Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Pradėjo klajunas, balandžio 18, 2016, 11:53:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

mcgyver

Citata iš: klajunas  gruodžio 06, 2017, 18:46:15Tuo galima siekti pakeisti savo sąmoningumo formas, galima ieškoti anapusinių sąveikų su aplinkiniu pasauliu.
Gali apie tai placiau? Kokiu yra samoningumo formu ir kaip tu pats manai ka reiskia buti samoningu?

klajunas

Citata iš: mcgyver  gruodžio 06, 2017, 18:58:21Gali apie tai placiau? Kokiu yra samoningumo formu ir kaip tu pats manai ka reiskia buti samoningu?
Gal į klausimą atsakys šis tekstas?

Eksperimentai su sąmonės būsenomis

Proporcingam žmogaus vystymuisi reikia, kad jis tobulintų save ne tik išorine, bet ir vidine kryptimi. Pusiausvira ardoma pradedant nuo žodžių ir pavadinimų - „išorė" vadinama pasauliu, o „vidus" tik mintimis apie jį. Pasaulis yra savarankiška ir nepriklausoma realybė, o mintys - valdomas įrankis. Taip natūraliai susiklosto todėl, kad išorinė kryptis yra atvira, priimanti informaciją iš savarankiškos realybės, o vidinė - uždara, užtverta nuo tos aplinkos, kurioje atsiranda ir veikia. Taip yra todėl, kad išorinė kryptis turi recepcijos sistemą, o vidinės smegenys nesurištos su jokiais receptoriais, kuri rodytų dvasinę realybę. Tačiau aklumas pasauliui nereiškia, kad to pasaulio nėra. Iš tikro yra dvi kryptys ir du pasauliai, kurie turi vienodą statusą. Viename veikiame fiziniais, o kitame minčių kūnais. Fiziniai kūnai turi bendrą pasaulį, o mintys izoliuotos, bendra realybė uždaryta nuo vidinės akies.

Nenuostabu, kad minties pagrindiniu objektu tampa išoriniai objektai. Mintis dažniausiai būna ko nors išorinio arba savęs pačios imitacija, o tikras minčių substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama priežastimi, kurią jau nurodžiau - vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas - nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį „gnostinį kosmosą". Tačiau šis pasaulis neuždarytas visiems laikams, nes jį atverti bus ateityje įmanoma technologiškai. Vadinasi vidinis kosmosas „kosmosas", minties ribose nebus uždarytas amžinai. Tai reiškia, kad ateityje galima tikėtis minčių pasaulio atvėrimo, kuris vadinsis mintirega, ir kuris bus toks įprastas kaip dabar matome vienas kito kūnus.

Technologija, aišku, ne viskas, nes tokia galimybė daug patrauklesnė būtų, jeigu ji būtų natūrali. Kad ir kokia ji bus, tam reikia ruošti sąmonę, kurti struktūras prote, kurios atspindėtų minčių regėjimo galimybę.  Tai galima daryti racionaliai ruošiant teorinį pagrindą, taip pat gali būti, kad yra papildomų būdų, tačiau tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Meditacijos yra įvairios vidinio pasaulio treniravimo sistemos. Ar jos gali leisti pasiekti norimų rezultatų - nežinau. Kaip keičiasi psichikos struktūros veikiamos meditacijų, viešų tyrimų nėra daug. Tuo užsiima tik pavieniai, parapsichologija besidomintys tyrinėtojai.

Mano meditacijos teorijos loginė schema tokia. Pirmiausiai sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos:

a) priekinės sąmonės meditacija,

b) galinės sąmonės meditacija ir

c) centrinės dalies meditacija.

Priekinė sąmonė, tai priešais akis esantis pasaulis, kurį vadinu fiksatu, nes tai sustingęs vaizdas, kuris valios pastangomis valdomas gali būti tik minimaliai. Į šį pasaulį galima projektuoti turinį, galima formuoti įvairius požiūrius, bet pati jo forma fenomenologiškai yra stabili. Galinė sąmonė - tai mintys, vaizdiniai, atmintis, jausmai, kurie yra kontroliuojami ir valdomi, todėl vadinami laksatu. Šioje vietoje sąmonė gali laisvai piešti savo formas, kurias paima iš savo vidinių resursų. Centrinė sąmonės dalis yra kūnas, kuris turi sudėtingą struktūrą ir įsiterpęs tarp fiksato ir laksato, todėl turi tiek vieno, tiek kito elementų. Kokia visa kūno sandara psichikoje čia nerašysiu, nes tai paaiškinta mano tekstuose, kuriuose dėstau savo korporiumo teoriją.

Taip pat meditacija skirstoma pagal tipą:

a) substancijos meditacija (būsenos, formos) ir

b) informacijos meditacija.

Substancijos meditacija treniruoja sąmonės būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra meditacijos, kuriose siekiame būsenų žemiau 1, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Ta centrinė būsena, kurioje žmogus praleidžia daugiausiai laiko meditacijose domina mažiausia. Jos tikslas yra pakitusi sąmonės būsena, kurią keisti galima žemėjimo ir kilimo kryptimi. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą „substancijų" skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis. Mano teorijoje sąmonė yra specialios substancijos, kuri vadinama egzistenciatu forma. Egzistenciatas įvairiai energetiškai įkrautas gali tapti skirtingų savybių substancijomis. Todėl eksperimentavimas su energijų valdymu ir vadinamas „substancijos" meditacija. Jos tikslas ištyrinėti visus sąmonės „fazinius būvius". Tai daroma energiją mažinant arba energiją didinant, taip pat ieškant visų įmanomų valdyti padalų būsenų skalėje. Tai įvaldžius, keičiasi sąmonės struktūra ir galimybės, todėl tokios treniruotės gali tapti įdomių eksperimentų objektu.

Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties ir proto turinį. Ši meditacija susijusi su pažinimo funkcija ir jos tikslas ieškoti būdų gauti neįprastos informacijos paprastai nežinomais ir nenaudojamais kanalais. Tačiau reikia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet „žaisti" su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau. Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima jungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas, o dirbtinis pirmiausiai pagaminamas kaip dalių sankaupa, o tada tos dalys sukonstruojamos. Pavyzdžiui, kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimi mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią arba sudėlioji koks minimalus ir maksimalus sukonstruojamų pasaulių skaičius. Tačiau manipuliuoti galima ne tik jau turimais rinkiniais, bet patartina pamėginti kurti naujus rinkinius ir iš jų dėlioti naujus pasaulius, taip lavinant informacinį psichikos komponentą. Vien seni ir įprasti dalykai žmogaus nedomina, visada tikslas ieškoti ko nors naujo. Ieškoma naujų „substancijų" arba naujų informacijų, taip pat žiūrima kaip tai paversti naujomis galimybėmis.

Tikrovės pažinimas yra dirbtinio rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į tokį rinkinį. Žinojimas gali būti organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas „pirmykščiai rinkiniai" reiškia tą potencialų „lego rinkinį" į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente. Šis klausimas yra vienas iš informacijos meditacijos klausimų.

Priešpaskutinė stotelė yra šių dviejų tipų sujungimas, kai vienu metu ir valdoma būsena ir dirbama su informacijos srautais. Pagrindinis tikslas yra patikrinti iš abiejų pusių kaip informacijos srautas valdo būseną ir kokią įtaką būsena daro informacijos srautui. Ryšys paprastai būna toks: įprastinė sąmonės būsena susijusi su įprastiniais informacijos srautais. Paaukštintos energijos būsena, sukelia paspartintas informacines operacijas, pažeminta sąmonės būsena - sulėtina informacijos apdorojimą. Tačiau gali būti įmanomos ir subtilesnės substancijų gradacijos, kai informacija apdorojama ypatingai efektyviai arba žeminant energiją galima gauti gelminės informacijos arba ji gali būti labai originaliai sujungta. Vienas toks pavyzdys yra sapnai. Pagrindinis visų šių eksperimentų tikslas - peržengti galimybių ribą, atrasti naujų, neįprastų, paranormalių suvokimų. Valdžia nesuinteresuota jokiomis žmogaus pakitusiomis būsenomis, norima kad jis visada būtų įsijungęs standartinius, vienetu žymimus režimus, tačiau jie jau seniai nėra jokie autoritetai tokiais klausimais.

