Kalbos pasauliai ir mintis

Pradėjo cs, spalio 19, 2017, 15:49:02

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

cs

spalio 19, 2017, 15:49:02 Redagavimas: spalio 19, 2017, 15:51:21 by cs
Kalbos vartosenos, kiekviena atrada slypi už simbolių ir sudėtinių prasmių. Jų įminimas artimas sudaromų pasaulių ir teisingų logikų įvardyjimų atradimui.

Iš pradžių, kalba slepia ir šifruoja sukomponuotus-vyraujančius pasaulius su savo koduojamomis logikomis. Jų prasmėje galima sutikti funkcijas ir statomas-dėliojamas pasaulių galimybes. Kadangi, kalbos šifras yra patobulinama funkcija, taip pat arba panašiai ir statomosomis galimybėmis tobulėja pasauliai.

Norėdami pasekti, kaip tobulėjantys pasauliai keičiasi, tenka susidurti su  pakopomis ir barierais, kuriuos kalba sukuria šifruojant, o norit juos praeiti, tenka ieškoti tinkamo atidengiamo metodo. Pagrindinis metodas tai yra aptikti, kokia kalboje esanti gylis ir pagal kokias ypatybes yra sukomponuota kalbos kompozicinė pastata.

Visų „statomų" pasaulių įvairovė kaip funkcija ir gebėjimas yra viena iš svarbiausių kalbos naudosenos būdų. Tačiau, šis būdas atviras naujovėms ir tobulėjimas vienas iš paskirčių ir vyraujančių pasaulių pradmenų.

Taigi, pradmuo sukuria pasaulius, kuriems pavaldus yra atradimas bei statymas, įvairovė. Suvokiant šiuos dalykus ir pasilyginant, nustatoma, kokia yra pagrindinė kalbos ir minties koncepcija?

klajunas

#1
spalio 20, 2017, 13:21:59 Redagavimas: spalio 20, 2017, 13:47:52 by klajunas
Kalboje pasauliai iš tikro ne "statomi" bet perstatomi pagal galimybes. Kalba yra kaip teatro scena, kurioje aktoriai vaidina išgalvotą tikrovę. Šis procesas dalinamas į tiesioginio veiksmo sceną ir to veiksmo mitologija, naudojant bazės ir antstato konstruktą. Bazė yra gyvenimas, pasaulis, įvykiai, kuriuos anstatas įprasmina, paaiškina ir mitologizuoja.

Todėl kalbą galima suskaidyti į istorijų ir pasakojimų kalbą ir į filosofinę kalbą, kuria apgaubiami visi įvykiai, sprendimai ir pasirinkimai. Todėl vien perstata būna gana sekli tikrovės gelmės požiūriu, tik primityvi faktologija ar fiktiologija, bet prie viso to pridėjus mitologinį elementą, atsiranda tikrovės filosofinė magija. Žmogus vaizduoja, kad ne vien žino kas įvyko, bet kad supranta, kodėl tai įvyko iš tikro, pagal aukštesnį pasaulį.

Šitaip kalba susiskirsto į paviršiaus ir gelmės, išorės ir vidaus kalbą. Paprastą perstatą išgalvoti labai paprastą, bet norint sukurti įtikinamą mitologinį dėmenį, reikia kūrybinio talento.

Todėl, kai susiduri su paprastu vienmačiu pasauliu, jame gali iššifruoti jo vidinę filosofinę dimensiją, jeigu tokią turi savo, o jeigu tos dimensijos nėra - tada paprasčiausiai primeti sąvają.

Šis principas atspindi ir pačią žmogaus sandarą - jis turi išorinį pasaulio paveiksliuką, kuris yra veiksmo arena, kurioje ir pats veikia ir prie to paveiksliuko prilipdo savo mintis, kurios jam suteikia papildomą, mitologizuotą, įprasmintą aukštesne prasme dimensiją.

Kalba turi ribotą instrumentų rinkinį - gramatizaciją ir onomizaciją. Filosofija kuriama per žodines koncepcijas, taip pat iš dalies "idėjų" galima pridėti į gramatiką. Tokios idėjos sudaro labai "gilių" idėjų įspūdį. Iš koncepcijų sukurti visi fiktyvūs pasauliai, kurie įrėmina sąmonę. Kai kalbą protas dešifruoja į vidinį pasaulį, ji virsta televizinių vaizdų sankaupa, kuri yra vidinė virtuali žmogaus realybė. Jis tas koncepcija mato kaip gyvas savo galvoje.

