Pafilosofuokim

Pradėjo puodukas, birželio 08, 2013, 10:43:03

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

eternal.bliss

Veiksmas nevisada turi atoveiksmį kaip ir karma nėra stabili, ir akmenyje iškalta. Pati ji apibrėžiama tavo būviu, energija, reakcija arba veiksmu. Pvz gerus įvikius žmogus gali interpretuoti neigiamai taip sukuriant neigiamą energiją ir ją skatinant atoveiksmiu, kuris sukuria neigiamą realybę. Arba atvirkščiai į iš pažiūros neigiamus įvikius reaguoja teigiamai ir juos paveikia teigiama kryptimi, iš jų kažką išmoksta kažko sužino, gauna teigiamos patirties- ir situacija tampa teigiama, taip sukuriamas teigiamas atoveiksmis, teigiama realybė.

Arba pvz žmogus esantis neigiamoje pasaulėžiūroje, atlieka kažkokius neigiamus veiksmus per kurį laiką pakeičia pasaulėžiūrą ir tas atoveiksmis išvis gali neateiti. Jeigu kalbi apie energijos gryžtamajį ryšį tai pvz žmogaus kurio energija yra tyra negali net prakeikti nes tiesiog neigiama energija nelimpa prie jo. Taspats ir su neigiamais įvikiais- tu negali patirti realybės kuri nėra tavos energijos, turi nusileisti iki to lygio kurioje pats įvikis gali egzistuoti. Ir visi atoveiksmiai begalybės eilių tau neateis nes jie negali ateiti, tu turi nusileisti į tokį pat lygį, kad gautum tą atoveiksmį. Todėl daugumai žmonių tas gerumas kurį jie mano duodantys neateina.

a.t.sielis

#31
birželio 09, 2013, 20:49:56 Redagavimas: birželio 09, 2013, 21:13:19 by a.t.sielis
Karma (šiapusinė veikla ir jos atoveiksmiai) nėra stabili, tas tiesa. Mes bandome aptarti šiapusinę veiklą stabiliomis sąvokomis ir principais, labiau supratimui, bet realybė nėra sudaryta vien iš šiapusinės veiklos, o ir pati šiapusinė veikla bei jos atoveiksmiai nėra mechaniški ir nekintantys. Visa tai kinta ir gali būti keičiama. "Žmogus savo laimės (arba likimo) kalvis". Tačiau: laivo kursą galima pakeisti, bet kad nuplaukti į kitą vietą, reikalingas laikas.

Toliau, kaip suprantu, eternal.bliss nemano, kad egzistuoja valdantis Absoliutas, kaip Asmuo. Bet tada nėra kas suteiktų kokius dėsnius, ir apskritai nėra pagrindo kokiai nors realiai įvairovei, vyksmui, reiškiniams.

Kiek pats suprantu ir girdėjau, tai Absoliutus Asmuo žino visų gyvų esybių veiklą (tarp jos ir karmą) ir būtent Jis laiko pavidalu sugrąžina pamokančius atoveiksmius gyvosioms esybėms.

Taigi, asmuo atlieka veiksmą. Tą veiksmą žino Aukščiausioji Sąmonė. Ir atitinkamai, veiksmo atoveiksmiai anksčiau ar vėliau bus sugrąžinti. Bendrąja tvarka, arba su specialiu dėmesiu. Tai nėra mechaniška, todėl jeigu gyva esybė pasikeitė iš esmės, pamokos taip pat pasikeis iš esmės. Kitaip sakant, nuo blogų atoveiksmių visumos galima apsivalyti, gauti nuodėmių atleidimą.

Galima tai bandyti suvokti per sukurtos-sugrįžtančios energijos prizmę, bet tai iš esmės tas pats, tik kiek kitu kampu pažiūrėta (per bendros tvarkos dėsningumus ir stebimas analogijas) ir kitais žodžiais išreikšta. (Energeia - graikiškai, "veikimas"). Nes viskas vyksta laike, ir klausimas toks: kaip, kada ir kokio pobūdžio atoveiksmiai sugrįš? Jeigu sekti bangų vandenyje palyginimu, tai kas yra tas nejudamas krantas, į kurį atsimuš ir sugrįš bangos, ir kokios formos bus grįžtančios energijos bangos? Vėl susiduriame su visatos ribomis, ir anapusybe, t.y., transcendencija, Aukščiausiuoju Absoliutu. Kaip bangavimas sklinda, galime stebėti, stebėdami mums matomo pasaulio dėsningumus ir darydami vienokias ar kitokias išvadas, bet jeigu kelti klausimą, kokia viso to pirminė priežastis, ir kas sudarė sąlygas egzistuoti bangavimui, bangavimo dėsniams, ir terpei, kurioje bangavimas sklinda, tai vis vien reikia kalbėti apie Absoliutą.

