Dialogas su ateizmu

Pradėjo a.t.sielis, sausio 01, 2017, 11:36:57

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Įrodomoji galia yra absoliuti, tiesiog reikia atsidangstyti langus ir išeiti į lauką. Dievas į namus nesiverš, pro duris nesilauš. Yra religijų apreiškimai, žmonės į juos gilinasi, ir pažįsta Dievą. O kiti reikalauja papildomų įrodymų, bet jų nebus, nes yra pakankamai įrodymų.

cs

#166
sausio 09, 2017, 09:01:24 Redagavimas: sausio 09, 2017, 09:04:26 by cs
Citata1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

2. Netark Dievo vardo be reikalo.

3. Švęsk sekmadienį.

4. Gerbk savo tėvą ir motiną.

5. Nežudyk.

6. Nepaleistuvauk.

7. Nevok.

8. Nekalbėk netiesos.

9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.

10. Negeisk svetimo turto.
Kalbame apie šiuos įsakymus. Jeigu tu juos sutiktum pirmą kartą, manau neišimtis, kad nejaustum nejokios ypatybės. Tačiau, kaip matai yra žmogiškumas užviso to. Yra darančiųju ir be instrukcijų, jiems atjėjus laikui pasirodo per galimybes.

Jei nesupratai apie kokį chaosą kalbu, tai apie tokį, kai niekas nėra surišta (pavyzdžiui žodis neturi paskirties). O čia turi visas žodynas paskirtis, o kodėl jas turi? (todėl, kad ekspermento metu, dalyviai jas išmoksta)

Turėjau praktikos žodžių sudarime ir naujame jų išvedime. Pasirodo, kad žodis gali būti labai tuščias ir neturėti paskirties. Pagal tai kaip supratau, žodis yra paskirtį turintis po reikšmingos patirties, o reikšminga patirtis iš visuotinio žinojimo arba "pasitikrinimo vienas su kitu". Žodžio paskirtis originaliai yra tik nuomonė ir kas kaip įžvelgia.

a.t.sielis

Citata iš: cs  sausio 09, 2017, 09:01:24eigu tu juos sutiktum pirmą kartą, manau neišimtis, kad nejaustum nejokios ypatybės.
Ką turi galvoje?

Dekalogas neina kažkaip atskirai ir pavienis, tai viena detalė ilgoje istorijoje ir pasakojime, kuris be galo svarbus didelei genčiai, tautai (izraelitams).

Įsivaizduokim, jeigu būtume buvę kaip tauta visi ištremti į Sibirą, ir ten atsirastų pranašas, kuris Dievo vedamas sugebėtų įveikti Sovietų valdžios galią, ir parvesti visą lietuvių tautą į Lietuvą, ir tada grįžus, pranašas sakytų "lipu ant kalno, pasikalbėti su Dievu", ir parneštų žinią nuo Dievo, kad pagrindiniai religijos nuostatai tautai yra tokie ir tokie, o be pagrindinių, dar būtų ir daug kitų dalykų, iškylančių iš religijos praktikos, garbinimo, sekančių pranašų pranešimų. Per tą procesą būtų vis plėtojama ir paaiškinama religijos nuostatų prasmė, ką jie duoda ir kur jie veda, kokias savybes augina, ir kokių problemų leidžia atsisakyti. Jeigu būtume tame procese, viskas būtų suvokiama su ypatybėmis.

O reali situacija, kad galiausiai esame kažkokiu būdu prijungti prie to proceso, tik ne kaip įsitraukę dalyviai, bet procesas nesustojo, ir toliau, kad ir šiais laikais, yra pranašų ir t.t., viskas vyksta.

Prie to galima pridėti, kad tai ne vienintelis procesas, ir nėra prievartos prie jo prisijungti. Aš pvz. jungiuosi prie kito proceso, kuris ateina iš Indijos, kuris turi savo ypatybes. O į krikščionybės procesą žiūriu kaip į giminingą, ateinantį iš Dievo, bet ne tą, į kurį turiu įsijungti.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 08:51:18Įrodomoji galia yra absoliuti, tiesiog reikia atsidangstyti langus ir išeiti į lauką. Dievas į namus nesiverš, pro duris nesilauš. Yra religijų apreiškimai, žmonės į juos gilinasi, ir pažįsta Dievą. O kiti reikalauja papildomų įrodymų, bet jų nebus, nes yra pakankamai įrodymų.
Mokslininkas išėjęs į lauką - tai buvo n kartų parodyta. Jeigu langais laikysime akis - tai mokslininko langai atidaryti labiau negu bet ko kito. Jeigu protą laikysime langu, tai mokslininko protas, nors ir griežtas, bet labiau atviras negu bet kokio kito žmogaus.