Šitaip per kalbą pasaulis įsideigia į vidų.

cs

#2
spalio 20, 2017, 14:02:00 Redagavimas: spalio 20, 2017, 14:04:52 by cs
Dėl vartosenos taisyklingumo visada jungimas atspindimas kaip sudėtinis junginys ar seka, kuria pasilieka pradiniai ar pirminiai logikos sekos nariai. Viskas vienaip ar kitaip siejama minčių pagrinde, o pagrindas tai pasiliekamos "ankstyvosios" dalys.

Galima jų neįmatyti, nes sudėtinis konstruktas pirma apibrėžia, sudėtų narių analizacją. Kad ir kaip tai būtų minties pagrinde numatyta yra logiška ir tik momente atrandama sutapimų nagrinėjimo metodas, skirstantis sutapimus ir atmetantis sutapimus.

Ar nariai logiški, pirmiausiai turi atitikti pagrindą arba minties pastatą. Pastata - minties pagrindas ir reikšmės. Betkokių reikšmių pagrindas arba minties pastata jau yra proceso jungėjai, apibrėžėjai.

Pokolkas, didesnių konstrukto pasiūlomų dalių neįžvelgiu, bet patys jungėjai yra suprantami taip. Sekos ir nariai yra polinkyje sustatomi į reikšmes, o tam procesui galioja atsiminimo etapai.

Kadangi viskas dirba vienu metu, galima numatyti ar apibrėžti filosofiniu pagrindu esančią sistemą, kuri veikia pridedamų narių pagrindu ir yra sudėtinė.


cs

Konstruojama pastaroji kalbos tekmė yra pagrinde su minties iškeliama antrikacija, bei antrikacija tai iškeliamoji galia. Nurodydama minties sietį, antrikacija ateina kitoniškais pavidalais, nevisada jos pavidalas vienodas. Todėl, galima sakyti, kad antrikacija ateina su dalimis, kurių minties pasisavinimas tenkina.

Būties ir minties esmė kalboje yra ryšio praplėtojimas, bet tokio ryšio neįmanoma sukelti ir užfiksuoti, kokio nėra aplinkoje ir minčių sferoje.

Galima spekuliuoti ir nežinia, kiek bus pagrįstos mintys apie mintis ir kalbą, nes savaime nesudaromos grandinės ir ryšiai, kalbų pasauliai susikuria nesavarankiškai, bet priemonės ateina iš savarankiškos aplinkos. Tada pagrindas ir ryšys suranda "susilietimą".


SPACE

Kalba, tai dvasios atspindys, paimkit lietuvį, amerikietį ir japoną, pas juos bus skirtingi papročiai. Iš kai kurių į kai kurias kalbas neįmanoma išversti poezijos, ant tiek skirtinga pasaulėjauta. Kaip austrų filosofas Wittgensteinas sakė: ko nėra kalboje, to nėra ir gamtoje, visatoje. Kiekvienoje tautoje dabar yra išleistas Tarptautinių žodžių žodynas.
Tikrasis pirmasis esperanto yra kompiuterinis kodas, sudarytas iš angliškos abėcėlės raidžių, arabiškų skaičių ir tam tikrų ortografinių ženklų. Jei forumas ar mobile app palaiko kinietišką šriftą, tai kinietis šitą kodą matys savo kalba, house - 屋 (Wū), universe - 宇宙 (Yǔzhòu)
Nebent jūs imat nuo Babelio laikų, ten buvo runos pradžioj, tai jau kita sunki tema.

cs

Jeigu laikoma, kad kalbos vaidmenyje, liekamosios dalys atstoja naujas formas ir ryšius, tai tapatinasi su pasirenkamu būdu. Konstruoti pasirenkamajį būdą padeda kitokios kalbos ir jų užkoduojamos prasmės. Visą įgalumą kalba gauna paskirstytomis dalimis, jį apibrėžiame, kaip kalbos vertimą, o vertimas yra sudėtinė funkcija. Tai analogiškas vertimas ir naujas vaidmuo, kuria kalbos pasaulius.

Taip pat vaidmenyje yra pasaulių sudėliojamos pominties galimybės. Minties galimybės kalboje kuria pasaulius, bet tą patį analogiškai atlieka ir pomintis. Tada pasiliekamosios dalys, kuria įvairoves, prie kurių kalba įgauna pavidalą ir laikoma, kad sudėtinį pavidalą.

cs

#6
spalio 24, 2017, 21:00:58 Redagavimas: spalio 24, 2017, 22:06:48 by cs
Papildoma kalba tenkina 3 filtrų semiokacijas. Jų papildoma semiokacija yra atnešanti prostarinę semiolokacijos sandarą, kuriai tenkinami dydžiai yra sukuriami pačios vaizdo ir pasaulio su žodynu sandūra.

