Ar leistinas ezoterinis mokslinės paradigmos panaudojimas?

[klajunas]

Taigi,kol mokslas su ezoterika nesusiliejo ir ezoterinių teiginių nepatvirtino,siūlau juos skelbti su prierašu : "yra menka tikimybė".

Aš manau kitaip. Visai nebūtina užsiimti menkinimu "menkomis tikimybėmis". Užtenka aiškiai atskirti teorinį ir eksperimentinį mokslą. Taip pat reikia atskirti mokslą kaip rezultatą ir mokslą kaip tyrinėjimo bei ieškojimo procesą. Suprantu, kad paprasti žmonės yra mokomi žiūrėti į mokslą tik kaip į eksperimentinį rezultatą. bet yra žmonės, kurie taip žiūrėti negali, nes je turi tempti mokslo vežimą. Tai jie šią seką patraukia biški atgal ir jiems mokslas yra teorija, eksperimentas. Viskas prasideda nuo teorijos. Tada pereina prie eksperimento. Tad šitas primygtinis reikalavimas gyventi tik rezultato rėmuose yra narvas nekūrybingiems žmonėms.

Daug fizikos koncepcijų iš pradžių buvo tik teorijos, bet jos buvo mokslo rėmuose (teorinio), nes teorijos kuriamos moksliniais metodais. Higgso laukas buvo tik teorija, gravitacinės bangos buvo tik teorija, dabar supersimetrija (SUSY) yra tik teorija, stygos yra tik teorija. Bet požiūris kaip į menką tikimybę visai nedominuoja. Nors yra daug ginčų, niekas nieko į beprotnamį neguldo, jeigu teorija išdėstyta gražiai. Bet čia aišku ne paprastų vartotojų statiškas paveiksliukas, o žmonių, kurių darbas tempti vežimą. Jie statišku paveiksliuku paprasčiausiai neturi teisės apsiriboti.

Tai, ką aš pateikiau, yra tik pavyzdžiai, aš to netvirtinu kaip mokslinio rezultato, bet kaip teoriją, kurią būtina tyrinėti ir skelbti tyrinėjimų rezultatus. Negana to, slaptuose projektuose tokie tyrimai atliekami, bet jie nerodomi visuomenei. Ką aš tvirtinu yra, ir daug kas be manęs, mokslas daug toliau pažengęs nei rodoma ir dėmesio atkreipimas į šias kryptis tik parodo, ką valdžia slepia nuo žmonių. Aš Absoliuto netyrinėju, man šitam kontekste įdomi tik sąmonės teorija ir ji pateikiama tokiam lygyje, kaip SUSY arba Higgso mechanizmas. Rezultato dar nėra, bet vežimas pradėtas tempti.

Taip pat galima sakyti, kad stygų egzistavimas yra menka tikimybė, nes jų kol kas niekas neįrodė, o kai kas sako, kad net neįmanoma įrodyti. Bet šita teorija vystoma mokslo kontekste, o ne pseudo-mokslo, nes naudoja mokslinius teorijos kūrimo metodus. Kadangi mokslas yra teorinis ir eksperimentinis, tai jie turi savo atskirus mokslinius metodus. Praktikai turi rinkti faktus laboratorijoje, o teoretikai dirba savo galvoje, kompiuteryje su matematika ir modeliavimu. Tai irgi mokslas. Kai šitaip teorija paruošiama, ji perduodama tiems, kas dirba eksperimentinėje fizikoje.

Vienu žodžiu yra komandinis darbas ir šiame darbe - įvairūs vaidmenys.

Kai kurie "ezoterikai" tvirtina, kad CERN su savo LHC eksperimentu, šalia visų kitų projektų, turi ir portalo technologijų projektą. Kai gerai pagalvoji, tai nėra tokia jau didelė nesąmonė. Bėda tik ta, kad mokslininkai tokių projektų nenori rodyti visuomenei, nes tam tikros temos yra uždraustos.

