Mano marazmas

Pradėjo Bla, rugpjūčio 14, 2015, 03:19:19

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Bla

Tiesiog užėjo kūrybinės saviraiškos minčių manyje ir galvoju pasidalinti savo rašliava dėl to. :)

Gimiau silpnas, paliegęs, menkas tūkstantųjų metų sausio pirmają Naujojoje Žemėje. Šioje planetoje žmonija atsikėlė gyventi prieš ištisą tūkstantmetį Senosios Žemės 2419-ais metais arba maždaug nuliniais mūsų metais. Nežinau, kokia toji Senoji Žemė buvo, tik esu girdėjęs, jog ji buvo suniokota kraupaus Ketvirtojo pasaulinio karo, o dabar greičiausiai yra susprogdinta. Tad Naujoji Žemė buvo žmonijos viltis išlikti ir sukurti naują pasaulį, kuris galbūt būtų teisingesnis už senąjį. Ir taip, mes išlikome, mūsų gimė šimtai milijardų, tik viena problema liko. Šis naujasis pasaulis buvo pragaras, tiesiogine to žodžio prasme. Ten, kur gimiau aš, klestėjo šlykščiausias įmanomas blogis! Neviltis, depresija, išnaudojimas, vertybių nebuvimas, kankinimai, korupcija, nepasitikėjimas, melas, žaginimai...

Tiesiog galima vardinti ir vardinti. Tiesa, taip buvo ir greičiausiai bus per amžių amžius. Juk nuo pat žmonijos atsiradimo šis blogis įsigalėjo iškart. Ir tai buvo Senosios Žemės žlugimo priežastis. Matyt, taip nutiks ir čia. Tik sunku pasakyti kada. Juk Naujoji Žemė - tai milžiniška, gigantiško dydžio planeta, išlaikanti šią struktūrą pagal daugumai net nesuvokiamus fizikos dėsnius.

Tad gimiau štai tokiame pasaulyje, jeigu jį taip galima dar vadinti. Jeigu būčiau tą suvokęs savo gimimo momentu, turbūt būčiau be galo apsidžiaugęs gydytojų prognoze: "Jis iki trijų metų mirs ir nieko negalima padaryti. Jo vidaus organų veikla visiškai sutrikusi. Tačiau iki to laiko jis bus labai protingas. Būtų tiesiog genijus, revoliucionierius, jeigu tik sugebėtų ilgiau išgyventi. Deja, Dievas nenori tokių žmonių Naujojoje Žemėje, tad jam lemta mirti". Mano tėvai dėl šios diagnozės itin nuliūdo, tačiau, nepaisant to, jie nusprendė man suteikti viską kas geriausia, kad mano šis trumpas gyvenimas būtų kuo labiau apsuptas teigiamų emocijų. Nors šis tikslas tais laikais buvo be galo rizikingas ir mirtingas... Tiesiog tuo metu egzistavo galingiausia nusikalstama grupuotė Naujojoje Žemėje, netgi slapta remiama kitų valstybių. O kas mes? Mes neegzistavome. Juk gyvenome "absoliučiai neutralių žemių" teritorijoje. Todėl visi, kas buvo čia, net nebuvo jokios šalies piliečiai, t.y. net ne žmonės. Jokios valstybės, jokios tautos. Mano šeima ir dar per 150 milijonų žmonių susidūrė su tokia realybe.

Gyvenome tikrai skurdžiai... Tiems banditams kas pusmetį reikėjo mokėti duoklę, o kartais ir dažniau, priklausomai nuo jų nuotaikos ir liguistų poreikių. Nors iš kitos pusės, jau šešerių mėnesių išmokau kalbėti, o skaičiau, rašiau ir skaičiavau jau, kai man sukako metai. Mano šeima stebėjosi ir buvo laiminga dėl tokių mano pasiekimų, tačiau ir liūdėjo kartu - juk puikiai suprato, kad mano mirtis dėl ligos neišvengiama jau vos po dvejų metų.

Tačiau po kelių mėnesių radau įdomią knygą: "Amžinos jaunystės ir amžino gyvenimo paslaptys". Mane ypač suintrigavo šios knygos aprašas: "Pavadinimas skamba kvailai ir banaliai, bet joje minimi metodai yra eksperimentiškai patikrinti Žmonijos Respublikos Medicinos instituto mokslininkų 437-ais metais". O ši knyga buvo parašytas 442-ais metais - tikrų tikriausia seniena. Tačiau kas buvo toji Žmonijos Respublika? Kartą to paklausiau tėčio, kuris man papasakojo gražią legendą. Iki dabar pamenu kiekvieną jo žodį: "Dabar apie tai jau mažai kalbama, bet manoma, jog tai buvo šalis prieš kelis šimtmečius. Klestinti ir galinga civilizacija, kurioje mes dabar egzistuojame kaip kokie gyvuliai. Tuomet žmonės buvo piliečiai, visi lygūs, kiekvienas žmogus rūpinosi kitu žmogumi kaip savimi. Tačiau ši šalis buvo sunaikinta rūsčios Amerikos ir Rusijos mašinų armijos. Ir visa buvusi aukso civilizacija nugrimzdo į užmarštį. Sakoma, pats Dievas verkė kruvinomis ašaromis tą dieną. Bet jis nieko negalėjo padaryti, nes būtent žmonės ir renkasi kaip elgtis". Tuomet tai išties atrodė kaip legenda. Ot kad būčiau žinojęs, kiek šiame pasakojime tiesos!

Ėmiau skaityti rastą knygą ir atlikinėti iš pirmo žvilgsnio keistus pratimus. Mama, matydama, ką aš darau, sakydavo: "Mielasis, rangaisi kaip koks gyvačiukas. Juk užsigausi taip!". Ji buvo nuostabus ir rūpestingas žmogus. Tamsiaplauki, liekna moteris keturiasdešimt dvejų, bet atrodė kaip dvidešimt trejų metų. Sunku tada suvokti buvo, iš kur ji sėmėsi tiek optimizmo, šilumo. Juk tame pasaulyje tokių dalykų net nebuvo, jie neegzistavo. Bet mano tėtis ją už jos trykštantį optimizmą ją ir pamilo - pats man taip minėjo. Bet tų vertybių tuomet taip trūko. Ir pats jų neturėjau.

Tiesiog kaip tai įmanoma? Todėl kartą jos paklausiau: "Mama, ar gali pasakyti kaip išlieki tokia optimiste? Negi nematai pasaulio, koks jis yra iš tiesų?" Ji kerinčiai nusišypsojo ir atsakė: "Sūnau mano mielas, ar matai danguje tekančią saulę? Ar žinai, kad danguje ją gaubia vien tik tamsa? Tačiau, kad ir kiek tos tamsos mūsų bebūtų, toji tamsa niekada neužgniauš to vieno vienintelio šviesos taškelio. Juk tik jo ir tereikia. Tokia pat ir mūsų saulė. Ji yra viltis. Ir tikiu, kad šiame pasaulyje užgims tas šiltas vilties spindulėlis, kuris ir pakeis jį į tokį, kuriame bus gera gyventi visiems". Man buvo sunku suvokti, kaip ji gali tuo tikėti. Galbūt ji sirgo psichine liga? Aš jai vardijau krūvą blogybių, o ji tik nusijuokusi man rėžė: "Mielasis, ar nebus taip, kad pats šį pasaulį ir pakeisi?"

Tuomet visiškai nesupratau, ką ji tuo nori pasakyti. O bėgo metai jau. Ėjo treti mano gyvenimo metai ir aš vis dar gyvas. Po to ir ketvirti, ir penkti. Ir aš vis vien gyvas. Ar gali būti taip, kad aš nugalėjau mirtį? Galiausiai tą sugebėjau suvokti - aš palaužiau pačią mirtį, šnairavusią tiesiai man į nugarą. Tuomet prisiminiau savo mamos žodžius ir pasijutau tarsi įsižiebusi žvaigždė absoliučioje tamsoje. Ir jau buvau neužgesinama, nesunaikinama žvaižgdė! Kita vertus, mintys apie blogį šiame pasaulyje niekur nedingo. Kaip dings tokios mintys, kai su tuo susidurdavau vos ne kasdien?

Štai tie banditai nuspręsdavo nežinia kada atvykti rinkti duoklės sakydami "Techninis aptarnavimas ir apsauga". Tai buvo absoliučiai neteisėta. Tik čia tos teisės nebuvo - tik visiškas chaosas, kur viską lėmė stipresniojo jėga. Tuomet savęs klausdavau: "Kodėl žmonės tokie žiaurūs? Kaip tai pakeisti?"

Man sukako dešimt metų. Tai buvo 1010-ųjų metų kovo 14-oji. Nusikaltėliai eilinį kartą atvyko "rinkti mokesčių", tik kažkaip per anksti. Tai galėjo reikšti tik viena - jie ketina mus išžudyti nežinia už ką. Matyt, pasklido gandas, kad išgyvenau ilgiau nei trejus metus ir nusikaltėliai, patarti galingųjų šalių vyriausybių, nusprendė tai išsiaiškinti ir sutvarkyti. Tada mama man pasakė: "Jeigu mane myli kaip mamą, prisiek - kad ir kas benutiktų, nedarysi nieko kvailo ir bėgsi iš čia, kai tik pasitaikys galimybė. Tu privalai likti gyvas!" Kito pasirinkimo neturėjau. Be galo mylėjau savo mamą ir prisiekiau jai tai, ko ji prašė.

Netrukus įsiveržė tie banditai. Šios grupelės vadas tarė mano tėčiui: "Na duokit mums šiek tiek druskos, mėsos, svogūnų ir duonos. Tada galbūt paliksime jus ramybėje". Mes tokių dalykų jau nebeturėjome, nes viską atidavėme jiems praeito reido metu. Tada vadas išsivėpė kaip gyvulys ir tarė: "Tuomet dvėsite lėta ir skausminga mirtimi, šlykštynės".

Pirmiausia jie mus surišo tokia eile: brolis, dvi seserys, kitas brolis, mama, tėtis ir aš. Jie pradėjo nuo pirmojo brolio eilėje. Jam tebuvo vos aštuoneri metai. Nepaisant to, su juo elgėsi nenusakomai žiauriai. Vienas iš tų padugnių priėjo prie jo ir, pakėlęs jo galvą, išbadė jam kairę akį. Vargšelis klykė iš nežmoniško skausmo kaip nesavas. O tie niekšai tik -vengė kaip gyvuliai. Taip troškai jiems visiems perrėžti gerkles už tokį skausmą... Bet nieko negalėjau padaryti. Buvau toks silpnas, bejėgis ir dar surištas. O tų niekšų vadas tik ironiškai pasityčiojo: "Na šitas paršelis žviegia garsiau už visus. Bet kol kas man nuobodu!" Mano tėvai mėgino ištrūkti, bet jie buvo surišti kaip ir aš ir dar užklijuotomis lūpomis.  Dar daugiau, visi mes buvome verčiami žiūrėti, kaip ši barbariška egzekucija vykdoma.

Toliau mano broliui išmušė visus dantis. Ir kitas nusikaltėlis gyvulišku džiaugsmu jam rėžė: "O dabar tu čiulpsi ir mano šventos spermos ragausi, niekše! Tu tik pagalvok, kokį smagumą patirsi!" Brolis buvo verčiamas čiulpti tą šlykštų mėsgalė ir ragauti tą dar bjauresnį skystį, kurį jis buvo priverstas ir nuryti. Po šio pažeminimo broliui išdūrė ir dešinę akį. Patalpą persmelkė dar siaubingesnis klyksmas ir gyvūliškas tų padugnių dar šaižesnis juokas. Bet gyvuliais tu jų net negali vadinti - juk gyvuliai su niekuo taip nesielgia!

Ot kad tik tuo viskas ir būtų pasibaigę... Bet po to mano broliui ėmė daryti skalpą, lupti odą ir visą šį gautą turinį jam bandė sušerti į burną. Dar daugiau, jam badė ausis, ausų būgnelius, degino ugnimi jo lytinius organus... Nagų lupimas, kojų, rankų pirštų narinimas, pjaustymas, liežuvio išrovimas buvo tik smulkmė, palyginus su tuo, kad jam dar leido gyvybingumą palaikančius chemikalus, šitaip pratęsiant mano brolio agoniją. Jis tapo tiek iškankintas, kad iš jo teliko tik trūkčiojantis mėsos gabalas. Jokio žmogiškumo, jokios sielos, nieko... Net jeigu ir jį kas išlaisvintų, jis jau būtų nebe žmogus, o neaišku kas. Dėl to nusikaltėliams jo kankinimas nusibodo ir jį tiesiog galiausiai nušovė.

Dabar ėjo mano seserų eilė. Visų pirma, jos buvo išžagintos kiekvieno iš tų nusikaltėlių. O toliau jos buvo niekinamos, kankinamos lygiai taip pat kaip ir mano brolis. Dar daugiau, tų padugnių vadas sugalvojo ir dar vieną "atrakciją" ir savo gentainiams įsakė: "Atneškit dvi varles ir sugrūskit toms kekšėms jas į tarpkojį". Kaip liepta, taip ir buvo padaryta. Taip pat mano sesėms nupjovė abi krūtis, išpjovė liežuvius ir tik tada tas dvi varles sugrūdo joms į tarpkojį. Nereikia nė sakyti, koks tai baisus vaizdas buvo. O štai jų agonija tik juokino tuos niekšus ir kėlė beribį skausmą man, mano tėvams. Galiausiai, kai nebeliko kaip jas kankinti, jie nušovė abi seses.

Labiausiai "pasisekė" mano broliui po sesių. Jam sugirdė nuodų, nuo kurių jis klykė iš skausmo apie keturias valandas, o po to mirė. Po jo sekė mano mamos eilė. Ją irgi kankino kaip seseris, o galiausiai nušovė. Tik reikšmingas dalykas - ji nė karto nesucypė iš skausmo. Nusikaltėliai susinervino ir mano tėtį tiesiog nušovė. O tuomet sekė mano eilė...

Mane jie atrišo. Vos tik tai įvyko, jiems nespėjus net sureaguoti, aš pabėgau. Daviau priesaiką savo mamai ir ją įvykdžiau, kad ir kaip troškai tuos niekšus pats užmušti ir nukankinti. Kurį laiką jie mane matė, todėl bandė į mane šaudyti, bet nesėkmingai, nepataikė. Galiausiai, kai jau buvo saugu, troškau tik vieno - nusižudyti. Tačiau mamai daviau priesaiką, dėl kurios jai teko paaukoti gyvybę. Todėl sau daviau kitą priesaiką: "Savo šeimos atminimu ir savo gyvybe prisiekiu, kad šitai pasaulyje aš pakeisiu arba mirsiu jį bekeisdamas! Visą blogį aš tiesiog nužudysiu, su šaknimis išrausiu. Padarysiu viską, kad žmogus šiame pasaulyje daugiau nekentėtų!". Nė nenumanau, iš kur aš radau jėgų tokius žodžius ištraukti tuomet. Bet jeigu jau tariau, privalau tą įvykdyti arba mirti mėgindamas...

tadasas99

 itraukianti rasliava, tik kulminacija pasirinkta lengviausia ir geriausiai zinoma, bet mano nuomone klaidinga.
t.y. "super genijaus" sumanymas pries blogi kovoti blogiu, siandien jau zinome kad tai bloga mintis, o genijus gyvensiantis po 1500m tikrai turetu tureti kitokiu minciu

illuminati

#2
rugpjūčio 14, 2015, 21:02:41 Redagavimas: rugpjūčio 14, 2015, 22:39:09 by illuminati
suzavejo ir nustebino. turiu omeni, jog pats jau ilga laika  masciau parasyt ir ikelt postapokaliptini apsakyma su sarkastiskom ir sadistiskom scenom, cinisku veikeju tikru antagonistu, visiem iprastu pagrindiniu personazu priespriesa. bet kazkaip bijojau, kad galiu but nesuprastas arba suprastas ne taip, del patiries rasyme trukumo ir siaip.
o susiskaite puikiai, tik pabaiga dar reikalauja pabaigos(tesinio) :)

Bla

Tęsiu "tai" toliau... :D

Po mano šeimos nužudymo klaidžiojau po kraštą ir vis labiau ir labiau įsitikindavau žmonių žiaurumu, nes itin dažnai regėjau tuos dalykus, su kuriais susidūriau aš ir mano išžudyta šeima. Tiek daug to mačiau, kad paprasčiausiai tapau apatiškas tam. Dabar atrodo keista, kad tuomet tapau apatiškas tam, kas įvarytų bet kokiam žmogui didžiausią siaubą. O štai manęs tokie reiškiniai nei kiek neveikė, nors man tebuvo tik dešimt metų. Buvau tikras jaunuolis tuo metu.

Kita vertus, matydamas tą patį per tą patį, turėjau rasti bent šiokios tokios veiklos. Ir radau. Mano tikslas buvo ieškoti literatūros iš senosios žmonijos, t.y. iš Žmonijos Respublikos laikų. Toje literatūroje aš mačiau itin daug optimizmo, vilties, tikėjimo žmogaus galia ir gebėjimu pakilti iš pelenų. Net keista, kaip tie žmonės galėjo tikėti tokiomis utopinėmis nesąmonėmis (o, pasirodo, tame tikėjime didžiausią vaidmenį vaidina logika, o ne kažkokie sunkiai apibrėžiami sentimentai, kas dar keisčiau man pasirodė).

Nepaisant to, šalis, kurioje gimiau ir klaidžiojau, man buvo keistai artima. Čia dauguma žmonių įkūnijo tas svajones ir viltis, kurias man kadaise perteikė mano mama. O dar labiau pasisekė, kai radau šias knygas - "Literatūros pagrindai", "Matematikos pagrindai" ir "Ekonomikos pagrindai". Šios trys knygos buvo tos mitinės šalies švietimo sistemos pergalė prieš tamsą. Kaip ta šalis sugebėjo dviem paprastais žodžiais aprašyti pavadinimus tokioms sudėtingoms knygoms? Man tai atrodė nesuvokiama iki to momento, kai visas tas tris knygas perskaičiau. Jas perskaitęs, suvokiau žmogaus proto didybę ir šlovę prieš bet kokią įmanomą tamsą.