Konkrečių treniruočių kol kas nepateikiu, manau pradžiai užtenka loginės schemos, kurią, tie kas nekantrauja, gali pabandyti užpildyti patys, pasirinkę tokias formas, kurios yra patogiausios.

mcgyver

Idomiai susiskaite, bet pabandyk viska aiskinti paprasciau, ar tavo manimu susikoncentravus ties sia akimirka ir ja patiriant yra meditacija ir taip gyvenant gausi kokios nors naudos is anapusinio pasaulio?

vytra

- atleisk, bet tu panašus į hakerį, kuris gana objektyviai ir gana teisingai iš kito galo mėgina perprasti Windoess-OS.. O iš tikro pirma buvo žodis (idėja), pagal kurį viskas buvo sukurta. Beprasmiška aiškintis kas yra kas, reik tikėti tikimybių pasaulyje.

:(

klajunas

D. Icke'o ezoterika (1 dalis)

D. Icke'ą skaitau nuo 2013 metais išleistos knygos „Apgaulinga regimybė", kurioje demaskuojamos masinės propagandos iliuzijos, liečiančios beveik visas viešo gyvenimo sritis. Kita knyga, išleista 2016 metais, yra „Fantominis Aš". Joje parodoma kaip formuojamos iliuzijose skendinčios masinės sąmonės ir kaip atrasti savo tikrąjį Aš. Ši padėtis aiškinama kaip prieš laisvą žmogų nukreiptas sąmokslas, ateinantis iš transdimensinės realybės. Elitas sugeba išlaikyti valdžią visai žmonijai todėl, kad jie yra tik aukštesnių jėgų marionetės. Šios jėgos jiems parodo tikrą realybės paslaptį ir manipuliuodami šia jie sugeba kontroliuoti žmonių sąmones ir gyvenimus. Išsivaduoti iš šios transdimensinės valdžios įmanoma tik atskleidus tikrą realybės paveikslą, atvėrus savo aukštesniojoje begalinėje sąmonėje tiesą.



Naujausia knyga, išleista 2017 metais, vadinasi „Viskas ką turėtumėte žinoti, bet niekas nesakė". Čia kartojamos panašios temos, tačiau pateikiama viskas sisteminga ir logiška tvarka - nuo bendriausios informacijos iki konkrečiausios. Kol kas perskaičiau tik trečdalį knygos, todėl remsiuosi šia dalimi, pateikdamas į situaciją savo žvilgsnį, bet iš D. Icke'o perspektyvos.

Pradėsiu nuo to, kaip tokios ezoterinės, konspiracinės sistemos kuriamos. Visos sąmonės pradeda nuo vidinio pasaulio, kuris tiesiogiai duotas suvokimui. Šis pasaulis yra ta atrama, kuria naudojantis bandoma peržengti horizonto ribą, skiriančią šiapus ir anapus. Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje. Yra vienas vidinis ir keturi ekstreminiai pasauliai, tarp kurių vyksta informacinė apykaita. Pirmas kyla į viršų ir kuria visatinį ekstreminį pasaulį; kitas leidžiasi į apačią ir kuria kvantinį ekstreminį pasaulį; į priekį turime objektyviosios transcendencijos ekstreminį pasaulį; į vidų yra subjektyviosios transcendencijos ekstreminis pasaulis.

Vidinis pasaulis remiasi patirtimi, paprastu, net primityviu suvokimu. Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas. Šioje kūryboje naudojama ta informacija, kurios pasisemiama iš kasdienio gyvenimo - bandoma anapus ieškoti šio pasaulio įvykių, nelaimių, nusikaltimų tikrosios priežasties. Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais kuriamas ekstreminis pasaulis. Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras - paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio. Eksversijai galima naudoti galimybių žemėlapius, fantazijas, modeliavimą. Sąlytis įvyksta esant įvairioms pakitusioms/išplėstoms sąmonės būsenoms.

Kažką panašaus daro ir D. Icke'as: jis peržengia tiesioginę patirtį stengiasi atverti transcendentinę realybę. Pagrindinė jo mintis - išplėsta sąmonė, griaunanti 5 juslių kalėjimą ir pasaulio kietumo iliuziją. Kad pasaulis toks nėra jo manymu įrodo net mokslas, kuris vis dažniau pradeda kalbėti, kad ši realybė yra tik kompiuteriu sukurta holograminė simuliacija, o ši turi tokias savybes, kokios yra užprogramuotos. Tačiau programą galima keisti, tuo pačiu keičiant ir iliuzinio suvokimo parametrus. Ši teorija iš dalies yra šiuolaikinė, tačiau D. Icke'o vienas pagrindinių šaltinių yra gnostiniai tekstai, ypač Nag Hamadi gnostinių kodeksų biblioteka, kuri buvos surasta 1945 metais, Egipte. Šiuose tekstuose pasakojama, kaip mūsų realybę užvaldė netikras dievas, vadinamas Demiurgu, pakišdamas žmogaus begalinei sąmonei suklastotą falsifikaciją. Tikrasis pasaulis vadinamas Aukštutiniu eonu, o jo apversta klastotė, valdoma šio netikro dievo, yra Žemutinis eonas. Žmogaus dvasia įkalinta Žemutiniame eone, patalpinta į suvokimo iliuzijų pasaulį ir išnaudojama kaip energijos šaltinis. Tačiau kiekvienas žmogus iš tikro yra begalinė sąmonė, kuri priklauso Aukštutiniam eonui, o Demiurgą garbina tik todėl, kad buvo apgautas.

Šitaip sukūrus ekstreminį pasaulį, su visu sąvokų aparatu, tas pasaulis sugrąžinamas į vidinį pasaulį inversijos būdu, šitaip kasdieniam gyvenimui suteikiant „aukštesnes prasmes". Žmogus visą gyvenimą mokosi ekstreminių pasaulių modelių ir tie modeliai tampa jo kasdienio gyvenimo supratimo pagrindu. Istorijoje pagrindiniai ekstreminiai modeliai yra mitologijos, religijos, ezoterikos, filosofijos. Dabartiniais laikais juos pakeitė mokslas. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad mokslas daugiausiai naudoja nuasmenintą eksversiją, o religiniai-mitologiniai-ezoteriniai modeliai dažnai suasmeninti. Atitinkamai atliekant inversiją į vidinį pasaulį, tai galima daryti objektyviai, bejausmiškai, logiškai; o galima naudoti asmenybėmis, valia ir emocijomis pagristas inversijas.

Kiek galima pasitikėti tuo, ką rašo D. Icke'as? Kadangi tai, ką jis pateikia juda tik galimybių rėmuose, tačiau nėra jokio lengvai apčiuopiamo fakto, jo sistema yra tik tikėtina realybė. Tikėtina nereiškia neteisinga, tačiau nuo galimybės kartelės nepakilusi prie fakto kartelės. Kiekvienas turi aiškiai suvokti, kad galimybė nėra faktas, nors gali juo tapti. Todėl galimybės yra tik pradžia - toliau eina įrodymų ieškojimas. Gal yra žmonių, kurie tuos įrodymus jau turi. Jeigu tai tiesa, tai šie įrodymai ne tos formos, kuri tinkama viešam atskleidimui. Viešinamos tik teorijos ir tekstai, kuriais tenka tikėti. Daug pavyzdžių, kai žmonės norėdami sukurti ekstreminio pasaulio modelį, griebiasi fantastinės fantazijos, šitaip pereidami iš tiesos sferos į valdžios sferą. Turint pretenziją valdyti sąmonės formas, tiesa nebūna svarbiausias kriterijus, nes ji ne visada pasiekiama, arba ji būna pavojinga, nes įgalina technologijų kūrimą, o valdžia nenori, kad žmonės turėtų galią, ji nori, kad žmonės turėtų formą. Formą suteikti galima be tiesos. Toks dažnai būna principas kuriant ekstreminius modelius.

