Dialogas su ateizmu

[a.t.sielis]

Vaikas turi gauti įvairiapusišką informaciją, o ne būti vienpusiškai indoktrinuojamas.

Su tuo galima sutikti. Dabar situacija tokia, kad vyksta materialistinė indoktrinacija iš visų pusių: mokomieji dalykai, žmogaus ruošimas kaip varžtelio, aptarnausiančio ekonominę-technologinę-valstybės sistemą, evoliucijos teorija, TV ir žiniasklaidos propaganda. Tokiu būdu, priklausymas religijos sistema atsvertų demoralizuojančią materializmo įtaką ir suteiktų įvairiapusišką informaciją ir gyvenimo patirtį.

Jeigu nėra rimtai pateiktos alternatyvos - neįmanomas tinkamas pasirinkimas. O tai jau suklaidinimas, nuvedimas klystkeliu.

Būtent, todėl turi būti rimtai pristatyta teistinė alternatyva materialistinei ir gyvūniškai gyvenimo koncepcijai, kuri vyrauja. Jos vyravimas yra klaidinimas, vedimas klystkeliu, ne tik todėl, kad ji klaidinga, bet todėl, kad nesudaromos galimybės žmogui pasirinkti, labai gerai išmanant kokios yra alternatyvos.

Religija nėra vienintelis kelias ir kiti keliai taip pat turi būti pateikti, ir tai turi pateikti tie, kurie savo gyvenime padarė atitinkamus pasirinkimus.

Kaip minėjom, vaikų švietimas yra tėvų atsakomybė. Kas priima atsakomybę už vaikus? Jie patys ir tėvai.

Niekas neturi teisės nuspręsti už kitą žmogų, nes gyvenimas yra jo nuosavybė ir jis su savo gyvenimu gali daryti ką nori.

Taip, todėl jokie biurokratai ar ateistai-materialistai neturėtų kištis ir nuspręsti indoktrinuoti tuo, kas yra nepatvirtinta 100%, pvz. materialistine evoliucijos teorija.

[klajunas]

Taip, todėl jokie biurokratai ar ateistai-materialistai neturėtų kištis ir nuspręsti indoktrinuoti tuo, kas yra nepatvirtinta 100%, pvz. materialistine evoliucijos teorija.

Užbaigtu modeliu mokslo niekas nevaizduoja, tik supažindina su naujausiais pasiekimais. Ir apskritai moksle kažką vaizduoti kaip užbaigtą ir galutinį variantą yra blogas požiūris. Turi būti mokoma naudotis tuo kas pasiekta, plius savarankiško mąstymo, kuris leistų pačiam spręsti teorinius klausimus.

Tačiau valstybės organizacijai reikia abejų mąstymo tipų - tiek kurie užsiima tik efektyvių metodų taikymu ir tie, kurie metodus kuria. Pirmiems metodas pateikiamas kaip galutinis variantas, o antriems, kaip tam tikra pakopa judant link absoliutaus žinojimo.

Taip pat bloga praktika yra klaidingus metodus pateikti kaip teisingus ir klaidinti žmones. Žmogus visas ištyrinėtas ir žinoma, kas jam įmanoma, o kas ne. Jeigu kas nors yra tik galimybė - tai negali būti pateikiama kaip faktas. Arba jeigu yra koks nors faktas, tai negali būti pateikiama kaip tai, kas jis nėra.

Kalbant apie gimnazijų programas, tai jos atsilieka nuo naujausių mokslo pasiekimų ir neparodo teisingo vaizdo. Tikras mokslas įslaptintas, atskleidžiamos ankstesnio etapo, pasenusios žinios. Tai galima naudoti proto lavinimui, bet suformuoja klaidinga požiūrį į naujausią situaciją.

[a.t.sielis]

Kalbant apie gimnazijų programas, tai jos atsilieka nuo naujausių mokslo pasiekimų ir neparodo teisingo vaizdo.

Teisingai, priekaištas yra ne sąžiningiems gamtamokslio mokslininkams, o vadovėlių rašytojams, kurie pateikia klaidingai, nekritiškai ir indoktrinuojančiai. Priekaištas taip pat yra valstybei, kuri nekuria naujesnių vadovėlių, o naudoja senus.

