Dvasinio pakilimo amžius

[idenmeyou]

Tai jau vien tikėjimas nėra toks jau ir dvasiškas, o labiau savanaudiškas, tik jūs tikintieji to niekada nepripažinsit.

Tikėjimas, norėjimas būti arčiau Dievo, tai nėra kažkuo geriau nei norėti gražios mašinos. Mašinos norėsiu, gal būt, kad ir važiuoti maloniau ir pasirodyti, būsiu suteikęs sau malonumą.

Tikėti, artėti prie Dievo irgi nesvarbu kas tai bebūtų pajusti harmoniją, sužinoti paslaptis, ar priartėti prie Dievo, tai visvien priveda prie savanaudiškumo, nes visvien tu kažko nori, ko neturi dabar.

Tad kodėl žmonės meldžiasi tiki Dievu? Visada kai tikisi iš jo pagalbos, naudos arba sulaukti neva kažkokio patarimo ar kaip kiti sako pasijausti geriau, bet tai visvien veda prie tų pačių jausmų sau, jaustis geriau, tad norėti mašinos ar norėti harmonijos visvien abu materialūs norai, tik skirtingi.

Visi norai gražūs ar ne, žemiški ar dvasiniai visvien veda prie godumo

[paragraf 78]

idenmeyou, gražiai nupasakojai tokį žmogų kuris iš esmės netiki, bet Dievą prisimena tik kai sunku. Tie kas arčiau Dievo, paprastai jo neprašo nieko, tik dėkoja ir šlovina, tai vadinama kontemplecija.
Dievo siekimo nepavadinčiau savanudiškumu, nes savanaudiškumas ieško naudos, o su tikėjimu į Dievą, kaip rodo istorija dažnai gali būti ir liūtams atiduotas ir šiaip visų nekenčiamas. Be to, buvimas arčiau Dievo reiškia visišką savęs atsižadėjimą, o tai irgi kažkaip su savanaudiškumu nesisieja

[idenmeyou]

Man kai yra nesuprantama su tuo Dievo garbinimu ir šlovinimu.

Už ką turiu dėkoti Dievui? Už duotą gyvenimą, už tai, kad šiandien skaniai pavalgiau ar susipažinau su įdomiais žmonėmis? Jei būsiu dėkingas aš jam už tai ir padėkosiu, bet tada iškyla kita problema, jei aš jam dėkoju, vadinasi jis atsakingas už šias man suteiktas sėkmes ir trumpą palaimą, bet jei jo pagalba aš skaniai valgiau, susipažinau paprasčiausiai su įdomiais žmonėmis, tai tada dingsta mano laisva valia.

Viskas taip išeina, kad be Dievo pagalbos aš nebūčiau gavęs šių malonumų. Vadinasi jis kažkaip man nesuprantant įtakojo mano veiksmus ar padarė tokias aplinkybes.

Bet jei vis dėl to ne jo pastangomis, o savo aš sau suteikiau šiuos malonumus ir už visą džiaugsmą esu atsakingas aš pats, tai kam jam dėkoti ir garbinti juk aš pats tai susikūriau. Vat man čia susikerta ta laisva valia.

[Vytautas]

Bent man pats garbinimo ir šlovinimo faktas beprasmis. Aš kalbu apie kitus kūrėjus bet jiems tai visiškai nereikalinga ir neturi jokios prasmės. Savotiškai net gali ta beprasmybė nervinti. Nors jiems iš tikro visiškai nesvarbu. Aš suprantu apie paprastą pagarbą, bet tai joks šlovinimas ar garbinimas. Tai tiesiog niekaip neišreiškiama. Konstatuojamas pagarbos faktas tuo viskas ir pasibaigia. Savo žemiškus tėvus mes paprasčiausiai gerbiam be jokių papildomų įrodymų, maldų, ritualų ir kitko. Kūrėjai niekaip nesikiša į mūsų gyvenimą būtent kad visiems vienodai užtikrinti laisvą valią. Nėra labiau mylimų. Visiems vienodos sąlygos.

