Valstybių valdymo formos

Pradėjo Linas Esu, lapkričio 04, 2017, 12:33:45

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Linas Esu



Valstybių grupavimas pagal valdymo formą --->
https://smp2014ge.ugdome.lt/mo/11kl_visuomenine_geografija/GE_DE_38/teorine_medziaga_1.html

  • Anarchija   neegzistuoja valstybės politinė valdžia   valstybė valdoma skirtingų grupių. Dažnai jėgos principu
  • Aristokratija   valdžia priklauso bajorams, kilmingiems asmenims   valdo centrinė valdžia remiama bajorų ir dalį funkcijų patikėdama kilmingųjų luomui
  • Biurokratija   institucijų valdininkų valdžia   
  • Gerontokratija   senų žmonių valdžia   pagal amžių
  • Demarchija   atsitiktine tvarka išrinkti asmenys priima sprendimus visų piliečių vardu   tiesioginės demokratijos forma
  • Demokratija   žmonių (piliečių) valdžia   rinkimuose išrinktų atstovų valdymas
  • Despotizmas   neribotą galią (valdžią) turinčio asmens ar grupės asmenų valdymas   despotizmas ne tik politinė bet ir asmeninė galia
  • Džamachirija   vietoje valdžios - žmonių komitetai ir kongresai valdymo forma Libijoje nuo 1977 iki 2011 m.
  • Diarchija   dviejų lygiateisių valdovų valdymas   tokiam valdymui galima priskirti San Mariną ir Andorą
  • Diktatūra   neribota asmens (asmenų grupės) valdžia   valdant nesivadovaujama įstatymais. Dažnai įstatymai keičiami pagal valdančio asmens norą.
  • Idiokratija   valdymo forma remiasi ne ekonominiais interesais bet idėjomis   ideologinis valdymas nepripažystantis kitaip mastančių
  • Izokratija   visi piliečiai turi lygias politines teises   visų asmenų lygybė valdant šalį
  • Kleptokratija   nusikaltėlių valdymas   neteisėtu būdu pralobusių asmenų (asmens) valdymas
  • Komuna   ideologinių bendruomenių ar verslo bendruomenių valdžia
  • turi bendrus interesus, turtą, ideologiją
  • Komunizmas   politinė ir ekonominė sistema grindžiama visapusiška visuotine lygybe   fabrikų, gamyklų ir t.t visuotinė nuosavybė
  • Korporatokratija   valdžia priklauso turtingoms korporacijoms   arba didelėms ekonominėms organizacijoms PPO, Pasaulio bankas ir kitos
  • Kritarchija, Kritokratija   valdymo forma grindžiama teismais   
  • Marionetinė valdžia (valstybė)   valdoma išorės jėgų (kitos valstybės) arba vietiniai valdžios organai paklūsta kitos šalies valdžiai   
  • Matriarchatas   valdžios forma kurią kontroliuoja moterys, moterų organizacija   oficiali vyriausybė sudaryta išskirtinai iš moterų
  • Meritokratija   valdo pajėgiausi (protingiausi) žmonės, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės ir finansinės padėties.   
  • Militokratija   kariškių valdžia, karinė chunta.   
  • Monarchija   valdžia priklauso vienam asmeniui (karaliui, princui ir t.t)   dažniausiai valdžia perduodama kaip palikimas kitam šeimos nariui
  • Nookratija   valstybės valdymas pagrįstas išmintimi, protu   pirmenybė žmogaus protui
  • Vienpartinė sistema   tik viena politinė partija turi įstatymų leidžiamąją galią   buvusi Sovietų sąjunga
  • Oligarchija   valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Dažniausiai monopolizuoto kapitalo valdytojų valdžia tarnauja sau ir gina ne tautos bet savo interesus
  • Ochlokratija   masių valdžia. Dažnai vargingųjų valdžia.   dauguma žmonių valdo populistai ir demagogai
  • Patriarchatas   valdymo forma kur dominuoja vyrai.   
  • Plutokratija   grupės įtakingų žmonių valdymas   turtingų žmonių valdžia
  • Respublika   aukščiausioji valdžia priklauso renkamiems, atstovaujamiems organams. Įstatymus respublikoje priima tautos išrinkta atstovybė - parlamentas   svarbiausias skirtumas įstatymų buvimas, kuriems paklusti privalo visi
  • Socializmas   socialinė sistema, kurių pagrindiniai principai - laisvė ir lygybė   
  • Talasokratija   valstybė, kurios egzistavimas susijęs su jūra   trūkumas žemės
  • Telulokratija   valstybė, kurios tikslas jos žemių plėtra, siekis prisijungti kaimyninių valstybių žemes   Telulokratinės valstybės siekis plėsti įtaką, pasinaudojat savo šalies gyv. mažumomis įsikūrusiomis kitose šalyse
  • Teokratija   valdymo forma, kurioje Dievas arba dvasininkai turi aukščiausiąją valdžią   Vatikanas, kai kurios islamo valstybės
  • Technokratija   valstybė kurios valdyme dominuoja mokslo ir technikos srities asmenys   
  • Timokratija   valdžia priklauso privilegijuotam turtingųjų luomui   panašu į oligarchiją
  • Tironija   valdymo forma kada valdžia užgrobiama jėga ir valdoma naudojant smurtą ir žiaurumus   
  • Totalitarzimas   valdymo režimas, siekiant kontroliuoti visas gyvenimo sritis   politinė valdžia siekiant kontroliuoti piliečius ir formuojant tik valdžiai palankią visuomenės nuomonę
  • Chunta   karinė diktatūra, dažniausiai į valdžią ateinama po karinio perversmo   dažniausiai naudojama ispaniškai kalbančiose šalyse
  • Etnokratija   valdymo forma, kada valdžia priklauso etninei grupei   

