti pačio pagrindo ar platformos, kuriai priklauso visas programavimas. Kurią pasitelkus būtų galima programuoti pačiu primityviausiu būdu ir kad informacija užsilaikytų.

Vien metalo lydiniai iš kurių sudaryta shema nieko nesako. Elektra perėjusi per metalo lydinius nieko stebuklingo nepadaro. Nei metalo lydinys nei elektra neturi įtrauktos sąvyje gryno programavimo galimybės. Viskas gali būti atlikta rankiniu būdu su jungikliais tada pats gali junginėti ir nustatinėti 1 ir 0. O virtualiai to padaryti neišeis. Pats sunkiausias dalykas yra surasti kaip magiškai įsivesti atitikmenis ir jais operuoti visą mašiną ir jos priedelius.

Programavimo atsiradimas tokioje mašinoje nėra logiškas, Pati pradinė kalba yra lotynų, yra simboliai, skaičiai. Tačiau vis tyrinėjant atsiranda ir žodyno galimybės ir garsai ir spalvos.

Garsų, spalvų, žodynų neužrogramuosi jokiu būdu, jie turi jau iškarto būti ten. Tik taip įmanoma aktyvuoti ir naudonatis dvejetainiu kodu realiu laiku jais simuliuoti.


SPACE

@cs
Citatametodą naudotą pirmą kart sukeliant informaciją į elektrą
Ленин: коммунизм это советская власть + электрификация всей страны.

Telefonas, telegrafas išrandami apie 1880m. Pakilimas oro balionu, pradedami naudoti dirižabliai, cinématographie. darwin parašo "origin of the species", po to plius Einšteinas. Framework for new man is set. Visi išradimai padaryti tarp 1850 - 1950m. po to jie buvo tik tobulinami.
Dabar, kai yra mobilus, Wi-Fi, žmogus yra fotoniniam lauke, galima ir mintis nuskaityti ir įdiegti. Dabartinis žmogus labai priklausomas nuo TV, radio, interneto, kitaip jis labai nuobodžiautų.
Technologija nuo dievo!

cs

Technologija sukurta žmogaus. Per ekspermentus viskas atrasta. Nors iki galo ir neliko aprašyta, tai nereiškia, kad dabar neatėjo laikas. Jokių konspiracijų nematau. Kam slėpti nematau, jeigu slėpti, tai kam mokslą populiarinti?

O kam ir prasidėti, jeigu visiems į rankas suspausta ta technologija?

klajunas

Suvokimo galimybė yra aplinkos resursas, prie kurio žmogus prisijungia, o ne organizmo sugebėjimas. Šis resursas pasklidęs aplinkoje, žvaigždės zonoje ir vadinamas Luksorinų lauku, kurį aprašo kvantinė luksorinų dinamika.

Ši galimybė buvo vertinama kaip substancija arba kaip būsena, bet galutinis variantas prie kurio apsistojau, yra tezė, kad suvokimas būsena, o kūnas ir siela - substancijos. Būsena atsiranda luksorinų lauke kaip atitinkamos (sąmoningos) fazės "kondensacija", kurią galima aprašyti kaip integraciją ir dezintegraciją. Šis judėjimas tarp 1 ir 0 priklauso nuo tam tikros "kristalizacijos" ir "amorfizacijos" sistemos, kurios aprašo kvantinių simetrijų atsiradimą arba iširimą.

Toks junginėjimas sukuria luksorinų lauke kokybinį realiną, kurį laikome supančiu pasauliu ir savo vidine asmenybe. Sapno realinas vadinamas topika pagal serialą "Falling water". Mintis yra iš gnostinės branos ateinančios informacijos integracija į tokį kokybinį realiną.

Nematomi pasauliai vadinami pirminėmis tikrovėmis ir jie atvaizduojami tik iki tokio laipsnio, kiek per informacijos integravimą įtraukiami į realino struktūrą.

klajunas

Toliau pateikiu paskutinio komentaro išplėstą variantą.>>>>>>>

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu - pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas - sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija - tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija", šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija", kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje".

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją". Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas". Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė", kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį logos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią". Logoso formos, viešpataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu, per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į supantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, individualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniškai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra jokios „tiesos". Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba neatitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalėjimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individualią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu, galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, laikant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, amorfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pavyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra Nirvana - kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso antipodas, yra „būsena" anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliucinogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju - tai antraeilis realino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindinėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persikelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas - neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai gerai į tuos dėmenis  įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino formomis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą, kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis požiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti technologijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struktūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma, yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėjimas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pagrindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas, kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos, bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu, kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitaikyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima suvokti tik per galios veikti pajautimą.

cs

Visi šie ir panašūs ciklai išeina iš tam tikro šaltinio, kuris siekia parodyti didesnes vertybes ir parodo, ko žmogus ištiesų turi siekti. Kadangi niekas neturi klaidingų variantų, todėl toje vietoje parodymas yra neklystantis.

Realybė, gali būti klaidinga, netiksli, nepilna, su trūkumais, netobula (taip suvokia vertintojas). Panašiai ir su sąmone. Sąmonė dar neklydo, viskas yra nusakoma kaip neklaida.

klajunas

#104
gruodžio 19, 2016, 20:02:02 Redagavimas: gruodžio 19, 2016, 20:06:04 by klajunas
Šiandien paruošiau prezentaciją, kur pateikta visa mano sąmonės teorijos santrauka. Čia paaiškinta kaip suprantu minties mechanizmą ir kokios yra sąmonės parapsichologijos galimybės.

Tiesiogiai apie tai nėra, bet matosi iš bendro konteksto.

Failas prisegamas.

Aukštyn