Mokslininkas dirba prote, vaizduotėje, netgi visoje vidinėje gelmėje ir geriau negu bet kas kitas žino jos galimybes, klaidas ir klystkelius. Ištyrinėta kalba, ištyrinėt logika, ištyrinėti vaizdiniai konstruktai ir čia yra žinoma, ką vidinis televizorius gali, o ko negali parodyti. Vaizdai prote konstruojami iš šablonų, arba kitaip - abstraktų, ir jie nebyloja iš jokio anapus. Jie ateina iš proto pasąmonės, kur yra įsikūrusi šių konstruktų saugykla. Į saugyklą konstruktai per akis ir ausis ateina iš išorinio pasaulio, čia išsaugomi ir žmogus bet kada tuos vaizdinius gali ištraukti. Kiekvienas žmogus turi ir kažkokį dievo vaizdinį, nes kalbose yra toks žodis, o kiekvienas žodis turi savo gelminę šaknį, bet psicholingvistika seniai ištyrinėjusi, kaip šita šaknis susiformuoja, ir kaip atsiranda žodžio reikšmės koncentratas, kuris apibendrina įvairius su žodžio pragmatika susijusius vaizdinius.

Dauguma žmonių nežino mokslo pasiekimų, neužsiima introspekcija ir paprasčiausiai pasimauna ant suprimityvinto pateikimo, priima už gryną pinigą teorijas, kurios mokslo seniai sugriautos arba lengvai sugriaunamos. Manipuliatoriai žodžiais tuo naudojasi.

cs

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 09:14:18Ką turi galvoje?
Joks mokymas nėra "skoningas", be jo paskirties apibūdinimo ir paaiškinimo. Mokyme būtinai tenka susidurti su paskirtimi, veiksmu. O jo reikšmė nepriklausoma, tas reikšmes sudeda tie, kurie jau patyrė ir galvoje pas jų yra tas potyris sugautas. Mokymas tebėra ta išsiliejimo ar patirties pasidalijimo, (parodomoji, įrodomoji veiksmais galia.)

Kaip sakiau, asmeniškai galima sudaryti betkokių žodžių, asmeniškai suteikti jiems paskirtis, bet kitam jos neįrodžius, neina parodyti (kas teisesnis). Dažniausia tai nulemia "geresnio žodžio paskirties" turėjimas, arba didesnės (kokybės, vertės) pažinimas.

a.t.sielis

Citata iš: klajunas  sausio 09, 2017, 09:18:40Mokslininkas išėjęs į lauką - tai buvo n kartų parodyta. Jeigu langais laikysime akis - tai mokslininko langai atidaryti labiau negu bet ko kito. Jeigu protą laikysime langu, tai mokslininko protas, nors ir griežtas, bet labiau atviras negu bet kokio kito žmogaus.
Esmė tokia, kad Dievo pažinimas yra mokslas, bet tai dvasinis mokslas. Jame instrumentas yra paties "mokslininko" sąmonė, širdis ir gerosios vidinės savybės, net ne proto aštrumas, bet širdies kilnumas. Protas ten irgi reikalingas, bet jis funkcionuoja kitaip tame procese, negu gamtamokslio procese.

Materialistinis mokslas, tyrinėjantis materiją, ir jo metodai, netinka Dievui pažinti, nes Dievas yra begalinis, ir nėra žemesnis objektas, kurį galima būtų matuoti, daryti "bandymų triušiu" ir pan., bet aukštesnis subjektas, aukštesnis viršijantis valdovas, aukštesnė superbūtis.

Materialistinis mokslas išbandė savo metodą Dievui pažinti tirdamas vieną iš begalinių Dievo energijų - tą energiją, iš kurios sukurtas šis pasaulis, šis kosmosas. Ir matome, kad skaičiavimų ir matavimų metodas nėra efektyvus netgi pažįstant tą Dievo energiją, kuri gali būti skaičiuojama ir matuojama. Vis vien ta energija yra begalinė ir neaprėpiama, ir skaičiavimai bei matavimai net jeigu tęsis begalybę metų, nesugebės visko apskaičiuoti ir išmatuoti. Ribotas žmogaus protas negalės apibendrinti tų skaičiavimų ir matavimų.

Tai čia tik viena Dievo energija. O kitos yra nematuojamos ir neskaičiuojamos, ką mokslininkas, besivadovaujantis skaičiavimu ir matavimu, bei tam pritaikytu savo protu, gali nuveikti toje srityje?

Todėl visų pirma reikia bent filosofiškai susivokti, kas ir kaip, ir kokie pažinimo metodai yra adekvatūs kurioms sritims, ir tik tada kalbėti apie įrodytumą. Kiekvienai sferai yra savi įrodymai ir metodai, savas mokslas, savas mokslo procesas, ir savi "eksperimentai".

Citata iš: cs  sausio 09, 2017, 09:24:14O jo reikšmė nepriklausoma, tas reikšmes sudeda tie, kurie jau patyrė ir galvoje pas jų yra tas potyris sugautas. Mokymas tebėra ta išsiliejimo ar patirties pasidalijimo, (parodomoji, įrodomoji veiksmais galia.)