Tokia žmogaus stipri mintis, galia prieš tamsą. Tuo metu tai turėjo būti kažkas tobulo. O dabar? Tai tiesiog bevertė informacija, kuri kažkodėl mane pajėgė įkvėpti didiems tikslams suformuoti. O dar daugiau, mane tiesiog drebėte drebino šios knygos - "Konstitucija" ir "Žmonijos istorija". Tiesiog mane stebino tai, kad šioje knygoje aprašyti dalykai buvo aprašyti paprastai, suprantamai bet kam. Tai buvo kažkokie veikalai, aprašantys žmonijos istoriją ir jos teisinę sistemą. Vien ko vertas Konstitucijoje paminėtas šis straipsnis: "Žmonijos Respublika yra nepriklausoma demokratinė respublika". Nejaugi kadaise mes buvome nepriklausomi, rėmėmės demokratija? Tai kur visa tai dingo? Kas tai sunaikino, tokią žmonių rasės pasiektą didybę teisinėje sistemoje?

Tikrai buvome tokie kadaise? Bet kodėl tuomet dabar nesame tokie? Nejaugi nieko negalima dėl to padaryti? O dar daugiau, mane privertė ašaroti šie straipsniai, minėti knygoje: "Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimintinės", "Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas". Tokios vertybės, apie kurias aš sužinojau iš tėvų pasakų, man sekamų prieš miegą, forma, dabar neegzistuoja. O kažkada jos buvo ginamos įstatymo. Nejaugi tai galėjo būti įmanoma? Net jeigu ir taip, kaip tokia visuomenė galėjo žlugti? Juk kiekvienas tokios šalies pilietis mieliau gyvybę turėtų paaukoti negu leisti žlugti tokiai megarasei!

O pats įspūdingiausias straipsnis man pasirodė šis: "Absoliučiai kiekvienas Žmonijos Respublikos pilietis turi teisę į nemokamą sveikatos apsaugą, taip pat nemokamą visų valstybės patvirtintų rūšių švietimą bei galiausiai į visas būtinas gėrybes, užtikrinančias orų žmogaus išgyvenimą". Tiesiog neįtikėtinai nuostabi visuomenė tai turėjo būti. O dabar tai nebent visiškai prasigėrusių valkatų sapaliojimai tėra.

O kita knyga - "Žmonijos istorija" - aprašė laikus nuo pat Senosios Žemės. Tačiau viršelis buvo kraupus. Jame buvo pavaizduota kruvinas kalavijas, simbolizavęs kryžiaus karus, tuomet pirmieji šautuvai, patrankos, vėliau dar labiau modernėjantys ginklai, o galiausiai atominė bomba ir kosminės raketos... Jokio džiaugsmo... Vien tik kraujas, destrukcija... O štai anotacija tą tik patvirtino: "Visa žmonių civilizacijos istorija buvo vien karai, neteisybė, brutalumas, žiaurumas. Manoma, jog susumavus visos taikos metus, žmonija išties galėjo mėgautis taika tik vos 314 metų. Tačiau tik sumuojant. O realybėje nuolat buvo įtampa, po kurios kildavo vis naujas karas, nusinešantis vis daugiau žmonių gyvybių. Sunku suvokti, kokia tai baisybė buvo, bet faktiškai vyko net keturi pasauliniai karai. Per pirmąjį buvo panaudoti cheminiai ginklai, sukurti tankai, o per antrąjį buvo naikinamos ištisos etninės grupės, naudojami dar siaubingesni ginklai, iš kurių vienas iš jų - branduolinis ginklas - išžudė šimtus tūkstančių civilių už nieką vien per Antrąjį pasaulinį karą. Toliau sekė Trečiasis pasaulinis karas, virtęs tikrų tikriausia branduoline katastrofa visoje Saulės sistemoje. O galiausiai Ketvirtasis pasaulinis karas, kuris lėmė žmonijos apsigyvenimą Naujojoje Žemėje. Manoma, kad Senoji Žemė dėl Ketvirtojo pasaulinio karo jau yra susprogdinta ir ten neliko gyvo nei vieno žmogaus. Tad štai tokią žmonijos istoriją mes turime. Vien kraujo, žudymo, nesuvokiamo siaubo. Jokios šviesos, o vien tik siaubas... O štai mes gavome naują galimybę pasitaisyti, suvokti savo praeities klaidas ir sukurti taiką žmonijoje. Deja, šia galimybe mes nepasinaudojome, o tik sukūrėme dar brutalesnius ginklus dėl planetos, kurioje gyvename, dydžio. Apskritai tariant, žmogus yra be galo protinga būtybė. Tačiau kartu ir neracionali. Nuo pat pirmųjų atominių sprogimų žmogus suprato einąs savidestrukcijos keliu, tačiau žmogaus godumas, brutalumas, nesupratingumas ėmė viršų".

Neneigsiu - tą knygą skaičiau it siaubo romaną drebančiomis rankomis. O kaip galima tą kitaip vertinti? Tų laikų politikams ar šiaips svarbiems žmonėms visiškai nerūpėjo žmogaus gyvybė. Jiems žmogus tebuvo tik sraigtelis visoje šioje brutalioje mėsmalėje. Įdomu, ką rašydavo tų laikų rašytojai apie šias baisybes. Tiesiog įdomu žinoti, kaip jie matė Pirmojo, Antrojo, Trečiojo ir Ketvirtojo pasaulinių karų baisybes. Nejaugi jokiam žmogui tuo metu nebuvo kraupu stebėti pernelyg susireikšminusių valstybių politiką, o galiausiai niekuo dėtų žmonių kančias?

Kaip tai galima suvokti? Juk tai buvo tiesiog žmonių genocidas ir nieko daugiau! Štai kaip paaiškinti Sovietų Sąjungos elgesį "na ūra" principu, kai buvo siunčiami dešimtys milijonų jaunų vyrų, net gerai nesuvokiančių, kaip tinkamai laikyti ginklą, į mūšio lauką? O po to ištisų tautų trėmimą į Sibiro ledynus dvėsti iš šalčio, iš bado... Arba už ką nacistinė Vokietija išmarino milijonus niekuo dėtų žmonių vien todėl, kad jie buvo "ne arijų rasės atstovai"? Juk žmonės yra absoliučiai visi lygūs!

Juo labiau, į šias baisybes niekas nereagavo. Absoliučiai niekas. Todėl galiausiai žmonija ir žlugo Senojoje Žemėje. Paskutinė žinutė, kurią išgirdo Naujoji Žemė iš Senosios Žemės, buvo ši: "2426-ųjų metų liepos ketvirtąją po itint didžiulių pastangų apsiginti ir apginti žmoniją žlugo Jungtinės Amerikos Valstijos". Kuo svarbios buvo JAV, sunku pasakyti. Žinoma tik tiek, kad JAV buvo galingiausia valstybė Senojoje Žemėje, nesugebėjusi užtikrinti vienybės ir tvarkos...

Skaitytojui turbūt įdomu, kaip sugebėjau išgyventi visus šiuos metus. Ogi visai paprastai. Pasirodo, žmonės šalyje, kurioje žmogus neegzistuoja, mane kartais maitino. O daug dažniau tekdavo man apvogti nusikaltėlių sandėlius, kad turėčiau pakankamai maisto ir taip išgyvenčiau. Nusikaltėliai tokių smulkmių nepastebėdavo, tad ilgą laiką tiesiog gyvenau kaip klajojantis maisto vagis.

Ir štai šitaip aš gyvenau iki keturoliokos metų. Iki to momento, kai nutiko daug nepaprastų dalykų. Pirmiausia nei iš šio, nei iš to mane užpuolė kažkoks nusikaltėlis (vėliau sužinojau, kad jis buvo Amerikos boksininkas ir dar pasaulio čempionas, mėgęs čia užklysti per atostogas "padaužyti snukių" dėl pramogos). Aš jam atrodžiau kaip eilinis valkata, ne žmogus, todėl mane jam buvo galima žudyti. Ir jis mane ėmė daužyti. Mėginau gintis aš, tačiau nei reakcijos, nei jėgos neturėjau, kad galėčiau apsiginti prieš tokį žvėrį kaip jis. Todėl jis greitai mane parbloškė ant žemės ir ėmė mane spardyti kaip šunį, tyčiotis iš manęs: "Na ką, vaike, pasitaikei netinkamu metu man po kojomis, todėl tu tiesiog mirsi, šunie". Man iš nosies, iš tarpuakio srūvo kraujas, jaučiau sūrios geležies skonį savo burnoje. Jaučiau, kad negaliu nė trupučio pajudėti. Tačiau tuo pat metu manyje degė begalinis troškimas jį nužudyti už nepagrįstai sukeltą kančią.

Nesuvokiu, kas įvyko tuo metu, bet staiga manyje atsirado beribė jėga. Ėmiau keltis, o galiausiai atsistojau. Jis mane vėl parbloškė, bet atsistojau vis vien. Ir taip daugybę kartų jis mane parbloškė, kol galiausiai suvokiau, kad fiziškai man neįmanoma atistoti, nes mano visi kaulai buvo sumalti iki smulkių dalelių. Tačiau kodėl aš vis dar stoviu? Kas aš esu? Tuomet nesupratau kaip, bet ėmiau jausti tokią jėgą. Jaučiau, kad galiu nugalėti bet ką, pakelti ištisus kalnus. Tiesiog vis labiau ir labiau degiau jėga, galia, troškimu nugalėti šį niekingą pasaulį ir jį pakeisti!

Aš pakilau... O tas boksininkas ėmė mane vėl dar galingiau pulti. Tačiau aš jo smūgį sulaikiau kaip ir šimtus jo kitų smūgių. Kas aš esu? Kaip tą sugebu? Juk nuo tokios krušos jis turėjo man galvą ištaškyti! O aš tiesiog sulaikiau jo kiekvieną brutalų smūgį. Galiausiai pajutau - turiu smūgiuoti atgal sutelkęs visas jėgas. Ir aš smūgiavau, klykdamas lyg žudomas. Mano smūgis buvo taiklus (pasirodo, nė dalelė sekundės nebuvo praėję nuo to), kuris jo galvą ištaškė į gabalus it patrankos sviedinys. Ir galiausiai, pats nesuvokdamas kodėl, smogiau dar kartą. Ir štai kitas smūgis jį pavertė pelenų krūva.

O aš likau stovėti kaip ir žmonės, matę šią kovą. Buvau nustebęs tiesiog. Iš kur gi manyje tokia didelė nesuvokiama jėga? Juk tikrai negalėjau būti toks stiprus. Tai kodėl aš toks buvau?! Galbūt kažkokią paslaptingą energiją pritaikiau? Bet tuomet kokią? Kol aš apie tai mąsčiau, į mane įsmigo kažkas aštraus. Nejaučiau jokio skausmo, tačiau staiga parkritau ir užmigau...

Creative

Laukiam tęsinio

Supera

Gerai varai :) tik yra nemažai stiliaus klaidų, bet overall super :)

Bla

Na tokiems dalykams, kai stengiamasi rašyti kažką iš širdies, reikia laiko... Bet kuriuo atveju atsiprašau už laukimą. :)

Nežinau, kiek laiko pragulėjau, bet atsibudau kažkokioje visiškai neaiškioje vietoje. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo kažkieno darbo kambarys, o iš kito - biblioteka. Tiesiog pirmą kartą gyvenime vienoje vietoje mačiau tiek daug knygų. Kompiuterių taip pat. Iki šiol nesu matęs jokio kompiuterio gyvai, o tik skaičiau apie juos. Buvo sakoma, kad Senojoje Žemėje žmonės sugebėjo sukurti netgi mąstančias mašinas, gebėjusias pralenkti patį žmogų visomis kognityvinėmis savybėmis. Dar daugiau, čia buvo kėdės, stalai iš tikro medžio, kas rodo kažkieno sugebėjimą parinkti tinkamą interjero dizainą.

Po valandžiukės į kambarį atėjo kažkoks žmogus. Jis man nusišypsojo, paklausė, kaip jaučiuosi, pasisveikino ir prisistatė: "Sveikas. Kaip jautiesi? Tikiuosi, nesužalojome tavęs pernelyg stipriai? Na bet jei gyvas esi ir esi čia, reiškia, viskas kol kas vyksta pagal planą. Tad nurimk. O jeigu jautiesi pavargęs, tai nekankink savęs ir gulėk toliau. Čia tau niekas negresia". Toks šiltas priėmimas iš žmogaus. Niekada gyvenime nebuvau taip priimtas. O šis žmogus, manęs net nepažinodamas, ėmė ir priėmė tiesiog... "Ką gi, mano prisistatymas tave gali ir nustebinti. Visų pirma, mano vardas yra Hilbertas, man yra 512 metų. Kaip tiek gyvename, sužinosi kiek vėliau. Bet turbūt tave labiausiai domina, kur išvis atsidūrei. Tai atsakydamas tave dar labiau nustebinsiu. Tu esi Žmonijos Respublikos pogrindyje 150 kilometrų gylyje. Galiausiai šiam pogrindžiui pats ir vadovauju. O dabar mielai išklausysiu tavo klausimus. Klausk, ko tik nori. Bet nepersistenk, nes vaistai dar yra tavo organizme ir susinervinimas, susijaudinimas gali tau pakenkti".

Aš buvau susitingęs nuo tų vaistų ir nustebimo. Žmonijos Respublika? Juk Amerikos ir Rusijos žudymo mašinos ją nušlavė! Arba aš sapnuoju, arba kažko nežinau. "Taip, nežinai. Ir ne šiaip kažko, o labai daug", - savo mintyse išgirdau šiuos žodžius. Kas čia dabar? Mano mintys skaitomos? Bet kaip tai įmanoma? "Nieko nebesuprantu... Juk Žmonijos Respubika buvo sunaikinta. Tad ką tu man čia sakai?!", - aš klausiau nustebęs. "Taip, Žmonijos Respublika išties žlugo. Bet ne visai taip kaip atrodo. Vos tik kilo Didysis Naujosios Žemės karas, Žmonijos Respublika buvo nesustabdoma. Ji vienijo ištisas žmonių tautas po viena žmonių rasės vėliava ir jau atrodė, kad tuojau žmonija taps suvienyta, taps galiausiai galinga civilizacija. Bet staiga pasirodė robotai žudikai, kuriuos ir pats regėjau. Tai buvo neįtikėtinas technologinis stebuklas iš Amerikos ir Rusijos pusės. Tačiau šis stebuklas buvo daugiau prakeiksmas visai žmonijai. Tai nubloškė ją šimtmečiais atgal!"

Neįtikėtina. Nejaugi toji Žmonijos Respublika turėjo tokius aukštus tikslus išsikėlusi? "Taip, mes buvo išsikėlę išgelbėti žmoniją nuo pražūties, nes matėme, kur tai veda - tik į daug didesnes kančias. Jau geriau laiminga diktatūra negu supuvusi demokratija. Tačiau mes pažengėme netgi toliau nei tai. Mes nieko nevertėme mums vergauti. Mes visus tiesiog siekėme priversti paklusti laisvai žmogaus valiai. Argi tai yra nuodėme? Galbūt. Bet aš jau geriau degčiau pragare negu, matydamas beribį žmogaus potencialą, nieko nedaryčiau! Ir panašiai mąstė Žmonijos Respublikos išrinkti valdžios atstovai. Jie tikrai nuoširdžiai tikėjo, kad žmonija gali būti išgelbėta, apsaugota nuo žlugimo ir tapti galiausiai nesustabdoma megarase, galinčia valdyti pačią Visatą. Tačiau tie robotai... Visą šią svajonę tiesiog sudegino. Nors ir numatėme tokią galimybę, sukūrėme šį pogrindį dar prieš karą, tačiau mums tepavyko išgelbėti vos 510 tūkstančių žmonių, kai tuo tarpu šimtai milijonų žmonių mirė beprasmėse kančiose. Štai tokia buvo šio pogrindžio kaina. Ir mes, siekdami tai atpirkti, vykdėme daugybę mokslo tyrimų ir tylomis siekėme Žmonijos Respublikos atkūrimo".

Tai bent. Lyg ir jaučiu to žmogaus patirtį. Akivaizdu, kad visa tai jis pats patyrė, nes iš kur gali būti toks prisirišimas prie mitais apipintos Žmonijos Respublikos? "Galų gale, po daugybės tyrimų, atradimų mes pasiekėme be galo daug. Dabar mūsų technologinis lygis likusį pasaulį lenkia maždaug 350 metų. Atrodytų, galėtume tai pakeisti jau dabar, bet mūsų tiesiog per mažai. Mūsų vos milijonai, kai kitų yra šimtai milijardų. Bet mes savo pasiekimais atradome ir dar kai ką. Mes radome, kaip žmogaus galimybes pakeisti, padidinti iki nesuvokiamų aukštumų, t.y. jį pervesti į naują evoliucijos pakopą. Tikiu, kad tai yra prieš gamtą, bet kodėl to nepabandžius? Ar gamta davė pakankamai išminties žmogui, kad jis sugebėtų išlikti? Visiškai nedavė, todėl tą išmintį sukūrėme mes. Taip pat atradome "gyvybinės energijos" sąvoką, išmokome ją pamatuoti. Ir žinai ką? Tavo gyvybinė galia yra nesuvokiamai didelė. Išmatavome ją esant 150000 EV. Joks žmogus per visą istoriją tokios didelės galios nėra turėjęs. O štai tu, nupiepęs snarglys, turi tokią galią, kuria galėtum triuškinti ištisas armijas! Bet kas, jeigu mes tavo galimybes dar labiau išplėstume, pakoregavę tavo kūną ir suteikdami galimybę daug aiškiau suvokti viską aplinkui? Ar bent įsivaizduoji, kuo tada taptum? Taptum nenugalimas, galėtum pasaulį pakeisti kaip tik nori. O tu to trokšti be galo, matau tavose akyse tai. Ir dabar turi galimybę tai padaryti, bet reikia tavo sutikimo. Mes turėtume tau atlikti ištisą operacijų rinkinį, trunkantį tris paras. Netgi su 5% rizika, kad tu neišgyventum. Tačiau, jeigu viskas pavyktų, taptum tokiu žmogumi, apie kokį niekada net nesvajojai. Ir ne tik tu, bet ir visa žmonija, galbūt netgi ir visa Visata. Kas žino, galbūt gimtų nauja evoliucinė pakopa, kurią hipotetiškai pavadinome Homo Sapiens Perfectus. O tu pavykimo atveju galėtum viską. Skaitytum kitų žmonių mintis, viską suvoktum, galėtum su daugybe žmonių bendrauti mintimis vienu metu. Ką jau čia! Tu galėtum ištisas planetas naikinti, o dar labiau patobulėjęs - jas kurti, kurti ištisas žvaigždžių sistemas ar net galaktikas. Negi nei kiek tavęs galia nevilioja? Tu galėtum tapti tarsi dievu!". Aš nedvejodamas sutikau su jo siūlymu. Nors ir nesupratau visiškai, ką tai reiškia, bet mačiau, kad, jeigu nieko nedarysiu, tai niekur toliau nepažengsiu.