CitataIr visi atoveiksmiai begalybės eilių tau neateis nes jie negali ateiti, tu turi nusileisti į tokį pat lygį, kad gautum tą atoveiksmį.


Būtent, apie ką ir kalbu. Kad principinis karminės veiklos atoveiksmis pasireikš tuo, kad asmuo liks karminės veiklos pasaulyje t.y., tame lygyje. Ir patirs viską atitinkamai. Juk sąsajų grandinė nusitęsia tiek geriems veiksmams, tiek blogiems. Be to, sąsajų grandinių koncepcija yra skirta daugiau supratimui. Čia ne matematika ir ne modeliavimas.
Jeigu kalbame apie dvasiškai tyrus asmenis, tai jie neatlieka karminės veiklos, ir nėra priversti nusileisti į karminį lygį bei patirti atoveiksmius.

eternal.bliss

#32
birželio 09, 2013, 21:37:32 Redagavimas: birželio 09, 2013, 21:44:12 by eternal.bliss
Žinok visiem būtų geriau jei rašytum paprasčiau. Aš ir galiu taip papilstyti savokomis,terminais ir išsireiškimais, kad ir sunku skaityti būtų ir kalbėtumemės tik dviese, jeigu išvis.

Jeigu sistemai reikalingas asmuo kuris ją prižiūrėtų tuomet pati sistema nėra tobula, tai nori teigti, kad sukurta realybė nėra tobula ir kad pats kurėjas nėra tobulas?  :D
Labai viską migla aptrauki ir tom aukštom materijom kurios yra tik iliuzines.

Absoliutas yra absoliutus  ;D pati savoka reiškia, kad jis yra viskas todėl tiek tu tiek aš esam jis kaip ir visa kita kas egzistuoja. Dievas asmenyje tėra realizavęsis asmuo, arčiau vienybės su sistema, harmoningesnis, todėl jis supranta dėsnius ir gali jais manipuliuoti taip sudarydamas "visagalio įspudį" tačiau jis nėra konkrečiai absoliutas kaip visuma, jis tėra jo dalis, todėl tokie asmenys negali būti gretinami su visuma, jie yra jos dalis ir dėl to gali būti joje.

Dėsnis ir yra dėsnis nes jis apibrėžia realybę, jo niekas nekuria jis yra pačios realybės pagrindas.

Beto tokie teiginiai kaip girdėjau, man sakė, na tiesiog net negalima jų pavadinti argumentais , visa pasaulėžiūra tuomet paremta nuogirdomis.

ir tokios savokos kaip nuodėmių atleidimas- nu niekas tau tų nuodemių neatleidžia, tu pats tampi kitoks todėl ir viskas keičiasi, tai koks dar atleidimas? nereikia velti čia kažkokių mistinių butybių kurios valdo žmones ir jiems atleidžia ar nuteisia. Kažkokios pasakos...

Beto butybė kuri yra nekintanti negali egzistuoti realybėje kuri paremta kitimu, jis turi būti bent kiek kintantis, kad egzistuotų. Todėl dievai asmenyse vistik turi vietos kisti ir tobulėti kad egzistuotų, ir todėl nėra pilnai absoliutųs. Jeigu nori daugiau suprasti apie tą dievo sąmonę paskaitys straipsnį kurį parašiau, ten būtent apie tai.

puodukas

#33
birželio 09, 2013, 21:51:00 Redagavimas: birželio 09, 2013, 22:01:45 by puodukas
Ar palei karmos dėsnius įmanomas toks atvejis, kaip aprašyta Evangelijoje pagal Luką (Lk 23;40-43), kai nusikaltėlis, tik prieš mirtį supratęs savo nuodėmes, patektų į dangų?