Kaip sakiau, asmeniškai galima sudaryti betkokių žodžių, asmeniškai suteikti jiems paskirtis, bet kitam jos neįrodžius, neina parodyti (kas teisesnis). Dažniausia tai nulemia "geresnio žodžio paskirties" turėjimas, arba didesnės (kokybės, vertės) pažinimas.
"Obuolį pažinsi ragaudamas jo skonį", o dvasinis mokslas yra platus, žmonės turi virsti dvasiniais mokslininkais, ir pradėti viską išmanyti.

Dievo šventųjų žodžiai, Dievo žodis, dvasinis garsas yra kitoks negu žmonių žodžiai, žmonės, kaip pvz. aš, gali daug kalbėti, bet nieko nebus suvokta, o šventųjų žodžiai turi absoliučias galias, ir kartu neša ir suvokimą. Bet žmogui reikalingas ir sugebėjimas priimti dvasinį garsą, dvasinis garsas aplenkia tuos, kurie nenori jo priimti. Žmonių žodžiai yra tarsi tuščiaviduriai šoviniai, o šventųjų žodžiai savyje turi ir substanciją.

Už žodžių yra realybė. Tai panašu į Ameriką ir Amerikos žemėlapį - už Amerikos žemėlapio yra realus žemynas. Tas, kas gyvena Amerikoje, gali daug apie ją pasakoti, įvairiais žodžiais, bet kalba bus apie patį žemyną. Kitas amerikietis gali irgi daug pasakoti, dar kitaip, vis vien kalba bus apie tą patį žemyną. Žodžiai įvairiausi, realybė viena. Tie, kas nebuvę Amerikoje, gali daug kalbėti apie Ameriką, bet tie pasakojimai neatspindės Amerikos realybės. Paprastų žmonių padėtis Dievo žemės atžvilgiu yra tokia, kad jie ten nebuvę, todėl jų pasakojimai neturi substancijos. Skirtumas tarp žmonių yra tas, kad vieni yra nusiteikę teigiamai Dievo žemės, jos gyventojų ir žemėlapių atžvilgiu, kiti neigia. Kažkodėl jiems toks nuostabus dalykas kelia tik susierzinimą.

cs

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 09:44:30Kažkodėl jiems toks nuostabus dalykas kelia tik susierzinimą.
Kaikurie pažinimą gauna per sunkias kančias, bet vistiek yra sulyginami su 'sukčiais', kuriems (daugiau pažengę) viską pasako. Jei tu neturi tokios patirties negali žinoti, ar tai ką nors reiškia. Galim sakyti, kad kančia tai dar ne kančia, kol neįgytas pilnai (kažkam norimas) suteikti pažinimas. Bet pasėkmės didelės. Ekspermentuoti žinant, kas įvyksta suteikiant norimą pažinimą per kančias yra vistiek žemesnis poelgis, nei tiesiog pasakyti.

Įrodyti galima betką, bet tas įrodymas bus kitiems kilęs iš skausmingų prisiminimų. Nevien apie religiją kalbanat, bet ir kitur tas labai galioja.

Bet išvada tokia, kad nepatyrus kančios nieko tikro su savimi negalima turėti. Viskas netikra, jokios uždirbtos informacijos neturima, tik pavyzdžiai, kaip "kiti daro ir pan.". Jokios didesnės vertės prie tokių sąlygų niekada neįgauna. Kitaip tariant, melas.

klajunas

@a.t.sielis

Teigi:

a) dievas begalinis,  (-- logika?
b) dievas nėra žemesnis objektas, kurį galima matuoti  (-- logika?
c) dievas nėra bandymų triušis,  (-- logika?
d) dievas yra aukštesnis subjektas, (-- logika?
e) dievas yra aukštesnis viršijantis valdovas,  (-- logika?
f)  dievas yra aukštesnė superbūtis. (-- logika?

Galėtum konkrečiai pasakyti, kokiai duomenimis, stebėjimu ir t.t., nustatei šitas savybes ar tik perpasakoji kažkieno „patirtis".
 
Kaip „instrumentai": a) sąmonė, b) širdis, c) gerosios vidinės savybės padeda padaryti šias išvadas. Prie kiekvieno punkto logika yra samprotavimų ar fakto. Kad tai būtų fakto logika, turi būti sankirta tarp suvokimo ir anapusinės tikrovės. Kaip galėtum įrodyti, kad šventieji kalba su tokia „sankirta"?
 
Ar viskas pagrįsta tik tikėjimu ir autoritetu? Jeigu taip - tai iš tikro viskas oras.

Dar apie „instrumentus". Vienintelis epistemologinis punktas yra sąmonė, nes joje yra visas suvokimo turinys. Širdis tai meilė, o meilė yra jausmas - pažinimui neaktualu. Gerosios vidinės savybės yra charakterio gerumas, nelinkėjimas niekam pikto - pažinimui neaktualu.

Aukščiausia vertybė pažinime yra tiesa, tai yra sankirtoje su tikrove atsiradęs atitikimas su žmogaus suvokimu. Dėl žmogaus pažinimo instrumentų netobulumo, galima abejoti ar absoliutus atitikimas iš viso įmanomas. Nes didelė tikimybė, kad žmogus pats sukuria tą tikrovę kurią „pažįsta". Taip sako I. Kantas.