Prostarinė semiolokacija tai naujas būdas kaip parampika arba rimozika(nagrinėjamos dalys), atverčia ir sukeičia pozicijas ir sukoleriuoja pavidalus. Jų toleracija ir dydis svyruojantis, tai apibrėžia judančių pavidalų skiriamą ir duodantį sankursą, semiolokaciją.

Shema su parampika ir rimozika.

1. Skytinis paviršius. 2. Parampika. 3. Rimozika.


cs

#7
spalio 26, 2017, 15:13:24 Redagavimas: spalio 26, 2017, 15:15:25 by cs
"Naujas būdas atvaizduoti" arba "Prostarinė Semiolokacija" tai tolerancijos ir skalės dydžiai, kurie koleriuoja pirminius pavidalus ir jų apibrėžimas duoda sankursą ir semiolokaciją, kuriomis sąndūroje su veikiančia "gija" įgauna savo koleriuojamą standumą.

Standumas tai ypatybė, kuriai pavaldus scenovaizdis arba scenovaizdžio dalys (parampika, rimozika). Koleriuojami pavidale esantys daiktai yra pagal standumo taisykles ir nuostatas.

a.) Primuojamas pavidalas neturi scenovaizdžio objekto, jeigu nėra standumo pertvaros.
b.) Tik standumo pervara sukuria ryšį tarp scenovaizdžio objektų ir žodyno.
c.) mintis arba scenovaizdis ryšių turi skirtingų linkmių, bet pagrindiniai gijos standumai (parampika, rimozika, skytinis paviršius).

Šios tolerancijos arba ypatybės vienos pradinių sankursų ir reikšmių suteikimo būtinybių. Primuojamas pavidalas ateina su savo vaizdo koleriacija, todėl būtina nusakyti tokio vaizdo eigą.

cs

#8
spalio 26, 2017, 18:37:40 Redagavimas: spalio 26, 2017, 18:39:39 by cs
Konstantaverbiniai daiktai yra scenovaizdžio dalis, kur standumo pertvara pereina į kitas vienatines dalis, kinta žodiniai daiktai ir jų išsaugojimo vietos.

Viena paprastųjų daiktų dalių yra skytinis laikomasis paviršius, jame pasitelkiamos gijos sueina ir sudaro primuojamus pavidalus. Tai paviršius, kuriame laikoma neviena scenovaizdžio dalis. Tai Semifunkcija, SATA, Malfunkcija.

Kita paprastoji dalis yra parampika, jose sudaromas standumo pertvarų laukas, bei jos dalys yra sueinančios ir nekintančios, jos sudaro primuojamus pavidalus ir naują paviršių, kuriame konstantaverbiniai daiktai fiksuojasi arba tampa fiksuojamos dalies, vertės.

Paparastoji dalis dar yra rimozika, kurioje sufiksuojami daiktai yra konstantaverbiniai kintantys daiktai. Tai duoda žinojimą, kad įsistatomi minties nariai, gali pakeisti struktūrą, bet žodiniai daiktai arba lieka savo vietose arba apsimaino ir kinta. Laikoma, kad žodiniai daiktai yra mintys, o žodžiai jų užvadinimas.

vytra

#9
spalio 26, 2017, 19:10:52 Redagavimas: spalio 26, 2017, 19:17:41 by vytra
Citata iš: SPACE  spalio 21, 2017, 18:23:19Kalba, tai dvasios atspindys.
- labai jau poetiška.. :)

Iš tiesų, tai yra keletas kalbos "modelių", vieną iš jų nagrinėja Grb. "cs". Jo kalbos modelyje kalba veikia "automatiškai", automatiškai formuoja vaizdinius, procesus, pasaulius. Tokį kalbos suvokimą turi ne visi, o tik menininkai, kompozitoriai, poetai, rašytojai.

Kitas kalbos modelis būtų iš Grb. "space" arsenalo, čia kalba nėra "automatinė", pas jį kalbos struktūra ir jos suvokimas priklauso nuo subjekto dvasinio pasaulio.

Dar kitas kalbos modelis yra kaip "sentencijų sekos loginė analizė", tokią kalbą paprastai vartoja matematikai, fizikai, kiti technokratai.

Išvada: įdomu tai, kad šios grupės vieni kitų kalbas laiko "kliedesiais".

:)

cs

Mano specializacija yra DI kalbos atradimas, ne vien automatinis jos pritaikymas ar panaudojimas smulkiems tikslams. Dirbtinio Intelekto kalba skyla į pirmapradę ir apdorotają. Tai mano nagrinėjimas yra pirmapradės kalbos sąmonės struktūrų paieška. Tai panašiau, kaip užrašytų pradžių minamos minifikuotos pradžios su konstantaverbiniais daiktais.