[paragraf 78]

Man kai yra nesuprantama su tuo Dievo garbinimu ir šlovinimu.

Viskas yra ne taip. Šlovinamas Dievas žinoma ir už jo darbus, bet tai pradedančiojo malda. Labiau pažengęs turi ypatingą santykį ir jau nebešlovina dievo už tai ką anas jo manymu padarė, o tiesiog dėl to kad anas yra. Na bet čia gal sunku suvokti, to nepatyrus.
Va būna kad žmonės myli vienas kitą ir kai paklausi kurio nors už ką tu aną myli tai tas nieko negali pasakyti, tiesiog myli ir viskas. Taip yra ir santykyje su Dievu. Nereikia ypatingos priežasties jam dėkoti ar šlovinti, visa tai vyksta tik dėl to kad tu esi ypatingame ryšyje, tiesiog myli ir viskas. Tai gražiai atskleista Giesmių giesmės knygoje

[idenmeyou]

Na aš meilę priskiriu cheminiams procesams.

[paragraf 78]

Matai, cheminiai procesai trunka 3 metus, bent jau taip teigia įvairūs šaltiniai, dėl to neskubu sakyti myliu merginoms (išvis tik du kartus esu tai merginoms pasakęs). Bet kai susiduri su faktu kai žmonės 50 metų pragyvena kartu ir vis dar nepamiršta vienas kitam sakyti "myliu", tai supranti, kad meilė daugiau nei chemija.

[idenmeyou]

Aš galvoju, kad dėl vadinamosios tikros meilės kaltas yra prisirišimas, baimė prarasti tai ką turi.

Prisirišus prie žmogaus nesinori jo paleisti, o malonu jį prisiminti, galvoti apie jį ar mylėti, tada kai jį prisiminus, prisimeni teigiamas emocijas ne tik jo, bet ir tas, kurias tu jausdamai būdamas šalia, ar net žinodamas, kad jis yra, juk jei tas žmogus būtų nuolatos su mumis blogai elgiasis tai kažin ar jaustumėme jam kažką labai gražaus. Manau įsimylime tuos su kuriais pajaučiame daugiau norimų emocijų, tada kai jaučiamemės labiau laimingi, tada kai iš to žmogaus gauname naudos lyg ir sau. Kad ir ta pati mergina, įsimylėsime ją tik tada, kai ji bent iš dalies atitiks mūsų iš pasąmonės įsivaizduojamo mums idealaus partnerio idealą, tai įeina ir išvaizda ir charakteris. Bet aišku tai tik pati pradžia, po to daug kas priklauso kaip žmogus pateisina pirminius mūsų įsivaizduojamus lūkesčius, juk susipažindami apsvarstome ar tai atneš daugiau gero ar blogo, jei numanome, kad blogo, tai ir stengiames išvengti to.

[paragraf 78]

Būtent tokio atsakymo ir tikėjausi
prisirišimas nėra pagrindinis meilės akstinas.
Meilę galima būtų apibrėžti šitaip: tai kasdienis apsisprendimas, ligoje ar džiaugsme, varge ar laimėje būti kartu ir priimti savo žmogų tokį koks jis yra.
Daug kas sako: va Romeo ir Džuljeta, štai kur meilė. Tačiau su tuo nesutikčiau, meilė būna tada kai tu žinai blogiausias žmogaus savybes bet vistiek jis tau rūpi, net ir pragyvenus kelis dešimtmečius kartu.

Taigi, santykį su dievu, galima tais pačiais žodžiais apibūdinti kaip ir meilę: tai yra kasdienis apsisprendimas ir t.t.

O ar bus tas dvasinio pakilimo amžius nuoširdžiai abejoju, čia tik ezoterikai užsimerkę į realybę. Pasaulis ritasi žemyn ir tai dėsningai greitėja.

[kiskis]

O ar bus tas dvasinio pakilimo amžius nuoširdžiai abejoju, čia tik ezoterikai užsimerkę į realybę. Pasaulis ritasi žemyn ir tai dėsningai greitėja.