[SPACE]

Pagal reliatyvumo teorija neimanoma tuscioje erdveje yrodyti, kad objektas juda, jei nera kito objekto, su kuriuo galima palyginti. Pvz. matomas Menulis, tada pastebimas Marsas ir nustatoma, kad Menulis nuo musu juda 30 km/h in relation to Mars. Po kiek laiko jie pastebi zvaigzde, kuri juda is kaires i desine 1000 km/h, tai reiskia, kad menulis ir marsas nuo musu juda i kaire 1000 km/h
Viskas pateikiama kaip absoliuti tiesa, kai atrandamas naujas onjektas, astronomijos vadoveliai pataisomi.

[klajunas]

Pagal reliatyvumo teorija neimanoma tuscioje erdveje yrodyti, kad objektas juda, jei nera kito objekto, su kuriuo galima palyginti. Pvz. matomas Menulis, tada pastebimas Marsas ir nustatoma, kad Menulis nuo musu juda 30 km/h in relation to Mars. Po kiek laiko jie pastebi zvaigzde, kuri juda is kaires i desine 1000 km/h, tai reiskia, kad menulis ir marsas nuo musu juda i kaire 1000 km/h

Iš dalies esi teisus. Bet dar noriu papildyti apie Einšteino teorijas.

Einšteino reliatyvumo teorijos yra ne kas kita, kaip matavimo paklaidų teorijos. Paklaidos grindžiamos tam tikru tikrovės modeliu, kurį jis ir aprašo savo formulėse. Iš esmės yra dvi paklaidos rūšys: su judėjimu susijusios paklaidos (v) ir su erdvės kreivumu susijusios paklaidos (Ω). Tai reiškia, kad visi matavimai yra šių paklaidų funkcijos

m (v, Ω),
x (v, Ω),
t (v, Ω).

m - masė, x - ilgis, t - trukmė.

Paklaidos, specialiojoje reliatyvumo teorijoje greitis, sukelia įvairius efektus, tokius kaip trukmės tempimas, masės didėjimas, ilgio trumpėjimas, šviesos greičio nepriklausymas nuo matuotojo judėjimo.

Bendrojoje reliatyvumo teorijoje paklaidos priklauso nuo atstumo iki didelių energijos-materijos sankaupų, kurios sukuria kreivumą-gravitaciją (Ω), kuris daro įtaką ir specialiojoje reliatyvumo teorijoje aprašomoms kinetinėms paklaidoms.

Specialioji reliatyvumo teorija naudoja plokščią erdvę, o bendroji - atitinkamai, kreivą erdvę. Kurioje šios kreivos erdvės vietoje esi nulemia kokie bus matavimų parodymai ir atitinkamai - paklaidų formulės, kurios aprašo nukrypimo nuo standarto priežastis.

Po šių teorijų, Einšteinas bandė sukurti vieningo lauko teoriją, kurioje gravitaciją-kreivumą norėjo susieti su elektromagnetiniu lauku. Nes šis laukas turi energiją, todėl lauko lygtyje turi būti įtrauktas į materijos-energijos tenzorių. Kadangi pagal Einšteiną masė ir energija yra ekvivalentūs. Jis gravitaciją bandė susieti su elektromagnetizmu ir atrasti panašius efektus į aprašytus aukščiau.

Kai kurie ezoterikai naudoja neužbaigtą elektrogravitacijos teoriją. Antigravitacija veikia gravitacinių polių principu. Įprastai masės viena kitą traukia dėl gravitacinės traukos, bet jeigu kaip magnete būtų įmanoma sukurti gravitacinį magneto analogą, būtų galima valdant polių kampus, kontroliuoti masės stūmimą ir traukimą, ir šitaip valdyti antigravo skrydį. Daug kas mano, kad tokia technologija jau yra ir ji išvesta iš Einšteino vieningo lauko teorijos.

[klajunas]

Mano naujausias straipsnis mokslas=ezoterika tematika.

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas - ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking'as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė" nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai - sunku paaiškinti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, hipotezė, nes ji yra žmogaus mąstymui natūrali tikrovės modelio dalis. Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas - tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko" bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.  .....................

