Karlosas Kastaneda anapus realybės

[Creative]

„Visi mes - vieniši" ir „Dievas visai nemyli tavęs, patikėk!" - šie du posakiai karaliauja jo „auksinių" posakių sąraše.

Žmonės, perskaitę nors vieną jo knygą, besidomintys šios neeilinės asmenybės gyvenimu ir kūryba, žino ir daugybę kitų iki skausmo atvirų ir šokiruojančių jo gyvenimo tiesų. Taigi kas šis mistiškas, paslaptingas žmogus Karlosas Kastaneda?


Mistikas ar šarlatanas?

Iki šiol nenutyla ginčai, kas vis dėlto yra garsusis Karlosas Kastaneda - genialus apsimetėlis, puikus mokslininkas, išradingas šarlatanas ar talentingas rašytojas.

Jis save visada vadino didžiuoju magu - turėjo ir iki šiol turi ištikimų gerbėjų bei pikčiausių priešų. Jo sekėjų ir gerbėjų gretos vis gausėja, nauji knygų leidimai kaipmat dingsta nuo knygynų prekystalių.

Pirmoji K. Kastanedos knyga „Dono Chuano mokymas: jaki indėnų žinių kelias" tapo gyvenimo išminties mokytoja daugeliui kartų. Iš esmės ją galima vadinti moksline biografija. Antroji, „Kelionė į Ikstlaną", autorių pavertė milijonieriumi. Vėliau jis išleido dešimtis tomų kitų kūrinių, knygynuose patekusių į mistinėmis temomis rašančių kūrėjų skyrius.


Paslapčių meistras

K. Kastaneda buvo be galo paslaptinga asmenybė. Beveik niekam nėra pavykę įrašyti jo minčių, net balso į diktofoną (interviu jis praktiškai niekam neduodavo), niekada nesifilmuodavo ir apskritai vengė viešumo. Karlosas ne tik nemėgo fotografuotis, jis niekada nekeldavo telefono ragelio, o leidėjai su juo susisiekdavo tik per literatūrinius agentus.

Visuomenei yra žinomi tik pagrindiniai jo biografijos faktai, į kuriuos gilindamiesi kūrybos tyrinėtojai ir mėgina suvokti jo filosofinių minčių esmę.


Vaikystė Andų papėdėje

K. Kastaneda gimė 1925 metų sausio 25-ąją mažame senoviniame inkų miestelyje Kachamarkoje, įsikūrusiame prie pat Andų kalnų, visai greta indėnų šventyklų. Čia jis praleido pirmuosius dvidešimt ketverius savo gyvenimo metus. Todėl neabejotinai didelę įtaką jam turėjo vietinių gyventojų išmintis. Šių gyventojų gyslomis tekėjo senųjų, paslaptingųjų inkų ir išdidžių ispanų konkistadorų palikuonių kraujas. Šių žmonių gyvenimo tiesos visiems laikams paklojo Kastanedos filosofijos pamatus. Nors vėliau jis prikūrė įvairiausių savo biografijų, jose nėra nė lašelio tiesos. Tai jis darė tik todėl, kad nors šiek tiek pritaptų prie tų reikalavimų, kuriuos jam kėlė aplinkiniai...


Karloso šeima

Karloso tėvas buvo juvelyras ir laikrodininkas, motina - labai graži, bet sunkios depresijos nuolat kamuojama ir vaikams visiškai abejinga moteris. Šeimos galva visuomet būdavo kupinas įvairiausių idėjų ir planų, kuriems įgyvendinti pritrūkdavo ryžto ir užsispyrimo. Pavyzdžiui, jis sakydavo norįs parašyti knygą, bet niekada į rankas nepaimdavo rašiklio; noriai samprotaudavo apie sveiką gyvenimo būdą, organizmo grūdinimą, taisyklingą mitybą, tačiau realybėje labiau mėgdavo patysoti ant sofos negu išeiti į žygį ar išsimaudyti vėsiame vandenyje.

Karlosą šie dalykai labai liūdindavo, jis svajojo turėti kur kas išmintingesnį gimdytoją.