Temos klausimai :

1. Kaip manote , kuri valdymo forma yra tinkamiausia šiandienos Lietuvai ?

2. Kurios valstybių valdymo formos , jūsų manymu , - netinkamos išsivysčiusiose šalyse ? ( pagrįskite )

Linas Esu

Simbolinė Europos monarchija


Žinios apie Jungtinės Karalystės būsimojo sosto įpėdinio gimimą kurį laiką karaliavo pasaulio naujienų antraštėse; Belgija taip pat ką tik soste pasveikino naują karalių. Kita vertus, ar monarchai vis dar vaidina rimtą rolę Europos scenoje?

Belgija, Danija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė - tai šiuolaikinės Europos monarchijos. Prie šio sąrašo sąlyginai galima pridėti Vatikaną, kuriam iki gyvos galvos vadovauja konklavos išrinktas popiežius ir Andorą, kurioje įvesta dalinė monarchija, t. y. princu automatiškai tampa išrinktasis Prancūzijos prezidentas, šaliai vadovaujantis kartu su popiežiaus paskirtu Urgello parapijos vyskupu. Be simbolinio skeptro, kokius dar įgaliojimus turi skirtingų šalių monarchai?



Belgija, dabartinis karalius - Filipas.  Belgijos konstitucija karaliui suteikia visišką teisinę neliečiamybę, t. y. monarchas negali būti suimtas ar nuteistas dėl kriminalinių nusikaltimų, jis taip pat nėra atsakingas už šalies vykdomą politiką. Karalius dalyvauja formuojant ministrų kabinetą, pasirašo ir skelbia parlamento priimtus įstatymus, yra reguliariai informuojamas apie vyriausybės vykdomą politiką ir turi patariamąją teisę. Belgų karalius taip pat yra Belgijos ginkluotųjų pajėgų vadovas ir skiria aukščiausius karininkus.

Danija, dabartinė karalienė - Margretė II. Kaip ir Belgijoje, Danijoje karalienei patikėta daugiau formali ir simbolinė rolė. Ji oficialiai vadovauja Valstybės tarybai, kurioje aptariami svarbiausi valstybės reikalai, tačiau jie čia nėra sprendžiami. Tiesa, išskirtiniu atveju, jei Danija liktų be parlamento, Margretė II ar jos įpėdiniai gali priimti konstitucinei santvarkai palaikyti būtinus įstatymus, tačiau vos išrinkus naują parlamentą jis juos dar kartą svarstytų. Savarankiškai Danijos karalienė gali teikti amnestiją nuteistiesiems, skirti apdovanojimus bei į pareigas skirti valstybės tarnautojus. Beje, šios šalies monarchai būtinai turi priklausyti Danijos Evangelikų liuteronų bažnyčiai.

Lichtenšteinas, dabartinis princas - Hansas Adamas II.
Lichtentšteino princas turi bene daugiausiai praktinės valdžios nei bet kuris kitas Europos monarchas. Jis turi veto teisę priimant įstatymus, atstovauja šaliai užsienio politikoje, tvirtina ministrų kabineto narius, o parlamento prašymu gali juos ir paleisti.