Visas įrašas čia https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/02/ezoterinis-mokslas/

[TinSoldier]

nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, hipotezė, nes ji yra žmogaus mąstymui natūrali tikrovės modelio dalis

Tai, kad kažkas yra naturali žmogaus mąstymo dalis, yra argumentas už to dalyko buvimą tiesa?

O, jergau. Tikiuosi, jog negerai supratau teiginį. Arba tikiuosi, jog niekada niekada neteks gyventi visuomenėje, kurioje "tiesa" yra viskas, kas laikoma natūralu žmogaus mąstymui.

[klajunas]

O, jergau. Tikiuosi, jog negerai supratau teiginį. Arba tikiuosi, jog niekada niekada neteks gyventi visuomenėje, kurioje "tiesa" yra viskas, kas laikoma natūralu žmogaus mąstymui.

Ne ant tos kojos pastatei teiginį, nes parašyta yra taip

nes ji [hipotezė] yra žmogaus mąstymui natūrali tikrovės modelio dalis.

tai reiškia, kad žmogaus loginiam mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis. Šiuo atveju tikrovės modelis yra fizikų naudojamas kvantinių laukų modelis. Žodis Šaltinis ne kaip skamba tik todėl, kad jis yra skolintas iš kitos sferos. Bet kaip sakau, jeigu tos sferos kažkokiu laipsniu pradeda suartėti, tai ir tokį skolinimąsi galima pateisinti.

O šitas tikrovės modelio principas vadinamas holistiniu principu. Kitaip sakant, logika - jeigu kas nors eina, tai turi turėti mažų mažiausiai dvi kojas, nes priešingu atveju galima tik šliaužti.

kurioje "tiesa" yra viskas, kas laikoma natūralu žmogaus mąstymui.

mąstymui apie patyrimo ir tyrimų duomenis, ne tik apie debesis...

Išsigandai matyt todėl, kad pagalvojai apie savo mąstymą....

[TinSoldier]

Išsigandai matyt todėl, kad pagalvojai apie savo mąstymą....

Išsigandau, nes pagalvojau apie tai, kas per ilgą istoriją įvairiose civilizacijose, kultūrose, tautose atrodė logiška, priimtina ir skatintina. Kokie tikėjimai, įsitikinimai, suvokimai ir veiksmai natūraliai ir pasikartojančiai iškyla įvairiausiose bendruomenėse, iš esmės nepriklausomai nuo laikotarpio, kultūros, civilizacijos, jų istorinio ryšio ir t.t. Ką, dėl tos priežasties, galima tam tikra prasme laikyti natūraliu žmogaus mąstymui ir logikai.

Žinai, ten visokios vergijos, imperializmai/nacionalizmai, aukojimai dievams, tam tikrų socialinių grupių engimai, karai ir t.t. Iš esmės, viskas, kas yra blogiausia pasaulyje

[klajunas]

Gaila tik, kad taip neišsigąsti kai pagalvoji apie mokslą arba fiziką, apie kurią čia kalbu, nes jeigu labiau pasigilintum, kaip "atsiranda amžinos" tiesos joje, tai išsigąstum ne mažiau.
Didelė fizikos teiginių susiveda į tokią teisingą logiką: jeigu pastumsi kaladę tris metrus, gausi tris metrus pastumtą kaladę. Teisinga? Tiesa? Aišku, kad teisinga, tik bėda ta, kad tuo apie tikrovę nieko nepasakoma išskyrus pradinę sąlygą. Tokia tautologinė logika, arba pakartojimas, yra mokslinio eksperimentinio numatymo pagrindas.
Taip įmanoma prieš neišmanančius žmones vadinti teisuolius, bet užbuksuojama tada, kai susiduri su bent kiek mąstančiu žmogumi, kuris kiaurai permato fizikos loginį ir filologinį iliuzionizmą.
Šitas tautologinis principas prilygsta mentalistų ir iliuzionistų magiškiems triukams.
Ir čia aš mąstau ne apie imperializmą, aukojimą arba vergovę, bet apie loginę matematikos struktūrą, kurią matau savo mentalinėje akyje, visą.
Taigi "parašius komentarą, komentaras buvo parašytas". Ar gi ne tiesa? Ne tik tiesa, bet ir tokia, kurios sugriauti praktiškai neįmanoma, nes teiginys prilyginamas pats sau.