Gali būti, kad yra apdovanotų žmonių, kurie sugeba atrasti sąlyčio taškus natūraliai, nes turi išplėstą sąmonę. Tokiu atveju sukuriami galingi ekstreminiai pasauliai, kurie įrėmina visą vidurpasaulinį turinį. Ekstreminis pasaulis švyti per kiekvieną tiesioginėje patirtyje esantį reiškinį, panašiai kaip žmogui, kuris visuose savo gyvenimuose mato dievo įsikišimo ženklus. Jis juos mato todėl, kad yra išaugintas ant teologinių ekstreminių pasakojimų, kurie įprasmina to žmogaus pasaulį. Lygiai taip pat per reiškinius gali švytėti mokslas, kuris irgi turi savo ekstreminius modelius. Bėda su juo ta, kad jis nepakankamai toli nuėjo nuo pažinumo ribos, todėl negali duoti tikrai galutinio atsakymo.

Abiem atvejais mažas tiesos procentas ir per didelis akcentas pretenzijoms į valdžią formuoti sąmones. Sąmones efektyviai valdyti galima ir be tiesos; tai pagrindinis ezoterikos principas. Tuo užsiima visos organizuotos valdžios struktūros, kurių viešpatavimas priklauso nuo tam tikrų sąmonės formų. Jos gali būti mitologinės, religinės, mokslinės. Dažnai ezoteriniai ekstreminiai modeliai prieinami tik rinktiniams žmonėms, jie slepiami nuo daugumos. Tie, kas prieina tampa insaideriais, kurie savo žinias gali pardavinėti, nes sugeba pagal jas „teisingai" išaiškinti dalykų prasmę. Tam dažnai reikia ne tiek tiesos, kiek įspūdingų efektų ir triukų. Neinicijuoti žmonės tampa nuo tokių insaiderių priklausomais, o šie ne visada žaidžia gražius žaidimus, nes sprendžia ne tiek tiesos, kiek valdžios klausimus.

Deja žmogus nori rezultatų, o rezultatai geriausi tada, kai žinai tiesą. Priešingu atveju vyksta tik psichologinės manipuliacijos tikėjimu. Tai taip pat gali apipavidalinti mąstymą, tačiau kaip jau sakiau tai ne tiesos, bet valdžios sąmonėms principas. Formuoti sąmones yra valdžios prerogatyva. Kai kas nors pradeda tuo užsiimti be valdžios leidimo, susiduria su dideliu pasipriešinimu, informaciniu karu, žeminimu, išjuokimu, demaskavimu ir panašiais trukdžiais.

Žinojimas yra geras dalykas, tačiau reikia saugotis nuo trojanų, kurie maskuojasi žinojimo priedanga. Jeigu atvejis yra toks, tai akivaizdūs požymiai, kad sąmonė paprasčiausiai yra formuojama turinti tikslą, kuris yra anapus konkretaus žmogaus. Kitaip sakant, taip bandoma žmogumi pasinaudoti. Kartais gali atsitikti, kad žmogumi pasinaudoja jo paties labui, tačiau taip būna toli gražu ne visada. Todėl skaitant tokius autorius kaip D. Icke'as reikia neprarasti sveikos nuovokos, suprantant koks trapus visų ekstreminių modelių pagrindas, ir kaip sunku pažinti tai, kas išeina anapus bet kokio patyrimo galimybių. Proto sugebėjimai dideli, tačiau jie ne visada suderinami su tiesa. Todėl galiu pasidalinti patarimu: skaityti reikia, tačiau taip pat reikia neužmiršti, kad čia pateikiama galimybė, bent jau pačios aukščiausios begalinės sąmonės ir Aukštutinio eono koncepcijos klausimu, o galimybė - ne pabaiga, bet pradžia, kurią padarius turi būti toliau siekiama galimybę paversti faktu. Visų žmonių gyvenimai savo laiku baigiasi ir kiekvienas galų gale sužino kaip „ten" yra.

cs

Citata iš: klajunas  gruodžio 17, 2017, 12:06:26Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras - paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio.
Kokiais išvystytos pasaulio nuovokos standartais pagrįsta ekstreminio pasaulio versija. Ar ryšio sąvybėmis, gali pasižymėti nors keli dėmenys, reikalingi įminti kaip ir judėjimo per ekstreminį pasaulį nuovoką? Sudėtingai galima sudėlioti betkokias susiejusias detales su vidinio pasaulio visuma. Ji kuriama ir atsirandanti ne iš nieko, bet nuovoka tikrai kažkuriais būdais vystoma, galima atkreipti pavyzdžiui į ekstreminio pasaulio sudarymo detales, bet ar tapati nuovoka išlieka, ar vėliau kinta?

Mano įsivaizdavimu, jei ekstreminis pasaulis vaizduoja absoliučius dalykus, tada nebėra vietos kitiems dalykams ir tikriausiai tie kiti dalykai tampa nebesvarbūs.

Paiimkime natūralios kalbos pavyzdį. Kalba sukuriama išpagrindų, kurių vėliau nebeįmanoma apkeisti ar sumainyti, taip padaroma pradžia, o kalbos pradžia simbolizuoja eigą, kuri sudaryta iš detalių ir kalbos dalių. Tos kalbos dalys arba dauguma iš jų nepakeičiamos. Bet analizavimas susijęs su kalbos variantu yra kaip prieiga prie natūralios kalbos suvokimo.

Citata iš: klajunas  gruodžio 17, 2017, 12:06:26Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas
Kodėl būtent turi būti jis sukurtas ar sumainytas su kalbos galimybių dalimi. Galimybės sudaromos ne taip lengvai, o dar manyti, kad svarbu jas sudėti į vieną ruošinį taip nebeatrandant natūralios kalbos bonsų. Galima eksperimentuoti, bet pasirinkimas nelogiškas.

Citata iš: klajunas  gruodžio 17, 2017, 12:06:26Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje.
Jei pasaulio riba tokia plona, kad sąmonė su laiku perstumiama į nebūtį ar paprastesnes būklės stadijas, kas turi nuo to apsaugoti? Jeigu kuri metodą nuo to apsisaugoti, gali pats suklysti ir nepadaryti visko teisinga linkme. Dabar pasaulių įsivaizdavimas sutampa su betkokia norima perfrazuoti detale ir analizė iš surinktų dalių atrodo netokia reikšminga, kokia turėtų būti.

Kodėl ekstreminiai pasauliai užiima "pildymo galą", kol yra dar daug neatskleistų detalių? Ką pasieksi apribojus pilnatvės potyrį, kuris pas tave garantuos pagal ekstreminį pasaulį?

klajunas

D. Icke'o ezoterika (2 dalis)

Kaip jau paaiškinau pirmoje dalyje, D. Icke'o pasaulėdaros modelis paremtas religiniais ir teologiniais elementais, kurie pateikia alternatyvų aiškinimą lyginant su tradicinėmis religijomis. Tai, kas laikoma gėriu tradicinėje religijoje vaizduojama kaip apgaulė, kurią naudoja šią realybę kontroliuojančios blogio jėgos. Tai, kas garbinama kaip dievas, yra ne tikro pasaulio, bet sąmonei sukurtos matricos valdovas. Aukščiausiame galutiniame sluoksnyje yra begalinė sąmonė, kuri yra individualių sąmonių, taip pat ir žmogaus šaltinis. Žemiau yra iškreipta realybė, kuri kopijuoja tikrą pasaulį tam, kad šioje iškreiptoje kopijoje įkalintų begalines sąmones, t. y., žmones. Toliau eina ši planeta, kurią valdo elitas aptarnaujantis blogio matricą, dar žemiau - šį elitą aptarnaujanti sistema, ir žemiausiai - visi į spąstus pakliuvę žmonės.