Prie to paties, dar viena Isaako Sirino citata:
Atlygis būna ne už gerus darbus, iš ne už pastangas, dėl jų, bet gimstančiam nuo jų susitaikymui(pažodinis vertimas, prasmė sudėtingesnė)
Citata[glow=red,2,300]Воздаяние бывает не добродетели,
и не труду ради нее,
но рождающемуся от них смирению.
преп. Исаак Сирин [/glow]

eternal.bliss

#34
birželio 09, 2013, 21:58:24 Redagavimas: birželio 09, 2013, 22:18:11 by eternal.bliss
Aišku įmanomas, tačiau jam reikėtų didžiulės valios pakeisti save, todėl jam būtų reikalingas didžiulis skausmas, netiek fizinis kiek emocinis.
Turi suprasti, kad "dangus" tėra energija kurioje žmogus egzistuoja nėra čia jokios mistikos, jeigu esi pozityvus, kitaip sakant tave traukia teigiamumas, galvoji teigiamas mintis elgiesi teigiamai, siela tuomet ir yra traukiama teigiamumų ir nukeliauja ten. Tai paprasčiausia trauka, nėra jokio cerberio kuris skirsto tu ten eini o tu ten. Reinkarnacija yra tas pats, kas tave traukia ten tu ir esi, ten tu ir keliausi.

O čia apie tą atligį tai konkrečiai aprašomas pats realybės principas. Nesvarbu ar tu darysi gerus darbus ir lauksi atlygio, ar gerų tikslų būsi kupinas, tau vistiek nebus atlyginta, bet jeigu susitaikysi su tuo, kad tavo gyvenimas yra paskirtas geriui, tuomet tavo gyvenimas toks ir bus. Susitaikymas yra išraiška kuri pasako jog žmogus visiškai tiki kad tai ivyks, ir kadangi tai yra visiškas tykėjimas jis visada išsipildo. Bet jį pasiekti yra netaip lengva kaip norėti, kad kažkas ivyktų  :)

Dabar dar labiau viskas apibrėžiama, karma yra visiškas tykėjimas kažkuo. Tas kuris kenkia, bus nubaustas ne atoveiksmio o pačio jo gyvenimo, nes jis yra tokioje pasaulėžiūroje kurioje tai yra įmanoma, todėl jis tokią pat energiją ir pritrauks. Jis pats sau sukurs pragarą  ;D

Susikurkit sau rojų  ;D

a.t.sielis

#35
birželio 09, 2013, 22:50:32 Redagavimas: birželio 09, 2013, 23:00:59 by a.t.sielis
Citata iš: eternal.bliss  birželio 09, 2013, 21:37:32
Žinok visiem būtų geriau jei rašytum paprasčiau. Aš ir galiu taip papilstyti savokomis,terminais ir išsireiškimais, kad ir sunku skaityti būtų ir kalbėtumemės tik dviese, jeigu išvis.


Pritarčiau, kad jau į per daug sudėtingus klodus nukeliavome, ir naudos iš to nelabai yra. Šitas yra paskutinis mano post'as šioje temoje, tikiuosi.

CitataJeigu sistemai reikalingas asmuo kuris ją prižiūrėtų tuomet pati sistema nėra tobula, tai nori teigti, kad sukurta realybė nėra tobula ir kad pats kurėjas nėra tobulas?  :D


Nežinau, kuo Aukščiausiojo Asmens visažinumas ir begalinės Jo dėmesio ir įtakos galimybės yra netobulos. Tai tobula. Absoliutas neišsemiamas, todėl gali išsiskleisti begalybe realybių, kurios visos tobulos ir pilnavertės.

CitataAbsoliutas yra absoliutus  ;D pati savoka reiškia, kad jis yra viskas todėl tiek tu tiek aš esam jis kaip ir visa kita kas egzistuoja.


Na, aš nesu Absoliutas, esu tik atomiška vienos iš Absoliuto energijų dalelė. Kažkurioje temoje forume aptarinėjome ar siela ir Dievas lygūs (temoje apie Gintaro pokalbius).

CitataDievas asmenyje tėra realizavęsis asmuo, arčiau vienybės su sistema, harmoningesnis, todėl jis supranta dėsnius ir gali jais manipuliuoti taip sudarydamas "visagalio įspudį" tačiau jis nėra konkrečiai absoliutas kaip visuma, jis tėra jo dalis, todėl tokie asmenys negali būti gretinami su visuma, jie yra jos dalis ir dėl to gali būti joje.


Nežinau iš kur tai sugalvojai. Absoliutas apima visus aspektus. Asmenybiškumo aspektas yra labiausiai vyraujantis bet ko atžvilgiu, (analogija: aktyvus asmuo gali valdyti neaktyvius objektus, kaip pvz. žmogus akmenį) todėl būtent Aukščiausiasis Asmuo yra visagalis ir pirminis būties koncentruotas pavidalas. Iš Jo kyla visos visumos.