[SPACE]

acharei rabim lehatot - follow the majority. Tai nurodymas is Talmudo, kad jei atsiranda kokie keisti pranasai, ju neklausyti, nes pagrindinis uzdavinys yra isaugoti tauta.

Is knygos apie Vilna Gaona:

This work reveals the ancient yet futuristic imperative behind the unexpected confluence between Kabbalah and science that was prophesized to begin in the year 1840 and onward. This prediction, first revealed in the 13th century Zohar, necessitates the "reunion" of the kabbalistic "wisdom from above" together with the technological "wisdom from below" in order to stimulate global redemption into the Messianic Age and beyond. This mystical doctrine is based upon the teachings of the Gaon of Vilna drawn from his writings and especially from the 200 year old hidden book Kol HaTor - The Call of the Turtledove - kept secret and only published in 1968. The Secret Doctrine of the Gaon of Vilna is the first ever extensive and coherent presentation of the esoteric Kabbalah school of Rabbi Eliyahu ben Shlomo Zalman, considered among the greatest Torah sages and mystics of the last several centuries.

[gidas]

Nesuprasi paties - vienur lygtai fizikas/teoretikas , kitur jau neaišku kas.  

Jei niekini fizikos logiką, t.y.

fizikos loginį ir filologinį iliuzionizmą.

tai kokia logika pats naudojiesi? Kitoniška/saviška? Labai patiko tavo pasakymas, kad mokslinis eksperimentas pačiam ne daugiau, kaip

tautologinė logika, arba pakartojimas, yra mokslinio eksperimentinio numatymo pagrindas.

? - daug ką pats gali numatyti, o eksperimento rezultatas tavo numatymus nuleis į klozetą ir baigtas kriukis visoms "tautologijoms". Iš kur apskritai atkapstei  tokį "logišką" ryšį tarp tautologijos ir eksperimento? Kartojimas "to paties per tą patį" užkliuvo? Iš tikro, malant liežuviu, tai tautologija - kuo pats šiame poste ir išdykauji. Moksle "kartojimas" paprastai vadinama indukcija.
O paties teorija kolei kas tėra niekas - ji kaip buvo taip ir liks 0, nes, kaip bebūtų liūdna,  trūksta  tik to  nelemto "tautologinio"/eksperimentinio patvirtinimo. Nors paneigimas ne mažiau, o gal ir daugiau tikėtinas.

[klajunas]

nuleis į klozetą

Siūlau mažiau piktžodžiauti ir vietoj to pažiūrėti gerą filmą apie Einšteino vieningo lauko teoriją, ben apie vieną jos interpretaciją.

1 dalis

2 dalis

3 dalis

.....

https://www.youtube.com/channel/UCZJod32fI9iyZdWzFJy9q0Q/videos

[klajunas]

2016-01-16 straipsnis prie temos apie mokslo stabmeldystę. Tiems kas tingi pasinaudoti nuoroda, perkeliu čia. Gal kas norės rimtai replikuoti. Nes kartais žmonėms pritrūksta vaizduotės, kad galėtų suprasti kai kuriuos teiginius apie mokslą.