Tuomet, kai aprašoma šią planetą užgrobusi mafija, garbinanti iliuziją kuriantį, demiurgo valdomą apgaulės tinklą, pateikiama daug dalykų, kuriuos žmonės mato savo pasaulyje beveik kas dieną, jeigu sugeba įveikti savo mąstyme hipnozę, ateinančią iš masinių poveikio priemonių, tokių kaip laikraščiai, televizija, internetas. Tačiau šios interpretacijos anapusinis komponentas, lieka tikėtina galimybe. Yra daug faktų, kurie patvirtina, kad elito struktūrose išplitęs satanizmas, juodoji magija, pedofilija, kas yra patvirtinama daugybe faktų, kuriuos pateikia D. Icke'as. Visai įmanoma, kad nemaža dalis nusikaltimų suorganizuota planetą valdančių struktūrų, remiantis okultiniais motyvais. Bet tikėjimas blogiu ir blogio garbinimas nėra įrodymas, kad yra materializuota, anapus žmogaus sąmonės veikianti jėga. Tai propaguojama masinėje kultūroje tam, kad būtų sukurta priedanga turimoms sąmonės valdymo technologijomis, kurių poveikis gali sukelti apsėdimo iliuziją. Tačiau paprastai tai tėra kompiuterių ir operatorių valdomas spektaklis.

Tai, ką rašo D. Icke'as nemaža dalimi yra kūryba, todėl negalima tikėtis, kad viskas, ką jis rašo bus šimtaprocentinė tiesa. Tikslas daugiau yra sukurti visaapimantį modelį, ir paaiškinti iliuzijose skendinčiam žmogui, iš kur pasaulyje tiek daug blogio, melo ir neteisybės. Tvirtinimas, kad blogis tikrąja to žodžio prasme ateina iš anapusinio pasaulio, yra lazdos perlenkimas. Tačiau jeigu anapusinis suprasime kaip „esantis už paprastos visuomenės horizonto", tai čia iš tikro daug blogio, kuris net paverstas blogio kultu, ne vien individualia charakterio patologija. Tai labai akivaizdžiai matosi iš simbolikos ir ženklų, kuriuos naudoja masinės kultūros „žvaigždės". Pasak D. Icke'o, jų išpažįstamas satanizmas yra „saturnizmas", nes saturnas labai populiarus simbolis okultiniuose pasauliuose. Tiesioginių faktų nėra daug, tačiau yra daug ženklų ir užuominų.

Kad ir kaip įtaigiai skambėtų tai, ką rašo D. Icke'as patikimumo klausimas neturėtų būti užmirštas. Žodis „tiesa" taikomas informacijos išraiškoms, kaip jų atitikimo kažkam apibūdinimas. Reikia aiškiai suprasti, kad nėra galimybių palyginti atitikimą, neturint abiejų dalių - pasakojimo ir tą pasakojimą pagrindžiančių realių faktų. Informacijos tvarka arba logika kaip kriterijus - tik formalus, tvarkos atitikimas - nepakankamas. Logika gali tikrovės ryšius atitikti, bet nepaisant to faktas gali būti neegzistuojantis. Tai, kad kažkas yra logiška, nereiškia, kad tai yra tikras faktas.

Vienintelė tvarka kalboje yra sintaksė ir morfologija, mąstyme - tai logika. Tačiau tinkamai sudėlioti žodžiai sakinyje ir morfemos žodyje negarantuoja tiesos. Formalistinis principas nepakankamas. Reikalingas informacinio turinio objektas, kad tai apie ką kalbama būtų verta vadintis tiesa. Bet tiesioginio sąlyčio su demiurgu, reptilijomis, archontais niekas neįrodė, nebent tokia metafora būtų taikoma valstybės struktūrose veikiantiems žmonėms, kurie turi sukūrę psichotronines technologijas, kurios žmogaus sąmonėje leidžia kurti psichodramas, ir vaidinti įvairius spektaklius. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą ne su tikru demiurgu ar archontais, bet su spektaklį vaidinančiais apsišaukėliais, kurie su tokiomis pasakomis nori nuo savęs nukreipti dėmesį.

Todėl siūlau naudoti ne loginio atitikimo loginiams principams, bet visumos apjungimo metodą, kuriame sujungiamas subjektas (mintis) ir objektas (daiktas). Ši visuma vadinama sątvaru, o šio išraiška yra arena, padalinta į dvi dalis arba sferas - simbolių sferą (laksatas) ir aktorių sferą (fiksatas). Šios visumos stebėjimo vieta yra bendroji gaublė.

Remiantis tuo galima teigti, kad pagrindinė tiesos vieta yra žinojimo būsena bendroje sątvaro sistemoje. Matai aktorių sferą ir pagal jos situacijas rikiuoji simbolius. Jeigu simbolių turinys ir tvarkos atitinka aktorių sferą, simboliais perduodama informacija yra tiesa. Taip įvertinama kuriama informacija, kuri gali būti žinoma kaip tiesa arba melas. Kiekvienas žmogus pats gali būti tiesos arba melo autorius.

Dėl šios priežasties kai gauni informaciją iš kito, turi vertinti kokios informacijos autorius jis yra, melo ar tiesos. Paprasčiausias būdas - pasitikrinti savo arenoje, pačiam surinkti informaciją, patikrinti. Deja tai ne visada įmanoma, todėl iškyla tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas. Iš kito gautą informaciją gali priimti kaip tiesą arba melą, o pasirinkimas priklauso nuo asmeninio sprendimo. Toks tiesos atvejis yra žemesnis, tokių „tiesų" pasaulyje sklando daug melo, prisidengusio tiesos forma. Todėl, net jeigu kas nors daro daug gero, viešindamas visuomenės problemas ir negerus dalykus, kartais galima nueiti per daug toli. Formalus atitikimas yra, bet tas atitikimas įvilktas į per daug fantastines formas. Tokios formos yra archontai, reptilijos, demonai ir t.t. Visa tai veikia, tačiau tai yra tik žmonių naudojamos kaukės ir kostiumai, plius technologijos.

Todėl galima patarti prie tiesos eiti pakopomis: iš pradžių žiūrimos tvarkos ir formalumai, tada tikrinamos bendrybės, ieškoma informacijos šaltinių ir pačių objektų, ir galiausiai tikrinama praktiškai (pavyzdžiui, jeigu kas nors sako, kad sukūrė amžiną variklį ir pateikia brėžinį, galima sukonstruoti kopiją ir pažiūrėti ar iš tikro veikia).

Siekiant tiesos, efektyviausia pradėti nuo to kas atsiveria tiesiogiai, nes tai būna pagrindas tolesniems žingsniams, jeigu yra noras pažvelgti už ribos. Anapus yra matuojama tuo, kas duota šiapus, tokia elementariausia logika. Reikia suvokti kokį turinį savyje turi užkodavę žodžiai „faktas" ir „galimybė". Galimybe tiesa negali būti, tiesa visada yra faktas, bet faktui reikalingas sąlytis, faktas žaidimais anapus sąlyčio negaunamas. Gal yra kitokių, nežinomų sąlyčio būdų, bet tai vis tiek ne žaidimas simboliais. Kita vertus, galima gauti visą galimybių žemėlapį, vadinamą dėsniu, tada visumoje turime ne konkrečią, bet bendrąją tiesą.