Man kitą dieną ėmė vykdyti operacijų rinkinius. Ir tai išties tęsėsi tris paras. Po operacijų atsibudęs jaučiausi itin keistai. Mane kurį laiką itin stipriai pykino, bet po to savijauta tapo tiesiog tobula. Viskas man tapo aišku, savaime suprantama, jaučiausi be galo galingas ir jaučiau, kad neturiu jokių savo galimybių ribų. Niekada nesu taip jautęsis. Kas man nutiko? Ką jie man padarė? Tuojau atsikėliau. O vienas iš gydytojų, tą pamatęs, man sakė: "Numanau, kaip jautiesi, bet neskubėk. Pirma turi priprasti prie šių naujovių. Todėl pirmiausia pajudėk iš lėto. Tai yra, judink rankas, kojas, bet nepersistenk. Turi įsijausti į savo naujas galimybes. Kai bent šiek tiek apsiprasi, eisime į treniruočių centrą, kur ir pamatysime, ką išties sugebi".

Mes nuėjome į treniruočių centrą. Ir pirmas pratimas buvo atsispaudimai. Man buvo liepta daryti tiek taisyklingų atsispaudimų kiek sugebu visu greičiu. Taip padariau 10, 20, 100, 1000, 10000 atsispaudimų ir nejaučiau jokio nuovargio. Tuomet mane sustabdė: "Gerai, viskas aišku. Sustok. Dabar bus kitas pratimas - svarmenų kilnojimas". Ir taip mane nuvedė prie svarmenų - be jokių problemų pajėgiau iškelti šimtus tonų. Po to bėgiojau neįtikėtinais greičiais, nušokau itin tolimus atstumus. Pats nesuvokiau, iš kur tokia beprotiškai didelė galia manyje atsirado. Ką jie tiksliai man padarė?

"Nieko ypatingo tau nepadarėme iš tiesų - tiesiog tavo kūno materiją pakeitėme teramaterija, išvalėme taviškį kūną nuo toksinų ir šitaip tu sugebėjai išreikšti savo gyvybinę energiją gerokai didesniu potencialu. Bet tai, ką tu dabar parodei, yra dar maža. Ar žinojai, kad tu dabar galėtum bėgti greičiau už šviesą? Kaip, paklausi? Žinoma, kad, naudodamasis atrama ir šios planetos gravitacija, tu to nepasieksi. Bet turi tokį kiekį gyvybinės energijos, kad tu gali ją koncentruoti, valdyti taip, kad padarytum nesuvokiamus paprastam žmogui dalykus. Ties tuo tave kurį laiką ir reikės treniruoti", - matydamas mano galimybes, įsiterpė Hilbertas.

Tuomet Hilbertas tiesiogiai ėmė vykdyti mano testavimą. Jis man liepė susitelkti į save, pajausti savo energiją ir šitaip ją iškelti iki maksimumo. Ir po šio pratimo jis pats tapo nustebęs. "Tavo galia viršija 47 mln. EV! Tai neįmanoma. Net pagal optimistiškiausias prognozes mes tikėjomės, kad pasieksi kažką iki 3 mln. EV. O čia ištisi 47 mln. EV. Tai reiškia, kad esi daug kartų galingesnis. Ką gi, mūsų operacija pavyko daug geriau nei tikėjomės. Kas tu esi? Atsakyk nuoširdžiai".

Aš gerokai pagalvojau ir jiems atsakiau: "Aš esu žmogus. Esu žmogus, kuris didžiuojasi esąs žmogus. Nepaisant mūsų galių skirtumo, mūsų sielos yra tos pačios, todėl aš esu tik žmogus, kuris didžiuojasi esąs toks". Ir Hilbertas apsidžiaugęs atsakė: "Ką gi, mūsų operacija visiškai pavyko! Pagaliau gimė Homo Sapiens Perfectus, kuris galbūt pajėgs šį pasaulį pakeisti, pagerinti ir paversti jį į tokį, koks tas pasaulis ir turėtų iš tiesų būti! Tačiau iki to momento mes tau padėsime šią galią padidinti dar labiau ir tapti dar galingesniam nei esi dabar. O kai toks tapsi, tuomet imsimės šio pasaulio keitimo."

Prasidėjo mano mokslai Žmonijos Respublikos pogrindyje. Jame absoliučiai visas sukauptas žinias išmokau, perpratau vos per mėnesį. Su tokio lygio žiniomis galima be vargo keliauti kosmose, statyti didingiausius architektūrinius statinius, visuomenės gyvenimą tiesiog paversti tobulą. Tačiau net ir tokiame moksle mačiau spragų. Ir šias savo naujas galimybes panaudojau tam, kad visas spragas, kurias mačiau, mes išspręstume. Toliau vyko ir mano treniruotės, per kurias išmokau be galo nuostabių gyvybinės energijos taikymo galimybių: svaidyti deginančius, žudančius energijos kamuolius, gydyti, panaudoti negyvų objektų energiją savoms reikmėms ir dar itin daug visko.

Nepaisant mano įgytų galimybių, treniruotės buvo be galo sunkios. Mano mokytojai, matydami, ką sugebu, skirdavo man pačias sunkiausias užduotis, už ką jiems esu dėkingas. Šitai man padėjo mano energijos lygį pakelti net iki 100 mln. EV. Ir štai šitai pasiekiau vos per dvejus metus. Taip pat per tuos metus suformulavau savo politinę programą, kurią taikysiu, laisvindamas žmoniją nuo blogio.

Kokia gi buvo mano politinė programa? Visų pirma, aš išlaisvinsiu žmones, esančius senosios Žmonijos Respublikos teritorijoje, kurioje pats gimiau. Toliau joje sugrąžinsiu teisinę sistemą - Konstituciją, Administracinį Kodeksą, Auklėjamąjį Kodeksą (aš nusprendžiau, kad Baudžiamasis Kodeksas yra per žiauru ir pernelyg brutalu siekiant keisti pasaulį ir vienyti žmoniją, todėl sieksiu remtis daug aukštesniu lygiu empatijos, supratimu). Taip pat parašiau ir kitų teisinių dokumentų, kurių dar nėra buvę per visą žmonijos istoriją: "Švietimo metodų įstatymas" ir "Būtiniausių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo įstatymas". Pirmasis dokumentas užtikrins absoliučiai nemokamą kokybišką bei nuolat tobulėjančią švietimo sistemą visai žmonijai. Tiesiog pastebėjau, kad žmonės dažniausiai itin greitai praranda motyvaciją mokydamiesi, neturi tobulos atminties. Kad tai išspręsčiau, pirmiausia įtvirtinau, kad žmogus turi būti išmokytas mokytis, valdyti savo atmintį. O kitas dokumentas bus išplėsta versija "Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", kas šią deklaraciją iš esmės pavers tokiu įstatymu, kuris privalės būti vykdomas. Sugrąžinęs teisinę sistemą, aš imsiuosi kurti galingos valstybės. Tai nebebus Žmonijos Respublika. Tai bus Didžioji Žmonijos Respublika pirmiausia, kuri galiausiai virs pačia galingiausia civilizacija per visą istoriją.

Kai šias mintis nusakiau Žmonijos Respublikos pogrindyje, jie mane gan mandagiai išjuokė. Tačiau jiems aš atšoviau: "O ką jūs siūlote? Daryti tą patį, ką žmonės darė praeityje? Negi iki dabar dar nesupratote žmogaus prigimties? Žmogus yra impulsyvus, godus, žiaurus padaras, turintis daug iracionalių troškimų. Kodėl mes turime keisti žmogaus prigimtį? Manau, kad taip daryti yra absoliuti klaida ir vietoje keitimo turime išaukštinti žmogaus prigimtį, parodyti, koks jis nuodėmingas, bet kartu ir yra tobulas. Tada žmogus supras savo gerumą, šilumą, tobulumą ir to sieks bet kokia kaina. O mano siūlomas variantas - sukurti Didžiąją Žmonijos Respubliką - tą ir siūlo. Mes neturime žemintis niekam, neturime netgi sau žemintis. Mes privalome sukurti tokią civilizaciją, kokios nėra matęs niekas - net pats Dievas, jeigu toks yra! Tokiu būdu mes įvykdysime savo misiją, gyvensime per amžių amžius, būsime laimingi, kitus suprasime, sukursime amžiną taiką, gėrį, tvarką visoje Visatoje ir už jos ribų". Šiais žodžiais užhipnotizavau visus klausančiuosius (bet, nors ir būdamas toks galingas, tuo pats be galo tikėjau, net nesuprasdamas kodėl šiuo metu...).

Tad, paprastai tariant, naujojoje šalyje bus vykdoma štai kas: kelių tiesimas, mokyklų, universitetų statymas, žmonijos pasitikėjimo savimi atkūrimas ir, galiausiai, žmonių rasės suvienijimas po viena vienintele vėliava. Man nerūpi, kas dėl to priešinsis. Juk aiškiai matau, kad vienybė yra daug stipresnė jėga negu susiskaldymas. Todėl vienybės pasieksiu bet kokia kaina.

Man buvo jau šešiolika metų, kai baigiau savo mokslus pogrindyje. Dabar man reikėjo skirti bent dvejus metus studijuojant geriausiuose Naujosios Žemės universitetuose, kad geriau suprasčiau, kaip mąsto šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys paviršiuje, ir galbūt rasčiau kokių nors įdomių bei vertingų idėjų, kurias galėčiau pritaikyti kurdamas naują valstybę. Galiu pasakyti, kad studijos tikrai neprailgo - studijavau politologiją, retoriką, menus (dailė, muzika ir t.t.), mediciną, informacines technologijas, architektūrą, mąstymo modelius, ekonomiką, vadybą, verslą, teisę, logiką, matematiką, fiziką, chemiją, biologiją... Išmokau viso to geriau nei bet kurie to meto mokslininkai. Baigiau visas studijas eksternu, daug greičiau nei visi kiti, įgijau krūvą daktaro laipsnių. Tai buvo nuostaba pasauliui, buvau vadinamas genijumi ir man vien dėl to buvo skiriamos ištisos stipendijos, kad tik likčiau dirbti Amerikoje (šalyje, kurioje ir studijavau). O kaip neskirs, kai viską baigiau ne tik eksternu, bet ir aukščiausiais įvertinimais ir su krūva pagyrimų? Bet aš atsisakiau, nes turėjau gerokai didesnį tikslą - sukurti naują valstybę ir galiausiai suvienyti žmoniją.

Bla

ą, tai jūs galėjote susieti A ir B tik per dar vieną sąvoką - "transcendentaliai universalu" -, kas iš esmės yra bet kokios sąvokos siejimo sąvoka. Šitaip sukūrėte A ir B susietąją sistemą ir ją aprašė "A yra transcendentaliai universalu B". Iš to jūs galite kurti transloginius teiginius, kuriuose vienetinės sąvokos būtų susietos. Kita vertus, šitai nežymi jokio sąryšio, todėl mes negalime rašyti vienodų elementų". Ketinau ir daugiau aiškinti, bet dėstytojas mane sustabdė: "Neblogai atsakei, tačiau praleidai daugybę esminių momentų. Pamėginsiu tai paaiškinti gerokai paprasčiau, lygindamas savo sistemą su klasikine logika. Taip jau yra, kad logika iš esmės remiasi tik vienu elementu: A yra tapatu A. Tai išties akivaizdu ir paprasta, bet paslepia itin daug svarbių dalykų. Visų pirma, iš to seka vos dvi konstantos - teisingumas ir klaidingumas, nes tapatumas savaime jau yra tokia sąvoka, kuri žymi tik tai, kad arba tapatumas yra, arba jo nėra. Deja, tai nėra visiškai teisinga. Pavyzdžiui, kvantinėse sistemose neretai praktiškai stebime ir teisingumo bei klaidingumo sankirtą. Tačiau klasikinėje logikoje tokia sankirta yra tik klaidingumas. Tačiau taip nėra, nes tokiu supaprastinimu mes prarandame didžiulį kiekį informacijos. Juo labiau, praktiškai tai akivaizdžiai yra kitaip. Štai mes naudojamės kvantinėmis technologijomis ir jas laikome tikrai ne klaidingomis. Kita vertus, mes įvedame į logiką tam tikrų apribojimų, modelių, kurie padeda tą informaciją išsaugoti ir pritaikyti. Tačiau mes niekaip nesugebame paimti visos norimos informacijos, dėl ko esame priversti remtis aukštesnio lygmens disciplinomis, tokiomis kaip matematika, tikimybių teorija, ir atsisakyti žmogaus protui savaime priimto determinizmo. O štai savo disciplina aš noriu sugrąžinti visišką determinizmą, t.y. galimybę prognozuoti tiksliai ir be jokios paklaidos. Tiesiog turime tokią problemą, kad mikropasaulis tarsi nepaiso logikos, esamų gamtos dėsnių. Bet taip nėra. Pati logika nėra visiškai pilna ir neaprėpia visos nagrinėjamos realybės. O tai reiškia, kad mes nematome tikslios realybės. Tačiau ar galėtume matyti šią realybę absoliučiai tiksliai? Turbūt čia jau atsiranda tam tikra religinė ir filosofinė frikcija, bet aš jums teigiu. Taip, mes galime pasaulį suvokti absoliučiai tiksliai. Ir ne tik. Mes galime su juo daryti ką panorėję. Tačiau, kad įgytume tokią galią, mums reikia daug pažangesnio modelio tą suprasti ir panaudoti savoms reikmėms. Būtent trisdešimt savo darbo metų tam ir skyriau - šiam modeliui kurti. Tokį modelį aš ir sukūriau, o šiame kurse aš pamėginsiu perteikti esmines idėjas. Nemanau, kad dabar iš jūsų kas nors tą perpras, bet ateityje galbūt atsiras kas nors, kas sugebės tai. Tad pradžioje užsiimsiu tik informacijos sklaida".

Vėliau jis pasakojo apie transcendentinę logiką, rašė simbolius ant lentos, pasakojo apie vienetinės sąvokos prasmę. Ir aš likau apakęs. Po truputį ėmiau perprasti jo šią discipliną ir, šiek tiek ją perpratęs, supratau, kad būtent toks mąstymas gali pakeisti žmoniją. Juk jis įgalina mus tapti nenugalimais, nepalaužiamais. Čia nebėra jokių neapibrėžtumų, neužbaigtumų. Viskas yra tikra, paprasta, švaru, praktiškai pritaikoma, tik reikia tą sugebėti perimti. Tiesiog būtent tokio mąstymo modelio mums ir reikia! Nežinau, kiek laiko užtruksiu ties tuo, bet aš visą dabartinį mokslą perrašysiu, taikydamas būtent šį mąstymo modelį.

Mokytis išplėstosios logikos buvo ypač sunku, nepaisant to, kad buvau Homo Sapiens Perfectus. Net stebina. Paprastasis žmogus sugebėjo tokią discipliną sukurti, kurią man, būnant visapusiškai pranašesniam, sunku išmokti. Tačiau aš vis vien sugebėjau perprasti translogiką, o Džošua Planko itin nustebo pamatęs, kad sugebėjau išmokti šios disciplinos, jo manymu, vos per metus (man tai yra labai ilgas laiko tarpas). Jis man pasakė: "Esi pirmasis žmogus, kuris sugebėjo išmokti to. Nuostabu, kad pagaliau gimė žmogus galįs perprasti šį naują mąstymo būdą". O aš jam atsakiau: "Kitos išeities neturėjau. Šis mąstymo būdas man padės transformuoti žmoniją į geresnę, ją paversti be galo galinga civilizacija, kuri gyvuos amžinai. Turbūt pats matote šios civilizacijos žiaurumus dabar. O šitai net ir tokią didžiulę planetą kaip Naujoji Žemė galiausiai pražudytų. O štai ši nauja jūsų sukurta disciplina gali padėti išspręsti šią problemą ir padėti sukurti tokius įspūdingus taikymus, apie kokius žmonija nėra net pasvajojusi per visą savo istoriją. Mes galime išgelbėti ne tik žmoniją, ne tik Naująją Žemę. Mes galime sukurti be galo galingą, nenugalimą, nepalaužiamą, amžiną civilizaciją. Ką jau čia, mes dabar turime galią priartėti prie paties Dievo. Dabar galbūt to nesimato, bet esame labai arti to momento, kai įvyks didžiulis lūžis, pakeisiantis visą žmoniją". Džošua Planko nustebęs klausėsi ir galiausiai man atsakė: "Tiesiog kas tu esi? Jeigu nebūtum taip supratęs mano disciplinos, laikyčiau tave bepročiu. Bet tu esi kažkas daugiau nei paprastas žmogus. Tiesiog pasakyk, kas esi, ko tu nori?" Aš pagalvojau ir aš, sutelkęs visą savo tyrą energiją, pasakiau jam tiesą: "Mane sukūrė tokie puikūs mokslininkai kaip tu esi. Jų dėka aš esu tas, kas esu dabar - Homo Sapiens Perfectus. Tai yra, patys paprastieji žmonės tą padarė, o ne kažkas dieviško. Nuodėmingi padarai, troškę ir matę viltį, išdrįso pakeisti gamtą, sukurdami mane. Ir aš, be galo trokšdamas naujos žmonijos, esu pasiryžęs įgyvendinti visų šių nuostabių žmonių svajones, net jeigu tai man kainuos ir gyvybę. Ko aš noriu? Aš noriu sukurti Didžiąją Žmonijos  Respubliką, galingiausią civilizaciją, kokios nėra regėjusi ne tik žmonija, bet ir visa Visata per savo istoriją. Aš esu tas, kuris sugrąžins žmoniją į šviesą, į tiesą, į laimę, į šlovę, į galią. Šitaip mes statysime daug kartų didingesnius statinius nei mūsų protėviai. Tai aš padėsiu žmonijai sugrįžti į kosmosą, padėsiu viršyti šviesos greitį, užkariauti ištisas galaktikas, o žmonių skaičius bus nesuvokiamai milžiniškas ir niekam vietos netrūks šiame naujame pasaulyje. Taip pat absoliučiai kiekvienas žmogus mėgausis absoliučia laisve, absoliučiu gerumu, supratimu. Nebeliks nei skurdo, nei smurto, nei kraujo, nei netolerancijos. Šitai mes išrausime su šaknimis ir tai atsidurs tik juodžiausiuose istorijos puslapiuose". Džošua Planko akivaizdžiai apakęs buvo ir drebėjo, bet drebėjo ne iš baimės, o iš beribės vilties (matyt, mano energijos poveikis buvo pernelyg stiprus). Ir jis atsakė: "Aš be galo to visada troškau, bet nejaugi tu manai galįs tai pakeisti? Juk niekas per dešimtis tūkstančių metų to nesugebėjo. Tai, ką tu nori padaryti, lenkia didingiausių žmonių protų ir veikėjų įspūdingiausias svajas ir veiksmus. Nejaugi tu išties tą padarysi?" Aš tvirtai atsakiau: "Taip, kito kelio tiesiog nėra".