Mokslas duoda rezultatą per galimybę valdyti tikrovę. Kokį rezultatą duoda tikėjimas (!) angamtine esybe.

a.t.sielis

Citata iš: klajunas  sausio 09, 2017, 10:34:05Mokslas duoda rezultatą per galimybę valdyti tikrovę. Kokį rezultatą duoda tikėjimas (!) angamtine esybe.
Dalies kosmoso tikrovės valdymas - "karaliavimas pragare", tokį rezultatą duoda materialistinis mokslas.

Tikėjimas antgamtine esybe duoda rezultatą savo sielos ir antgamtinės esybės pažinimą ir tarnystę antgamtinei esybei. Rezultatas: "tarnystė Danguje".

Citata iš: klajunas  sausio 09, 2017, 10:34:05Aukščiausia vertybė pažinime yra tiesa, tai yra sankirtoje su tikrove atsiradęs atitikimas su žmogaus suvokimu. Dėl žmogaus pažinimo instrumentų netobulumo, galima abejoti ar absoliutus atitikimas iš viso įmanomas. Nes didelė tikimybė, kad žmogus pats sukuria tą tikrovę kurią „pažįsta". Taip sako I. Kantas.
Aukščiausia vertybė yra Tiesa, bet Visuminė Tiesa neprieinama mažam ir ribotam žmogui dėl tokių priežasčių:

1. Žmogus klysta.
2. Žmogaus jutimai riboti ir netobuli. (Dėl žmogaus pažinimo instrumentų netobulumo, galima abejoti ar absoliutus atitikimas iš viso įmanomas.)
3. Žmogus linkęs pasiduoti iliuzijai. (Nes didelė tikimybė, kad žmogus pats sukuria tą tikrovę kurią „pažįsta". Taip sako I. Kantas.)
4. Žmogus linkęs apgaudinėti ir būti įtarus.

Kaip galima suvokti visą Realybę, būnant tik maža mažutėle, atomine tos Realybės dalele? Bandymas atvaizduoti Realybę savo netobulomis pastangomis sudarys klaidingą Realybės atvaizdą, ir suvokimas bus klaidingas, t.y. tai bus ne-Tiesa. Vienintelė galimybė ribotajam individui turėti pilniausią įmanomą Realybės suvokimą yra tokia: Realybė Pati Save sukoncentruoja tokiu būdu, kuris pagal Ją yra Tiesa, įmanoma žmogui, ir suteikia tą Tiesą žmogui, Savęs koncentratą.

I.Kantas sako, kad žmogus sukuria tikrovę, kurią pažįsta. Kitaip sakant, žmogaus pažinimo galios ir turiniai priklauso ir nuo žmogaus. O kas sukūrė žmogų, jo pažinimo galias ir pažinimo turinių aibes, pažinimo erdvę? Tam, kad susikurtum iliuziją, turi turėti erdvę tai iliuzijai susikurti, kas davė tą erdvę? Sakykim, noriu sukurti kompiuterinį žaidimą, su jame esančiu žaidimo vidiniu pasauliu, kas man duos kompiuterį, programavimo kalbą, ir kokioje tikrovėje įmanomas pats kompiuteris, žodžiai, skaičiai, programavimo kalba, ir aš pats, su savo sugebėjimais ir noru kurti žaidimą?

CitataDar apie „instrumentus". Vienintelis epistemologinis punktas yra sąmonė, nes joje yra visas suvokimo turinys. Širdis tai meilė, o meilė yra jausmas - pažinimui neaktualu. Gerosios vidinės savybės yra charakterio gerumas, nelinkėjimas niekam pikto - pažinimui neaktualu.
Pagal dvasinį mokslą, meilė - sąmonės, sielos vienintelė funkcija. Meilė ir suvokimas nesiskiria, nes tik meilėje viskas suvokiama aukščiausiose manifestacijose.

Kaip iliustracija supratimui: kaip rašo psichologas V.Levis vienoje sovietiniais laikais išleistoje knygutėje apie psichologiją, "jeigu nori pažinti kitą, turi jam padėti". Žodžiu, jis užčiuopė kažką panašaus į dvasios dėsnius: gerumas, meilė suteikia sąmoningumo galią. Sąmonės pažintinės galios tiesiogiai priklauso nuo gerumo. Gerumas pats yra sąmonės funkcija.

Šiuose forumuose nagrinėjom temą: "Pažangą lemia technologijos ar gerumas". Pavyzdys buvo duotas, jeigu JAV būtų buvusi tokia pati blogio imperija, kaip Sovietų Sąjunga, tai technologinė pažanga būtų atnešusi tik vergovę viso pasaulio žmonėms. Todėl materialistinės žinios be gerumo nėra jokia pažanga. Tikrosios žinios, tikroji šviesa yra gerume. Sadistai ir blogiečiai nesuvokia, nors ir žino. Jie gali mušti gyvūnus, vien tik tam, kad patys pasimėgautų jų skausmu. Tai nėra žinios, tai tamsa, blogis. Suvokimo galios slypi tik gerume.