Mokslo stabmeldystės ribos

Mūsų gyvenamo pasaulio pažinimas laikomas vos ne aukščiausia šiuolaikine vertybe, dėl ko mokslas užkeltas ant pjedestalo ir virtęs garbinimo objektu ir stabu. Tai, kas laikoma mokslu esą yra verta dėmesio, o visa kita - ne mokslas arba kliedesiai. Vieninteliai normalūs žmonės yra mokslininkai, o visi likę yra kliedintys fantastai, kurie reikalingi tik jeigu duoda kokią nors kitokią, ne pažinimo, naudą. Tokią naudą, pavyzdžiui, laikoma duoda religijos. Nors jos ir „kliedesiai", bet toleruojami dėl kitų priežasčių, tokių kaip moralinės tvarkos visuomenėje įtvirtinimo priemonė. Pagrindu laikomi gamtos mokslai, toliau eina socialiniai ir humanitariniai mokslai bei menai. Laikoma, kad mokslinės teorijos paaiškina pasaulį ir jos vertos tos reputacijos, kuri joms teikiama. Didžiausia gėda šiais laikais būti pseudomokslininku ir šarlatanu, besipriešinančiu bet kokiai kritikai. Kadangi pažinimui rūpi tik tiesa, tai „teorijos" turi būti tol kritikuojamos ir filtruojamos, kol lieka tik tos, kurios teisingos, nes yra logiškai neprieštaringos ir įrodytos eksperimentiškai. Kadangi kritika yra mokslo svarbiausias komponentas, tai manau turiu teisę „teorijas" pakritikuoti ir aš. Bet tik sąžiningai, be melo ir be propagandos.

Mano pagrindinė tezė, apsiribojant fizika kaip fundamentaliu mokslu, tokia: nėra jokių fizikos teorijų, paaiškinančių realybę, naudojamas tik primityvus filosofinis šablonas, kuris užmaskuojamas sudėtingomis ženklinimo sistemomis, kurios apie šį pirminį modelį nepasako nieko naujo, nieko nepaaiškina. Šis modelis sudarytas iš keturių blokų schemos, kuri apima visų fizikos disciplinų pagrindinį principą. Jis toks paprastas, kad jo būtų galima mokyti darželyje. Yra tik: erdvėje esanti substancija, kuri juda įvairių rūšių judėjimu, kuris sukuria laiko fenomeną. Substancijos sąvoką galima išplėsti, pridedant dvi pagrindines jos būsenas, kurios yra energija ir informacija. T. y., ji gali egzistuoti kaip materija, kaip energija ir kaip informacinės struktūros. Visos šios jos formos juda erdvėje ir šis judėjimas sukuria laiko struktūrą, vadinama praeitimi-dabartimi-ateitimi. Šis modelis yra atskleistas žmogaus sąmonėje, kurioje įmanomas šios pasaulio tikrovės „mokslinis" pažinimas.

Pirmiausiai pažiūrėkime į šį modelį filosofiniu žvilgsniu. Ką mes jame randame? Tik tris pagrindinius komponentus substancija-erdvė-laikas, kurie yra baziniai fizikos parametrai. Toliau, sujungus visą šią sistemą įvedamas tam tikras judrumas ir procesualumas - substancija juda erdvėje ir kinta jos įvairios būsenos. Todėl filosofijoje teigiama, kad įvairių substancijos formų pagrindinis bruožas šiame pasaulyje yra tapsmas ir kismas. Mokslas naudoja tikrovės kaip materijos hipotezę ir teigia, kad yra materialus pasaulis ir šio pasaulio kitimas arba evoliucija. Erdvės ir laiko sąvokos filosofijoje dažniausiai buvo vienalytės, be jokios sandaros ir vidinės struktūros. Toks pats vienalytis buvo įsivaizduojamas ir judėjimas. Vidinį sudėtingumą, buvo ir yra tikima, turi tik substancija, kaip materija, kaip dvasia, kaip valia, kaip absoliutas ar dar kas nors. Kadangi visi šie parametrai įsivaizduojami kaip diskretizuojami arba nediskretizuojami kontinuumai, tam tikros ištisinės terpės, tai laikyta, kad įmanomas tam tikras veiksmas, kuris vadinamas dalinimu į dalis, iš kurio išvestas matematikos pagrindinis elementas, vadinamas skaičiumi. Taip senovės Graikijoje buvo gauta substancijos kaip visumos sąvoka, kuri padalinta į įvairias dalis, tokias kaip elementai, stichijos arba atomai. Čia nieko nuostabaus nėra, nes su substancijos vaizdiniu iš principo neįmanoma atlikti daugiau jokių veiksmų, tik padalinti į elementus, paversti ją šių elementų aibe arba sankaupa ir nustatyti įvairius santykius tarp jų. Tai yra „geniali" fizikų teorija. Šiais laikais substancijos vaizdinys papildytas lauko, kvantų arba stygų vaizdiniais, bet čia principinių proveržių nėra jokių - pakeisti substancijos kamuoliuką, vadinamą atomu, kokiu nors virpančiu siūlu…