Kaip suprasti? Beasmenis aspektas, pagal apibrėžimą yra neišreikštas ir neaktyvus, neapibrėžiamas, neapibūdinamas, neapčiuopiamas, visada toks pats. Taigi, beasmenis aspektas neturi ir negali turėti jokių galių. Taip pat, beasmenis aspektas gali būti tik dalinis, jis negali išreikšti aktyvumo, ir dominuoti aktyvumo atžvilgiu. Tik asmuo yra aktyvus, beasmeniškumas gali būti asmens dalis, bet ne atvirkščiai (didesnis gali tapti mažesniu, bet mažesnis tapti didesniu - negali). Aktyvi, dinamiška visaapimanti esatis ir yra asmuo arba sąmonė. Kitaip ji negalėtų būti iš savęs, savarankiškai aktyvi.

CitataDėsnis ir yra dėsnis nes jis apibrėžia realybę, jo niekas nekuria jis yra pačios realybės pagrindas.


Jeigu dėsnis statiškas, jis negali egzistuoti pats savaime, kažkas yra šalia jo (pvz. energijos), kaip statiškas gali valdyti dinamišką energiją? Todėl tik dinamiškasis gali būti realybės pagrindas. Kaip minėta, dinamiškas esantysis, veikiantis iš savęs, yra sąmoningas, todėl asmuo. Dėsniai arba tvarkos nurodo į proto arba sąmonės buvimą. Savaime iš nieko egzistuojantis tvarkingas beasmenis dėsnis - jokie rimti šaltiniai tokio būties pagrindo nepatvirtintų, jis neįtikimas ir filosofiškai. Tik pati save gyvai plėtojanti dinamiška visuminė būtis gali būti viso vyksmo šaltinis ir valdytojas.

CitataBeto tokie teiginiai kaip girdėjau, man sakė, na tiesiog net negalima jų pavadinti argumentais , visa pasaulėžiūra tuomet paremta nuogirdomis.


Be to, kad sakiau, kad ne pats tai išgalvojau, pateikiau ir pakankamai išsamių filosofinių apibendrinimų ir argumentų. Nėra ko kabinėtis prie elementaraus išsireiškimo, nurodančio, kad remiuosi tam tikra konkrečia žinojimo sistema, o ne pats spėlioju.

Citatair tokios savokos kaip nuodėmių atleidimas- nu niekas tau tų nuodemių neatleidžia, tu pats tampi kitoks todėl ir viskas keičiasi, tai koks dar atleidimas? nereikia velti čia kažkokių mistinių butybių kurios valdo žmones ir jiems atleidžia ar nuteisia. Kažkokios pasakos...


Labai paprasta. Per daugelį gyvenimų susikaupia gerų ir blogų atoveiksmių kraitis. Laike tie atoveiksmiai turėtų būti patirti. Galima gerinti savo atoveiksmių kraitį beasmeniu būdu, nesikreipiant tiesiogiai į Aukščiausiąją Valią, bet paklūstant nustatytiems dėsniams, darant gerus darbus ir keičiant save, ugdant žinojimą. Tai apvalo laipsniškai. (pavyzdys: budizmas ir kitos beasmenės koncepcijos srovės) Kitas būdas, gauti atleidimą, kreipiantis tiesiogiai į Aukščiausiąją Valią. Toks nuoširdus kreipimasis jau rodo pasikeitimą. Gyvo asmens pasikeitimas suteikia valdančio gyvo Asmens kitokį požiūrį ar specialų dėmesį. Tai irgi laipsniška, nes per akimirką šventuoju netampama. Tai jau teizmas.

O dėl "mistinių būtybių", tai tavo sampratos empirikams, patikėk, ne mažiau mistinės, tai nematau čia jokios problemos. Atseit, tu kalbi ne apie mistiką, o aš mistifikuoju? Juokinga. Bet kokia kalba apie karmą priklauso mistinių dalykų sričiai. Nebent jau labai suredukuota į psichologiją karmos samprata.

CitataBeto butybė kuri yra nekintanti negali egzistuoti realybėje kuri paremta kitimu, jis turi būti bent kiek kintantis, kad egzistuotų. Todėl dievai asmenyse vistik turi vietos kisti ir tobulėti kad egzistuotų, ir todėl nėra pilnai absoliutųs.