Citata iš: klajunas  sausio 09, 2017, 10:34:05a) dievas begalinis,  (-- logika?
b) dievas nėra žemesnis objektas, kurį galima matuoti  (-- logika?
c) dievas nėra bandymų triušis,  (-- logika?
d) dievas yra aukštesnis subjektas, (-- logika?
e) dievas yra aukštesnis viršijantis valdovas,  (-- logika?
f)  dievas yra aukštesnė superbūtis. (-- logika?

Galėtum konkrečiai pasakyti, kokiai duomenimis, stebėjimu ir t.t., nustatei šitas savybes ar tik perpasakoji kažkieno „patirtis".
Perpasakoju religijų patirtį, sukauptą per tūkstančius metų.

a) logika: kas nustatė egzistencijos ribas? Egzistuoja kažkas o ne niekas, o kas išmatavo to kažko gylį ir ribas? Šventieji paaiškino, kad Dievo gylis neišsemiamas, ir kad Jis neturi ribų. Jis yra absoliuti egzistencija, kurios neįmanoma suvokti "plokščiu" žmogaus protu.

b) logika: Dievas yra visų priežasčių priežastis, kūrėjas, absoliutas. Visi reiškiniai yra kilę iš Jo, ir yra Jo valdomi, todėl reiškiniai užima objekto padėtį Jo atžvilgiu, o Jis visko atžvilgiu užima valdovo ir aukštesnio padėtį. Nėra nieko būtyje, kas galėtų Jį laikyti savo objektu, nes visi yra Jo objektai.

c) logika: tas pats kas b.
d) logika: "subjektas" reiškia sąmoninga esybė, turinti savąjį "aš". "Objektas" reiškia nesąmoningas daiktas, arba mažas ribotas subjektas, tuo atveju, kai yra valdomas aukštesnio subjekto. toliau tas pats kas b.
e) logika: tas pats kas b
f) logika: tas pats kas b

Viskas paremta religijų patirtimi, religijose užrašytu Dievo žodžiu, ir filosofiniais samprotavimais, pvz. priežastingumu ir realybės pagrindo būtinosiomis savybėmis pagal priežastingumą, ką nagrinėjome šioje diskusijoje.

cs

#174
sausio 09, 2017, 11:32:57 Redagavimas: sausio 09, 2017, 11:35:27 by cs
Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 11:15:45Pagal dvasinį mokslą, meilė - sąmonės, sielos vienintelė funkcija. Meilė ir suvokimas nesiskiria, nes tik meilėje viskas suvokiama aukščiausiose manifestacijose.
Tu tik galvoji, kad negatyvizmas gali būti meilė. Religijos pačios atsirenka kas keliaus į rojų, panašu, kad kaikuriems šanso neduos, pragaran siųs be išimties, be apmąstymo (be realaus suvokimo). Kaip matyti, ekpermentuoja, bet dėl koncepcijos įrodymo, reikalinga išlaikyti vertes ir nesuvokiantiems parodyti, kenčiančiųju 'netobulumus', (dėl kurių turi būti nuteisti.)

Visada teikiau vertę pradžiai, pradžia gali užgimti su ekspermentu. Viena vieta pameluota, ir visa eiga suknista. Visi dalyviai suknisami ir iš jų pasinaudojama. Todėl kiekvienas iš eigos dalyvių yra kaltas, bet ne tiek kaltas, kiek sukėlęs (pamelavęs).

Tokios būsenos, prie kurių kuriasi negatyvizmas yra iš nesuvokimo kas yra 'meilė'. Kadangi niekas nesuvokė iki šiol, nebereikia jos suvokt išvis, nes matomai, vadovaujasi tik vienu principu, kai meilė yra "tai ką darai". Nors ištikro tai tėra kančia ir toks išsireiškimas kyla iš klaidos.

Nebuvo iki šiol, nebebus niekada. Vadinasi procesas nevertas dėmesio. Jokio tikro suvokimo per tokį didelį laiką. Jokios naudos. Klaidingas požiūris, nevisai tikslus. Puikavimmąsis neesamais dalykais perdidelę reikšmę įgavęs. Ir jokio koncepcijos išvedėjo, pasirašiusio ties tiokiu pasiūlymu kaip žiūrėti ar traktuoti kiekvieną žmogų. Didelis absurdas.

a.t.sielis

Citata iš: cs  sausio 09, 2017, 11:32:57Religijos pačios atsirenka kas keliaus į rojų, panašu, kad kaikuriems šanso neduos, pragaran siųs be išimties, be apmąstymo (be realaus suvokimo).
Na jau, religingieji neturi jokio sprendimo dėl pragaro, nes jie patys gali būti pasiųsti į pragarą, ir ypač jie, nes jie yra gavę nuostatus. Žinantis baudžiamas griežčiau negu nežinantis.