Liuksemburgas, dabartinis kunigaikštis - Henris. Kunigaikščiui šalies konstitucija garantuoja visišką teisinę neliečiamybę, tačiau realios valdžios jis turi nedaug. 2008-aisiais, kai Henris atsisakė pasirašyti parlamento priimtą įstatymą, įteisinantį eutanaziją, valdantieji pakeitė konstituciją ir nuo šiol kunigaikščio parašas nebėra būtinas įstatymams įsigalioti. Liuksemburgo kunigaikštis išliko oficialiu Liuksemburgo atstovu, taip pat gali teikti malonę nuteistiesiems bei skirti titulus.

Monakas, dabartinis princas - Albertas II.
Monako princui suteikiama visiška teisinė neliečiamybė, jis taip pat turi veto teisę, kuria dalinasi su Nacionaline taryba. Savarankiškai princas negali pasirašyti jokių tarptautinių dokumentų, o suteikti pilietybę, suteikti malonę ar amnestiją nuteistiesiems jis gali tik po konsultacijų su Karališkąją taryba ir gavęs Nacionalinės tarybos pritarimą.

Nyderlandai, dabartinis karalius - Willemas Alexanderis.
Pagal Nyderlandų konstituciją, šios šalies monarchas turi absoliučią teisinę neliečiamybę ir visa atsakomybė už politinius sprendimus yra perkelta ant ministrų pečių. Nyderlandų karalius atitinkamus įstatymus pasirašo kartu su tą sritį kuruojančiu ministru. Nors konstitucija numato, kad karalius gali atsisakyti pasirašyti vieną ar kitą priimtą įstatymą, bet praktiškai šia teise labai retai naudojamasi.  Nyderlandų monarchas aktyviai dalyvauja formuojant vyriausybę ir teikia ministro pirmininko kandidatūrą tvirtinimui. Konstitucija taip pat numato, kad vyriausybė gali būti paleista karališkuoju dekretu, tačiau kaip ir kiti valstybinės svarbos dokumentai, šis turi turėti atitinkamo ministro (šiuo atveju premjero) parašą. Nyderlandų karalius taip pat yra oficialus šalies atstovas ir vyksta į oficialius vizitus bei oficialiai vadovauja Nyderlandų valstybės tarybai, kuri pataria vyriausybei ir tuo pačiu yra aukščiausiasis administracinis teismas. Taip pat karalius turi stiprią neoficialią valdžią kaip nuolatinis vyriausybės patarėjas.

Norvegija, dabartinis karalius - Haroldas V.
  Norvegijos konstitucija karaliui suteikia nemažai vykdomosios valdžios galių, bet jos, kaip ir kitų Europos monarchų atveju, yra daugiau simbolinės, nei realios. Pavyzdžiui, Norvegijos karalius turi teisę vetuoti priimtus įstatymus, tačiau  praktiškai šia teise nebuvo pasinaudota nuo 1898-ųjų. Norvegijos karalius oficialiai vadovauja Norvegijos Evangelikų liuteronų bažnyčiai, tačiau realiai sprendimus dėl vyskupų skyrimo ar kitų su bažnyčios veikla susijusių klausimų priima atsakinga ministerija. Karalius taip pat turi teisę į postus skirti aukštus valstybės, bažnyčios ar kariuomenės pareigūnus, o esant reikalui net ir paleisti ministrų kabinetą, tačiau tik su Valstybės tarybos pritarimu. Karalius skiria ordinus bei apdovanojimus ir yra oficialus Ginkluotųjų pajėgų vadas.

Švedija, dabartinis karalius - Karlas XVI Gustavas. Šioje šalyje visa vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, o tam, kad įstatymai įsigaliotų, karaliaus parašo net nereikia. Švedijos karalius taip pat nedalyvauja nei skiriant ministrą pirmininką, nei jo kabineto narius. Monarchas oficialiai atidaro Riksdago (parlamento) sesijas, yra reguliariai supažindinamas su vyriausybės vykdoma vidaus ir užsienio politika. Nepaisant simbolinių galių, Karlas XVI Gustavas yra laikomas oficialia valstybės galva.



Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija), dabartinė karalienė - Elizabeth II (Elžbieta II).
Šioje valstybėje, kuri, beje, neturi oficialios konstitucijos, karalienė turi labai mažai įtakos tiesioginiam vyriausybės darbui. JK monarchas yra Anglikonų bažnyčios galva, bet net ir ši bažnyčia turi savo atskirus valdymo organus. Esant reikalui, karalienė skiria ministrą pirmininką, kuris savo ruožtu formuoja ministrų kabinetą, tačiau nušalinti jo nuo pareigų negali. Karalienė taip pat neturi net teorinės teisės paleisti parlamentą. Nors teoriškai kai kurios įstatymų leidžiamosios galios ir yra karalienės prerogatyva, tačiau praktiškai viską sprendžia ministras pirmininkas. Teoriškai karalienė turi teisę skirti ir atleisti ministrus, reguliuoti valstybės tarnautojus, išduoti pasus, paskelbti karą ar taiką, sudaryti tarpvalstybines sutartis bei sąjungas, tačiau praktiškai daugumai šių veiksmų reikalingas parlamento pritarimas. JK monarchė yra oficiali karalystės Ginkluotųjų pajėgų vadovė, skiria šalies ambasadorius ir priima užsienio diplomatų įgaliojimus. Tarp kitų karalienės įgaliojimų yra prievolė paskelbti kasmetinių parlamento sesijų pradžią ir pabaigą bei pasirašyti priimtus įstatymus. JK karališkosios šeimos nariai turi teisinę neliečiamybę.  Karalienė gali tik išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu ir tėra valstybės simbolis. Jai patikėtos tokios užduotys kaip titulų teikimas.

Ispanija, dabartinis karalius - Karlas I. Ispanijoje karalius Chuanas Karlosas I turi įgaliojimus skelbti įstatymus, šaukti referendumus konstitucijoje numatytais atvejais, skirti ir atstatydinti ministrus ministro pirmininko teikimu, leisti Ministrų Tarybos patvirtintus dekretus, teikti karinius ir valstybinius apdovanojimus bei titulus. Karalius taip pat yra oficialus Ispanijos ginkluotųjų pajėgų vadas, karališkųjų akademijų globėjas bei turi teisę teikti amnestijas nuteistiesiems. Taip pat karalių saugo politinė neliečiamybė, t. y. jis negali būti laikomas atsakingu už vyriausybės vykdomą politiką.

Andora, dabartiniai princai - Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas ir Ispanijos Urgello regiono vyskupas Joanas Enrikas Vives Sicilia. Ši nykštukinė valstybė skiriasi nuo prieš tai aptartų tuo, kad princo sostą čia dalinasi du asmenys ir nė vienam jų neprivalu būti karališkos šeimos atstovu. Vienu iš Andoros princų automatiškai tampa išrinktasis  Prancūzijos prezidentas, o kitą, Urgello regiono (Ispanija) vyskupą, skiria popiežius. Abu princai prižiūri Andoros valstybinių bei valdžios institucijų veiklą, yra nuolat informuojami apie vykdomą politiką. Tačiau Andoros konstitucija jų vaidmenį apibrėžia kaip grynai simbolinį, nes be vyriausybės vadovo ar kito atitinkamo valstybės pareigūno parašo jie neturi jokių galių.

Kaip matome, karališkosios šeimos Europoje daugiausiai užima simbolinę rolę. Didžiosios daugumos įgaliojimai pasibaigia dalyvavimu formuojant vyriausybę. Taigi, ar jie vis dar reikalingi šiuolaikiniame pasaulyje? Ir taip, ir ne.

Monarchijos priešininkai ir modernios respublikos šalininkai simbolinę monarchų rolę laiko esant visiškai nereikalinga ir betiksliu mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu. Tai ypač buvo girdima Ispanijoje šį pavasarį, kai tūkstančiai protestuotojų išėjo į gatves, reikalaudami grįžti prie respublikos santvarkos ir nuversti dabartinį karalių Chuaną Karlosą I. Pagrindinės nepasitenkinimo priežastys buvo prabangi karaliaus medžioklė Afrikoje tuo metu, kai šalies ekonomika išgyvena tikrai ne geriausius laikus, bei princesės Kristinos sąsajos su didžiuliu korupcijos skandalu.