[cs]

Niekas nieko nežino, iki po kol neišaiškėja, kad jokio pasirinkimo nebuvo duota ar pasiūlyta. Reikia prisiminti, kas yra pasirinkimas ir religijoje rinktis nėra iš ko. Kaip žiūrima vienodai, vienodai sulaukiama tų pačių "vertybių".

Vertes sukelia patys, ne kažkas kitas, ne bažnyčia ir t.t./ o pats tikintysis. Kitų akivaizdoje kelti vertes mažų mažiausiai, turi būti gėda. Kadangi nevisiems sutampa tiesa, nevisiems pritemsi ir įtaigosi gyvenimo. simuliuoti norais irgi nesigaus, nes ką daro bažnyčia - tai nėra, kas tikroji tiesa kiekvienam patiriama. Jei ta patirtis netikra, nereiškia, kad ji efektyvi ir gelbėja gyvenimus.

Užmiršta visai, kad kūrėjas ir jo duotybės, gali būti, kaip maksimaliai išvesta šių laikų koncepcija apie visatos atsiradimą ir t.t. Bet vis neigiama žiūrima ir nepamatoma, kad spragų niekas taip nepildo.

Spraga yra susijusi su atsiradimo klausimu. Galbūt net ir kitokiu veiksmu, neišverstu mums suprasti mūsų kalboje. Religija pasirinko greitesnį kelią, labai toli nubėgo.

[a.t.sielis]

Žiūrėk, religija remiasi apreiškimu, jai nereikia nieko lūkuriuoti, ar spėlioti. Aukščiausia Realybė pati save apreiškia, ir paaiškinimas yra tikras.

Prievartos nėra, žmonės laisvi, priimti arba nepriimti.

Manau, valstybė iš dalies užsiima prievarta, su savo visuotine ir vienoda švietimo sistema. Priimančių ir nepriimančių žmonių švietimosi poreikiai yra skirtingi, todėl turėtų būti atskiros programos.
 

[cs]

Žiūrėk, religija remiasi apreiškimu, jai nereikia nieko lūkuriuoti, ar spėlioti. Aukščiausia Realybė pati save apreiškia, ir paaiškinimas yra tikras.

Apreiškimas tai kaip sinonimas, bet kažkas mato didelius stebuklus, materialistų sukeliamus veiksmus. Tu atitinkamai gini poziciją, kadangi priklausai religinei bendruomenei. Tu matai kaip religija atrodo iš vidaus, galbūt net suabsoliuti su konkrečia padėtimi. Tikras atrodo ir atrodys.

Tau atrodo, kad teisinga , kas skaičiuojasi ir sąlygotu laikymuisi tam tikrų taisyklių iš religinės pusės. Tu negali jų laužyti ir tuo pačiu žinoti daugiau, nei pavyzdžiui aš. Aš nežinau, kaip iš vidaus tai atrodo, bet panašu, vien iš rėmimosi ir argumentacijos - vyksta absoliutinimas. Nuomonė grynai atitinka koncepcines išvadas. Tokia maždaug nuojauta ir ja vadovaujiesi, kaip tikra nuojauta. Befaktė ir neįrodyta realybė tau kaip nuo apreiškimo prasidėjusi egzistuoti tiesa. (tu kitaip ir negali)

Man tai labiau kaip konkreti koncepcija, apreiškimas ar duotybės suprasti kūrėją ir jo nurodymus, dėl kurių vyksta konkrečios situacijos ir jos sau turi paaiškinimus (man nėra aukštesnė tiesa). Yra skirtingų mąstytojų, visi skirtingi mąstytojai turi savo unikalias išvadas, jas sudėjus į rinkinį pasimato nebloga sistema. Bet sistema tai dar neišeitis, yra užbaigtas darbas ir dar nepradėtas.

[a.t.sielis]

Nežinau, kažką čia labai sudėtingai formuluoji. Esmė tokia, apie pasirinkimo laisvę: pavyzdys - žmogus nori gyventi savo namuose, ir daryti ką jis nori, turėti gyvenimo laisvę. Niekas nenori būti bomžu žiemą, be vietos permiegoti, iš visur varomas ir t.t. ir pan. Baisus dalykas.

Ar yra pasirinkimo alternatyvos - gyvenimas namuose ir bomžavimas žiemą? Pagal mane, tai nėra tikros alternatyvos.