Teisėjas yra Absoliutas, turintis absoliutų suvokimą ir žinojimą apie kiekvieną, ir absoliutų geranoriškumą, todėl į kalėjimą (t.y. į pragarą) sodins tik tuos, kurie turi praeiti tuos pataisos darbus pagal savo ydas ir nuodėmes. Jeigu ydos nekenksmingos, tai gali būti ta pati Žemė, nes Žemėje yra daug vietų, kur daug problemų, pvz. Afrika. Arba toje pačioje Lietuvoje galima turėti geresnį arba blogesnį likimą.

Pats fizinio kūno turėjimas jau yra bausmė, fizinis kūnas - bausmės vieta, kurioje patiriame ligas, kovą už būvį, senatvę, mirtį.

Žodžiu, Teisingumas pasaulyje yra absoliutus. Nėra jokios neteisybės.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 11:15:45Dalies kosmoso tikrovės valdymas - "karaliavimas pragare", tokį rezultatą duoda materialistinis mokslas.
Tikėjimas antgamtine esybe duoda rezultatą savo sielos ir antgamtinės esybės pažinimą ir tarnystę antgamtinei esybei. Rezultatas: "tarnystė Danguje".
Kas nors tai įrodė, ar čia pasakojamas tiktai tikėtinas mitas? Trūksta griežtesnio pagrindimo, lengvabūdiškai iš duotų sąmonės formų kuriamas "žinojimas". Griežtesnio mąstymo toks lengvabūdiškumas netenkina.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 11:15:45žmogaus pažinimo galios ir turiniai priklauso ir nuo žmogaus. O kas sukūrė žmogų, jo pažinimo galias ir pažinimo turinių aibes, pažinimo erdvę? Tam, kad susikurtum iliuziją, turi turėti erdvę tai iliuzijai susikurti, kas davė tą erdvę?
Žmogų sukūrė materialus pasaulis. Šiame pasaulyje yra tam tikros terpės, kurios geba sumuoti aplinkoje esančią informaciją. Toks agregavimas vadinamas atspindėjimu. Ekrane suvokimas suranda suformuotos realybės dėmenis, tada tuos dėmenis projektuoja anapus ekrano ir padaro jo pagrindu.

Tik tokia savižina įmanoma žmogui, kuri gali įgauti įvairias formas ir personalistines ir nepersonalistines. Bet šitas procesas gali būti laisvos asociacijos ir griežtas metodas, kuriam keliamas empirinio verifikavimo reikalavimas. Tai kas empiriškai, t.y., patyrime neverifikuota, tai nėra žinojimas.

Ne be reikalo aiškinau apie trijų kontinuumų metodą. Tai dariau tam, kad suprastum koks skirtumas tarp hipotezės ir įrodyto fakto. Kad hipotezė būtų įrodyta, turi sutapti trys kontinuumas a) matematinis-loginis, b) fizinių parametrų-dėmenų ir c) eksperimento - empirinio verifikavimo. Pas tave visi įrodymai priklauso a) punktui, kai kurie b) punktui. Bet nėra verifikavimo, kuris būtų ne tikėjimas, bet faktas (apreiškimu reikia tikėti, juo pačiam įsitikinti neįmanoma).

Vadinasi, mokslininkas pasakytų, kad visi tavo samprotavimai, argumentai, įrodymai - neperžengia hipotezės rėmų. Kadangi tai tik hipotezė, reikalingas tikėjimas.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 11:15:45Pagal dvasinį mokslą, meilė - sąmonės, sielos vienintelė funkcija. Meilė ir suvokimas nesiskiria, nes tik meilėje viskas suvokiama aukščiausiose manifestacijose.
Sąmonės vienintelė funkcija yra informacijos sumavimas, apibendrinimas, reprezentacija. Suteikimas "būties" gali būti vaizduojamas kaip geras, bet tai reikštų, kad visi televizoriai yra labai "geri", nes jie iškelia į būties šviesą DVD diske esančią skaitmeninę informaciją. Informacijos agregacija dalyvauja pažinime, tai yra pirma pažinimo pakopa, bet aukštesnio lygio pažinimas ieško reprezentacjose paslėptos gelmės.

Čia toks jausmų ir pažinimo galių supainiojimas labai atsiduoda egzistencialistine filosofija. Tai žmogui gali atrodyti artima teorija, bet griežtas metodas negailestingas - toks maišymas priklauso žmogaus sąmonės iliuzijų sričiai.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 11:15:45Perpasakoju religijų patirtį, sukauptą per tūkstančius metų.
Tūkstančiai metų gali atrodyti kaip didelis svoris. bet seni laikai buvo nerafinuoti ir primityvūs. Žmonės neturėjo išlavintų protų, nemokėjo rašyti ir skaityti, gyveno primityvius laukinių gyvenimus. Tai buvo atsilikę, archaiški laikai - todėl jie negali būti jokiu autoritetu. Žmogus istorijos eigoje tobulėjo, o žingsnis į priekį reiškia, kad ankstenes stadijas visas galima mesti į šiukšlyną.