Tiesa, kitose aukščiau aptartose šalyse ekonomikos būklė nepalyginamai geresnė nei Ispanijoje, todėl nepatenkintųjų karališkųjų šeimų išlaikymo išlaidomis yra kur kas mažiau. Pavyzdžiui, tiek Nyderlanduose, tiek ir Jungtinėje Karalystėje monarchai yra neatsiejama šių šalių gyventojų tautinės savimonės dalis. Nyderlanduose Karalienės (gimimo) diena (neseniai pervadinta į Karaliaus dieną) yra viena svarbiausių metų švenčių, į gatves sutraukianti šimtatūkstantines oranžine spalva pasidabinusių žmonių minias, o Jungtinė Karalystė užgniaužusi kvapą laukė Kembridžo hercogienės Kate ir princo Viljamo sūnaus, kuris į sostą sės tikriausiai ne anksčiau nei šio amžiaus pabaigoje, gimimo. Tuo tarpu Belgijoje iš naujojo belgų karaliaus Filipo tikimasi, kad jis sugebės išlaikyti vieningą kultūriškai ir lingvistiškai susiskaldžiusią šalį.

Šie pavyzdžiai rodo monarchijos simbolinę svarbą vis labiau globalėjančiame pasaulyje.

Bet ne visiems simbolinė monarchų valdžia yra prie širdies. Pavyzdžiui, Rusijos laikraščio „Pravda" apžvalgininkas Sergejus Vaselinkovas neslepia savo skeptiško požiūrio į Europos monarchus. Jam labiausiai užkliūva tai, kad dabartiniai karaliai ir karalienės nebeturi realios valdžios, nebeatstovauja tradiciniams krikščioniškos moralės standartams ir tėra tik žaislai įtakingų politikų rankose.

Su šiuo teiginiu sutikti lengva, tačiau norėtųsi jį pateikti kitoje šviesoje. Taip, monarchai, kaip jau minėta, nebeturi absoliučios valdžios ir nėra aktyvūs politikos dalyviai. Tačiau jų liberalumas yra modernėjančios Europos padarinys - jei karališkosioms šeimoms ir lemta išlikti, tai tik tokiu atveju, jei jos transformuosis ir modernizuosis bei atsisakys aktyvios rolės politikoje. Būtent tai šiuo metu ir vyksta karališkoje Europos padangėje: princai ir princesės kuria šeimas su paprastais mirtingaisiais, monarchai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, bet ne politikoje ir tuo pačiu išlieka kiek atitolusiais buvusios valstybės galybės simboliais, suteikiančiais prasmę daugelio žmonių tautinei savimonei. Kaip prognozuoja Vokietijos istorikė Monica Wienfort (Monika Vinfort), jei monarchus turinčiose šalyse nekils valstybiniai perversmai, konstitucinės monarchijos turi šansą išlikti dar ilgai. O perversmais šiose aukštu gyvenimo lygiu pasižyminčiose šalyse dar nekvepia.

Parengta pagal „The Independent", „Pravda", „Deutche Welle" informaciją bei atitinkamų valstybių konstitucijas.

utopistas

Čia tikrai verta išsiplėsti labiau. Pirmiausia, pastebėsiu, jog mokyklose kalbama apie kraštutines valdymo formas, kad vidutiniams mokiniams nebūtų apsuktos galvos sudėtingesniais dalykais, kurie jiems nėra būtini. Tačiau čia, manau, švietimo sistema labai klysta, nes neugdo kritinio mąstymo, kuris leistų įvertinti esamų valdymo formų teikiamas gėrybes, blogybes, ir leistų tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai mąstyti apie alternatyvas. Pats mąstymo procesas, susijęs su valdymo formomis, kol kas buvo ir yra išimtinai filosofų, akademikų veikla, o visuomenė tarsi neturi pakankamai erudicijos net galvoti, jog apie tai vertėtų mąstyti. Tačiau čia, manau, yra didžiulė klaida. Visuomenė, kaip struktūra, kuriai valdymo forma taikoma, ne tik turi teisę, bet netgi pareigą, būtinybę mąstyti apie galimas valdymo formas.

Tos kraštutinės valdymo formos būtų šios, kurių mokoma mokyklose:
1. Demokratija.
2. Autoritarizmas.
3. Totalitarizmas.
4. Anarchija.
5. Monarchija.