Baigęs mokslus, grįžau į pogrindį. Tuo metu jau buvau tvirtai apsisprendęs, ką daryti ateityje ir kaip keisti žmoniją. Viską buvau sudėliojęs. Tad Hilbertui uždaviau vėliau paprastą klausimą: "Buvusios Žmonijos Respublikos teritorijoje gyvena 248 milijonai žmonių. Ar mes sugebėsime iš jų paruošti bent du milijonus karių, mokytojų, politikų ir kitų profesionalų, reikalingų lūžiui įvykdyti? Šiuos žmones turime surinkti per metus". Hilbertas atsakė teigiamai ir jau kitą dieną sukėlė visą pogrindį ant kojų ir galiausiai per metus surinko visus reikiamus žmones (grobiant, panašiai kaip ir mane) bei kartu buvo paruošta infrastruktūra vykdyti mokymams. Kita vertus, buvo šiek tiek neramu. Du milijonai - tai beveik procentas visos tos teritorijos gyventojų. Klausimas, ar nenutiks taip, kad kas nors jų pasiges. Greičiausiai, kad ir pasiges, vietoje sklis kalbos, jog vyksta žmonių grobimai, tyrimai su jais ir panašūs dalykai. O kitose planetos šalyse niekas į tai net neatkreips dėmesio, nes tema apie "absoliučiai neutralių žemių" teritoriją yra tarsi tabu. O net jeigu kas nors tuo ir rūpintųsi, vargu, ar rastų, kur tie žmonės dingo, nes pats pogrindis yra labai giliai.

Ėmėme treniruoti tuos du milijonus narsiausių žmonių. Jiems dar reikėjo apsiprasti, kur atsidūrė, bet visi, kurie čia atsidūrė, jau buvo sutikę (nesutikusiems buvo išvalyta atmintis ir šie buvo grąžinti atgal) su visomis sąlygomis ir nuoširdžiai tikėjosi, kad šitokiu būdu sukurs šviesią žmonijos ateitį. Pažvelgęs į juos, mačiau tikrą narsą, ugnį šių žmonių akyse. Pirmą kartą savo gyvenime regėjau milijonus žmonių, pasiryžusių gyvybę paaukoti dėl didesnio tikslo, tokio kaip žmonijos išgelbėjimas. O, būdamas Homo Sapiens Perfectus, turėjau garbės pajausti visų šių žmonių kolektyvinę jėgą. Ir ši jėga buvo kelis kartus didesnė nei mano. Tačiau juos taip ištreniruosime per artimiausius metus, tad ši jėga taps didesnė tūkstančius kartų (atsižvelgiant net į tai, kad ir pats tapsiu stipresnis). Ir Hilbertui aš pasakiau: "Tai bus naujosios žmonijos sėkla. Dabar jau tik nuo mūsų priklauso, ar iš šių naivių ir narsių jaunuolių išaugs amžinasis medis, nustelbsiantis ir nušviesiantis akinančia šviesa visą Visatą. Turbūt dar nesupranti, Hilbertai, kad mes jau esame labai arti tikros galimybės sukurti nuostabiausią visų laikų civilizaciją, tiesiog prikelti žmoniją iš pelenų. Todėl mes dėl jų taip pat privalome viską padaryti. Ir suprantu, kad taip pat jauti baimę. Kodėl?". Hilbertas nustebęs atsakęs: "Kodėl klausi? Juk atsakymą ir taip jau žinai". "Aš noriu tai išgirsti iš tavęs, pasakyk tai savais žodžiais".

Jis atsakė: "Žinoma, kad bijau. Žmonijos Respubliką buvo stengiamasi kurti ištisus šimtmečius ir ji vis tiek žlugo. Kiekviena nauja šalis, nauja revoliucija atrodo tarsi žadanti amžiną ir tobulą ateitį visiems. Todėl nesuprantu, kaip mes galime teigti, kad šie žmonės bus tie, kurie sukurs išties amžiną civilizaciją? Kaip tą gali įrodyti? Aš pats regėjau Žmonijos Respubliką tiek šlovės ir klestėjimo akimirką, kai jau atrodė, kad ši šalis visą pasaulį tuojau suvienys po viena vėliava. Tai nebuvo Roma, kuri pati supuvo iš vidaus. Tai buvo beribės galios ir klestėjimo viršūnė. Ir netgi tai sugebėjo sutraiškyti Amerikos ir Rusijos robotai žudikai. Tad ir manau, jog, kad ir kokią tu galią bepasieksi, visada už tave atsiras galingesnis. Tiesiog Žmonijos Respublika tą dieną, kai regėjau ją degančią, žlugo ir tiek..."

Tarp manęs ir Hilberto įsiplieskė diskusija.
- Tuomet kodėl tu nusprendei kurti Žmonijos Respublikos pogrindį, kodėl rūpinaisi šviesiausių žmonijos protų evakuacija čia?
- Todėl, kad negalėjau pakęsti, kaip žudomi žmonės. Tad ir dariau viską, ką tik įmanoma, kad žūtų kuo mažiau žmonių. Kas čia tau dar neaišku?
- Ar ne? Bet kažkodėl žmones puikiausiai išdifirencijavai pagal jų sugebėjimus, mokslinę, praktinę veiklą, o ne rinkai žmones atsitiktine tvarka. Dar pats padėjai tai šaliai įgyvendinti šį protokolą prieš visus karus. Tad nustok veidmainiškai meluoti ir pripažink tiesą - tu norėjai kažko daugiau, tik tuo metu dar nesupratai ko. O štai dabar prieš tave stovi du milijonai žmonių, kurie sukurs būtent tai, apie ką visi žmonės tyliai svajojo tūkstantmečius, svajoja ir dabar, tik niekam nedrįso apie tai sakyti.
- Na gerai, pripažįstu. Visuomet nuo pat vaikystės troškau naujo pasaulio, tokio, kuriame visa žmonija būtų suvienyta, o žmonės siektų daug didesnių tikslų, o ne spręstų beprasmes buitines problemas, paremtas vadinamu "politkorektiškumu". Kur čia didybė civilizacijoje, kai vietoje to, kad imtų ir statytų ką nors, ima beprasmiškai skaičiuoti, ar galima tai pastatyti. Galinga civilizacija turi skaičiuoti, ko reikia ir kaip pasiekti tą reikiamą resursų kiekį, kad kažką sukurtų. Mane tiesiog vemti verčia žmonių tas ribotumas ir silpnumas, savęs ribojimas. Aš visada norėjau, kad žmogus taptų dievu!
- Pagaliau pasakei, ko norėjau. Aš irgi taip manau. Ir nėra ko nervintis dėl to. Troškimas būti dievu nėra nei nuodėmė, nei silpnaprotiškumo požymis. Tai yra supratimas, kad nenori būti apribotas ir nori visada siekti neįmanomo. Panašų pojūtį pajaučiau dar vaikystėje, kai man buvo prognozuojama ankstyva mirtis. Ir troškau iš to išsilaisvinti bet kokia kaina. Ir man pavyko. Senosios civilizacijos mokslininkai tą buvo išmokę ir man tereikėjo tik jų išmintį perprasti. Toliau pasijutau apribotas, kai susipažinau su Džošua Planko ir jo išplėstąja logika. Iš tiesų, tada mane tas apribojimas tiesiog smaugte smaugė, bet net ir tokioje situacijoje nesileidau pasiduoti ir tiesiog ėjau į priekį. Ir, kai perpratau tą mąstymo metodą, supratau viena - nėra jokio likimo, jokios lemties. Yra tik tai, kaip tu priimi save ir tai, kas yra aplink tave. Jeigu susitaikysi su esama padėtimi, vadinama "realybe", tuomet niekur ir nepažengsi. Tačiau, jeigu tavo tikslas bus transformuoti ar pakeisti realybę, tuomet to ir sieksi ir, tikėtina, tai pasieksi. O jeigu ir nepasieksi, bent jau garbingai mirsi, žinodamas, kad padarei viską, kas buvo įmanoma. Ir, patikėk, tokia mirtis daug geriau negu siekti prisitaikyti ir išgyventi kaip kokiam niekingam kirminui. Todėl didžiuokis tuo, ką padarei. Tavo dėka atsirado šis pogrindis. Galų gale, tavo dėka gimiau aš. Bet tavęs nebūtų jokio Homo Sapiens Perfectus, t.y. dabar atsiradusio vilties spindulio, kuris gali įsižiebti iki atominės liepsnos ir žmoniją pakeisti galutinai.

Bla

Studijuodamas Amerikoje, ėmiau jausti nuobodumą. O kur čia nejausi, kai šičia tik nagrinėja problemas, kurias Žmonijos Respublikos pogrindis jau seniai išsprendė? Tačiau mano šį nusistatymą pakeitė vienas mokslo populiarinimo straipsnis pavadinimu: "Džošua Planko - naujasis Aristotelis, Niutonas ir Einšteinas kartu sudėjus?" Šiame straipsnyje buvo pristatyta nauja disciplina, kuri vadinama išplėstąja logika, transcendentine logika arba tiesiog translogika. Esminis šios disciplinos teiginys buvo: "A yra transcendentaliai universalu B". Net aš, tapęs "Homo Sapiens Perfectus", nesupratau, ką tuo Džošua Planko norėjo pasakyti. Dėl to suradau viską, ką jis buvo publikavęs apie savo kūrinį. Dar daugiau, radau, kaip su juo susitikti. Radau, kad jis organizuoja studentams translogikos kursus, į kuriuos iškart užsirašiau.
Po mėnesio prasidėjo jo kursai. Į pirmą paskaitą susirinko 23 žmonės, kas patį Džošua nustebino: "Tiek daug jūsų susirinko? O jeigu ryt ateis bent vienas iš jūsų, vadinasi, mano kursai sėkmingi". Tuomet jis paklausė apie esminį translogikos teiginį (matyt, norėjo patikrinti, kiek žmonių skaitė jo straipsnius). Niekas nežinojo, išskyrus mane, tad aš kėliau ranką ir pasakiau: "A yra transcendentaliai universalu B". Dėstytojas atsakė: "Gal ir gerai, bet tai nėra aksioma. Todėl reikėtų paaiškinti šio teiginio prasmę. Kokia gi ji?" Tuomet aš vėl pamėginau atsakyti: "Taip, tai išties nėra aksioma. Išplėstojoje logikoje aksiomų išvis nėra. Tačiau joje yra sąvoka - vienetinė sąvoka. Be to, vienetinė neturi nieko bendro su matematika, nes matematika jau yra išvestinis sąvokų ir jų taikymo rinkinys. Jūs savo pirmajame darbe minėjote menamojo egzistencinio vieneto sąvoką, kurią tiesiog pažymėjote A. Tuomet paėmėte kitą egzistencinio vieneto sąvoką ir ją pažymėjote B. Ir, kadangi jūsų disciplinoje yra tik vienetinė sąvok

Hilbertas net verkti ėmė, kai jam tai pasakiau, bet supratau, kad tai buvo džiaugsmo ašaros. Pagaliau jis suprato, kad tai, ką jis nuveikė, buvo prasminga ir verta tų milijonų žmonių aukų. O aš, po daug bemiegių naktų, nuėjau pailsėti. Nusipelniau poilsio, o ir Homo Sapiens Perfectus kartais irgi reikia pailsėti.

Vos užmigęs ėmiau sapnuoti keistą sapną. Regėjau visišką tamsą ir keistus apratus, sklandančius toje tamsoje (turbūt tai buvo kosminiai erdvėlaiviai). Tuomet atsidūriau kažkokioje keistoje aplinkoje. Planetoje, panašioje į Naująją Žemę, tik daug mažesnėje, bet gravitacija tokia pat kaip ir Naujojoje Žemėje. Nejaugi tai..? Yra..? Senoji Žemė? Bet ji man visiškai nepažįstama atrodo, remiantis knygomis, kurias kadaise skaičiau. Tuo metu buvo giedra naktis ir pasižiūrėjau į naktinį dangų ir apskaičiavau, kad atsidūriau praeityje, t.y. prieš 31316 mūsų metų, arba net maždaug prieš 61497 Senosios Žemės metus. Ir štai regėjau ne kažkokią tuščią ir laukinę erdvę, o didingą ir galingą civilizaciją. Ir staiga po akimirkos driogstelėjo sprogimų banga. Ir suradau to sprogimo šaltinį. Tai buvo kažkoks žmogus. Į jį pažvelgęs, aš pajaučiau, kad tai buvau... aš. Kas tai yra? Niekaip nesuprantu. Kaip aš galėjau tada būti ten? Kilus krūvai klausimų, aš atsibudau. Ir net ne lovoje, o karščiui atspariame kambaryje. Prie manęs stovėjo Hilbertas ir jo paklausiau: "Kodėl esu čia?" Jis atsakė: "Tu ėmei stipriai karščiuoti ir, kai tavo temperatūra pasiekė 90 laipsnių pagal Celsijų, mes tave perkėlėme į karščiui atsparų kambarį, kuriame tu įkaitai net iki 1568.75 laipsnių pagal Celsijų. Kas tau nutiko?". Net neįsivaizdavau, kaip jam į tai atsakyti, bet mėginau... Ir, bepradėdamas jam atsakyti, staiga per mane perskrodė dar daugiau vaizdinių ir minčių... Man tai truko kone dešimtis metų, o kai tai baigėsi, aš paklausiau: "Kelinti dabar metai?" Hilbertas, kreivai į mane pažiūrėjęs atsakė: "Daugiausia penkios sekundės praėjo, bet ne daugiau. Nesuprantu, kas tau nutiko".

Na o aš supratau daug daugiau tuo metu... Ir tuomet pasakiau jam: "Nenoriu aš treniruoti jokių žmonių, nenoriu jokios revoliucijos. Tai yra beprasmiška. Žmonija mirusi". Bet Hilbertas, išpūtęs akis, man rėžė: "Ką čia nusišneki? Vakar pats mane tikinai, kad tai turi būti daroma! Kodėl tu to nori atsisakyti? Ką pamatei?!" Bet atsakiau jam, kad jis nieko nesupras, tačiau jis man rėžė: "Tu esi Homo Sapiens Perfectus ir nedrįsk mąstyti taip ribotai! Man nieko net nepasakei ir jau darai skubotas bukagalviškas išvadas. Kai papasakosi viską, tuomet ir žiūrėsime, ar suprasiu, ar ne. Jeigu nori priimti tokį sprendimą, parodyk man - savo kūrėjui - pagarbą ir papasakok viską".

Ką gi, jis turi teisę to reikalauti, nes, jeigu ne jis, to man net nebūtų. Todėl viską papasakojau. Papasakojau, kad mačiau tariamai tolimą žmonijos praeitį, kurioje aš sunaikinau visą civilizaciją, kurioje vienu metu gyveno per 74 milijardus žmonių Senojoje Žemėje. Kai viską papasakojau, man Hilbertas davė kažkokią knygą ir pasakė: "Matyt, reinkarnacijos paradoksas išties egzistuoja. Senojoje Žemėje mokslininkai yra radę daug įdomių dalykų, rodančių, kad žmonija buvo pasiekusi labai aukštą civilizacijos lygį prieš daug tūkstantmečių. Tiesiog visa evoliucijos teorija tobulai veikia iki maždaug dviejų šimtų tūkstančių metų prieš Kristų Senosios Žemės metais, o toliau prasideda kažkokios nesąmonės bei gan sunkiai paaiškinami dalykai. Bet tų įrodymų tiek mažai, kad buvo sudėtinga to meto mokslininkams daryti tikslias išvadas. Tikėtina, kad jie tuo metu daug mokslinių metodų neturėjo, kuriuos turime dabar, tačiau mes to patikrinti negalime, nes mes esame Naujojoje Žemėje. Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu tu tikrai buvai kažkuriame kitame gyvenime ir sunaikinai civilizaciją, matyt, tam buvo rimta priežastis. Kiek matau tave, tavo siela yra be galo tyra ir trokšti socialinio gėrio daug labiau negu asmeninio ir neturiu jokios teisės teigti, kad yra kitaip. Dar daugiau, aš manau, kad, esant tokioms aplinkybėms, jokia gyvybės forma negali būti teisiama pagal tai, kokia ji buvo praeitame gyvenime. Net didžiausias žudikas, kuris buvo toks praeitame gyvenime, nusipelno absoliutaus atleidimo ir galimybės pasikeisti be jokių kančių, atsineštų iš praeito gyvenimo, šiame. Ar kartais ne tokią žmoniją ir nori sukurti? Jeigu taip, tuomet negali pasiduoti ir turi kurti šią civilizaciją. Tiesiog mes jau patys ilgą laiką įtarėme, kad egzistuoja reinkarnacijos paradoksas, dėl kurio žmonės patiria daugiau kančių negu jie nusipelnė. Meluočiau, jeigu teigčiau, jog apie tai aš negalvojau. Būtent dėl šio paradokso aš ir norėjau sukurti tai, kas būtų prieštaringa Visatos dėsniams, ir šitaip įrodyti žmogaus šlovę prieš bet ką. Ir štai man pavyko - buvai sukurtas tu. Todėl didžiuokis tuo, kad gimei iš naujo, ir vykdyk tai, ką turi vykdyti, o ne pasiduok kaip skystas skerdžiamas paršas!".