Ne kartą esu minėjęs terminą „sąmonės arena", kuris turi daug variantų, tokių kaip realinas, šviesos arka, sątvaras ir pan. Arena yra aukščiausia, trečia sąmonės realybės pakopa. Šį kontekstą matyti svarbu todėl, kad ji yra ta substancija, kurioje kalba atsiranda savo akivaizdžia, suvokiama forma. Visi jos elementai yra tarsi sąmonės substancijos sutankėjimai. Kitaip sakant, lingvoforma atsiranda iš psichoformos.

Arena skirstoma į aktorių sferą ir simbolių sferą. Aktorių sfera yra pati tikrovė, su veikėjais ir siužetu. Šioje sferoje vyksta tikrovės spektaklis. Tačiau sąmonė šį spektaklį gali skaidyti į elementus ir kiekvieną elementą jungti su abstrakčiu simboliu iš simbolių sferos. Simbolių sfera yra psichinė realybė, kurios substancija leidžia iš savęs gaminti įvairius simbolių rinkinius. Šitaip kiekvienam aktoriui iš aktorių sferos galima sukurti simbolį ir sudaryti asociacijų žemėlapį 1:1 ( su įvairiais variantais, panašiais į duomenų bazių lentelių jungimą).

Taip pat aktorių pasaulį galima perkelti į juslinių (ne abstrakčių) „simbolių debesį" ir vaidinti spektaklį šiame debesyje jusliniais vaizduotės vaizdais. Be to, yra kitas „debesis", kuriame iš abstrakčių simbolių sferos junginiai perkeliami į garsiškai/vaizdiškai sufizintą realybę. Tai realiame aktorių pasaulyje užkoduota, iš žmogaus galvos iškelta informacija. Prie simbolių sferos prijungta dalis, kuri yra asociacijų, rikiavimo, grupavimo, skaidymo, rinkimo ir t.t. mechanizmai bei kaupiamieji ištekliai, kurie įgalina visus kalbos gebėjimus psichologiniame paviršiuje.

Arena gali veikti koordinuotai ir nekoordinuotai, kai simbolių sfera atsiskiria nuo aktorių sferos. Simbolių sferos sukūrimui aktorių sfera privaloma, bet kai ji sukurta, jas galima atsieti ir atlikti manipuliacijas tik simbolių sferoje, grynomis abstrakcijomis. Šitaip galima iš sukauptų resursų sukurti bet kokią „istoriją", kuriai nebūtina, kad kas nors iš tikro vyktų aktorių pasaulyje. Šitaip sukomponuojami ženklai, jie iškeliami į sufizinimo debesį, į aktorių sferą, ir gaunama laisvai suformuota informacija, kuri nieko neatitinka pasaulyje. Žinoma melu galima apkaltinti tik tose situacijose, kai yra griežtai reikalaujama sakyti tik šimtaprocentinę tiesą, tačiau kūrybai dažnai toks reikalavimas nekeliamas.

Todėl, grįžtant prie tiesos klausimo - yra problema ar įmanoma gauti tiesą, esant nekoordinuotoms arenos sferoms. Atsakymą žinau tik tokį - faktinė tiesa neįmanoma, visada turi būti koks nors šaltinis. Bet galima ieškoti būdų, kaip sukurti apibendrintą tiesą, žemėlapio pavidalu, fiksuojant vadinamuosius bendruosius dėsnius. Tačiau net tokiu atveju naudojami resursai, kurie yra sukaupti iš aktorių sferos per visą gyvenimą.

Kai pradedamos kurti ekstreminių, t.y., už horizonto išeinančių, pasaulių interpretacijos, didžiausia problema, kad aktorių sfera yra nepasiekiama, ir simbolių sfera (mintys) turi dirbti tuščiąja eiga. Galima dirbti jusliniais simboliais ir dėlioti tęsmo (kontinuumo) skreitus (struktūras), galima spektaklį kurti naudojant daikto ir veiksmo abstrakčius ženklus. Tokiais atvejais, net jeigu tai nuasmeninta, gaunama tik eskversija į anapusybę, kurios seka tokia: aktorių sferos informacijos įtraukimas į resursus ir tų struktūrų permetimas į ekstreminį modelį. Juk galima naudotis tik tais proto įrankiais kurie turimi, o jie visi paimti galų gale iš vidurmačio pasaulio.

Dar vienas būdas performuluoti klausimą būtų toks - ar galima tirti anapus horizontinį pasaulį neturint jo kaip objekto? Tirti galima bet ką ir bet kaip, bet tikslas visada rezultatas, kuris įvardijamas kaip tiesa. Ar galima pasakyti ką nors teisinga apie tai, ko niekada nesi patyręs?

Matau du variantus, kai yra absoliutus nepatyrimas, kuris turimas tada, kai patyrimo nebuvo niekada ir jokio. Ir nepatyrimas duotu momentu, tačiau įvykęs kada nors anksčiau, tiesiogine ar netiesiogine forma. Pavyzdžiui, didelis kiekis patyrimo užprogramuotas kalboje, ir jeigu kalbą moki, su ja perimi didelį kiekį sukaupto patyrimo. Tad remdamasis vien kalba, bet neturėdamas objekto, gali apie jį žinoti pagrindines bendrybes.

Tuo pačiu išskiriamos galimybės ir faktai. Galimybės ateina iš tokių informacijos nešėjuose užkoduotų bendrybių. Faktams būtinas tiesioginis sąlytis. Galimybės yra visas žemėlapis, o faktas koks nors konkretus taškas tame žemėlapyje. Galimybes tyrinėti galima vien mąstyme, joms nebūtinas objektas. Tačiau faktas iš galimybės be papildomų įrodymų - neseka. Daugumą ezoterinių teorijų galima apibūdinti kaip galimybines, nes jos yra tik išmąstytos, bet niekaip nepatvirtintos.

Jeigu yra siekis pažinti pirminę tikrovę, tai tiesa bus pasiekta tik tuo atveju, jeigu joje dalyvaus bent koks šios tikrovės elementas. Jeigu sintezėje tokio elemento nėra net mažiausio procento - tai tiesa neturima, turima tik iliuzija. Šioje schemoje pirminę tikrovę galima pakeisti bet kokiu objektu. Kitoks pažinimas, be realaus objekto gali atskleisti tik informacijos nešėjuose užkoduotas bendrybes ir galimybes, kurios būna į sąmonę įrašytos iš anksto.

Visa tai rodo, kad vien mąstymų ir svarstymų nepakanka, kad galėtum atskleisti tiesą, labai svarbų vaidmenį vaidina tiesioginė patirtis. Laimei, tokių žmonių su egzotiškomis patirtimis yra labai daug, tereikia mokėti atsirinkti kur šarlatanas, o kur tikras insaideris. Mafija šią užduotį stengiasi su savo aktoriais kiek įmanoma apsunkinti, tačiau visais atvejais apgauti neišeina. Daug tiesos prasimuša į eterį tik reikia mokėti pasiimti. Norisi tikėti, kad D. Icke'as yra vienas iš tokių insaiderių. Tai nereiškia, kad nereikia mąstyti savo galva, sava patirtis kiekvienam žmogui yra artimiausia, o jeigu yra dalykų, kurie sutampa - daug šansų, kad turimas rimtas reikalas.

vytra

#487
gruodžio 26, 2017, 21:42:38 Redagavimas: gruodžio 26, 2017, 21:45:08 by vytra
- kalbant apie "tiesą", būtina paaiškinti, kas yra tiesa?

  a) žmogui prieinama tik dalinė tiesa.
 b) dalinė tiesa skirstoma į n-matumų erdvę.
 c) didesnės erdvės tiesa apjungia daug mažesnių erdvių.

Išvada: Vienmatės erdvės išpažinėjui 2*2=4 yra neginčityna tiesa, jis niekaip nepajėgus suprasti, neišėjęs iš savo erdvės, kad tai gali būti ir netiesa dvimatėje kompleksinėje erdvėje.