Taigi, sutarimas su Kūrėju yra kaip namai, kaip gyvenimas namuose. Kaip visi žmonės nori gyventi šiltuose namuose, savo namuose, taip žmogui verta gyventi sutarime su Kūrėju. Tam yra religija. Kaip žmogus gyvendamas namuose turi laisvę, taip žmogus gyvendamas sutarime su Kūrėju, turi laisvę, pasirinkimus. Bomžaujant žiemą žmogaus laisvės ir pasirinkimai labai apriboti. Jis negali išsimiegoti ir yra nuolat sušalęs.

Taigi, negalima dėti lygybės ženklo tarp religijos ir kitų alternatyvų, ir vidinė perspektyva čia svarbi.Matas yra žmogaus dvasinė gerovė. Bet tame nėra prievartos, tas pats pasirinkimas - žmonės gali priimti ar nepriimti religiją.

Tai suformuluok trumpais punktais, jeigu dar turi kokių priekaištų ar trūkumų. Kame problemos?

[cs]

Tai suformuluok trumpais punktais, jeigu dar turi kokių priekaištų ar trūkumų. Kame problemos?

Punktais gal ir neketinu atsakyti, bent kad pasirinkimas būtų tikras ir įrodomas, ne kaip tavo paliepimas.

Taigi, sutarimas su Kūrėju yra kaip namai, kaip gyvenimas namuose.

Irgi yra koncepcija. Nieko sudėtingo nepasakau. Jei namais tu įsivaizduoji ar per atitikmenis palaikai 'kūrėją' - turi sietis su realia išvada. Tau asmeniškai atitinka, bet atmink nevisiems gali tas pats būti. Pavyzdžiui man šiuo atvėju visai ne ta padėtis, ir kai matau ką tu kalbi, visiškai netuom laikau namais. Namu laikau namą, kuriame gyvenu. Nejokiu būdu, neprigalvoju jokių kitų atitikmenų, kad namu būtų 'kūrėjas'.

Tai yra būsena, kai atitikmenys sumaišomi. Religija panašu, kad turi tokią įtaką ir prieeigą daryti. Iš to galima pasakyti, kad atitikmenimis žaidžiama, o tu katik ir išdavei.

Kaip žmogus gyvendamas namuose turi laisvę, taip žmogus gyvendamas sutarime su Kūrėju, turi laisvę, pasirinkimus.

Kur tu nematai, kad įsivedi savo atitkmenimis ir laikai kaip tik nori mums suprantamas bendrybes? Ko tu sieki aš nesuprantu, nes panašu, kad taip formuojamas tavo požiūris?

Matas yra žmogaus dvasinė gerovė. Bet tame nėra prievartos, tas pats pasirinkimas - žmonės gali priimti ar nepriimti religiją.

Gali pasirinkti, bet tik po to kai išbando ar pastato save kaip materialistais. Iki tol kuriamas netoks vaizdas. Kuriama didelė paklaida iš neturėjimo patirties.

[klajunas]

Taigi, sutarimas su Kūrėju yra kaip namai, kaip gyvenimas namuose. Kaip visi žmonės nori gyventi šiltuose namuose, savo namuose, taip žmogui verta gyventi sutarime su Kūrėju. Tam yra religija. Kaip žmogus gyvendamas namuose turi laisvę, taip žmogus gyvendamas sutarime su Kūrėju, turi laisvę, pasirinkimus. Bomžaujant žiemą žmogaus laisvės ir pasirinkimai labai apriboti. Jis negali išsimiegoti ir yra nuolat sušalęs.

Ir vėl klaidingos išvados. Logiškai-psichologiškai geriausia, kad visada būtų vasara, bet faktinė padėtis paklūsta ne tam kas geriausia žmogaus būsenai, bet dėsniams. Dėsniai tarnauja ne tik žmogui, bet ir visai visatai. Ir tai kas geriausia žmogui - nebūtinai geriausia kitoms visatos dalims.

Todėl ir kartoju kad vien matematinio-loginio kontinuumo neužtenka, reikia žiūrėti ir tai, kokia padėtis kituose kontinuumuose, nes juose taisyklės gali būti visiškai kitokios. Tada atsiranda neatitikimas ir klaida. Klaidų propagavimas neleistinas. Nors kai ką psichologiškai jis gali šildyti. Wishful thinking klaida.