Taip skirstoma mokykloje, tad taip sudaromas įspūdis, jog visos šios formos yra totaliai skirtingos, netgi nepalyginamos. Tačiau jos visos gan paprastai palyginamos poveikiu tiek atskiram visuomenės individui, tiek visai visuomenei. Pavyzdžiui, anarchija savo poveikio neturi, t.y. visuomenės individas nėra niekieno valdomas. Totalitarizme priešingai - kiekvienas žingsnis yra kontroliuojamas. Na o toliau yra tos formos, kurios yra po anarchijos, bet prieš totalitarizmą - autoritarizmas, anarchija ir monarchija. Autoritarizme, sakykime, gali būti vieno asmens valdžia iki jo mirties, bet valdymo perdavimas nebūtinai bus perduotas jo giminėms kaip yra monarchijoje. O demokratijoje valdžios perdavimo klausimą sprendžia visuomenė kas Konstitucijoje numatytą laiko tarpą. Tad išeina, jog mokyklose aptariamos formos yra tiesiog daugiau apie valdymo perdavimo klausimą negu apie tai, ar tos formos yra teisingos, ar ne.

O toliau nurodyta krūva valdymo formų, kurios irgi kraštutinės tam tikra prasme. Tai yra, nekalbama apie tai, jog realybėje nei viena valdymo forma nėra įgyvendinama pagal jos apibrėžimą, ir daugiau dominuoja mišrios formos, kuriose dominuoja demokratija.

O kuri geriausia valdymo forma, tai nėra paprasta pasakyti. Pirmiausia, norint atrinkti geriausią valdymo formą, reikia nusakyti, kokie tiksliai yra visuomenės interesai trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Bet tie interesai gali skirtis. Pavyzdžiui, taikos metu visuomenė nori dirbti, uždirbti ir prasigyventi. Karo metu yra poreikis išgyventi. Tad ką tai rodo? Jog neegzistuoja valdymo forma, kuri tiktų visur ir visada, nes šiuo konkrečiu atveju taikai būtų geriau demokratija, kurioje valdžia per daug nesikiša į rinkos gyvenimą, o kasro metu - totalitarinė valdžia, kuri valdo efektyviai, tinkamai tiek laiko kiek reikia, ir rinkos gyvenimą kontroliuoja taip, kad būtų sukurtos visos priemonės apsiginti nuo agresoriaus. Taigi, reikia galvoti apie dar pažangesnę valdymo formą, t.y. tokią valdymo formą, kuri gali keistis, priklausomai nuo aplinkybių, veikiančių visuomenę.

Tad siūlyčiau temą nagrinėti pirmiausia keliant visuomenės intereso klausimų grupes priklausomai nuo aplinkybių. Ir kai jos bus tiksliai aiškios visais įmanomais atvejais, tik tada galima pradėti kalbėti apie geriausią valdymo formą kiekvienai interesų grupei. O kai tai bus aišku, galima bendrinti galutinę santvarką, ir galvoti apie būdą tokią formą apibrėžti įstatymu. Kol kas galiu pasakyti tik tiek - ta santvarka, kuri geriausiai užtikrina visuomenės interesą, geba jį pakeisti pačios visuomenės naudos labui, tai ta santvarka ir yra geriausia, nes būtent tokia santvarka ir tėra pajėgi užtikrinti valstybės egzistavimą ne tik ilguoju laikotarpiu, bet galbūt netgi ir amžinai, kiek tai leidžia esami gamtos dėsniai, tariant, jog jų pakeisti neįmanoma (bet numanau, jog tokia pajėgi visuomenė sugalvotų ir kaip tai pakeisti savo labui).

Toliau pateiksiu istorinį pavyzdį. Iki nacionalsocialistų partijos gimimo Vokietijoje, formaliai buvo taikoma demokratijos santvarka. Bet tuo metu demokratija toje šalyje nebuvo efektyvi, pakankamai stipri, jog užtikrintų Vokietijos gyventojų interesus. Pavyzdžiui, pramonė klestėjo, bet vokiečiai skurdo, nes Vokietija buvo įsipareigojusi mokėti didžiules reparacijas laimėjusioms WWI šalims. Tuo pasinaudojo nacionalsocialistai, atėjo Hitleris į valdžią ir panaikino demokratiją. Ir tai davė apčiuopiamą ekonominę naudą Vokietijai. Nepaisant to, sistema išsigimė dar toliau, ir Vokietijai buvo padaryta dar didesnė žala. Jeigu būtų įstatymuose aiškiai apibrėžtas toks pereinamumas, jo ribos, tai galbūt būtų išvengtas ir WWII, o jeigu ir neišvengtas, tai bent jau būtų išvengtos beprasmės žmonių žudynės, nes būtų apsiribota tik tais kariniais veiksmais, kurie apgintų šalies interesus. Tačiau bet kuriuo atveju tada demokratija nebuvo reikalinga, nes ji labiau kenkė visuomenės interesui. Juo labiau, netgi ir ekonominio nuosmūkio metais visada yra jėgos, kurioms to nuosmūkio baigtis teiktų daugiau žalos nei naudos, taigi, tos jėgos nebūtų suinteresuotos nuosmūgio baigtimi. Pavyzdžiui, Versalio sutarties laužymas buvo nenaudingas WWI laimėjusioms šalims, nors vokiečiams - tai buvo peilis jų gyventojų gerovei, kurių didžioji dalis net nedalyvavo WWI, bet dėl kažkokių mistinių priežasčių turėjo srėbti tų košę, kurie karą pralošė.