Kilnus pasiaukojimas nuo vaikystės

Berniukas vaikystėje buvo labai jautrus ir itin saugodavosi, kad nesuteiktų skausmo aplinkiniams. Verčiau jau pats nukentės! Dėl šios savybės jį nuolat erzindavo kiti berniukai ir tik sulaukęs brandos amžiaus jis suprato, kad jautrumas ir užuojauta kitiems yra tikrai kilnūs bruožai.

Kilnus žmogus yra linkęs verčiau būti auka, o ne budeliu. Iš tėvo Karlosas paveldėjo potraukį kurti gražius daiktus, iš motinos - nuolatinį nepasitenkinimą savimi, iš protėvių indėnų - mistinę sielos sandarą.

Vėliau tėvai persikėlė į Peru sostinę Limą, kur jis baigė vaizduojamojo meno koledžą pasirinkęs tapybos ir skulptūros specialybes. Tiesa, tėvynėje pritaikyti savo gabumų taip ir nesugebėjo, tad nusprendė išvykti į JAV. Šioje šalyje jis tikėjosi rasti savo vietą gyvenime.


Atsisveikinimas su praeitimi

Peru jis visų buvo laikomas gražiu, aukštu ir protingu vaikinu. O Amerikoje jo metro šešiasdešimt penkių centimetrų ūgis ir liesas kūno sudėjimas pasirodė esą visai niekuo neišsiskiriančiais bruožais, veikiau priešingai - tarp amerikiečių jis jautėsi mažas ir nepatrauklus, primenantis meksikietį vairuotoją ar sodininką. Be to, jis prastai kalbėjo angliškai, buvo uždaras, net baikštokas, o amerikiečių visuomenėje vertinami drąsūs, pasitikintys savimi, nuolat besišypsantys vaikinai, dviejų metrų ūgio viskam pasiryžę gražuoliai, dėvintys tviskančius švarkus.

Karlosas bijodavo net prisiartinti prie vietinių merginų. Žodžiu, buvo pasmerktas standartiniam emigranto likimui. Iš pradžių plovė indus restoranuose, vėliau dirbo pardavėju ir taksistu. Plušo nuo ryto iki vakaro kaip išprotėjęs, kad tik užsidirbtų pinigų mokslui ir dar stipriau pyko ant savojo likimo, kol galų gale nusprendė jį užbraukti.


Nauja biografija - naujas likimas

Po ketverių metų Karlosas persikėlė į Los Andželą ir įstojo į Kalifornijos universiteto Socialinės psichologijos fakultetą.

Emigrantai iš Peru buvo laikomi JAV bukais valstiečiais ar puspročiais burtininkais, taigi jis nusprendė susikurti naują biografiją. Remiantis naujais duomenimis, jis tariamai gimė 1931 metais Brazilijos San Paulo mieste, kai jo motinai vos sukako penkiolika, o tėvui - septyniolika metų. Mažąjį Karlosą savo dvare auklėjo senelis, išminčius ir aristokratas, sugrąžinęs vaiką tėvams tik tada, kai šie subrendo. Naujojoje biografijoje jo subrendęs tėvas tapo filosofijos profesoriumi, o mama mirė nuo depresijos vos sulaukusi dvidešimt dvejų metų.

Karlosas be galo norėjo tapti rafinuotu žmogumi, perimti europietišką kultūrą. Tad labai stengėsi, kad jo liaudiška ispanų kalba peraugtų į elegantišką ir lengvą kastilietišką, būdingą tik aristokratams. Jis įvaldė visas anglų kalbos subtilybes, valandų valandas mėgino kurti apsakymus, bet šie bandymai baigdavosi migrenos priepuoliais. Nė kiek ne sėkmingesnis pasirodė esąs domėjimasis skulptūra ir tapyba. Jame virte virė mintys ir jausmai, netelpantys į tradicinį europietišką meną.

Vėliau jis neblogai užsidirbdavo kaip vadybininkas, įsigijo automobilį, išsinuomojo gerą butą. Ir vis tiek manė, kad gyvenimas nenusisekė - nebuvo jis nei praktiškas anglosaksas, nei romantiškasis ispanas. Dešimt metų jis bandė prisiderinti prie Amerikos, tačiau galiausiai vis vien nugalėjo indėniškas kraujas ir nurodė jo vietą gyvenime.