Dėl šio paprasto net primityvaus modelio, įmanomos tik labai paprastos fizikos „teorijos" kurios vadinamos mechanikomis, nes pagrindinis jų aprašomas procesas yra judėjimas ir kitimas. Fizikai nuo filosofų skiriasi tik tuo, kad pirmieji savo sistemą matematizuoja, tai yra visus kontinuumus paverčia tam tikru skaičiumi ir kiekiu. Filosofinis vaizdinys, kuriame substancija judina pati save įvairiuose vidiniuose svyravimuose, įvedama parametro ir skaičiaus sąvoka, matematinė struktūra ir gaunamos lygtys, leidžiančios šiuos parametrus susieti su kokiu nors konkrečiu kiekiu. Į tokias dalis padalinami pagrindiniai parametrai, kurie yra erdvė, trukmė ir masė, naudojant sutartą standartą ir iš šių pagrindinių paprastų parametrų, jungimo principu sudarinėjami sudėtiniai parametrai, kuriuos galima naudoti sujungtus ir apibendrintus (susumuotus) arba vėl išskaidyti į sudėtinius skaičius. Tarkime paimame tam tikrą erdvę užimančią liniuotę, tačiau nesužymėtą, pasirenkame tam tikro ilgio atkarpą, padarome tokių atkarpų šimtą, vieną pavadiname centimetru ir turime eksperimento priemonę. Paimame kaladėlę, padedame liniuotę, kaladėlę pastumiame, užfiksavę pradžios tašką ir skaičiuojame per kiek padalų įvyko judėjimas. Tai yra „apskaičiuotas" kelio ilgis. Be to, įprasta parametrus žymėti viena sutarta raide, susieti ją su kokiu nors skaičiumi, rodančiu jo kiekį ir matavimo vienetais. Pavyzdžiui, 2 metrai, 5 sekundės, 15 metrų per sekundę (greitis).

Teorijos „teisingos" todėl, kad jos tautologinės, be to šiuos vaizdinius, vadinamus parametrais, galima atsieti nuo tikrovės, perkelti į savo vaizduotę ir atlikti „teorinius" manipuliavimus joje. Galima ieškoti tokių manipuliavimų šablonų, vadinamų formulėmis, galima ieškoti nežinomųjų ir t.t. Pavyzdžiui, visada kai turime tris parametrus ir du iš jų yra žinomi - galima apskaičiuoti trečią. Kuo daugiau lygtyje arba formulėje yra parametrų, tuo daugiau jų turi būti žinoma. Iš tikrųjų, įmanoma apskaičiuoti tik tuo atveju, jeigu yra tik vienas nežinomas parametras. Jeigu nežinomi daugiau negu vienas, tai galima sustatyti tik funkciją. Ar lygtys teisingos tikrinama eksperimentais, kurie iš esmės yra matavimai. Tačiau matuoti galima tik su sukalibruotais ir iš anksto paruoštais matavimo prietaisais. O kalibravimas yra ne kas kita, kaip pirmas matavimas, kurio metu uždedama sutartinė skalė arba sutartinis įvykio signalas. Taigi susitariama dėl padalų, jų pavadinimo, o tada vėlesniais matavimai visi procesai prilyginami šiam pagrindiniam matavimui (kiek jo dalių). Toliau, pagrindinis „teorijos" kūrimo darbas yra algebrinės struktūros suradimas, kurios transformacijos atitiktų matavimo eksperimentų rezultatus.