.. taip ir gyvenime, kaip matematikoje, kažkoks Jonas negali suprasti, kad Karalius nėra vagis ir iš jo nevagia. Tai yra minėtas klaidinimas, iš norinčio juo pajodinėti.

:(

klajunas

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu". Žodis „neuro" nurodo į smegenis, „lingvistinis" į kalbos sistemą, o „programavimas" į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių" (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.



Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis - kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti - tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia - į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

Terorizuojant žmogų pirmiausiai ieškoma būdų kaip sukelti pamatines užvaldymo emocijas: baimę, kaltės jausmą arba gėdos jausmą, jais bandant stimuliuoti reakcijas kaip motorinius sprendimus arba veiksmus, siekiant juos suparalyžiuoti. Galima pateikti pavyzdį, kaip suparalyžiuojamas motorinis jausmas, naudojant iš anksto sukurtą vidinę ir išorinę aplinką. Yra daug žmogų žeminančių arba žeidžiančių žodžių, kuriais galima jį terorizuoti ir provokuoti. Tie žodžiai yra efektoriai, kurie dažnai iššaukia fizinės jėgos atsakymo motorinį sprendimą. Tačiau šis atsakymas socialinėje aplinkoje yra „neteisėtas" ir už jį gresia bausmės. Bausmių efektorių sistema turi sukelti baimės jausmą ir stabdyti atsakymą. Ir šita išderinanti situacija labai dažnai naudojama tam, kad būtų sukeltas atsakymo psichologinis paralyžius, kai sukuriama tyčia išprovokuota motorinė būsena, kuri paskui suparalyžiuojama baime panaudoti fizinę jėgą, nes už tai gresia dar didesnės jėgos panaudojimas (iki gyvenimo sužlugdymo). Taip užtvenkiamos emocijos, jos ilgą laiką kaupiasi ir sukuria frustraciją arba perdegimą. Jeigu žmogus silpnas ir susaistytas, jis dažniausiai bijo ir lieka pakibęs tokioje tarpinėje būsenoje.

Šitaip žmogus uždaromas į kalbinę matricą, kuri neleidžia normaliai ir blaiviai mąstyti, duoti deramus atsakymus, vietoj to veikiant emociškai arba vadovaujantis į galvą įkaltais refleksais. Visiškai laisvas žmogus savo galvoje neturi jokių efektorių ir jo su kalbine matrica valdyti neįmanoma. Tuo tarpu, jeigu tokiu valdymu pagrįsta kokios nors žmonių grupės kalba, tai yra požymis, kad jie išauginti nenormaliomis sąlygomis ir jų smegenys suformuotos taip, kad juos būtų galima valdyti kaip kokius robotus arba ideologinius zombius. Tokie žmonės, jeigu jie nori išsilaisvinti, turi susikurti apsauginę sieną, kuri leistų neutralizuoti automatinį efektorių veikimą ir jis būtų kuo labiau kontroliuojamas žmogaus sąmonės.

Šitas teorijas žinantis mentalistas pirmiausiai aiškinasi kertines sąmonės sąvokas (koks garsinis arba ženklinis turinys rezonuoja su tam tikromis smegenų sritimis) ir tada kuria subtilių efektorių sistemą, kad kitą žmogų skatintų kam nors arba nuo ko nors atbaidytų.

Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui

Kad atsilaikytum prieš vidinį telepatinį terorą, reikia beveik plieninės valios. Kad ją įgytum, turi išjungti visas emocijas ir visas diversines kalbos struktūras, kurios kaip virusas įrašytos į smegenis. Šis virusas laukia signalo - ištarto arba perskaityto žodžio - ir signalą atpažinus, pradeda veikti. Tiesia projekcijas į kitus neuronų tinklus ir siekia juos užnuodyti teroristiniais nuodais, kurie persisunkę į sąmonę, sukelia priklausomybės jausmą nuo manipuliatorių kalbos priemonių, kurios vienu metu ir provokuoja, ir bando sukaustyti. Šis metodas yra kalbinio kalėjimo matrica.

Šitaip su neurolingvistiniu programavimu siekiama sukelti kaltės ir gėdos jausmą, kuriuos pavykus implantuoti, siekiama sukelti baimę ir išprovokuoti motorinį sprendimą, palankų lervoms. Vienas būdas yra BK sąvokų naudojimas, siekiant jas prisiūti smegenų vidinėms būsenoms. Tai yra, su montažo programomis viduje sumontuoja nusikaltimo jausmo būseną ir gąsdina iš BK atsivilktomis sąvokomis, su kuriomis žmogus daromas nusikaltėliu. Šios sąvokos yra pagrindinis spec. tarnybų naudojamas gąsdinimo metodas. Žmogui pastimuliavus tam tikrus žievės plotus, instaliuojama kaltės būsena, su montažu suformuojamas turinys, ir tada visai agentūrai paskelbiama, kad turi „įrodymus" ir galima pradėti atviro agentūrinio teroro operaciją.

Šiai operacijai bandoma sukurti savilegitimacijos (leidimo išdavimo sau pačiam) jausmą, kuris irgi turi savo efektorius, tik šie ne kausto veiksmus, atsakymus, bausmes ir t.t., bet juos leidžia. Nors, aišku, šis leidimas iš esmės yra duodamas sau pačiam, svarbu tik tai, kad vidinės būsenos būtų išdėliotos taip, kad nei vienoje vietoje, nekiltų stabdymo sužadinimas: nestabdo nei tikrovė, nes ji pakeičiama pagal poreikius, nestabdo protas, nes jis visas išverstas į vieną pusę, yra užblokuoti jausmai ir emocijos, ir prievarta, smurtas, sadizmas neatrodo koktus. Agentūra visus šiuos blokus pašalina smegenų krušimu sau patiems, arba autogenine treniruote. Ir patys sau leidžia veikti.

Kaip nuo viso to apsiginti? Ką daryti, kad sąmonės neužvaldytų šios kontrolės priemonės? Pirmiausiai reikia suvokti, kad ši sistema pagrįsta neurolingvistinio terorizavimo efektorių principais, kurie yra kvantinė struktūra, kurią sužadina išorinis žodinis poveikis. Tad reikia ištyrinėti savo kalbos ir psichologijos struktūras, kad galėtum jas atskirti nuo savęs ir suprastum, kad tai įsibrovėlių, okupantų į sąmonę įstatyti trojanai, laukiantys kol koks nors išsigimėlis pabandys juos suaktyvinti ir tave neutralizuoti. Didžiausia nuostaba būna tada, kai tokie žmogystos pamato, kad visi valdžios primetimo instrumentai ir filologiniai svertai - sunaikinti ir žmogui neįmanoma padaryti jokio psichologinio poveikio.

Jeigu šių efektorių iš karto neutralizuoti nepavyksta, tai reikia pasirūpinti, kad jie per veiksmo potencialų projekcijas neplistų į kitas smegenų sritis, kurios atsakingos už kitas organizmo funkcijas: elgesį, mąstymą, atmintį, emocijas ir t.t. Toliau reikia neleisti valdyti dėmesio, kuris perkeliamas nuo viruso prie gretimų struktūrų, kurias siekiama atidaryti. O atidaryti pirmiausiai nori mąstymą ir atmintį, iš kurių traukiama informacija labiausiai domina agentūros žvalgybą.

Kad nepavyktų sukelti afekto būsenos, kurios metu siekiama išprovokuoti motorinius sprendimus, reikia matyti savo situacijos visumą ir turėti savo strateginį planą, kuris turi apibrėžti iš anksto paruoštus sprendimus įvairioms situacijoms. Net jeigu peresekiotojai šias mintis žino, tai nekeičia situacijos, svarbu, kad jų laikytumeisi ir veiktum tik iš anksto paruoštais ir saugiais metodais. Kiekvienas žmogus žino visą savo gyvenimą ir galutinis atsakas, kuris pasaulio valdovams yra žinomas, priklauso nuo tiesos, kurios pakeisti negali joks montažas ar turinio įdėjimas post factum, kad pakoreguotų situaciją operatyvinei operacijai naudinga linkme.