Tai gyvas asmuo visada yra kintantis, nes Jis veikia. Kadangi Jis begalinis, Jo kūrybinės galios plečiasi be galo, ir visados yra naujos ir šviežios. Dvasinėje amžinybėje skleidžiasi begalinių tobulumų visuma. Kame čia problema?

Berods, pats bandai suprasti absoliutą per žemiškas asmens sampratas. Bet Absoliutus Asmuo ir tai, ką matome kaip asmenis šiame pasaulyje - iš esmės nelygiaverčiai dalykai. Ne veltui įvairių religijų šventi raštai sako: "nieko nėra į Jį panašaus ar kas Jam prilygtų".

Tuo dedu tašką. Per daug sudėtingi filosofiniai apibūdinimai tai, todėl bendrai lietuviams, man tame tarpe, labiau verta pasilikti prie paprastesnių dalykų, ir eiti būtent praktikos keliu, o žinios tada išsiplės natūraliai ir savaime.

eternal.bliss

Sviestas sviestuotas.
Net nebenoriu atsakyti.

a.t.sielis

Citata iš: eternal.bliss  birželio 09, 2013, 23:34:43
Sviestas sviestuotas.


Good. Tai malonu buvo aptarti pakankamai esminius dalykus, spaudžiu dešinę :)

puodukas

 Kad nekurti naujos temos, (prie temos pavadinimo tiktų ir tokia tema):  Išdidumas tai teigiama savybė ar neigiama?

citatos ta tema:
Jei kas pasakys, kad geriau didžiuotis darant gerą, nei susitaikint padarius nuodėmę, tas visiškai nesupranta  išdidumo žalos, nei susitaikymo naudos.
      ♦♦♦♦♦♦
Įsivaizduok, jei nori, kad, jei kas prikelia mirusius, išgydo raišus, apvalo raupsuotus, bet tai daro didžiuodamasis-niekas negali būti blogesnis, netyresnis ir kaltesnis už jį.Jonas Auksaburnis
Citata[glow=red,2,300]Если кто скажет, что лучше гордиться, делая добро, чем смиряться, согрешая, тот совсем не понимает ни вреда гордости, ни пользы смирения (35,190)
  ♦♦♦♦♦
Представь, если хочешь, что кто-нибудь воскрешает мертвых, исцеляет хромых, очищает прокаженных, но с гордостью - никто не может быть хуже, нечестивее и виновнее его (43, 277).  Святитель Иоанн Златоуст [/glow]

eternal.bliss

Na jei nori paprastos mechanikos - išdidumas tėra pareiškimas, kad "aš esu toks", tai yra sureikšminimas savęs kuris veda prie sustabarėjimo. Su šia savybe neįmanoma pasiekti jokių gerų rezultatų meditacijoje, suvokime. Tas pats sureikšminimas žinių, suvokimo užkerta betkokį kelią gauti tokius kaip sakant žinių antplūdžius. Beto genijai kiek pastebėjau nesureikšmina savo genialumo, vien dėl to, kad pats išdidumas, susireikšminimas, visiškai sustapdytų betkokį tobulėjima ir jų talentas pranyktų. pvz.: Tesla

Master

Dar truputį apie baudimą.
Visos istorijos nebeprisiminsiu, todėl pasitelksiu į pagalbą knygą.
Prieš prancūzijos revoliuciją psichiatrinėse su ligoniais buvo elgiamasi siaubingai. Siaubingi gydymai, siaubingos sąlygos, siaubingas elgesys su jais (žmonės jų vengdavo, nes tikėdavo, kad ilgai būnant šalia bepročio galima apsikrėsti debilizmu :/ )
Tačiau po prancūzijos revoliucijos atsirado vienas paryžiaus psichiatrinės ligoninės direktorius, kuris teigė, kad ligoniai yra neramūs ir agresyvūs būtent dėl labai blogų sąlygų, suvaržymų ir kankinimų.
Jis nusprendė padaryti perversmą savo ligoninėje. Šeip ne taip gavęs leidimą jis ėmėsi darbo.
Nors jo draugai jį niekino už tokį poelgį, vadino ligonius gyvuliais ir grasino, kad jis pats nuo jų nukentės.
Jis jų nepaisė. Jis ligonius ramino ir guodė, keletai liepė nuimti grandines.
Štai ištrauka iš knygos :
Pirmasis išvaduotasis, pamatęs saulę sušuko: Kaip gera, kaip seniai jos nebemačiau. Jis kadaise buvęs karininku. Antrasis buvęs rašytoju. Jis taip buvo sulaukėjęs, kad gynėsi nuo F.Pinelio ir jo padėjėjo, o išlaisvintas po kelių savaičių pasveiko. Trečias- milžiniško ūgio stipruolis, išsedėjęs Bisetre 10 metų. Netrukus jis pasveikęs ėmė tarnauti ligoninėje, o kartą net išgelbėjęs F.Pinelį nuo mirties, kai ligoninės apylinkių gyventojai įdūkę dėl pavojingūjų išlaisvinimo, norėję jį pakarti ant gatvės žibinto.