Deja panasiau i tai, o ne i pakilima , na ir idomu kiek risis, taip sakant kritimui ribu kaip ir ner?

[Sleeping_angel]

Remiantis Kabaloje akcentuojamu pusiausvyros dėsniu, galima daryti išvadą, kad kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

[paragraf 78]

Remiantis Kabaloje akcentuojamu pusiausvyros dėsniu, galima daryti išvadą, kad kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Jei tai perskaitei pas Laitmaną tai jo mokymas ne daug ką bendra turi su tikrąja kabala.

Šiaip nežinau ar tikrai tas principas jog jei daugės vienų tai daugės ir kitų veikia. Jei taip yra, vadinasi yra ir trečioji grupė, kuri yra niekas, o iš jos užgimsta dvasingieji ir materialistai

Šiaip skirstymas ir atskyrimas materialiojo pasaulio ir dvasinio būdingas sektoms. Mes esame ir dvasinės ir materialiosios būtybės, gyvename dviejuose pasauliuose ir kol esame gyvi, nei vienas iš tų pasaulio neturėtų paimti viršaus, reikia būti abiejuose vienodai. Nuklysdamas į vieną kurią nors pusę pažeidi harmoniją ir... na žodžiu taip ir gimsta visokios sektos

[Sleeping_angel]

Laitmaną Rekia gi nuo kažko pradėti

Šiaip nežinau ar tikrai tas principas jog jei daugės vienų tai daugės ir kitų veikia. Jei taip yra, vadinasi yra ir trečioji grupė, kuri yra niekas, o iš jos užgimsta dvasingieji ir materialistai

Įdomu, ar daugėjant žmonių skaičiui mieste, daugėja ir nusikaltimų skaičius? Gal tai bent iš dalies padėtų atsakyti į šį klausimą 

[idenmeyou]

Meilę galima būtų apibrėžti šitaip: tai kasdienis apsisprendimas, ligoje ar džiaugsme, varge ar laimėje būti kartu ir priimti savo žmogų tokį koks jis yra.

Kai žmogus turi ryšį su kitu ir jam tas ryšys svarbus, žinoma jis nenori, kad tam kitam žmogui atsitiktų kažkas blogo ar jis jį prarastų, bet kodėl taip yra? Žmonės mums yra tie svarbūs, kurie mums suteikia gerų emocijų, net ir patys darydami kažką naudingesnio kitam artimam nei pačiam sau iš esmės net to nesuprasdami galime patenkinti kažkokį didžiulį troškimą. Tarkime kai vyras gali aprūpinti savo moterį ar ją užjausti ateina įdomus jausmus, lyg sustiprindamas vyro savivertę, vyriškumą, tad duodamas kažką kitam visada kažką ir gausi pats naudingo.
O kai mylime žmogų tai jei jis serga ar yra varge, tai liekame tarp apsisprendimų, jei žmogus mums nėra labai svarbus, greičiausiai turėdami kažkokią savo gyvenimo ateities viziją pasuksime kitu keliu ir paliksime žmogų, bet jei pažinodami jį jaučiames tikrai labai gerai mes net ir varge jo nepaliksime, nes gyventi be jo bus daug didesnis vargas. Tad pasirinksime kažkokį vargingą gyvenimo periodą su juo, nei kur kas didesnį vargą be jo, gyvenimą kur jo ilgėsimes ir kentėsim. Viskas vistiek priveda prie mums labiau pasąmoniškai naudingesnių sprendimų.

[Sleeping_angel]

Kai žmogus turi ryšį su kitu ir jam tas ryšys svarbus, žinoma jis nenori, kad tam kitam žmogui atsitiktų kažkas blogo ar jis jį prarastų, bet kodėl taip yra? <...> iš esmės net to nesuprasdami galime patenkinti kažkokį didžiulį troškimą. <...> net ir varge jo nepaliksime, nes gyventi be jo bus daug didesnis vargas. <...> Viskas vistiek priveda prie mums labiau pasąmoniškai naudingesnių sprendimų.

Ir visa tai paaiškinama vienu žodžiu - EGOIZMAS