Judėjimo rūšių skaičius labai ribotas, ir jis išsemia visas galima mechanikas, skaičiuojamas Dekarto sistemoje. Tai yra tiesiaeigis, kreivaeigis, sukamasis ir svyruojamasis judėjimas. Visi jie turi savo algebrines struktūras, kurios yra kokios nors konkrečios fizikinės sistemos konfigūracija. Makro-skopinio dydžio substancijos gabalai turi savo judėjimus ir dinamiką, susijusią su jėgomis. Šis mokslas vadinamas „mechanika". Tačiau pažiūrėjus į substancijos vidų, jame taip pat randame tik vidines mikro-mechanikas, kurios lenda į gelmę iki pačių fundamentalių kvantų, kuriuos aprašo „kvantinė mechanika". Pagrindinis pažinimo objektas yra substancija, jos sandara ir evoliucija. Substancija tai materijos debesys - žinoma ir tamsioji, šviesioji ir tamsioji energija ir tamsioji informacija. Pagrindinė informacinės substancijos forma yra šviesa.

Pagrindinis mokslinis klausimas: kaip atsirado ši visata, kuri esą yra visa pagrindinė tikrovė? Atsakymas - „genialus": buvo pradinė substancijos būsena ir iš jos išsivystė dabartinė visata; tai įvyko, kai suspausta į kosminį kamuolį substancija susprogo išsiplėtė, perėjo fazines būsenas ir buvo prieita prie dabartinio visatos stovio. Kaip galima šį „mokslą" plėsti? Ieškoti naujų substancijos formų, naujų būsenų, naujų tikrovių. Taip pat ieškoti naujų matematinių struktūrų, kurias būtų galima ant substancijos savybių uždėti. Belieka tik paklausti ar šis „genialus" mokslas ką nors iš tikro paaiškina, ar mechanikos tėra iliuzionistų kuriamos „teorijos" ir „pažinimo" iliuzijos. Kodėl, pavyzdžiui, vengiama į paveikslėlyje pavaizduotą schemą įtraukti sąmonės ir sielos struktūras. Nes jeigu viskas yra substancija, t. y., visa visata, tai siela, kaip šios visatos dalis irgi yra tam tikra substancijos atmaina. Čia dvasios priešpastatymas materijai - nieko neduoda, juo labiau dvasios vaizdavimas kaip iliuzijos, o materijos - kaip aukščiausios realybės. Šis fundamentalus mokslas, vadinamas fizika, man labiau panašus į labai didelę mokslo imitavimo pastangą. Juo labiau, kad pagrinduose praktiškai viską aprėpia ir išsemia filosofija, o mokslas užsiima tik ženklų ekvilibristika, kuri neprideda nieko naujo.



Nubraižytame paveikslėlyje matome, kad pasaulio fizika juda viduje, kurio sąmonės apvalkalas nepaaiškinamas jokia įrodyta moksline teorija. Vadinasi „paaiškinta" mokslo realybė pastatyta ant niekaip nepaaiškinamo fundamento, kuriame yra visų „genialių" mokslų pagrindai.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/01/16/mokslo-stabmeldystes-ribos/

[Mekabciel]

Vadinasi „paaiškinta" mokslo realybė pastatyta ant niekaip nepaaiškinamo fundamento, kuriame yra visų „genialių" mokslų pagrindai.

O is kokio fundamento tokias isvadas pasidarei ir sita  brezini nupaisei?

 

[klajunas]

O is kokio fundamento tokias isvadas pasidarei ir sita  brezini nupaisei?

Parodyta paveiksliukyj "iš kur".    Čia brėžinys nepilnas, bet pradžiai ir toks gerai. Tai įmanoma sujungus laksato ir fiksato pradus sąmonėje ir paleidus į ją minčių sūkurį.

[Mekabciel]

Parodyta paveiksliukyj "iš kur".    Čia brėžinys nepilnas, bet pradžiai ir toks gerai. Tai įmanoma sujungus laksato ir fiksato pradus sąmonėje ir paleidus į ją minčių sūkurį.

Tai sakai cia jokiu mokslo ziniu nepanaudojai, o kazkoki kita saltini t.y. sujungei fiksata, laksata ir is tos sajungos isvadas padarei?