Vat. Ši istorija puikiai parodo, kad žmones formuoja aplinka. Ir, kad visi jie gali būti ir yra geri. Tik priklauso kaip su jais elgsiesi, kokį jie pavyzdį matys... Taigi reikia pagalvoti... Ar bausti

deamero

Tikrovė yra tik iliuzijos atspindys. Mes lyg plaukiame iliuzijos jūroje,
kur yra pilna veidrodžių.

puodukas

#42
birželio 26, 2013, 15:12:06 Redagavimas: birželio 26, 2013, 18:21:49 by puodukas
Neatsirado tokių, kas gintų išdidumą kaip teigiamą savybę, tai klausimas, artimesnis kasdienybei: Kaip atpažinti savyje kur išdidumas, pergyvenimas dėl "ką pamanys kiti",▬ o kur kuklumas, ar žmogiškas orumas?
cit.:
"Pernelyg nusiminti išoriniais sunkumais- silpno tikėjimo požymis; pernelyg nusiminti vidiniais- išdidumo požymis."
Citata[glow=red,2,300]"Слишком огорчаться внешними трудностями - признак маловерия; слишком огорчаться внутренними - признак гордости".
Игумен Никон (Воробьев)[/glow]

eternal.bliss


Lapino šešėlis

Citata iš: puodukas  birželio 10, 2013, 16:22:57
Kad nekurti naujos temos, (prie temos pavadinimo tiktų ir tokia tema):  Išdidumas tai teigiama savybė ar neigiama?


Nors galime sakyti, kad išdidumas yra priskiriamas prie septynių mirtinų nuodėmių, tačiau kita vertus, šis žodis dažnai tapatinamas su puikybe, o tarp šių žodžių slypi nors ir nedidelis, bet savotiškas skirtumas.

Puikybė bet kokiu atveju yra neigiama savybė.  Būtent ji nuolat skatina mus jaustis pranašesniais už kitus. Išdidumas kita vertus lyg ir atrodytų daro su mumis tą patį, tačiau tik tuomet jei mes pasiekiame visiško kraštutinumo būseną, kadangi riba tarp išdidumo ir puikybės yra nepaprastai siaura.

Jei jau mes siekiame pusiausvyros su savimi, tuomet tokią pusiausvyrą reikėtų atrast ir tarp nuolankumo bei puikybės. O ši pusiausvyra ir būtų išdidumas.

Tokių savybių terminologija gali būti labai skirtingai interpretuojama. Štai todėl, būtina paminėti, kad tai tik mano nuomonė apie išdidumą. Nes kažkas išdidumą gali sugretinti su užsispyrimu, kažkas su taip dažnai mano paminėta puikybe. Savo ruožtu pasakyčiau, kad man išdidumas yra galimybė...

Nes tik išdidus žmogus sugebės pasukti priešinga kryptimi, negu ta, kuri jam tariamai yra priskirta.

Išdidumas - tai ne aklas gerėjimasis savo nuveiktais darbais. Tai tik nuolatinis tikėjimas, neleidžiantis sustoti pusiaukelėje.

Išdidumas yra savybė, kuri leidžia mums puoselėti savo valios galią.

Ir negaliu nepastebėti, kad išdidumas turi būti derinamas su kitomis žmogaus savybėmis.

Nuoširdus žmogus, neturintis sąžinės balso, ar nejaučiantis gėdos jausmo gali tapti nekenčiamiausiu priešu. Štai todėl apie išdidumą niekuomet neatsiliepsiu teigiamai, jei save "išdidžiu" pavadintų kupinas neapykantos, garbėtroškos ar egoistiškas žmogus. Išdidumas kaip ir paklusnumas gali būti ir teigiama ir neigiama žmogaus savybė, priklausomai nuo to, kiek žmogus geba save valdyti.

Aukštyn