Taigi išvada tokia: viskas tėra hipotezės, spėlionės, trūksta universalaus empirinio verifikuojamumo. Hipotezės garbinimas - rizikingas apsisprendimas, nes didelė tikimybė apsijuokti prie egzistencijos neperžvelgiamumą ir nepaaiškinamumą.

cs

#177
sausio 09, 2017, 12:00:31 Redagavimas: sausio 09, 2017, 12:13:27 by cs
Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 11:43:26
Citata iš: cs  sausio 09, 2017, 11:32:57Religijos pačios atsirenka kas keliaus į rojų, panašu, kad kaikuriems šanso neduos, pragaran siųs be išimties, be apmąstymo (be realaus suvokimo).
Na jau, religingieji neturi jokio sprendimo dėl pragaro, nes jie patys gali būti pasiųsti į pragarą, ir ypač jie, nes jie yra gavę nuostatus. Žinantis baudžiamas griežčiau negu nežinantis.

Teisėjas yra Absoliutas, turintis absoliutų suvokimą ir žinojimą apie kiekvieną, ir absoliutų geranoriškumą, todėl į kalėjimą (t.y. į pragarą) sodins tik tuos, kurie turi praeiti tuos pataisos darbus pagal savo ydas ir nuodėmes. Jeigu ydos nekenksmingos, tai gali būti ta pati Žemė, nes Žemėje yra daug vietų, kur daug problemų, pvz. Afrika. Arba toje pačioje Lietuvoje galima turėti geresnį arba blogesnį likimą.

Pats fizinio kūno turėjimas jau yra bausmė, fizinis kūnas - bausmės vieta, kurioje patiriame ligas, kovą už būvį, senatvę, mirtį.

Žodžiu, Teisingumas pasaulyje yra absoliutus. Nėra jokios neteisybės.
Kažkaip 'kreivai' tu žiūri, visiškai nepagalvoji apie kitus. Vienintelis ir tas pats teiginys tenkina religinius įsitikinimus ir yra 'detalė', kurios reikia, kad religija 'veiktų'. Tačiau niekas nekalba ar ta 'detalė' nesukelia papildomų kančių. Ir apskirtai nelabai galima kalbėti, kas nepatirta, aš visiškai netikiu.

Religija gali prigalvoti įvairių likimų, bet juos laikyti tikrais, kitas dalykas. Mes fantazijas ir iliuzijas irgi galime laikyti tikromis ir sapnais tikrais, ir pasivaidenimais, ir pomirtiniais gyvenimais, ezoterikomis - laikyti tikrais.

Pagalvoti siūlo idėja: "ar tai tikra tau pačiam?" Jei netikra - "kas iš to?", jei tikra - "kodėl man visų vertybių siūloma atsisakyti ir tapti nieku?" Prie nieko, vertybės jokios, bet kad tas kyla iš nepasitikėjimo, kad vertybės gali būti tikros. Paprasčiausiai nėra tam įrodymu ir sutapimų su iki šiol nugyventu gyvenimu. Kas gali užtikrinti, kad kelyje įvyks perversmas ir leis viską vėl daryti kaip ir anksčiau.

Todėl ir sakau, kad absurdas, nes nejokio pažado nėra. Nėra net garantijos, kad kažkokie santykiai ar vertybės, kažkokiai vienai iš daugumos asmenybių irgi nepraras vertės. Kai praras vertes bus pamatytas virsmas į niekus. Nejokios vertybės neturėti - tokia koncepcija yra, bet kuom ji naudinga dievo (jeigu toks yra planams). Jokio naudingumo nematau. Aš manau išvis galima vos pasakius aplinkybes ištaisyti didžiasias klaidas, kurias neviešina religija nenorint, kad paaiškėtų, kad skriauda daroma visiškai tokiu momentu, kai negalima pasipriešinti. Toks momentas yra priverstinis. Kaikurie dalykai įrodomi priverstinai, bet jie negali pretenduoti į tikrus (nors labai tikri). Neturi pagrindimo, kam to reikia.

Ką turint omenyje bandoma užlaikyti tikru, jei tikru niekada niekas nebus (išlėks). Jokio pasitikėjimo tas neduoda. Būs dar metas, kai tau reinkarnacija pasirodys netikra, paprasčiausiai galėsi kaltinti tik save, nes nebus kieno aplinkui.

Yra informacijos, kurios neapibrėžiamai kinta. Jas tereikia įsidėti ir "išbandyti". Tai daugiau panašu į tikslą, bet labai pavojinga susidaryti nuomonę, kas to siekia.

a.t.sielis

Tai čia pagal tavo, Klajūne, aiškinimą viskas hipotezės, bet tavo aiškinimas pats paremtas tavo hipotezėmis. Išvada: nesubstancialu.

O viską jau aptarėme ir išnagrinėjome.

Reziumuoju diskusiją, ir tuo "dialogą su ateizmu" tam kartui baigiu:

1. Ateizmas susideda iš dviejų dalykų:

a) agnosticizmo, "agnostinės kitokybės" postulavimo.
b) tam tikro piktybiškumo ir negatyvumo teizmo atžvilgiu.