[a.t.sielis]

pasirinkimas būtų tikras ir įrodomas

Jis yra tikras ir įrodomas.

Jis nėra įrodomas per prievartą, taip pat nėra įrodomas neturintiems suinteresuotumo. Neutralumas padarys taip, kad jokie įrodymai nebus laikomi ką nors įrodančiais.

Religijos esmė yra tai, kad tai žmogaus vidinis pasirinkimas keliauti vidiniu keliu. Žmonėms, pasirenkantiems buvimą išorinėje visatoje, ten kur materija, ir neturintiems suinteresuotumo priimti galimybes keliauti į dvasinę visatą, kalbos apie dvasinę visatą yra beprasmės, įrodymai yra nieko nesakantys.

Žodžiu, tai sunku suprasti, bet įrodymas atsiveria kaip aktualus ir substancialus pagal žmogaus subjektyvų požiūrį. Kas nors gali būti šaltoje neutralioje pozicijoje ir sakyti: aš rinksiuos tada, kai bus išoriškai įrodyta, bet tai tas pats kas sakyti, kad aš užsimerkęs matysiu, kai man bus parodyta šviesa. Užsimerkęs šviesos kiekį mato tik per vokus, galima šviesti prožektorium arba saule, bus vienoda, tada žmogus ir sakys: niekas neįrodyta, nėra skirtumo tarp prožektoriaus ir saulės.

Ir viskas tame teisinga, nes pasirinkimas tampa veiksmu, nereikia nieko laukti. Nori matyti - atsimerk.

Gali pasirinkti, bet tik po to kai išbando ar pastato save kaip materialistais. Iki tol kuriamas netoks vaizdas. Kuriama didelė paklaida iš neturėjimo patirties.

Nori pasakyti, kad žmogus turi pirma tapti materialistu, o paskui jau rinktis?

Kodėl gi ir ne, tai visai lengva, nes visi mato apčiuopiamą pasaulį, ir visi yra visų pirma materialistai. Tavo sąlyga jau išpildyta.

[cs]

Tavo sąlyga jau išpildyta.

Kadangi pas tave yra materialistinis požiūris, noriu, kad vien iš tos perspektyvos. Pasakytum: kas yra laisvė, kas noras, kas pasirinkimas, kas atitikmuo ir sinonimas. Jokio religinio įsikišimo man nereikia. Prašyčiau rimčiau į tai žiūrėti.

[a.t.sielis]

Kaip materialistas, žmogus sukasi problemų rate. Tai panašu į žuvies buvimą sausumoje. Daro daug ką, bet laimės nėra. Vejasi laimę, vejasi iliuziją, miražą, šešėlį.

Kūniška gyvenimo koncepcija sukelia iliuziją ir gaivališkumą. Gaivališkumas, gamtos vedimas žmogų skatina veikti vienaip ar kitaip. Tai yra norai. Jis klajoja keistais keliais. Atsiveria šiapusinio gyvenimo įvairovė. Tokia yra laisvė. Klajonių laisvė.

Klajonės kelia tam tikrą ilgesį, suvokimą, kad yra dar kažkoks lygmuo virš viso to. Gyvenimas bėga tarsi filmas, bet apie tai yra ir filmo jausmas, kad tai filmas, o ne tikrovė. Kažkas viduje žmogaus nujaučia, kažkas viduje yra stebėtojas, sąmoningas, ir tas sąmoningumas siekia daugiau negu bėgantis filmas, aprėpia daugiau.

Viskas, ties čia materialistiškos būties perspektyva sustoja, tai agnosticizmas, sąmonės sutelkimas į kūną. Tai plėtojasi į šeimą, politiką, ekonomiką, mokslą, įvairias teorijas ir t.t. ir pan. Šiapusinis gyvenimas.

[klajunas]

Religijos esmė yra tai, kad tai žmogaus vidinis pasirinkimas keliauti vidiniu keliu. Žmonėms, pasirenkantiems buvimą išorinėje visatoje, ten kur materija, ir neturintiems suinteresuotumo priimti galimybes keliauti į dvasinę visatą, kalbos apie dvasinę visatą yra beprasmės, įrodymai yra nieko nesakantys.