Mane be galo nustebino jo požiūris apie reinkarnaciją. Tačiau, giliau pagalvojęs, supratau. Net jeigu pati Visata kelia tokį dėsnį, kad gyvybės forma, nusižengusi praeitame gyvenime, turi kentėti šiame, net neatmindama savo prasižengimo, rodo, kad Visata yra buka ir turi būti pakeista. Galbūt kai kas šį dėsnį perkeis į tokį: "Ar galima teisti žmogžudį, kuris nužudo auką, ir po to viską savaime pamiršta negrįžtamai?" Aš manau, kad negalima, nes to žmogaus realybėje šio nusižengimo net nėra. Kita vertus, juk tą veiksmą jis įvykdė vis vien. Tad išeina tam tikras paradoksas, kurį Žmonijos Respublikos pogrindžio mokslininkai ir pavadino "reinkarnacijos paradoksu". Tačiau aš, įvesdamas tam tikrą mediatorių į šį mąstymą, teigiu, kad bet kuriuo atveju bet koks nusikaltimas yra nulemtas išankstinių socialinių poveikių bei joks žmogus negali atsakyti absoliučiai už savo veiksmus. Visa tai apmąstęs, aš Hilbertui pasakiau: "Gerai, tarkime, mes kuriame naują civilizaciją. Tuomet joje nebus jokių kalėjimų". Jis nustebęs paklausė: "Ką?" Aš atsakiau: "Jeigu nori naujos civilizacijos, apie kokią aš tau papasakojau, turėsi daryti tiksliai taip kaip sakau. Ir štai joje nebus tokių dalykų: Baudžiamojo kodekso. Pastarąjį pakeis Auklėjamasis kodeksas. Jame nebus nurodyta visokių neaiškių nesąmonių kaip baudimas nuo kažkiek metų iki kažkiek. O kalėjimų visai nebus. Bus tikros perauklėjimo įstaigos, kuriose žmonės bus tol, kol iš tiesų bus perauklėti nebekartoti jokios nusikalstamos veikos. Jeigu žmogus sugebės būti perauklėtas per dieną, tuomet puiku, jis galės iš ten keliauti. O jeigu jam reikės daugiau nei dvidešimt metų, tuomet jis ten ir bus daugiau nei dvidešimt metų. Jeigu tau tas netinka, tuomet atsisakau šio projekto apskritai ir treniruok tuos milijonus kaip nori. O jeigu sutinki, žinok tai - šio projekto rezultatas turės būti Didžioji Žmonijos Respublika pradžioje, o vėliau - Didžioji Žmonijos Imperijos Respublika, kuri taps galingiausia civilizacija Visatoje per visą istoriją. Ir pačioje pradžioje aš būsiu Didžiosios Žmonijos Respublikos vadovas - prezidentas, o štai po kurio laiko bus vykdomi rinkimai. Jeigu projektas bus sėkmingas, reiškia, būsiu išrinktas būti prezidentu toliau. O štai dar vėliau bus vykdomi kiti rinkimai - į Didžiojo Imperatoriaus sostą. Ir jeigu projektas bus absoliučiai sėkmingas, tuomet aš tapsiu Didžiuoju Žmonijos Imperijos Respublikos Pirmuoju Imperatoriumi. O jau po to momento patys žmonės geriau nuspręs už mane, ko jiems reikia. O iki to momento, deja, turėsiu turėti absoliučia logika pagrįstą valdžią, kol bus sukurta nesugriaunama Imperija".

Tikiu, kad Hilbertas nesuprato, ko išties noriu, bet jis manimi jau tiki, todėl kaipmat sutiko. Po viso to mes treniravome žmones įvairiose srityse. Juos išmokėme matematikos, informatikos, fizikos, istorijos, naujosios teisės, architektūros, menų, gyvybinės energijos valdymo ir daugybę kitų dalykų. Keista, bet visi šie žmonės buvo be galo motyvuoti. Ateinant atsiskaitymams, niekas nevėluodavo. Ir apskritai mes vertinome tų žmonių pažangumą nuo 1 iki 1000. Mažiausias balas buvo 894, o vidurkis - 985. Tai yra išties įspūdinga, nors mūsų vertinimas buvo griežtas, o reikalavimai milžiniški. Galbūt ši civilizacija iš tiesų taps tokia, apie kokią svajoju?

Kai buvo baigtos treniruotės, prieš save regėjau žmones, kurie išties pakeis šį pasaulį į gera. Jų mokslų baigimo proga aš pasakiau kalbą: "Jūs gimėte ir augote baisiame krašte, kuriame kentėjote jūs ir kuriame kenčia iki dabar jūsų šeimos, draugai. Pats regėjau, kaip mano šeima buvo brutaliai išžudyta. Ir nuo pat tos akimirkos troškau šią beprotybę nugalėti. Dabar manau, kad aš toks ne vienas. Štai jūs ne tik patyrėte šią beprotybę, bet ir sužinojote, kad žmonija tokia buvo šimtus tūkstančių metų. Tačiau jūs, esantys šie du milijonai narsiausių, geriausių, galingiausių karių per visą žmonijos istoriją, galite dabar tai pakeisti amžiams. Jums yra suteikta galia pakeisti ne vieną šalį, o ištisą civilizaciją, ją paversti klestinčia. Tai jūs pakeisite tai, ko niekas nesugebėjo padaryti šimtus tūkstančių metų! Ar jūs jaučiate, kuo tapote? Jūs tapote žmonėmis, kurie pasiruošę ne žudyti, ne griauti, o išgelbėti žmones nuo blogio, nuo žlugimo, nuo išnykimo. Tai jūsų dėka bus sukurta nauja valstybė - Didžioji Žmonijos Respublika, vėliau virsianti nenugalima, nepalaužiama, šlovinga civilizacija, prieš kurią iš pagarbios baimės drebės visa Visata! Šitaip bus sukurtas naujas amžius - Žmogaus amžius!

Bla

Šiuo metu Didžioji Žmonijos Respublika dar neegzistuoja, tačiau jau po kelių parų pasaulis išvys užgimstančią naują civilizaciją, kuri dar po kelių ar keliolikos metų pakeis žmogaus blogą prigimtį. Pasaulis išvys, kaip ši mažytė, ką tik užgimusi šalis, keičia viską. Žmogus vėl patikės savo galimybėmis, nebeliks jokių išankstinių nusistatymų, jokio smurto, jokio nusikalstamumo. Šioje šalyje kiekvienas žmogus jausis gerbiamas, vertinamas, saugus, kiekvienas žmogus galės pasitikėti kitu žmogumi. Mums nebereikės net gaminti spynų durims, nes nebeliks vagysčių. Galiausiai žmogus ir vėl pakils į kosmosą ir jį šlovingai užkariaus!

Iki šiol žmonės buvo be galo žiaurūs, kraupūs, tiesiog siaubingi. Tačiau kartu mes tai pakeisime. Ir tuo esu visiškai tikras, dėl šios idėjos galėčiau gyvybę atiduoti. Štai mano mama tikėjo tuo iki pat mirties, nors ją be proto kankino, bet jos valios nepalaužė niekas. O mes esame galingesni, ištvermingesni. Nepaisant to, mano mama, paprastasis žmogus, buvo pirmasis žmogus, kuris tuo patikėjo. Tai ji patikėjo, kad žmonija pajėgs pakeisti pasaulį, nepaisant šių žiaurių laikų. Nepaisant brutalumo juose, optimizmas niekur nedingo, kas rodo, kad visada laimi gyvybė, šviesa, tiesa. O tai reiškia, kad nei nusikaltėliai, nei Rusija, nei Amerika, nei visas pasaulis mūsų nesustabdys. Tai reiškia, kad mes tikrai sukursime rojų Naujojoje Žemėje ir galiausiai visoje Visatoje. Aš jumis tikiu, aš tikiu savimi! Tegyvuoja Didžioji Žmonijos Respublika! Tegyvuoja Žmogus per amžių amžius!"

Mano kalba užhipnotizavo tuos karius. Tačiau ir pats ja save užhipnotizavau. Dabar dar tvirčiau tikiu, kad mums pavyks. Tiesiog jauste jaučiu, kad gimsta nauja civilizacija, nauja jėga. Gimsta tai, ko dar nėra buvę, ir aš turiu garbės visam tam vadovauti. Aš be galo didžiuojuosi, kad būtent aš tapau šios naujos sistemos kūrimo vykdytoju. Taip pat didžiuojuosi šiais kariais. Pradžioje netikėjau žmonėmis, maniau, kad žmonės darys tas pačias nesąmones. Bet juos treniruodamas, regėdamas jų pasiryžimą, motyvaciją, mačiau, kad dabar viskas bus kitaip. Svarbiausia, jie kovoja net ne dėl savo šeimų. Jie kovoja dėl visos žmonijos. Atrodo, aš savo galia sugebėjau įdiegti žmonijai kažkokį socialinį instinktą. Dabar privalome viską kuo greičiau vykdyti. Tiesiog trokštu pamatyti, kokia tai civilizacija iš tikrųjų bus...

Jau po kelių parų, Naujųjų metų naktį, t.y. 1036-ųjų sausio pirmąją, ėmėme vykdyti invaziją į buvusią Žmonijos Respubliką. Absoliučiai niekas nesitikėjo, kad tokia invazija įvyks - juk niekas net nežinojo iki to laiko, kad apskritai egzistuojame. Dėl to jau tos pačios dienos vakarą visa teritorija buvo užimta. Ir aš turėjau garbės paskelbti, kad įkuriama Didžioji Žmonijos Respublika su visa teisine sistema. Atrodo, tokia trumpa akimirka. Bet tai buvo be galo įspūdinga. Vos per parą buvo pakeistai tai, kas vyko ištisus šimtmečius - čia sugrįžo teisė, civilizacija, valstybė.

Tačiau reikėjo itin daug nuveikti. Dabar jau turiu ištisą valstybę, kurią privaloma pakeisti. Juk reikia pastatyti mokyklas, universitetus, nutiesti kelius, sukurti pramonę, pakeisti čia gyvenančių žmonių mentalitetą, juos įtikinti, kad visas košmaras pagaliau baigtas ir žmogus čia yra ir vėl gerbiamas. Tačiau sunku bus tą padaryti, nes kontrastas yra toks, kad čia yra išvystyta tik alkoholio ir narkotikų gamybos pramonė, kurią mes dabar visiškai sunaikinsime.

Nepaisant iškilusių sunkumų, buvo puikiai pasirenkta viskam. Iš pogrindžio užsakiau 158000 statybos robotų. Jais buvo pastatyta pakankamai maisto auginimo dangoraižių, buvo pastatyta pakankamai mokyklų, universitetų, nutiesti reikiami keliai. Ir tai buvo atlikta vos per dvejus metus, po kurių žmonės jau galėjo gauti nemokamo maisto kiek tik nori. Tiesiog supratau, kad, esant tokiam žemo lygio mentalitetui, svarbu pamaitinti žmones, kad jie būtų ramesni (nusikaltėliai atsiskaitydavo su žmonėmis tik maistu). Toliau ėmėme visus žmones mokyti masiškai. Šiuo būdu mes galėjome pakeisti visą mentalitetą, perauklėti žmones. Taigi, badas išnyko ir pradėjo būti vykdomas efektyvus švietimas.

Taigi, jau nuo trečių metų nusistovėjo sistema, kad visi vaikai nuo trejų iki penkiolikos metų lanko mokyklą, o tuomet stoja į universitetą. Kitose šalyse mokykla lankoma tik šešerius metus, bet, esant dabartiniam informacijos kiekiui, to tiesiog per maža, ir geriau jau prailginti mokslo laiką, šitaip sumažinant krūvį žmonėms, negu perkrauti žmones informacija per šešerius metus. Tai yra, mums svarbiau mokslo kokybė, o ne kiekybė kaip tai svarbu kitose šalyse. Galų gale, viskas atrodė, jog eina tik geryn.

Deja, taip tik atrodė. Nusikalstamumas ir brutalumas ir toliau buvo milžiniškas, vyko nusikalstami susirėmimai. Nusikaltėliai vis siekė nugalėti mano suburtą ir paruoštą kariuomenę, tačiau tai nepavykdavo. Dėl šios priežasties nusikaltėliai taikėsi į paprastus piliečius. Tad žudynės dar vyko, žaginimai, kankinimai, šeimų išžudymai vis dar vyko. Tiesiog blogis dar egzistavo. Be to, žmonės ėmė vis dažniau žudytis, nekęsti gyvenimo, netgi manęs. O nekentė manęs dėl to, kad aš nieko daugiau nedariau, išskyrus savo kariuomenės saugojimo ir statymo. Tačiau aš buvau pasiryžęs laimėti karą visa širdimi...

Taip pat paminėtina, jog kartą mane aplankė pats nusikaltėlių vadas ir ketino mane papirkti, t.y. pervesti į savo pusę: "Žinai, tu esi visai neblogas. Iki pat viso šio reikalo apie tave nieko nežinojome. O dabar štai staiga atsisėdai į valdžią ir bandai rodyti savo tvarką. Sakyčiau, neblogas tavo CV. Todėl siūlau jungtis prie mūsų, nes akivaizdu, kad viskas, ką čia darai, yra tik tam, kad tave pastebėtume ir leistume tau būti mūsų dalimi". Aš jam į tokią nesąmonę atsakiau lakoniškai: "Ar žinai, kuo skiriasi arklys nuo kupranugario? Matai, arklys puikiai jaučia, kada yra pavargęs, ir tuo metu atsigula pailsėti. O kupranugaris to nejaučia. Jis juda, juda, juda, kol galiausia užverčia kojas nuo pervargimo. Tiesiog jo godumas ir kvailumas kartu jį pražudo. Supranti apie ką aš?". Jis nelabai suprato, tad mėgino toliau derėtis. O aš jam paaiškinau: "Tai va, tas kupranugaris ir esi tu". O šis pasakymas jį įžeidė ir pradėjo pliektis grasinimais: "Ar žinai kas būna, kai tau daro skalpą, degina lytinius organus, po to visa tai tau sugrūda į subinę ir priverčia tai iššikti, o ta suėsti? Arba, kai lupa odą tau ir tavo vaikams, tave priverčia regėti šį nuostabų vaizdą? Tiesiog akivaizdu, kad nesuprantu, su kuo turi reikalų. Tad greitai tau galas bus". Aš jam nieko į tai nesakiau - tiesiog išvariau. Tačiau kartu supratau, kad nusikaltėliai turi būti sunaikinti.

Penkioliktais metais po revoliucijos Didžioji Žmonijos Respublika jau tapo pramonės, technologijų ir mokslo gigantas su galinga kariuomene. Tačiau pasaulis dar mūsų nenorėjo pripažinti kaip nepriklausomos valstybės dėl keistų priežasčių. Pavyzdžiui, manęs dažnai klausdavo: "Tai kas ten valdo dabar pas jus? Tu ar mafija?" Dėl didelių nusikaltimų mastų, kurie didžiausi pasaulyje, negalėjau ginčytis, tad tekdavo man diplomatiškai sutikti.

Matydamas tokią netikusią situaciją, ėmiausi drastiškų priemonių. Įsakiau kariuomenei pradėti žudyti nusikaltėlius, t.y. žudyti juos tik tiek, kad jie taptų išprovokuoti ir imtų žudyti visus piliečius be sustojimo, o po to žygiuoti į sostinę. Ir tai padėjo - štai šitai įžiebė kruviną pilietinį karą. Juk čia nusikaltėlių buvo apie dešimt milijonų, o mano karių - apie 2300000. Pripažinsiu, kad nesunku būtų sumalti tuos nusikaltėlius vien kariuomene, tačiau tikslas buvo visai kitoks. Mano tikslas yra tas, kad patys piliečiai įnirštų, patikėtų savo galimybėmis pakeisti šalį, kurioje gyvena. Aš troškau, kad jie įvertintų šių paskutinių metų pasiekimus ir dėl jų būtų pasiryžę padėti galvas. Jeigu taip nutiks, tuomet tikrai reikš, kad įvyko šlovinga žmonijos revoliucija.

Patys nusikaltėliai turėjo ir tankus, ir naikintuvus. Jie mielai tą naudojo prieš žmones, beginklius žmones. Ir šitaip Didžiosios Žmonijos Respublikos piliečiai tapo itin įbauginti. Ir tuomet, panaudodamas visą savo gyvybinę energiją, artėjant šešioliktiems revoliucijos metams, aš pasiryžau pasakyti didingą ir nuoširdžią kalbą. Tuo metu nusikaltėliai jau buvo netoli sostinės ir buvo likę vos keli momentai iki to, kad aš būčiau priverstas pademonstruoti savo galią (o to norėjau, bet žinojau, kad tai būtų itin neprotinga). Todėl išrėžiau pačią nuoširdžiausią ir didingiausią kalbą, kurią ateities kartos studijuos. Dar daugiau, šiuos žodžius jau girdi visas pasaulis, nes kitų šalių žurnalistai nusprendė juos transliuoti tiesiogiai. O mano šaliai šie žodžiai tapo lemtingi: "Didžiosios Žmonijos Respublikos piliečiai, kur jūsų išdidumas? Nejau pamiršote savo teises, kurias jums garantuoja Konstitucija? Aš jums priminsiu! Niekas neturi teisės jūsų engti, skriausti, žudyti, kankinti, gąsdinti. O nusikaltėliai iš šių nesulaužomų jūsų teisių tiesiog tyčiojasi, jas niekina ištisus šimtmečius. Jie žudė, kankino mano šeimą. Jie žudė, kankino jūsų šeimas: vaikus, tėvus, mylimuosius, senelius, prosenelius ir ištisas kartas! Bet jūs tam nesipriešinate - tarsi taip turėtų būti. Juk jūsų yra 250 milijon, už jūsų stovi valstybė, su kuria kartu galite nušluoti visą šį blogį nuo žemės paviršiaus kartą ir visiems laikams. Nustokite pagaliau tyčiotis iš žmonių, žuvusių per šiuos padugnes. Praeityje nukankinti ir nužudyti žmonės tegalėjo tik pagalvoti, kad ateis laikas, kai tie nusikaltėliai bus nugalėti, atsiras galimybė juos sutrypti amžiams. Tačiau dabar ši galimybė yra. Todėl privalote parodyti, kas esate iš tiesų. Parodykite, kad jūs esate žmonės, kuriems šios valstybės užtikrinamos teisės yra prigimtinės! Kaukitės! Nebijokite mirties. Todėl stokime į šią kovą kartu ir apginkime savo teisę į gyvybę, į sotų ir sveiką gyvenimą, į teisę siekti laimingo gyvenimo! Juk visi esame girdėję legendą apie Žmonijos Respubliką. Tačiau tai nėra legenda. Prieš penkis šimtus metų ši šalis iš tiesų egzistavo, bet buvo sunaikinta. O žmonės joje kovėsi iš paskutiniųjų. Tai buvo mūsų protėviai, kurie mūsų niekada neapleido. Nejaugi mes jų atminimą dabar apleisime? Kodėl negalime atkurti vėl klestinčios valstybės, kurioje svarbiausia yra žmogus? Net ne tai. Mes galime sukurti dar didingesnę, šlovingesnę valstybę negu kada nors egzistavo per visą žmonijos istoriją. Tačiau pirmiausia mes turime suprasti, kad tą valstybę kuria patys žmones, o valdžia yra žmonių atstovai. Tai yra, aš užėmiau valdžią dėl jūsų, dėl šlovingos ateities, tačiau be jūsų aš esu niekas. Todėl ir prašau priešintis, kovoti, niekada nepasiduoti. Juk esate verti geresnio gyvenimo negu šis. Vien dėl to stačiau mokyklas, universitetus, tiesiau kelius. Didžioji dalis darbų buvo padaryta su jūsų pagalba, todėl tai yra jūsų turtas. O jeigu jo neginsite, nusikaltėliai jį sunaikins. Ir netgi ne tai, nes nusikaltėliai jį jau dabar naikina. Naikina tai, ką mes per šešiolika metų sukūrėme! Sustabdykite tai!!!".