Sugrįžimas prie ištakų

Karlosas metė darbą firmoje, išsiskyrė su eiline drauge, pakeitė butą. Vargšo emigranto iš Peru, norėjusio tapti Didžiuoju Baltuoju Žmogumi, istorija baigėsi. Prasidėjo Išmintingo Juodojo Varno nuo Andų kalnų istorija.

Jo gyvenime atsirado ir nauja moteris, vardu Margarita Ranian - grakšti, liekna, gerai apsirengusi. Tipiška „laiminga amerikietė". Keista - ji įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio ir užsirašė į tuos pačius ezoterikos kursus, kuriuos lankė Karlosas. Jis parodė jai savo tapytus paveikslus, jiedu drauge vaikščiodavo į teatrą ir į kiną. O kai Margaritos teta, pas kurią ji gyveno, uždraudė atsivesti į namus „tą niekam tikusį latinos", Karlosas sukūrė mylimajai jau trečią savo gyvenimo biografiją. Šioje istorijoje jo motina buvo italė, jauna koledžo moksleivė, kurią suviliojo išmintingas ir žavus dėstytojas, taigi jų meilės vaisius Karlosas buvo išsiųstas auklėti į Braziliją. Susituokė Karlosas ir Margarita po ketverių draugystės metų, 1960-aisiais.

„Jeigu jums pavyks prašnekinti bent vieną Kalifornijos indėną, aš pažadu jums gerą pažymį", - taip kalbėjo savo studentams archeologijos profesorius Meiganas. Tarp jų buvo ir Karlosas. Į jo kursą Kastaneda užsirašė po to, kai galutinai atsikratė iliuzijų tapti skulptoriumi.

Kaip tik tuo metu jis susidomėjo tada labai madingais haliucinogeniniais grybais, išsiklausinėjo apie juos vietinių indėnų ir parašė puikų kursinį darbą apie „velnio žoles". Tik jam vienam pavyko prašnekinti svetimųjų nekenčiančius indėnus - todėl, kad buvo į juos panašus. Profesorius Meiganas jį įvertino puikiai ir rekomendavo tęsti darbą.


Varnas ištiesia sparnus

Nuo tada jis dažnai išeidavo į dykvietes, susitikinėdavo su indėnais ir pamažu jo sąmonėje ėmė klostytis filosofinė istorija apie tai, kaip drovus ir silpnas žmogus, susitikęs su Mokytoju, virsta stipriu ir drąsiu Kariu.

Jo šeimyninis gyvenimas nesiklostė - jam nepatiko Margaritos kapstymasis po jo praeitį ir sielą, tad netrukus jis persikėlė į kitą butą. Margarita netrukus susipažino su turtingu verslininku Adrianu, kurį laiką miegojo su jais abiem, o vėliau pareikalavo skyrybų. Ji ištekėjo už Adriano ir pagimdė baltaplaukį žydraakį sūnų, kuris pagal gimdymo laiką galėjo būti tiek vieno, tiek kito vyriškio sūnus. Aišku, sprendžiant iš išvaizdos vargu ar jo tėvas galėjo būti Karlosas, tačiau berniukas jį taip sužavėjo, kad teisme jis pareiškė oficialias teises į vaiką. Jos buvo suteiktos ir įformindamas tėvystę Karlosas paskutinį kartą nurodė savo tikrąją gimimo vietą ir metus.

Sūnus gyveno su Margarita, o Karlosas žadėjo jį lankyti ir siųsti pinigų.

Pirmuosius metus jis taip ir darė, bet vėliau atvažiuodavo vis rečiau. Į Margaritos priekaištus atsakė: taip, esu blogas tėvas, todėl geriau padėsiu vaikui materialiai, bet laikysiuosi nuošalyje.


Knyga

Jis rašė knygą ir pamažu grimzdo į kitą realybę. Jo širdis užsivėrė paprastiems žmogiškiesiems jausmams ir jam nereikėjo nei meilės, nei moterų, nei vaikų, nei šlovės. Karlosas daugiau nejautė kaltės dėl to, kad jam buvo nereikalinga šeima ir draugai.