Šitas variantas irgi yra per silpnas ir jis nieko neduoda. Atvėręs vidinę visatą, jis tik atvers dar vieną kosmosą, kuris pasidarys toks pats "šiapusinis" ir neįdomus. Žmogus galės daugiau, matys kitų žmonių sielas, turės sielų bendrapasaulį, kaip dabar turi kūnų. Matys vienas kito mintis. Vienos bus gražesnės, kitos ne tokios, kaip gražūs ir negražūs kūnai. Nemanau, kad čia įmanoma atrasti kokią nors laimę.

Betgi kol kas toks lygis nepasiektas ir žmogus turi vieną atvirą kosmosą, kuris vadinamas išore. Kitas yra uždaras pasaulis, kuris įkreiptas savo intencionalumu į materialų pasaulį ir jį aptarnauja. Mano pagrindinė hipotezė ir yra kad vidinis uždaras pasaulis gali būti padarytas atviru, bet tik technologiškai, nes žmogus neturi natūralių gnostinių receptorių. Bet tai tik reikštų telepatijos įvaldymą, naujos aplinkos ekrano sukūrimą, kuris būtų irgi pasaulis, kuris turi kažkokį vietinį horizontą, kuris būtų atvertos "dvasinės" erdvės riba.

Nemanau kad čia žmogus rastų ką nors daugiau negu fiziniame pasaulyje. Dar daugiau - po tokio vidinio atvėrimo sielos taptų matomais kūnais, siela būtų sukūninta. Taip pat šis pasaulis būtų sutechnintas ir siela taptų dar didesniu technikos vergu negu kūnas. Todėl tokios visatos atvėrimas nieko gero nežada. O žmonija yra ant tokio proveržio ribos.

Žmogus yra kaip parabolė, su viena atvira dalimi, kita uždara. Pralaužus uždarą, atsivertų naujas atviras kosmosas, ekvivalentiškas fiziniam arba materialiam.

[paragraf 78]

Šiais laikais begalė visokios informacijos kuriq galima naudotis, jei žmogus ja nesinaudoja, tai čia sakyčiau jau jo bėda, o ne to kuris pristato vieną ar kitą dalyką. Kaltinti tuo kad kažkas kažką kaip jam atrodo pristato beprasmiška, nes visi tai darome.
Galų gale aš čia ir varau ant religijos ir ginu ją, bet vistiek esu kaltinamas protegavimu ir pan. Esmė sakyčiau tame, kad kai žmogus prieš kažką nusiteikęs tai kalbėk ką nori, daryk ką nori, jam vistiek neįtiks, nes rą žmogų ištinka priepuolis, jei žodis apie jo neigiamą dalyką ištraiamas arčiau nei per tris metrus nuo jo, o jei užrašomas tai jau išvis stogą nurauna

[cs]

Kaip materialistas, žmogus sukasi problemų rate. Tai panašu į žuvies buvimą sausumoje. Daro daug ką, bet laimės nėra. Vejasi laimę, vejasi iliuziją, miražą, šešėlį.

Kūniška gyvenimo koncepcija sukelia iliuziją ir gaivališkumą. Gaivališkumas, gamtos vedimas žmogų skatina veikti vienaip ar kitaip. Tai yra norai. Jis klajoja keistais keliais. Atsiveria šiapusinio gyvenimo įvairovė. Tokia yra laisvė. Klajonių laisvė.

Klajonės kelia tam tikrą ilgesį, suvokimą, kad yra dar kažkoks lygmuo virš viso to. Gyvenimas bėga tarsi filmas, bet apie tai yra ir filmo jausmas, kad tai filmas, o ne tikrovė. Kažkas viduje žmogaus nujaučia, kažkas viduje yra stebėtojas, sąmoningas, ir tas sąmoningumas siekia daugiau negu bėgantis filmas, aprėpia daugiau.

Viskas, ties čia materialistiškos būties perspektyva sustoja, tai agnosticizmas, sąmonės sutelkimas į kūną. Tai plėtojasi į šeimą, politiką, ekonomiką, mokslą, įvairias teorijas ir t.t. ir pan. Šiapusinis gyvenimas.

Tavo atsakymas nekonkretus, nesupratau, ką turi omenyje, nes aš tavęs užklausiau iš materialisto pusės. Nepaneigiamai gali sau leisti daug, netgi gali sau leisti išvengti neatsakyti. Tu žinai ko aš klausiu, bet atsakai netaip ir netgi sukčiaujant.

Ar pabandysi dar karta?