Ir įvyko stebuklas... Dešimtys milijonų žmonių stovojo į kovą už laisvę su viską žudančiais niekšais. Tie nusikaltėliai žmones žudė masiškai ir toliau, bet žmonių skaičius vis augo. Paprasti žmonės, neturėdami jokių ginklų, stvėrė lazdas, bet ką, kuo galima kovoti, ir kovojo su galingiausiais nusikaltėlių tankais, naikintuvais. Tai buvo neįtikėtina. Juk pirmą kartą per visą istoriją žmogus patikėjo savimi ir išdrįso be jokios baimės kautis už savo šviesią ir šlovingą ateitį. Tuomet pats supratau: žmonija pasirengusi socialinei revoliucijai. Tad įsakiau kariuomenei nušluoti visą nusikalstamumą. Po įsakymo žudynės truko dar dvi savaites, tačiau iki 16-ųjų metų sausio trečios viskas buvo užbaigta, sugavus nusikaltėlių vadą. Pagal karo lauko teisę jis buvo sušaudytas. Nepaisant to, kad žuvo keturiolika milijonų žmonių, nusikalstamumas buvo sunaikintas, o žmonija savimi pagaliau patikėjo, patikėjo tuo, kad pasaulis pagaliau po daugybės šimtmečių pasikeitė.

Visas pasaulis tada regėjo, kaip viena visuomenė, netgi nelaikyta žmonėmis, pasipriešino ir sutrypė brutalią prievartos sistemą, kuri kančias kėlė ištisus šimtmečius. Būtent tą akimirką visas pasaulis oficialiai pripažino Didžiąją Žmonijos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę. Dar daugiau, po pilietinio karo mane kalbino viso pasaulio žurnalistai. Į visus atsakiau korektiškai, tačiau buvo ir keli keisti. Pirmas iš jų buvo toks: "Jūs savavališkai užgrobėte teritoriją. Kaip tai paaiškinsite?". Į jį atsakyti nebuvo sunku: "Remiantis Jungtinių Tautų išplėstąja chartija, ši teritorija laikoma absoliučiai neutralia. Todėl žodis savavališkai čia neegzistuoja". Kitas klausimas buvo šiek tiek suktesnis: "Kaip jaučiatės, būdamas neegzistuojančius valstybės Prezidentu?". Į tai atsakiau šitaip: "Remiantis Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, kiekviena būtybė, gebanti atlikti protingus veiksmus, laikoma žmogumi. O protingumui įrodyti užtektų paprasčiausio referendumo su klausimu: Ar sutinkate, kad esate žmogus?" Tačiau Amerika ir Rusija labai nenorėjo, kad ši teritorija taptų valstybę, todėl pareikalavo referendumo, kuriame būtų tokie klausimai: "Ar sutinkate, kad esate žmogus? Ar sutinkate, kad esate Didžiosios Žmonijos Respublikos pilietis?" Referendumas buvo gan greitai surengtas ir rezultatai buvo akivaizdžiai teigiami šių klausimų atžvilgiu. Tai reiškė, kad Amerika ir Rusija privalėjo pripažinti šią šalį kaip nepriklausomą, o terminas apie absoliučiai neutralią teritoriją išvis buvo panaikintas.

Tai buvo išties didingas pasiekimas. Dar taip neseniai pragare gyvenome. O štai dabar mes jau galime dalyvauti pasaulinėje prekyboje, pasaulinėje akcijų biržoje. Mums atsivėrė visiškos galimybės pereiti prie kitų planų - suvienyti visą žmonių rasę...

P.S. Jeigu forumas leistų rašyti ilgesnes žinutes, visa tai būčiau sutalpinęs į vieną žinutę. Bet situacija yra kiek kitokia, tad nelabai ką galiu ir padaryti, deja...

Creative

Laukiam tęsinio. Ar jis bus?

Bla

Tą akimirką pasaulis mane dievino, nes po daugybės tūkstantmečių išvydo naują herojų - mane. Jiems buvau herojus, nes vieną šalį išlaisvinau nuo priespaudos, neteisybės, bado, skurdo. Tačiau, prisimindamas savo sapną, kuriame regėjau dar didingesnės civilizacijos griūtį, savęs paklausiau: "O kas iš to?" Tiesiog Didžiąją Žmonijos Respubliką mačiau dar kaip mažą, niekingą valstybėlę, kurią galima bet kada sutraiškyti. O aš to nenorėjau. Aš norėjau perkurti visą žmonių rasę, ją paversti dieviška, nesulaikoma, amžinai klestinčia. O svarbiausia, turėjau garbės matyti, kaip tai padaryti. Visi sveiko proto žmonės to trokšta, be išimties visi. Tačiau dauguma žmonių negali greitai mąstyti, atlikti kelių sudėtingų užduočių vienu metu ir dėl to bet kokie bandymai apmąstyti, kaip sukurti tokią civilizaciją, paprastai žlunga.

Kita vertus, man teko atsakomybė rūpintis būtent tokiais žmonėmis. Šiuo metu esu jų vedlys, pranašas, tačiau tai turi tęstis trumpiausią įmanomą laiką, nes nenoriu, kad žmonės imtų kliautis tik manimi. Noriu, kad jie patys savimi kliautųsi. Ir pirmas akmuo, statant šią naują rasę, buvo padėtas - šis pačių žmonių sukilimas parodė, jog Didžiosios Žmonijos Respublikos piliečiai yra pasiryžę judėti į šviesą. Ir jie jau užčiuopė šviesos spindulėlį, kuris buvo toks intensyvus, kad sukėlė šitokią revoliuciją. Tik ši revoliucija jau nebuvo vien kraujas ir aukos, naujos šalies kūrimas. Tai buvo žmogaus minties revoliucija. Pirmą kartą per visą istoriją žmogus išvydo, kad galima pasiekti svajonę dėl jos pasistengus ir nebijant aukotis dėl jos, dėl kitų žmonių.

Po nusikaltėlių gaujų sutriuškinimo reikėjo atstatyti viską. Ir tą padarėme per kelis mėnesius. Po to sekė suformuoti veiklos planus ir jie buvo visiškai apgalvoti ir suformuoti 16-ųjų metų rugpjūčio pirmą dieną ir paskelbti viešai kaip tikslai, kurie bus pasiekti iki 20-ųjų metų:
1. Didžiosios Žmonijos Respublikos ekonominę galią pakelti mažiausiai šimtą kartų.
2. Įsteigti Didžiosios Žmonijos Respublikos Kosmoso Agentūrą.
3. Suformuoti ekonomikos perėjimo nuo monetarinės sistemos į sistemą be pinigų veiksmų planą.
4. Didinti gimstamumą.
5. Visiškai sunaikinti bet kokį vidutinio sunkumo ar sunkesnio lygio nusikalstamumą.
6. Investuoti į sportą tiek, kad jau 20-ais metais Didžioji Žmonijos Respublika galėtų dalyvauti pasaulio olimpinėse žaidynėse.
7. Įsteigti kompiuterių tyrimų centrą.
Kodėl iškėlėme tokius tikslus? Iš tiesų, didžiąją dalį pats jų surašiau ir parlamentui jie atrodė nerealūs, todėl teko ilgai kalbėti ir tikinti parlamentą, kad šie tikslai yra visiškai racionalūs dabartiniame valstybės kontekste ir netgi būtini pasiekti, nes itin svarbu Didžiąją Žmonijos Respubliką paversti supervalstybe, tapsiančia galingiausia valstybe Naujojoje Žemėje.

Tačiau ką reiškia kiekvienas iš šių tikslų? Pirmasis - ekonominės galios kėlimas - mums padės pasiekti norimą būseną, kurioje galėsime visiškai atsisakyti monetarinės sistemos ateityje. Įsteigę kosmoso agentūrą, mes pagaminsime dirbtinį palydovą, kurį iškelsime į kosmosą ir taip parodysime pasauliui, kad žmogus yra pajėgus užkariauti kosmosą. Toliau, norint panaikinti monetarinę sistemą iš tiesų, reikia itin gero plano, kuris leistų tai pasiekti iš tiesų ir nekartoti praeities valstybių klaidų. Nors abejoju, kad tai buvo klaidos - greičiau tai buvo sąmoningi bjaurių politikų sprendimai, siekiant praturtėti patiems ar tiesiog įgyti neribotą valdžią siekiant patenkinti savo apgailėtinus kompleksus. Tačiau aš iš tiesų noriu tokios valstybės, kurioje žmogus absoliučiai neturėtų galvoti apie tai, kaip jam išgyventi ar pragyventi. Pragyvenimas turi būti savaime suprantama kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė ir aš ją užtikrinsiu absoliučiai kiekvienam žmogui. Tačiau, norint pasiekti šį milžinišką tikslą, pirmiausia reikia protingo plano, kaip tą pažingsniui padaryti.

Kodėl norima didinti gimstamumą? Ogi todėl, kad mūsų tėra tik keli šimtai milijonų ir to yra akivaizdžiai per maža. Štai Amerikoje ir Rusijoje kartu sudėjus gyvena keturi trilijonai gyventojų. Ir jeigu šios šalys mums paskelbtų staiga karą, mūsų milijonus, nors ir technologiškai pažangesnius, sutryptų labai lengvai. Todėl būtina pakeisti šią jėgų pusiausvyrą, didinant tiek žmonių kiekybę, tiek kokybę. O kaip tai padaryti, tai ne taip jau ir sudėtinga. Jau dabar turime technologiją, kaip iš spermatozoido ir kiaušialąsčių išauginti embrionus ir po to juos išauginti kaip atskirus žmones. Įgyvendinus šių technologijų masinį pritaikymą, iki 20-ųjų metų žmonių skaičius Didžiojoje Žmonijos Respublikoje viršys jau milijardą. Tačiau didžiąją dalį sudarys vaikai ir juos reikės kažkam auklėti. Kadangi vaikų bus itin daug, tai fiziškai bus neįmanoma piliečiams jų auginti. Todėl tam išspręsti mes naudosime dirbtiniu intelektu paremtus robotus, kurių paskirtis bus šiuos vaikus auklėti ir auginti, kad atsiskleistų kiekvieno jų individualus maksimalus potencialas bei troškimas kurti dar galingesnę žmoniją.

Kitas svarbus dalykas yra visiškai panaikinti nusikalstamumą. Jau dabar yra infrastruktūra užtikrinti, kad neegzistuotų jokios bausmės, o būtų siekiama kritusių visuomenės narių perauklėjimo. Tačiau aš noriu nusikalstamumą sunaikinti visiškai, t.y. padaryti taip, kad žmogui net minties nekiltų atlikti tokį veiksmą. O kad tai būtų pasiekta, reikės kelti ir žmonių savivertę, ir gerinti ekonominę situaciją, kurti tarpusavio pasitikėjimą, bendruomeniškumą, rūpestį, t.y. kelti žmonių emocinį intelektą visos valstybės mastu.

O kam mums investicijos į sportą? Ogi tam, kad pasauliui parodytume, kokie vieningi, ištvermingi, atsidavę šaliai žmonės esame. Ir galiausiai kompiuterių tyrimų centras tais laikais atrodė kaip nevykusi idėja. Tuo metu buvo manoma, kad kompiuterių galimybės pasiekė savo absoliutų maksimumą ir nieko daugiau negalima padaryti. Na taip, kvantiniai kompiuteriai tikrai neblogi buvo (čia asmeniniai tų laikų): 10^80 B talpa, galinti veikti ir kaip operatyvi atmintis, ir kaip statinė. Visos atminties perėjimo greitis tebuvo vos 10^(-12) s. Iš esmės to pilnai pakako sukurti ganėtinai funkcionaliam dirbtiniam intelektui, kuris netgi galėjo imituoti sąmonę. Bet ar toks daiktas galėjo prilygti žmogui ar būti tinkamas tolimoms kosminėms kelionėms (kalbu apie keliones iki pat Visatos galo, greičiau už šviesą). Tikrai ne. Bet Džošua Planko parodė būdą, kaip galima tą pakeisti. Ir todėl ir nusprendžiau, kad reikia įsteigti kompiuterių tyrimų centrą, kurio pagrindinė užduotis būtų sukurti kompiuterį, paremta nauja logika, kurią sukūrė Džošua Planko. O šiam centrui vadovauti pakviečiau jį patį ir jis sutiko.

Vos tik paskelbiau šiuos tikslus, pasaulis mane ėmė išjuokti, teigdami, jog tai nerealu. Bet aš tiesiog rėžiau: "Palaukite dvidešimtų metų ir tada pakalbėsime". Ir pasaulis laukė, regėdamas, kaip kasdien vis galingesnė tampa Didžioji Žmonijos Respublika. Galiausiai artėjo dvidešimtieji metai ir absoliučiai visi tikslai buvo pasiekti: Ekonomikos galia išaugo 103 kartus, kosmoso agentūra buvo ne tik įsteigta, bet ir ėmė vykdyti konkrečius tyrimus ir gaminti pirmąjį dirbtinį palydovą. Planas pakeisti ekonomikos sistemą irgi atsirado, gimstamumas stipriai išaugo, dėl dirbtinės gimdos technologijos panaudojimo sugebėjome žmonių skaičių padidinti iki 1100 milijonų. Dar daugiau, išties nugalėjome nusikalstamumą ir be jokio kraujo liejimo. Kompiuterių tyrimų centras irgi buvo įsteigtas, o olimpinėse žaidnyse sudalyvavome (nors ir gan nesėkmingai, nepelnėme nei vieno medalio).

Pasaulis regėjo, kaip gimė precedento neturinti išdididi, galinga visuomenė, kuri iki dvidešimtųjų metų pasiekė absoliučiai viską ką žadėjo. Visi regėjo, kaip visos mūsų taikomos naujovės duoda revolicinius ir viską keičiančius tik į gera rezultatus. Tačiau tai nepatiko dviem valstybėms - Amerikai ir Rusijai, t.y. šalims, kurios prieš daug šimtmečių sunaikino Žmonijos Respubliką. Ir joms reikėjo sunaikinti šią šalį vėl. O kad tą padarytų, pasinaudojo savo įtaką vienai iš satelitinių savo šalių - Prancūzijai, turinčiai apie 15 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją ir 23 milijardus gyventojų. Būtent tokio dydžio šalis Didžiajai Žmonijos Respublikai dvidešimt antrais metais birželio ketvirtą dieną paskelbė karą. Ji tikėjosi, kad viskas gan formaliai bus - jie paskelbia karą, mes pasiduodame ir mūsų visa sukurta sistema pašalinama. Tačiau itin nustebino visą pasaulį mano atsakymas: "Mes nepasiduosime ir laimėsime". Pasaulis stebėjosi, kaip galiu šitaip kalbėti. Juk pagal jį nebuvo jokių galimybių mums apsiginti. Tačiau, jeigu mano sukurta valstybė išties stipri, ji ne tik apsigins, bet sutryps tą niekingą mažą šalį ir prijungs prie Didžiosios Žmonijos Respublikos, kuri išvalys tą teritoriją ir pavers ją visišku gėriu.

Tačiau prancūzai su mumis neketino toliau derėtis po mano atsakymo. Jie tiesiog tikėjosi mūsų besąlyginės kapituliacijos ir, kad tai pasiektų, jie į mus paleido kitą dieną 20 megatonų galios branduolinį užtaisą, kuris pražudė 14 milijonų žmonių akimirksniu. Jie pasinaudojo, kad tuo metu vis dar neturėjome patikimos priešraketinės gynybos sistemos. O po sprogdinimo prancūzai siūlė mums pasiduoti. Atsisakėme. Kitą dieną jie paleido 30 megatonų užtaisą. Vėl siūlė pasiduoti ir atsisakėme. Galiausiai paleido 63 megatonų užtaisą. Po šių trijų branduolinių atakų žuvo net 118 milijonų žmonių. Ir jau po trečios atakos visi tikėjosi pasidavimo. Kad pasidavimą dar labiau užtvirtintų, Prancūzija pradėjo grėsmingą invaziją į mūsų teritoriją. Ji šlavė visas mūsų nepasiruošusias pajėgas, todėl reikėjo greitai reaguoti siekiant atstatyti frontą. Ir mums pavyko. Jau prancūzai džiaugėsi esą netoli sostinės (jiems buvo likę įveikti vos 23 km), tačiau mes tuo metu sustabdėme visą jų plūdimą dar giliau į šalį. Dar daugiau, po viso to kokią nuostabą sukėliau visam pasauliui pasakęs po šių sprogdinimų ir mėnesį trukusios invazijos: "Prancūzija tyčiojasi iš mūsų atominiais sprogdinimais, siūlymais pasiduoti ir bjauriais puolimais. Tačiau aš, Didžiosios Žmonijos Respublikos Prezidentas, sakau, jog žmonija niekada nepasiduos! Vos prieš dvejus dešimtmečius sukūrėme tikrą stebuklą - teritorijoje, kurioje neegzistavo jokia teisė, pagarba žmogui, mes ją atkūrėme. Vos prieš šešerius metus sunaikinome galingiausią visų laikų nusikalstamą grupuotę per visą žmonijos istoriją. Todėl, remdamasis visos savo šalies valia ir žmogaus teisėmis, sakau, jog Didžioji Žmonijos Respublika niekada nepasiduos! Jokie branduoliniai sprogdinimai nepalauš ir nesudegins mūsų tyros idėjos, kurios pagrindu ši šalis ir buvo sukurta. Ir tai visam pasauliui įrodysime. Mes atkeršysime už šimtus milijonų žiauriai išžudytų žmonių gyvybes! Prancūzija bus nušluota nuo žemės paviršiaus amžiams. Tegyvuoja Didžioji Žmonijos Respublika!". Pasaulis ėmė mane laikyti visišku bepročiu. Laikė tiesiog šizofreniko pasvaičiojimais. Bet neilgam... Tuo metu aš perėmiau visą strateginį valdymą į savo rankas (kitu atveju laimėję nebūtume). Visų pirma, mes išstūmėme prancūzus iš Didžiosios Žmonijos Respublikos iki liepos trečiosios. Ir tai jau stebino pasaulį. Visi pamiršo apie mano tariamą šizofreniją ir vietoje to spaudoje buvo galima matyti tokio tipo antraštes: "Mažos valstybės stebuklas", "Atominė ugnis nesudegino tyros idėjos", "Prancūzai pažeminti" ir pan. Bet tai buvo tik pati pradžia. Aš turėjau juos visiškai nušluoti, kad parodyčiau, jog su mumis privaloma skaitytis.