SPACE

Citata iš: vytra  gruodžio 06, 2017, 21:02:18- atleisk, bet tu panašus į hakerį, kuris gana objektyviai ir gana teisingai iš kito galo mėgina perprasti Windoess-OS.. O iš tikro pirma buvo žodis (idėja), pagal kurį viskas buvo sukurta. Beprasmiška aiškintis kas yra kas, reik tikėti tikimybių pasaulyje.

:(

pirma buvo žodis (idėja) поразумевает verstehen, kad pasaulyje-visatoje yra tvarka, o jos nėra. Yra illuminatų, masonų Ordo ab Chao, ką žmonės vadina valstybe, tvarka. Zohar (kabalistinis, išplėstinis komentaras ant Toros), pradžią aprašo kaip: buvo pirminis vanduo (begalinis, nesukurtas dievo), virš jo atsirado Dievo idėja, mistis, veiksmas, sukuriama sausuma, ką žmonės vadina pasauliu. Bet šis sukurtas pasaulis turi savo ribas. Todėl, visada bus balansavimas tarp chaoso ir tvarkos.

vytra

#490
sausio 05, 2018, 18:00:01 Redagavimas: sausio 05, 2018, 18:02:11 by vytra
Citata iš: klajunas  gruodžio 30, 2017, 21:07:52Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus.
- taip, tikriausiai nesutiksi, bet "žodis" įgauna tokią galią, kai visas pasaulis "supranta" vieną kalbą. Taip buvp "Babelio" bokšto laikais, taip jau tapo dabar, kai žodį "SEX" visi supranta kaip kišimą, o ne kaip lytį. Nustebote? Šio žodžio reikšmė tikroji būtent tokia, reiškia tiesiog jūsų "lytis".

p.s.
.. panašiai išgaunama ir su vaizdais, sakykim kuo bloga špyga? Tai ta pati miela ranka su tais pačiais pirštais! O pasirodo, užprogramuoti klaidingo suvokimo su užsienietišku "SEX", vargšai jau yra visai tikrai vargšai ir špygoje mato viešai išimtą ir kišamą lytinį organą!


:(

klajunas

Psi-žvalgo metodai

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kuo skiriasi tokios sąvokos kaip kognityvinė telepatija, nuotolinė žvalgyba, astralinė projekcija ir sensorinė telepatija. Šie reiškiniai priklauso paranormalių reiškinių kategorijai, tačiau buvo tiriami moksliniuose ir spec. tarnybų projektuose, siekiant išsiaiškinti jų efektyvumą ir galimybę pritaikyti specialiose operacijose. Tai nėra kasdienybėje lengvai sutinkami sugebėjimai, todėl pirma užduotis yra surasti šios srities talentų. Tik taip įmanoma išsiaiškinti kaip tokie neįprasti gebėjimai veikia. Tai nelengvas uždavinys, nes tokių žmonių nėra daug, kaip nėra daug genijų ar įvairių sričių talentų, kuriais spec. tarnybos irgi domisi ir dažnai verbuoja labai jauno amžiaus. Suradus talentą - jį galima tirti, bandant išsiaiškinti ar tai ką jie sugeba nėra apgaulė arba triukas. Pavyzdžiui, 1978 metais pradėtame projekte „Žvaigždžių vartai" buvo tiriami Ingo Svanas, Uri Gelleris ir t.t. Rašoma, kad projektas nebuvo sėkmingas ir galiausiai jį uždarė, bet sėkmės pagrindinis garantas yra rasti tikrą talentą. Jeigu tiri netalentingą žmogų, tai išvada yra ne kad tokie reiškiniai neįmanomi, bet kad tiriami subjektai neturi tikrų paranormalių gebėjimų.



Tačiau tai, kad tokie dalykai egzistuoja yra liudijama daugybės liudijimų. Jie pirmiausiai naudojami žvalgybinėse operacijose, kriminalinėje žvalgyboje, kovoje dėl turtų ir valdžios. Žmonės pasakoja daug keistų atsitikimų ir įvykių, kurie patvirtina, kad yra tam tikri metodai, kuriais sugebama gauti pačios slapčiausios informacijos, kurią atrodo neįmanoma gauti, kad yra daromas subtilus psichologinis poveikis mintims, emocijoms, atminčiai, vaizduotei, savijautai ir kitoms psichologinėms funkcijoms. Žmonėms atrodo, kad jie neįprastais metodais stebimi, aplinkoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai, dingsta daiktai, vyksta įvairios sinchronizacijos. Tai rodo, kad slaptos grupuotės turi netradicinių metodų, kurie sugeba gerai sužaisti paranormalumo įspūdžiu arba tai iš tikro yra paranormalūs metodai. Bet jeigu yra metodai, už tų metodų turi stovėti realūs žmonės, kurie šiuos metodus yra atidirbę iki tobulumo ir organizuotu būdu gali juos taikyti prieš žmones. Tai būna juodosios psichologinės operacijos, kurių tikslas išvesti žmogų iš pusiausvyros, įbauginti, sukelti paniką ir dažnai tai pavyksta. Viena iš grupių, kurie yra tarsi tokių grupuočių bandomieji triušiai, vadinami Targeted Individuals. Jie patiria ilgalaiki psichologinį smurtą, bet tuo pačiu atskleidžia daug stulbinančių dalykų, kuriuos jie beveik kas dieną patiria savo gyvenime. Todėl negalima sakyti, kad tai neturi visiškai jokio pagrindimo realiame gyvenime.

Riba tarp išvardintų koncepcijų nėra aiški ir neretai šie reiškiniai persidengia ar turi panašų efektą. Tačiau skiriasi mechanizmas ir pati metodologija. Paprasčiausias ir lengviausias metodas yra vadinamoji kognityvinė telepatija, kurią dar galima pavadinti analitine empatija, nes pagrįsta įsijautimu į kito žmogaus būseną, naudojant analizę ir modeliavimą. Tai nėra paranormalus sugebėjimas savaime, tačiau jis dažnai naudojamas kaip pagalbinis metodas, su kitais paranormaliais dalykais. Analitinė empatija naudoja galimybių žemėlapio ir taškų jame, vadinamų faktais, suradimu. Tai reiškia, kad turi turėti viso pasaulio modelį, žmonijos modelį ir konkretaus žmogaus modelį ir ieškoti šiuose modeliuose taškų, kuri turi tam tikra procentą atitikimo su tikrove. Kaip procentas didinamas, priklauso nuo empato asmeninių sugebėjimų ir arsenale turimų metodų. Kai tiksliai susiaurinama iki fakto - turimas telepatijos lygio nuskaitymas. O ar metodas - modeliavimas, nuotolinė žvalgybą, sensorinė telepatija ar astralinė projekcija - tik preferencijų reikalas. Kiekvienas psi-žvalgas renkasi tai, ką geriausiai sugeba.