a.t.sielis

Forma visko nelemia. Svarbu, kas valdančiųjų galvose dedasi.

Kariai ir valdovai yra tarsi rankos kūne, o dvasininkai ir intelektualai - tarsi galva, smegenys. Žmogaus kūnas gali egzistuoti be rankų, bet negali egzistuoti be galvos. Rankas turi valdyti galva, protas.

Geriausia valdymo forma, kai aiškiai suvokiami visuomenės sluoksniai ir jų funkcijos, bei jų tarpusavio priklausomybės:

1 sluoksnis: dvasininkai ir intelektualai, mokytojai, gydytojai, kultūrininkai, švietėjai.
2 sluoksnis: kariai ir valdovai, teisėjai, valdininkai
3 sluoksnis: ūkininkai ir verslininkai, prekybininkai, gamybininkai
4 sluoksnis: darbininkai ir tarnautojai.

Valdymu užima 2 sluoksnis. Jis turi klausyti 1 sluoksnio. Forma galėtų būti tokia: 2 sluoksnio geriausių rinkinys su lyderiu priešakyje užsiima valdymu. O jiems pataria 1 sluoksnio atstovų senatas.

Vakarietiškos demokratijos yda yra ta, kad ji technokratinė ir kapitalistinė. Tuo būdu, viskam vadovauja 3 sluoksnis, jis nuperka politikus, finansuoja rinkimines kampanijas, jiems priklauso propagandos kanalai - žiniasklaida. Visą gyvenimą diktuoja 3 sluoksnis.

Daugelyje šalių yra kriminalinė valdžia, tai reiškia kad valdo ne kuris nors iš šių sluoksnių, o nusikaltėliai, t.y. visuomenės atmatos.

1 ir 2 sluoksniai turi suvokti žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę. Ta prasmė yra ryšys su Kūrėju. Panašiai, kaip žmogaus pirštas turi daryti tai, ko nori žmogus, taip ir kūrinija turi paklusti Kūrėjo tikslams.

mcgyver

Citata iš: Linas Esu  lapkričio 04, 2017, 14:15:10Belgija, Danija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė - tai šiuolaikinės Europos monarchijos.

Ar yra tarp siu monarhcu giminystes rysiu?

Linas Esu

#5
lapkričio 04, 2017, 20:39:21 Redagavimas: lapkričio 04, 2017, 20:52:38 by Linas Esu
Citata iš: mcgyver  lapkričio 04, 2017, 19:33:11Ar yra tarp siu monarhcu giminystes rysiu?
Tikrai nežinau , niekada per labiausiai nesidomėjau kitų valstybių pop kultūra . Jeigu tie vadinami karaliai , karalienės yra senųjų kartų palikuonys , nėra abejonės dėl tam tikrų giminysčių ryšių . Viduramžiais buvo visiškai normalu tekinti už kitų šalių " mėlyno " kraujo atstovus ( ar atvirkščiai ) politikos tikslais .

@mcgyver , tarp kitko priminėt kai ką apie " melyną kraują " , tik ką įkėliau . http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=5040.new#new

vytra

#6
lapkričio 04, 2017, 20:45:48 Redagavimas: lapkričio 04, 2017, 20:48:26 by vytra
Citata iš: a.t.sielis  lapkričio 04, 2017, 19:13:56Daugelyje šalių yra kriminalinė valdžia, tai reiškia kad valdo ne kuris nors iš šių sluoksnių, o nusikaltėliai.
- problema sudėtingesnė nei rodosi, nes po CCCP, nusikaltėlių iš KGB dvasininkijoje yra daugiau nei pas buvusius tarnybinius "mokslininkus"..

:(

Aukštyn