Liepos ketvirtą dieną tais pačiais metais paskambinau Hilbertui ir pasakiau paprastai: "Dabar pats laikas panaudoti Žmonija-1. Turime paleisti tai tuojau pat". O Žmonija-1 buvo super ginklas - 70 km ilgio, 3 km aukščio, 10 km pločio karo laivas, varomas teravandeniliu. Mes tokių turėjome tris ir visus juos paleidome vienu metu, apginkluotais krūva ginklų. 53 minutės po paleidimo visa Prancūzija buvo nušluota - iš jos teliko tik tuščia dykynė su jų sostine viduryje. Iš 23 milijardų gyventojų teliko vos penki milijonai. Po tokio sutraiškymo prancūzai pasidavė akimirksniu ir sutiko su visomis mano sąlygomis. Jiems palikome vos 1500 km^2 ploto teritoriją prie jūros, o sau pasiėmėme viską, kas liko. Visam pasauliui tai buvo netikėta ir triuškinanti pergalė. Ir kurgi nebus, kai per visą istoriją nėra buvę nieko panašaus, kad vos mažiau nei per valandą sunaikinama ištisa milžiniška valstybė. O aš po viso to pasakiau kitą kalbą: "Visi, kas mėgins mums kenkti, bus pražudyti taip pat kaip ir prancūzai. O kas norės draugauti, tas vietos draugystei su mumis visada ras".

Nors ir nukentėjome, bet karo baigtis mums suteikė milžiniškas galimybes. Dabar turėjome 20 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją. Taipogi mes mokame statyti itin aukštus pastatus, gaminti dirvožemį, viską užsiauginti pigiai, visiškai neteršti gamtos. Kitaip tariant, dabar mūsų maksimalios galimybės tokioje teritorijoje yra išlaikyti net du trilijonus gyventojų. Bet čia neskaičiuojant to, jog turime itin plačius teritorinius vandenis ir galėtume savo teritoriją praplėsti dar itin stipriai, kurdami miestus ant vandens.

Matydamas įgytas galimybes, mačiau, jog mums būtina turėti daugiau gyventojų. Todėl aš nuėjau susitikti su savo patarėjais demografijos klausimais ir išdėsčiau savo idėją: "Džentelmenai, noriu, kad iki 80-ųjų metų DŽR gyventų bent du trilijonai gyventojų. Kaip tai pasiekti?". Jie buvo atviri naujoms idėjoms, tad iškart pasiūlė preliminarų veiksmų planą: "Na ko tu nori, tai žmonių skaičių per mažiau nei šešiasdešimt metų padidinti beveik du tūkstančius kartų. Tai yra išties beprotiškas noras, tačiau technologijas gimstamumui didinti jau turime. Tačiau kas vaikus prižiūrės? Jau dabar tą daro robotai. Tačiau tokiam tikslui pasiekti jų reikės daug kartų daugiau. Taipogi reikės ir daug statinių statyti, nes kur žmonės gyvens? Toliau reikės išauginti daugiau maisto, reikės daugiau drabužių gaminti. Vadinasi, ekonomiką irgi reikės pakelti daugybę kartų absoliučiai visais aspektais. Ar tu įsitikinęs, kad sugebėsi visa tai suvaldyti? Nes jeigu to bus siekiama, valstybei tenkanti apkrova taps daug kartų didesnė".

Mano tikslai buvo pradėti vykdyti. Valstybė sulig kiekviena diena keitėsi ir tapo dar galingesnė negu galima buvo suvokti. Jau buvo akivaizdu, kad mes dvidešimt penktais metais sugebėsime iškelti dirbtinį palydovą į kosmosą. Nepaisant žiauraus karo, mes ne tik nesusilpnėjome, bet tapome dar stipresni, vieningesni. Ir mums nebuvo jokių ribų pasiekti tai, ko niekam nėra pavykę pasiekti.

Nepaisant visų pasiekimų, pats jaučiausi vis dar tuščiai... Kodėl? Aš pats nesupratau to. Juk mano sukurta valstybė pasiekė be galo, be proto daug. Štai dvidešimt ketvirtais metais mes laimėjome absoliučiai visus medalius olimpinėse žaidynėse. Tas pasaulį tiesiog šokiravo iš nuostabos, nes juk per paskutines žaidynes tiesiog apgailėtinai susimovėme, tačiau dabar mes sutrypėme pačias galingiausias šalis, maniusias, jog štai jos yra geriausios, stipriausios ir turi viską laimėti. Bet ne, laimėjo Didžioji Žmonijos Respublika. Tačiau kas iš to? Kokia prasmė tai tęsti? Aš noriu daugiau visko, o ne tik išorinių pasiekimų. Mano troškimas yra toks, kad būtų pakeista visa žmonija ir ji taptų galinga.

Dėl mano šio beribio troškimo aš ėmiausi vykdyti dar daugiau kitų dalykų. Aš inicijavau naujo architektūros stebuklo statybas - Saulės bokšto. Tai turėjo būti 7000 km aukščio megastatinys, skirtas visai žmonijai, demonstruojančiai žmogaus proto, empatijos, šlovės, amžinybės galią ir tiesiog amžinumą, kurio sunaikinti absoliučiai neįmanoma... Šis projektas buvo imtas vykdyti dvidešimt penktais metais. Tais pačiais metais, kai mes paleidome po daugybės šimtmečių dirbtinį žmogaus sukurtą palydovą vėl į kosmosą. Tai buvo rugpjūčio keturiolikta diena, kai įvyko šis didingas įvykis. Tuo metu visas pasaulis stebėjo, kaip mes į kosmosą skraidiname dirbtinį palydovą ir demonstruojame savo beribes ambicijas, troškimą viską pakeisti ir sukelti dar didingesnę bei šlovingesnę revoliuciją, tokią revoliuciją, kokios nėra matęs joks žmogus per visą istoriją.

Pirmojo palydovo paleidimas. Tai buvo toks reginys, kuris palaimingai prislėgė. 07:00 inicijuojamas kosminės raketos startas. 07:01 ima dirbti raketiniai varikliai ir kelti mūsų dirbtinį palydovą į kosmosą. Pasaulis stebi šį reginį ir galvoja, ar raketa sprogs, ar sugebės visgi iškelti palydovą į kosmosą. Tačiau šlovingi branduoliniai varikliai veikė nepriekaištingai, todėl toji mūsų raketa tą sugebėjo padaryti! Štai jau 10:07 palydovas yra KOSMOSE! Didžioji Žmonijos Respublika sukūrė kosminį aparatą, sugrąžinusį žmogų ten, iš kur jis ir atėjo - į kosmosą. Tai buvo didingiausia akimirka per visą žmonių rasės istoriją nuo pat to momento, kai žmonės nusprendė iš Senosios Žemės persikelti čia. Ir štai mes vėl galime būti kosmose, mes jį galime užkariauti. Kokias galimybes tai duoda? O tai duoda mums galimybę kolonizuoti kosmosą, paversti jį gyvenamu, apsėti šventąja gyvybės sėkla ir, galų gale, paskleisti į kosmosą gerąją naujieną - žmogus atgimė, subrendo, tapo stiprus, išmintingas, protingas ir nenugalimas. Kas gali būti geriau už tai?

Tačiau realybė liko vis tiek slegianti. Žmonija, nepaisant grįžimo į kosminę erdvę, vis dar buvo susikaldžiusi... Tačiau aš, pirmasis Homo Sapiens Perfectus, ištaisysiu šią brutalią klaidą ir suvienysiu visą žmonių rasę po viena vėliava. Šitaip žmonių rasę paversiu nesustabdoma, nenugalima, amžinai klestinčia, galinga, dieviška! Man nerūpi, ką turėsiu dėl to paaukoti (tebūnie ir mano paties gyvybė), bet jeigu ta auka padės sukurti mano išsvajotąją rasę, tebūnie. Jokia auka tam nėra per didelė, nes toks kūrinys bus nenugalimas, amžinas, didingas, šlovingas. Ir šitaip žmonija gyvuos per amžių amžius išdidžiai, nebijodama jokių sunkumų, niekada nebus nugalėta, palaužta. O visi, kas drįs žmogui priešintis, bus sutraiškyti, nušluoti amžiams.

Taip, aš pripažįstu žmogaus nuodėmingumą, netobulumą, troškimą turėti kažką, godumą. Tačiau, jeigu mes to atsisakysime, ar mes būsime žmonės? Tikrai ne. Todėl turime pripažinti savo prigimtį, ją puoselėti ir panaudoti tam, kad žmogus pasiektų viską, ko jis troško per amžių amžius. Ir mano siekiama sukurti Didžioji Žmonijos Imperijos Respublika tą padės užtikrinti.

Tiesiog kiek tas gali tęstis? Kiek žmonija gali būti tokia nesupratinga, agresyvi, susiskaldžiusi? Argi yra normalu, kai žmogus gali pakelti ranką prieš kitą žmogų, jį sužaloti ar netgi nužudyti? To nebegali likti. Žmogus žmogui PRIVALO būti draugas, kuriuo galima pagrįstai pasitikėti, nepaisant to, ar žmogus yra tobulas, ar ne. Jis yra tiesiog žmogus ir tiek. Kodėl jis turi kentėti? Juk jau kentėjome dešimtis tūkstančių metų. Gal jau pakaks šios makabrinės nesąmonės?! Aš sakau, kad pakaks, ir padarysiu, kad ji IŠNYKTŲ AMŽIAMS!

Bla

Didžioji Žmonijos Respublika tapo vis galingesnė, didingesnė, šlovingesnė sulig kiekviena diena. Jau niekas nedrįso mums priešintis po tos akimirkos, kai sutrypėme Prancūziją. Tiesiog visi stebėjo mūsų augančią ekonominę galią, stiprėjančią kariuomenę, vis galingesnes ir galingesnes technologijas. O džiaugsmingiausia tai buvo, jog žmonės, gimę šioje šalyje, jau buvo daug pilietiškesni, stipresni, tvirtesni. O svarbiausia, jie išties buvo itin laimingi, nes aplinka buvo tiesiog šilta, motyvuojanti, skleidžianti daug nuoširdžiausio gėrio. Man pačiam tą sunku suvokti. Juk tai nėra Homo Sapiens Perfectus. Tai yra tik Homo Sapiens Sapiens, kurie dešimtis tūkstančių metų vieni kitiems gerkles pjaustė, kėlė didžiules kančias, apgaudinėjo, išnaudojo ir t.t. O štai aš dabar regiu tai, ką sunku suvokti man pačiam.

Kita vertus, buvo problemų šalyje. Vis dar ne visi žmonės buvo laimingi. Egzistavo dar savižudybės, prostitucija, abortų taikymas, nesutarimai. Dėl šios priežasties mano ambicijos buvo dar didesnės. Aš norėjai, kad mano šalyje nebeliktų absoliučiai jokio nusikalstamumo! Šitaip užsigeidžiau sutraiškyti bet kokias savižudybes, troškimus žudytis. Jeigu mano kuriama valstybė išties tvirta, jos pagrindas padės visa tai nugalėti, pakeisti amžiams. Galbūt tai yra gamtos dėsnių keitimas, bet man nusispjauti! Man žmogaus gerovė yra svarbiau už bet kokią gamtą! Tegul žmogus ir kuria tą gamtą, o ne gamta žmogų!

Kokį žmogų sukūrė gamta? Silpną, bevalį, piktą, nealaimingą. Ir už tai gamta nusipelnė pagarbos? Tik nemalkit man šūdo jūs. Jeigu gamta būtų būtybė kaip žmogus, ji turėtų būti sušaudyta kaip didžiausias nusikaltėlis karo laiko teisme! Tebūnie, pripažinsiu aš žmogaus nuodėmę būti godžiam, impulsyviam, trokštančiam turėti viską, tačiau aš, pripažinęs šią nuodėmę, suteiksiu galią žmogui turėti viską, ko jis trokšta.

Šitaip ėmiausi dorotis su nusikalstamumu, padedant šviesiausiems mano šalies protams, kurie buvo, nors ir Homo Sapiens Sapiens, bet buvo be galo protingi pagal jų standartus. Ir svarbiausia, jie tikėjo manimi, nebijojo atiduoti visko, ką jie tik pajėgia, kad būtų pasiekta ši svajonė. Šitaip mes nugalėjome absoliučiai visą nusikalstamumą, prostituciją, abortus, savižudybes. Ir ne per draudimą (iš tiesų, Didžiojoje Žmonijos Respublikoje prostitucija, abortai ir silpnų narkotikų vartojimas buvo legalus dalykas), o per švietimą ir valstybės vizijos išreikštinį parodymą. Mes parodėme, kad žmogus, turintis aukštesnę moralę ir ją vykdantis, matys daug didesnę galią, dėl ko patirs didesnį malonumą negu tiesiog pirkdamas prostitučių paslaugas (arba jas parduodama), vartodamas narkotikus ar nusižudydamas.

Tiesiog mano didybės manija ir megautopinė vizija persidavė į kiekvieną žmogų ir tai tapo tam tikra socialinės didybės manijos forma, ėmė formuoti naują instinktą, kurio apraiškos gamtoje iki dabar buvo tik minimalios - socialinio instinkto. Dabar Didžiojoje Žmonijos Respublikoje žmogus save mato ne tik kaip kokį nors individą, bet ir kaip tam tikros visuomenės dalį. Šiuolaikiniai žmonės, laimėję revoliuciją, atkūrę teisę, šlovę save tapatina su visa žmonija ir Didžiąją Žmonijos Respubliką mato kaip šviesos šaltinį, kuris nušvies visą pasaulį ir suvienys žmoniją, ją pavers nenugalima ir beprotiškai galinga Imperija. Todėl nenuostabu tapo netgi ir tai, kad žmonės vidutiniškai ėmė dirbti vietoje 14 valandų per parą net 20 valandų. O dar svarbiau tai, jog standartinis nuokrypis pagal darbo trukmę buvo artimas nuliui, kas rodo, jog viską lemia ne konkurencija, troškimas kitus aplenkti, o troškimas sukurti galingiausią valstybę pasaulyje, o vėliau galbūt ir Visatoje. Žmonės savo jėgas atiduoda kurti valstybės gerovei, nors įstatymu Didžiojoje Žmonijos Respublikoje žmogus teturi dirbti vos 8 valandas per parą, nes pastebėjome, jog tik tiek tereikia ekonomikai palaikyti ir kurti gerovei. Dar daugiau, tą trukmę susiejome su technologiniu ir ekonominiu augimu, t.y. trukmė priklauso ne nuo to, kaip politikai sutars, o visiškai nuo objektyvių aplinkybių. Ir dėl to ateityje darbo trukmė galiausiai konverguosis į nulį. Bet jei žmonės išliks pilietiški ir toliau, jie dirbs ilgai ir kurs valstybę tokią, kuri kasdien taps regimai dar galingesnė.

Toks žmonių darbo rezultatas mums padėjo sukurti dar didingesnę šalį ir jau 50-ais metais po revoliucijos mes sugebėjome iškelti į kosmosą žmogų. Tai buvo beprotiškai didinga akimirka, nes žmogus daugiau nei tūkstantmetį nebuvo iškeltas į kosmosą - ir štai mes sugrąžinome žmogaus šlovę, parodėme, koks yra tikrasis žmogaus tikslas egzistencijoje. Dar daugiau, tai jau buvo ne paprasta raketa, o tikrų tikriausias kosminis erdvėlaivis, varomas termobranduoliniu kuru, panaudojant plazmą varomajai jėgai sukurti. Tokiu aparatu keturių asmenų įgula galėjo apskristi visą žvaigždės sistemą vos per savaitę. Ir tai buvo akivaizdus įrodymas to, kad žmonija pagaliau atgimė ir iš tiesų yra pasiruošusi sukurti naują pasaulį, sukurti šviesią ateitį, paversti visą ateitį tikrų tikriausiu aukso amžiumi. Ir aukso amžiaus pradžią įtvirtino tais pačiais metais užbaigta ir Saulės bokšto, didingiausio žmonijos stebuklo per visą istoriją, statyba.

„Aukso amžius jau yra čia. Štai mes įrodėme, jog žmogui ši planeta yra ne riba ir kosmosas yra tai, kur žmogus ir turi orientuotis. Dėl to mes greitai imsime pramoniniu būdu vykdyti dangaus kūnų kasybą, į Didžiąją Žmonijos Respubliką gabensime gausybę medžiagų, reikalingų mūsų pramonei ir klestėjimui kurti. To dėka visų cheminių elementų kaina sumažės šimtus kartų. Tačiau tai tebus tik pradžia dar didingesniems pasiekimams. Mūsų planuose yra viršyti šviesos greitį ir aplankyti neseniai pastebėtą gyvenamą planetą, esančią už 34 šviesmečių. Jeigu mes tai sugebėsime padaryti, tuomet pasieksime tai, ko žmogus dar nėra pasiekęs per visą savo istoriją - užmegzti kontaktą su kita civilizacija. Tačiau net ir tuo neapsiribosime. Tai pasiekę, mes sukursime naują kosmoso laivyną, kuris bus skirtas kosmoso tyrinėjimams, karybai, kolonizavimui. Šitaip mes sukursime absoliučiai naują sferą, kurioje kiekvienas to panorėjęs žmogus galės pasiekti dar daugiau. Pagaliau mes galėsime įgyvendinti seną svajonę keliauti į kitus pasaulius, juos tyrinėti ir apgyvendinti žmonėmis! Argi tai nėra nuostabu? Per amžių amžius gyvavusi svajonė pagaliau galės būti įgyvendinta - kiekvienas žmogus galės pamatyti naujus pasaulius, patirti kosmoso platybes, kosmoso didybę ir kosmosą galiausiai kolonizuoti!", - tiesiog privalėjau tai pasakyti, regėdamas žmones, vėl pakilusius į kosmosą po daugiau nei tūkstantmečio.