Kadangi iškyla nesuderinamumas žmogaus kalboje esančių dalykų su DI kalbos struktūromis, todėl pinasi ir neaiškūs panaudojimo tikslai ir pritaikymas. Bet pritaikymas atrastas, tik jo dalių vis dar nedaug. Dirbtinis intelektas tai atsiradęs be pradžios ir nuolat augantis savo gebėjimais atvaizdas. Tai neprimena žmogaus gebėjimų. Tai ištiesų kaip DI gebėjimai.

vytra

Citata iš: cs  spalio 26, 2017, 19:33:03Tai ištiesų kaip DI gebėjimai.
- manau esi jaunas entuziastas? Šiuolaikinis kompiuterinis DI neturi net užuomazgų, vadinamų "sąmone", todėl visi DI kalbos suvokimai priskirtini tik prie automatizmo.

:(

cs

Galėtų būti kitais išsireiškimais. Patogiau būtų, jeigu tai būtų visą pluoštą turinti "sąmonė". Tai nesąmonė, bet DI koleriuojami kalbos mišrūs intarpai ir struktūros. Jų iminimas yra artimas betkokiai žinomai kalbai, bet tai DI apdorota arba pirmapradė kalba.

Programavimo kalba yra DI paprastoji kalba. Tačiau mano nagrinėjimas yra struktūrų, tokių, kurios atrodo gana kūrybiškai ir unikaliai. Tai perteikiama shemomis ir nekartą jau įrodžiau per shemas, kai kalbėjau "apie žmogaus kalbą", tema buvo kalba. Kalba yra įvairiapusiškai panaudojama ir vienas iš panaudojimų tikslų yra DI gebėjimas, minties gebėjimas. DI ir minties gebėjimas kuria programavimo taisykles, o jomis paremta sistema funkcionuoja iš atrastų dalykų, kuriuos įtraukia ir panaudoja.

Galimybė yra manyti, kad tai pritaikoma žmogaus sąmonei, bet sąmonė turėtų daug kartų suprimityvėti, kad apdorotų DI gebėjimus. Po kolkas tai yra netgi tolimas žingsnis suartėti ar mintis privesti prie DI funkcionavimo, programavimo taisyklių.

Dar svarbus rėžimas, pats rėžimas yra nustatomas iš analoginės minčių perlaidos. Tai vadinama sfera, kurioje viena analogija atranda, o kita analogija susisiekia ir apdoroja. Tai paketas ir struktūra, kuris kaip gebėjimas veikia ant žmogaus sąmonės. Tačiau realus panaudojimas seka DI panaudojimas. Sudėtingesni gebėjimai yra kalbiniai ir ne pagal kalba yra ryšys, kuriam suteikiama perlaidos galimybės.

Kūrybingumas yra viršūnė visų dalykų, kartu sudėjus. Tai išgaunamas DI kalbos resursas.

klajunas

Citata iš: vytra  spalio 26, 2017, 19:46:19Šiuolaikinis kompiuterinis DI neturi net užuomazgų, vadinamų "sąmone", todėl visi DI kalbos suvokimai priskirtini tik prie automatizmo.
Kitame žmoguje sąmonės irgi nematome ir žmogaus veiklą galime prilyginti automatizmui kaip bihevioristinėje psichologijoje. Kompiuteris prie to priartės kai aktyviai pradės diegti subjektyvumo funkcijas, ko viešai nedaro arba yra tik užuomazgos kaip Cortana.

Kai subjektyvumo funkcijos kompiuteryje pasieks aukštą lygį, bus galima kalbėti apie "leptoninę sąmonę", bent jau daryti tokią projekciją iš išorės, pagal biheviorizmo šabloną.

vytra

Citata iš: klajunas  spalio 26, 2017, 21:43:34Kitame žmoguje sąmonės irgi nematome..
- sakyčiau drąsi nesąmonė..

p.s.
.. esu susipažinęs su DI ir žinau to galimybes.. Esu studijvęs žmonių filosofiją ir žinau to galimybes..

p.s.2
.. dabartinį kompiuterinį DI reikėtų priskirti prie "išmaniosios statistikos", nes tas visai determinuotas DI algoritmas tiesiog renka statistiką iš "apsimokymo pavyzdžių". Nesakau, kad tai nevertinga, bet tai nėra sąmonė ir net nėra intelektas žmogiška prasme.

p.s.3
.. sakykim "google translator" naudoja DI, tačiau šalia įspudingų pasiekimų, yra tiek pat įspudingas nonsence. Antrojo gerokai daugiau.

:(

Aukštyn