Su agnosticizmu viskas o.k., o negatyvumas yra subjektyvus egzistencinis pasirinkimas, tam visi turi galimybę, egzistenciškai rinktis.

2. Ateizmas užsiima neigimu: "Neigimas, neigimas ir dar kartą neigimas. Yra filosofiniai įrodymai, yra stebuklai ir apreiškimai, yra anomaliniai atvejai, yra sielos intuicija, bet kad ir apie ką kalbėtume iš šių įvairių ir galimų plačiai nagrinėti dalykų, ką veiks ateizmas? Neigs, neigs ir neigs viską, ir taip be galo ir be krašto. :D O kokia nauda iš to? Iš neigimo - jokios naudos."

3. Materialistinis-ateizmas daug remiasi gamtamoksliu, t.y. materijos tyrinėjimo metodu, netinkančiu tyrinėti antgamtinę sritį. Ateizmas-materializmas norėtų pritaikyti materijos tyrinėjimo metodą Dvasiai, bet tai neįmanoma. Ateizme tas dalykas sunkiausiai suvokiamas, nes ateizmas negatyviai nusiteikęs Būties, kaip Dvasios, atžvilgiu.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 12:10:151. Ateizmas susideda iš dviejų dalykų:
a) agnosticizmo, "agnostinės kitokybės" postulavimo.
b) tam tikro piktybiškumo ir negatyvumo teizmo atžvilgiu.
Su agnosticizmu viskas o.k., o negatyvumas yra subjektyvus egzistencinis pasirinkimas, tam visi turi galimybę, egzistenciškai rinktis.
Patikslinu, ateizme, kuris remiasi mokslu yra dalinis metodinis agnosticizmas. Tačiau jis ne statiškas, bet dinamiškas, ne nepajudinamas, bet laikui bėgant kintantis, nes tobulėja žmogus ir metodai, gimsta genijai. Per daug įžūlu būtų tvirtinti, kad išaiškinta viskas, visa tikrovės gelmė. Todėl pripažįstama, kad mokslinis žinojimas yra dalinis, ir atsargiai prileidžiama, kad gali egzistuoti dalykų, kurie su tokiu žmogišku intelektu yra iš principo nepažinūs. Tai yra dalinis dinamiškas agnosticizmas. Ne absoiutus, kaip bandai pateikti.

Gal nori pasakyti, kad teistai ne agnostikai ir mano, kad visas dievas, visa savo gelme yra žmogui aprėpiamas? Jeigu ne, tai teistai irgi agnostikai.

Negatyvizmas nėra pakabintas tuščioje vietoje. Tu apibendrindamas pateiki taip, lyg jis būtų sugalvotas iš lempos. Atmetimas pagrįstas griežtais argumentais. Tarkime atneša kokį nors paveikslą ir tvirtina, kad čia renesanso genijaus šedevras. Ateistas būdamas nedurnas nepatiki žodžiu ir užsako ekspertizę. Ekspertai objektyviai nustato - klastotė. Seka ateisto verdiktas, falsifikacija, ne tiesa. Iš to ir kyla atmetimas, arba negatyvizmas. Nes nedurnam ateistui bet kokio fufelio neprastumsi.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 12:10:15Ateizmas užsiima neigimu: "Neigimas, neigimas ir dar kartą neigimas. Yra filosofiniai įrodymai, yra stebuklai ir apreiškimai, yra anomaliniai atvejai, yra sielos intuicija, bet kad ir apie ką kalbėtume iš šių įvairių ir galimų plačiai nagrinėti dalykų, ką veiks ateizmas? Neigs, neigs ir neigs viską, ir taip be galo ir be krašto.  O kokia nauda iš to? Iš neigimo - jokios naudos."
Iš fufelio atmetimo nauda ta, kad neleidi savęs padaryti kvailiu, lieka saugi piniginė ir apgini savo laisvę, kurią gali panaudoti tam, kas patikrinama, įrodoma, verifikuojama, kas duoda apčiuopiamus dalykus.

Citata iš: a.t.sielis  sausio 09, 2017, 12:10:15Materialistinis-ateizmas daug remiasi gamtamoksliu, t.y. materijos tyrinėjimo metodu, netinkančiu tyrinėti antgamtinę sritį. Ateizmas-materializmas norėtų pritaikyti materijos tyrinėjimo metodą Dvasiai, bet tai neįmanoma. Ateizme tas dalykas sunkiausiai suvokiamas, nes ateizmas negatyviai nusiteikęs Būties, kaip Dvasios, atžvilgiu.
Ateistas laikosi nuostatos, kad tai kas neištiriama griežtu, patikrinamu metodu yra fufelis, kaip suklastotas paveikslas. Toks fufelis yra moksliniais metodais netiriama dvasia. Tokios yra išvados ištyrinėjus teistinius įsitikinimus.

Tai tiek. Ačiū už dėmesį.

Aukštyn