Jame gyveno du žmonės - inteligentiškas amerikietis ir prietaringas indėnas. Jis matė pasaulį savaip ir papasakojo apie jį savo herojaus - dono Chuano - lūpomis. K. Kastaneda išties parašė pribloškiančią knygą apie doną Chuaną ir jo mokinį.

Jeigu rašytojas iš tikrųjų pažinojo gudrų indėną ir užrašinėjo visus jo pamokymus, vadinasi, tai - mokslinis darbas. O jei viską sugalvojo pats - filosofinis. Bet kuriuo atveju kūrinys vertas dėmesio.


Pasitraukimas į kitą realybę

K. Kastanedai nuo šiol pavydėjo ir mokslininkai, ir rašytojai, ir filosofai. Profesorius Meiganas, perskaitęs Karloso knygą, pasakė: „Pažinojau tokių indėnų kaip donas Chuanas. Koks skirtumas, ar jis realiai egzistuoja? Jeigu informacija apie šamanizmo prigimtį Kastanedos būtų net iš ano pasaulio atsinešta, vis vien jis pasakė tiesą."

Iš kur K. Kastaneda ėmėsi savo filosofijos? Žodžiais atsižadėjęs protėvių jis vis vien iškėlė juos į neregėtas aukštumas. Jo galvoje išliko genetinė Andų gyventojų išmintis ir tai, ką jis rašė, jam atsivėrė būnant transo būsenos. Pažįstami stebėjosi, kaip sulig kiekviena savo knyga rašytojas vis stipriau ir stipriau keitėsi, vis labiau pasinerdavo į asmeninį pasaulį ir įgaudavo tikrojo mago bruožų.

1973-iaisiais metais už knygą „Kelionė į Ikstlaną" jis gavo filosofijos daktaro laipsnį ir tapo milijonieriumi. Per visą gyvenimą jis parašė vienuolika tomų apie doną Chuaną ir jo filosofiją, įsteigė korporaciją, mokančią magijos ir „kitos realybės" suvokimo. Jam padėdavo keturios energingos damos - veikiau harpijos negu mūzos, kurios sergėjo jo ramybę, kurdavo knygas apie „magiją moterims", puikiai iš Kastanedos užsidirbdavo, nors lova su juo ir nesidalydavo.


Laisvės propaguotojas

Nuo pat pirmųjų puslapių K. Kastanedos knygos patraukia laisvės idėjomis. Laisvės nuo įsipareigojimų, kurie kaip Damoklo kardas kaba virš kiekvieno iš mūsų galvos.

Reikia niekam nesakyti tiesos apie save - tas, kuris bent kiek apie tave žino, įgyja valdžią tau. Siekis būti geram kitiems nepadaro žmogaus laimingo. Jeigu niekas tavęs kaip reikiant nepažįsta, niekas ir nepasinaudoja tavimi egoistiniais tikslais, niekieno lūkesčių tu nenuvili.

Šis kelias naudingas tiems, kurie neagresyvūs ir nepikti iš prigimties, sugeba fantazuoti ir gyventi savo paties išgalvotame pasaulyje. Piktas ir laisvas nuo įsipareigojimų žmogus pradeda nesivaržydamas demonstruoti savo pyktį, pažadina neapykantą ir pats nuo jos nukenčia. Jei neturi turtingo vidinio pasaulio, kuriame gelbstiesi nuo vienatvės, tau gresia ne itin malonūs dalykai. Karlosas prarado žmoną ir sūnų, bet jam liko magija, jis keliavo po kitus pasaulius ir jam buvo įdomu gyventi.


Mirtis - už kiekvieno kampo

Kaip sakydavo donas Chuanas, mirtis visada tyko už tavo kairiojo peties ir jei itin greit pasisuksi kairėn, ją gali pamatyti - šešėlio, balto paukščio ar drugelio pavidalu.

Kai sprendi gyvenimiškus klausimus, niekada nepamiršk, kad rytoj gali mirti, juk mirtis jau stovi už tavo kairiojo peties ir tave stebi.