Tačiau Amerika, Rusija, matydama mūsų dar greičiau augančią jėgą, jau rimtai bijojo. Mes juos aplenkėme technologiškai visapusiškai, ekonomiškai kūrėme klestėjimą. Per penkis dešimtmečius po revoliucijos pasaulyje buvo kilusios trys finansų krizės, tačiau mūsų jos nė trupučio nepaveikė. O nepaveikė dėl to, kad turėjome sukūrę vidinę rinką, kurioje absoliučiai kiekvieną produktą mes sugebame pasigaminti patys ir dar kokybiškesnį nei rusai ar amerikiečiai. Tai yra, mes nieko neimportavome, ir su pasauliu bendravome tik per eksportą. Net jeigu ir eksportavome, tai tik pagal atskiras sutartis tarp valstybių ir užsidėję didžiulius antkainius, nes matėme, jog mūsų klestėjimui tas nebūtina, todėl būtų neracionalu kurti priklausomybę nuo eksporto, kai šio visai mums nereikia. Tačiau mes puikiai mokėjome pasinaudoti finansų rinkų kilimais, kritimais ir iš to užsdirbti šimtus kvadrilijonus dolerių. Tiesiog turėjome daug labiau išvystytą ekonomikos mokslą, mokėjome pagaminti geresnį dirbtinį intelektą, dėl ko mes, būdami bendros pasaulio finansų sistemos dalimi, galėjome tuo nuostabiai pasinaudoti. Amerika ir Rusija tą puikiai matė ir jiems nepatiko, kad mes susirenkame tokį didelį kiekį pinigų, už kuriuos iškart perkame daugybę gamtinių išteklių. Kadangi mūsų rinka yra vidinė, tai mums išorinių išteklių pirkimas iš esmės yra nemokamas. Dar daugiau, mūsų valiuta yra visiškai likvidi, todėl kitų šalių valiutos pirkimas nesukelia problemų, tad Didžiosios Žmonijos Respublikos piliečiai gali sau leisti keliauti kitose šalyse. O daugiau iš kitų šalių mums visiškai nieko nereikia, t.y. pasaulis mums nebeturi ką pasiūlyti, tačiau teisiškai mes juo galime naudotis patys kaip panorėję.

Tas itin nepatinka Amerikai ir Rusijai, todėl pagal bendrą sutarimą Amerika ir Rusija ėmėsi drastiškų priemonių - 54-ais metais mums paskelbė karą. Ir į mus abi šios šalys pasiuntė šimtus milijardus robotų - žudikų, kadaise nušlavusią senąją Žmonijos Respubliką. Tačiau tik ne šį kartą. Mūsų technologijos, pagrinde nepilotuojami naikintuvai, pasiekiantys net 1% šviesos greičio, plazminės patrankos, kosmoso gynybos sistemos tą pirmąją puolimo bangą tiesiog sudarkė į bevertį metalo laužą. Toliau tos dvi šalys mėgino mus sunaikinti savo branduolinėmis raketomis, tačiau mūsų priešraketinis skydas, kurį šį kartą jau turėjome pilnai veikiantį (priešingai negu karo metu su Prancūzija), visas jų raketas sunaikino dar tų šalių teritorijoje, dėl ko jos šitaip prisidarė tik dar daugiau žalos. Bet tos šalys nesiteikė pasiduoti ir mus puolė savo likusiais konvenciniais pajėgumais, kuriuos mes be didelio vargo sutriuškinome. Nors mūsų pajėgos buvo gerokai mažesnės - maždaug 1 mūsų karinis vienetas prie 100 -, tačiau tas vienas karinis vienetas buvo gerokai galingesnis. Štai mes sukūrėme puikią inovaciją - daugkartinio naudojimo kovines raketas. Jų esminė funkcija yra atvykti iki taikinio, susprogdinti užtaisą, grįžti atgal, pasipildyti užtaisu, ir tą vėl ir vėl daryti. Šitaip mes galime paleisti raketas į priešininko taikinius daugybę kartų, o visas nukeliavimo, sunaikinimo, grįžimo, pasipildymo ciklas tetrunka vos kelias sekundės dalis ir tai yra automatiška. Dar daugiau, tos raketos turi daviklius ir jos gali pakoreguoti savo kursą automatiškai, priklausomai nuo taikinio judėjimo.

Šitaip mūsų naujausios technologijos, valia suvienyti žmoniją sutrypė Rusijos ir Amerikos kariuomenes. Po šio sutrypimo mes sunaikinome visus šių šalių pagrindinius karinius objektus ir tai rodė tik viena - šios šalys nugalėtos. Ir jos galiausiai kapituliavo. Jos prašė tik vieno - nežudyti jų piliečių. Tačiau mano atsakymas buvo toks: „Mano tikslas nėra žudyti jus. Mano tikslas - tai žmonijos suvienijimas į vieną galingą civilizaciją, valstybę. Todėl jūs, paklusdami Didžiajai Žmonijos Respublikai, šlovingai ir nuolankiai prisijungsite prie šios mūsų šalies. Jūsų žmonės bus tremiami, paskirstyti į įvairias teritorijas, kad nekiltų neramumų. Tuomet jie bus perauklėti priimti mūsų vertybes. Sakysite, nedemokratiška? O man nusispjauti ant jos. Mano tikslas - suvienyti žmoniją, ją paversti galinga, nenugalima ir amžina civilizacija, kurioje galiausiai klestės tik laisvė, didybė, galia, nenugalimumas ir amžinybė. Jeigu reikės mano galvos tam, tuomet tebūnie. Kitu atveju, manau, padarysiu iš šios civilizacijos tokią super jėgą, kuri man ateityje mieliausiai padėkos, nes būtent mano dėka nutiks taip, kad žmogus ims valdyti ištisą Visatą. Tad jūs prisijungsite prie mūsų, niekas nebus nei teisiamas, nei ką. Tiesiog atiduosite absoliučiai visus ginklus ir leisite būtent mums viską tvarkyti kaip priklauso".

Po šios kapituliacijos mes ėmėme vykdyti visos žmonių rasės suvienijimą. Ir šitaip mes pasaulį suvienijome iki 70-ųjų metų pagal tas pačias kapituliacijos sąlygas, kurias pateikėme Amerikai ir Rusijai. Tačiau vien to dar neužteko. Mums reikėjo pakeisti visos žmonijos mentalitetą dabar. Ir tą mums pavyko padaryti iki 87-ųjų metų. Tada jau žmonės matė, kad suvienyta žmonija yra daug galingesnė negu susiskaldžiusi. Tiesiog pagalvokite. Pirmą kartą per visą istoriją pavyko įgyvendinti šį didį žygdarbį - suvienyti visą žmonių rasę po viena vėliava. Pagaliau įsivyravo taika, klestėjimas žmonijoje. Ir dabar nėra absoliučiai jokių ribų paversti žmogų dar galingesnį.

Iki tų metų taip pat mes kolonizavome milžiniškas kosmoso erdves, viršijome šviesos greitį. Galiausiai mums reikėjo padaryti paskutinį žingsnį - įkurti Didžiąją Žmonijos Imperijos Respubliką. Ir tas buvo padaryta 100-aisiais metais. Būtent 99-ais metais įvyko Didžiojo Imperatoriaus rinkimai, kuriuos triuškinančia persvara laimėjau aš. Tai nebuvo stebėtina man, tačiau pats pojūtis, suvokimas, jog aš pasiekiau galiausiai absoliučiai viską, ko troškau, mane maloniai gniuždė, spaudė ir vertė dar labiau susimąstyti. Prieš šimtmetį niekas nė nebūtų pagalvojęs, kad atsiras žmogus, kuris pajėgs sukurti Didžiąją Žmonijos Respubliką, vėliau suvienyti žmonų rasę ir tapti tos suvienytos rasės Didžiuoju Imperatoriumi, išrinktu ištisam tūkstantmečiui.

Nors ir suvokiu savo darbų prasmę, didybę, bet tapti Imperatoriumi, kurį išrenka civilizacija, dar niekam nėra pavykę. Visi iki manęs buvę imperatoriai valdžią pasiekdavo per kraują, klastą arba paveldimumą. O štai aš šį titulą pasiekiau vien todėl, kad būtent mano dėka buvo suvienyta visa žmonių rasė. Dėl šios priežasties žmonės mane pasirinko valdyti juos. Jie manimi pasitiki, mane gerbia, dievina, vertina.

Tačiau laimėjęs rinkimus aš pasakiau štai ką: „Esu be galo dėkingas visai žmonijai, kuri mane išrinko tapti Didžiuoju Imperatoriumi. Tai yra be proto didelė šlovė, garbė, ko niekas nėra pasiekęs per visą istoriją. Būtent jūsų dėka aš tapau ypatingas žmogus. Tačiau net ir tai nėra viskas. Mano tikslas niekada nebuvo valdžios troškimas. Mano tikslas visada buvo suvienyti žmoniją. Tačiau jis jau yra pasiektas. Ką daryti toliau tuomet? Ogi štai ką - tapti galingiausia civilizacija Visatoje, siekti neįmanomo ir tai pasiekti, tapti amžinąja Imperija, tiesiog gyvuoti, klestėti per amžių amžius! Tegyvuoja Didžioji Žmonijos Imperijos Respublika!". Tiesiog man pasirodė šiek tiek apmaudu. Suvienijau žmoniją ir mačiau to akivaizdų rezultatą. Bet man net ir to buvo maža. Tuomet kur yra pabaiga? Galiausiai supratau, kad pabaigos nėra ir net negali būti. Tiesiog Homo Sapiens Perfectus mato viską gerokai toliau ir plačiau, daug geriau supranta begalybę būtent iš praktinės pusės. O tas supratimas mane šiek tiek net ir dabar slegia. Atrodo, pasiekiau viską, gavau viską, ko troškau, tačiau man to galiausiai vis tiek maža. Gali būti, kad tokiai žmonių rūšiai niekada nebus gana. Bet galbūt tai ir yra tai, ko reikia mums norint gyvuoti per amžių amžius? Aš dabar dar nežinau, nes kol kas tesu tik vienas Homo Sapiens Perfectus. Todėl turiu padaryti ir likusius žmones tokiais kaip aš. Turi likti Didžiojoje Žmonijos Imperijos Respublikoje tik Homo Sapiens Perfectus.

Bla

Tai yra tiesiog įspūdinga. Pagalvojus, kiek tūkstantmečių žmogus kentėjo, kariavo, blogį skleidė... Dabar jau viskas baigta. Šviesa pagaliau užvaldė mūsų pasaulį. Ir šitai liudija Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos įkūrimas. Tai buvo žinutė visai Visatai, kad štai, žmogus, nuodėmingas ir niekingas padaras, pagaliau subrendo, užaugo, priėmė šviesą, ir tapo tuo, kas ir turi būti - suvienyta, nenugalima rase.

Ir aš be proto didžiuojuosi tuo, jog štai aš esu tas, kuris yra Pirmasis šios naujai sukurtos valstybės vadovas. Tai mane žmonija pasirinko būti jos valdytoju kitam tūkstantmečiui. Tai yra be galo didelė garbė ir aš, kaip Didysis Imperatorius, prisiekiu padėti žmonijai tapti dar galingesne, pasiekti neįsivaizduojamus dalykus. O jeigu man nepavyks, tuomet aš atsistatydinsiu ir tegul mano vietą užima geresnis žmogus už mane.

O pirmas planas, kurį norėjau įgyvendinti, buvo paversti absoliučiai kiekvieną žmogų Homo Sapiens Perfectus. Tai yra, pakelti kiekvieno žmogaus protines, fizines galimybes, suteikti virtualų nemirtingumą galiausiai. Taip, visos rūšies atveju tai yra ėjimas prieš gamtą. Tačiau, matydamas Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos šlovę, galią, didybę, aš matau štai ką - gamta yra bejėgė prieš šitokios galios teravalstybę! Todėl eina velniop ta gamta ir tegyvuoja Žmogus! O kodėl gi ne? Mes pagaminome galingiausius kosminius erdvėlaivius, pajungėme transcendentinę logiką kompiuterių technologijoms kurti, sukūrėme nenugalimą kosmoso laivyną, pradėjome kolonizuoti kosmosą, atradome daugybę įdomių civilizacijų, kurios akivaizdžiai suvokė mūsų neregėtą galią, protą, išmintį, šlovę.

Mano planas paversti Homo Sapiens į Homo Sapiens Perfectus pavyko iki 110-ųjų metų. Mes vykdėme šį planą dalimis. Tai yra, mes pavertėme pradžioje mažą dalį žmonių į šią evoliucinę stadiją. Pagrinde todėl, kad žmogus, tapęs tobuluoju žmogumi, pačioje pradžioje sunkiai valdė savo galimybes ir jam reikėjo priežiūros (man irgi reikėjo, kai mane pavertė tokiu, tad ką jau apie kitus žmones kalbėti).

Ir priežiūra itin reikalinga. Tiesiog Homo Sapiens Perfectus turi absoliučiai neribotą atmintį (ką mato, tą jis atsimena tiek garsais, tiek vaizdais, tiek tekstu, ir to niekada nebepamiršta), todėl kartais ja naudotis tampa itin sudėtinga. Toliau šis žmogus yra greitesnis, fiziškai stipresnis, jautresnis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kitaip tariant, atsiranda naujos galimybės, kurias būtina suvaldyti. Priešingu atveju toks žmogus gali išprotėti, jeigu neturės jokios priežiūros iš anksto. Juk prieš tai jis tebuvo Homo Sapiens Sapiens, o dabar tapo Homo Sapiens Perfectus, kas iš esmės keičia absoliučiai viską gyvenime. Kita vertus, galiu būti ramus, jog tokiems žmonėms gimę vaikai jau tokių problemų nebekels, nes nuo pat gimimo jie ir bus Homo Sapiens Perfectus. Na ir, kai mums pavyko ši priežiūra, vėliau pervedėme ir likusią dalį žmonijos į tobulųjų žmonių stadiją.

Ar galima suvokti, kad žmogus yra nemirtingas, nenugalimas, nepalaužiamas ir toks bus jau šį kartą amžinai? Tai buvo vienas didingiausių pasiekimų per visą žmonijos istoriją. Būtent mano sukurta šalis padėjo žmogui tapti tuo, apie ką kiekvienas žmogus tyliai sau svajodavo daugybę tūkstantmečių sąmonėje ar, dar dažniau, pasąmonėje. Ir štai iškilo naujas amžius - Žmogaus Amžius, Age of Man.

Bla

Įkūrus Didžiąją Žmonijos Imperijos Respubliką, pervedus visą žmoniją į Homo Sapiens Perfectus stadiją, įmanoma atrodė absoliučiai viskas. Sulig kiekviena diena entuziastingai kūrėme naujas technologijas, gerinome civilizacijos gyvenimo kokybę, kuri ir taip buvo be galo aukšta. Tačiau visai mūsų civilizacijai reikėjo šio to dar daugiau. Šį kartą mes norėjome užmegzti pirmąjį kontaktą su kita civilizacija.

Turėdami žvaigždėlaivius, pasiekiančius net 450 kartų didesnį greitį nei šviesos 120-ais metais, mes nusprendėme įvykdyti pirmąją tarpžvaigždinę misiją į potencialiai gyvenamą planetą. Jeigu jos gyvybė turės protingų būtybių ir jos bus pakankamo technologinio lygio kaip ir mes, tuomet užmegsime kontaktą. Jeigu ne, tuomet savo palydovais tiesiog stebėsime jų gyvenimą, ir surasime absoliučiai viską, kas tik įmanoma apie tą civilizaciją.

Mūsų misija buvo pradėta vykdyti tais pačiais 120-ais metais. Į tą planetą nuskridome maždaug per dvi savaites. Ir mūsų kosmoso kariai atrado daug įdomių dalykų. Nors ta planeta ir turėjo protingų būtybių, bet jų lygis buvo gan panašus į tą, kuris vyravo pas mus XX amžiuje Senojoje Žemėje. Dėl šios priežasties kontaktas su civilizacija nebuvo užmegztas.

Kita vertus, kas įvyko toliau, jau yra sunkiau suvokiama. Grįžtant mūsų įgulai, juos užpuolė kažkokia tarpžvaigždinė civilizacija, kurios ginkluotė, nors ir buvo silpnesnė nei mūsiškė, tačiau jų laivų buvo apie kelios dešimtys, ir dėl to tik per plauką mūsų įgula išvengė mirties ir saugiai grįžo į Naująją Žemę.

Šis įvykis tik patvirtino manyje giliai tūnojusią baimę - mes tikrai nesame vieni, tačiau kai kurie iš tų esančių sieks žmonijos sunaikinimo, ir aš, kaip Didysis Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos Imperatorius, privalau padaryti viską, kad žmonija būtų apsaugota. Dėl šio įvykio mes sukūrėme itin didžiulės raiškos teleskopus, nenaudojančius šviesos spektro, bei keliasdešimt žvalgybinių nepilotuojamų erdvėlaivių, ir ėmėme stebėti, kas yra aplinkui mus.

Atradimų rezultatas buvo siaubingas. Aplink mus yra kelios tarpžvaigždinės imperijos, kurios mus lenkia dydžiu tūkstančius kartų. Kita vertus, ramina tai, kad, remiantis misijos dalyvių apibūdinimais, tik viena iš jų užpuolė mūsų erdvėlaivį. Tačiau bet kuriuo atveju buvo aišku - turime ruoštis nuožmiam karui, kad galėtume apsiginti nuo bet kurios iš tų civilizacijų arba netgi ir visų, drįstančių pulti mus vienu metu.

Aukštyn