O kaipgi kurti planus būnant tokiam pesimistui? Donas Chuanas panašų bruožą vadino realizmu, o gyvenimo svajones - patraukliu žaidimu. Svarbiausia - nenusiminti, jei planai neišsipildys.

K. Kastaneda gyveno išsyk dviejuose pasauliuose - realiame ir dvasiniame. Nejautė jokių sąžinės skrupulų ir moralės priekaištų, jam viskas buvo aišku: nėra nei rojaus, nei pragaro, nei teisuolių, nei nusidėjėlių ir visi mirs. Tiktai vieni - įprastiniu būdu, o kiti - didieji magai - ištirps erdvėje ir pavirs grynąja energija.


„Praeities ištrynimo" teorija

Savo propaguojama „praeities ištrynimo" teorija K. Kastaneda sekė taip kruopščiai, kad nuo 1970 metų visiškai nepalaikė ryšių su savo seserimi Lusija, likusia Peru. Mirė jis nuo kepenų vėžio 1998 metų balandžio 27-ąją savo namuose Kalifornijoje. Jokių laidotuvių nebuvo, jo kūnas buvo kremuotas, o pelenai pervežti į Meksiką. Kur išbarstyti - neaišku.

Žinia apie Kastanedos mirtį pasklido tik praėjus porai mėnesių po jo iškeliavimo anapilin, todėl, kad jo sekėjai nežinojo, kaip ją pateikti visuomenei - juk daugelis fanatikų tikėjo Mokytojo nemirtingumu. Korporacijos darbuotojai bijojo, kad tokia įprastinė mirtis nesumažintų gaunamų pajamų, taigi paraleliai su oficialia mirties versija pateikė ir ezoterinę - girdi, subyrėjo Mokytojas į atomus, perėjo į kitą energinę būklę ir, kaip ir pridera išminčiui, tyrinėja gyvenimą jau būdamas kitos būsenos.


www.alfa.lt

[Benamis]

Perkeliau tema @Creative, nes su praktiniais uzsiemimais ji toli grazu nera susijusi

[paragraf 78]

Aš kažkada labai domėjausi pejotliu ir su juo susijusiu religingumu. Yra Amerikoje toks judėjimas Natinal American Church, tai mes jų apeigėles darydavome dažnai ir pejotlį naudojome. Mano geras draugas pas indėnus dažnai dalyvaudavo apeigose ir net buvo įsūnytas indėnų (na pas juos tokia tradicija yra, kad savais tapusius jie įsūnija, žinoma ne teisiškai, bet dvasiškai).
Na žodžiu, tai ką rašė Kastaneda apie pejotlį ir jo poveikį... Na pasakos ten.
Kitas dalykas, kad indėnai labai pyksta ant Kastanedos, kad iškraipė pejotlio religinį mokymą. Negana to, po jo knygų visokie ezoterikai pas indėnus pradėjo traukti neokamai narkašintis. Tik tiek kad pejotlis labai retai kažkokias vizijas rimtesnes duoda (tam jo reikia žiauriai daug suvalgyti, o tai sunku, nes žiauriai kartus daiktas. Pelynas palyginus su juo tėra saldainis). Šiaip dažniausiai paaštrėja fiziniai pojūčiai, spalvos ryškesnės pasidaro ir panašiai, todėl pejotistų dirbiniai būna tokių ryškių spalvų.
Kitas dalykas, tai religijotyrininkai kurie tyrė Kastanedos mokymą išsiaiškino, kad ten didžioji dalis mokymo iš esmės yra Europietiškos magijos idėjos, atiežtos su įvairių religijų skiediniu ir įvilkta į pejotištinį apvalkalą, tik kad tikro pejotizmo ten realiai praktiškai ir nėra.

Nu žodžiu tiek

beje, pejotistų giemės labai gražios, kelias esu pramokęs pamaldėlėms.

Va pora pavyzdukų.
Šitas dainavimo būdas (acapelo) nėra labai paplitęs, bet gražiai skamba:

Čia va tradicinis su vandens būgnu ir tarškyne, čia dar galite pamatyti dalį pamaldėlių:

[kiskis]

Rusijos filosofas Gaidaras Dzemalis apie Kastaneda, truputi apie Gurdzijeva savo asmenine patirti ir dar si bei ta.