Nuotolinė žvalgyba yra vienas iš metodų, kurio tikslas surinkti informaciją apie kokią nors vietovę arba įvykį, naudojant paranormalius kanalus. Šiame metode, nėra akcentuojama mintiskaita ar psichinių būsenų tyrinėjimas. Daugiau tyrinėjamos vietovės, situacijos, aplinkybės, įvykiai. Tai gali vykti realiuoju laiku, dabar arba gali būti skenuojama praeitis, tai kas jau yra įvykę. Nuotolinės žvalgybos metodai neleidžia naudoti analitinės empatijos, kad informacija nebūtų užteršta subjektyviais pasirinkimais, tačiau neturintys patirties ar gebėjimų, dažnai nuotolinę žvalgybą painioja su modeliavimu. Tačiau modeliavimas informaciją ima iš savo vidaus, o nuotolinės žvalgybos atveju, visas vidus turi būti „užgesintas". Žmogus turi tapti tik priėmėju, kuris savo nuotolinės žvalgybos ekrane priima informaciją iš tiriamos vietovės, nedalyvaujant jokiam analitiniam procesui. Čia yra daug vietos šarlatanizmui, nes ar žmogus iš tikro užgesina savo protą, priklauso tik nuo žmogaus sąžiningo atsakymo, nes galima sakyti viena, o daryti kita - savo subjektyvias impresijas pateikti kaip perdavimą. Tam būna didelis noras tada, kai nuotolinės žvalgybos ekrane jokia informacija nepasirodo. Savo protą naudoti nedraudžiama, bet tereikia nepainioti metodų ir aiškiai pasakyti, kad naudojamas modeliavimas arba analitinė empatija.

Astralinė projekcija yra kelionė astraliniame plane, kai į norimą vietą siunčiamas astralinis antrininkas, vadinamas astraliniu kūnu. Nuotolinės žvalgybos atveju - tai nėra aiškiai apibrėžta, bet daroma prielaida, kad jungiamasi prie kažkokio globalinio lauko. Tuo tarpu astralinės projekcijos atveju žmogus pasiunčia į žvalgybą savo holistinio kūno dalelę, kuri surišta su pagrindiniu kūnu ir turi aplinkos suvokimo galimybę. Užbaigus kelionę ir surinkus informaciją, grįžtama su ja atgal į savo kūną. Šio metodo skirtumas tas, kad tai kelionė kitame realybės plane, ir joje dominuoja kitos pasaulio dimensijos suvokimas. Kitaip sakant, čia žvalgyba vyksta kituose tikrovės matavimuose. Tai daug sudėtingesnis metodas, nes jis susijęs su pakitusia visa transdimensine žmogaus struktūra, ne vien su prisijungimu prie kažkokio išorinio žmogaus atžvilgiu darinio. Viskas prasideda nuo būsenos, kuri vadinasi „išėjimu iš savo kūno". Joje „sąmonė" atsiskiria nuo savo kūno ir gali save stebėti iš išorės, kaip išorinį objektą. Tai dažnai įvyksta priešmirtinėse ir kritinėse situacijose, kuriose sprendžiamas žmogaus gyvybės ir mirties klausimas ir įvyksta didelis žmogaus sukrėtimas. Tai yra vadinamasis spontaniškas išėjimas. Tačiau tikslas yra įgyti gebėjimą atlikti valingą išėjimą iš kūno ir tada nukeliauti į norimą vietą. Tai vadinama astraline projekcija.

Paskutinis terminas yra sensorinė arba juslinė telepatija. Ji kažkuo panaši į anksčiau išvardintas būsenas, tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad telepatija išimtinai susijusi su vidinio žmogaus pasaulio skaitymu, minčių, vaizdinių, jausmų, atminties ir t.t. Nuo empatijos skiriasi tuo, kad tai nėra paremta modeliavimu, greičiau tai yra telepatinės recepcijos sistema, kuri geba skaityti nuo psichinių būsenų sklindantį lauką ir suformuoti į telepatinį sensoriumą, kuriame atveriamas vidinis pasaulis taip, kaip atveriamas akių kūnas. Kadangi tai telepatinė recepcija, panašiai kaip regos recepcija, tai telepatija turi savo horizontą ir kad įvyktų telepatinis kontaktas, reikia būti šio horizonto viduje. Kita vertus, jeigu yra atskleistas šio sugebėjimo mechanizmas, tai jį įmanoma imituoti technologiškai ir visoje planetoje išstačius telepatinio priėmimo antenas, realiuoju laiku skaityti visą žmoniją. Žmogus prieinantis prie tokios informacijos, gali savo viduje turėti visos planetos vidinio vaizdo skenogramas - net tuo atveju, jeigu neturi telepatinio sensoriumo.

Apibendrinant, labiausiai iš šios grupės išsiskiria analitinė empatija, nes ji pagrįsta išimtinai protu, vaizduote ir informacija. Tam nereikia nieko paranormalaus. Šitie metodai naudojami tradicinėje žvalgybinėje analitikoje. Nuotolinė žvalgyba ir sensorinė telepatija daug kuo panašios, gali būti net panašus mechanizmas, pagrįstas tam tikro kvantinio lauko fiksavimo receptoriais. Bet skiriasi objektu - nuotolinės žvalgybos atveju tas objektas labiau išorinės: vietovė, pastatai, žmonių išorė, įvykiai, o telepatijos atveju objektas išimtinai yra žmogaus vidus. Šie sugebėjimai gali būti įmanomi tik turint pakitusią energetinę anatomiją, kuri daug laisviau leidžia prisijungti prie telepatinių laukų. Tuo tarpu astralinė projekcija - tai įgūdis valdyti savo energetinę sandarą, keisti energetinę būseną, kuriam išugdyti reikia ilgų treniruočių ir talento.

Iš dalies tokie talentai, aišku, yra genetiniai. Tačiau yra nemažai žmonių, kurių turi reikalingus genus, tačiau tie genai yra „miegantys". Norint genus pažadinti, reikia atkakliai treniruotis. Išskirtinių genų nereikia tik vienu atveju - naudojant kognityvinę telepatiją ir modeliavimą. Todėl tuos ką domina tokie gebėjimai raginu pradėti nuo modeliavimo metodų įsisavinimo. Išugdžius šį gebėjimą taip pat svarbu išlikti sąžiningu ir naudojant vieną metodą nepateikinėti jo kaip visai kito. Tik analitinis empatas nėra sensorinis telepatas arba nuotolinis žvalgas.

klajunas

Naujas žodis, naujoms ausims



Kiekvienas nesunkiai pastebi, kad mąstymas yra pagrindinis procesas, suteikiantis sąmonei asmeninį turinį ir formą. Kai žmogus veikia nemąstydamas, jis yra tik dalis to, kas jis yra iš tikro. Visas žmogus pasirodo tik per savo mintis. Bet tuo mąstymo svarba neapsiriboja, nes jis formuoja ne tik žmogaus asmenybę, bet ir visą gyvenimą, kuris yra jo minčių įkūnijimas. Gyvenimą pradedame kurti mąstydami. Kaip mąstome, toks ir gyvenimas. Todėl labai svarbu, kad mintys būtų „teisingos", kad jos vestų į priekį, žmogaus nežlugdytų. Dėl šios priežasties svarbu mintis valdyti, nes nuo to prasideda savęs ir savo gyvenimo valdymas. Nevaldomos mintys neretai tampa pelke, iš kurios būna labai sunku išlipti. Pelke tada virsta ir gyvenimas. Norint ją pašalinti mąstymą būtina keisti.

Čia iškyla kalbos svarba, nes mintys labai glaudžiai susijusios su kalba. Mintys yra įvairūs žodžių lydiniai, kurie suriša mąstymą su išoriniu arba vidiniu pasauliu. Norint suteikti naują formą mąstymui, pagrindinis kelias yra iš naujo įsąvokinti žodyną ir pateikti gramatiką. Įsisavinus naujas formas, iš karto pasikeičia mąstymas, jis tampa naujas ir šviežias. Aišku, lengviau pasakyti negu padaryti, nes kalba linkusi stabarėti - pragyvenus nemažą dalį gyvenimo, pakeisti ją būna labai sunku. Tačiau tai nėra neįmanoma, ką puikiai iliustruoja iki senatvės išliekanti galimybė išmokti naują kalbą. Tereikia įveikti tingumą ir inerciją, arba pelkę, kuri trukdo judėti į priekį.

Eksperimentai su kalba dažnai blokuojami, nes kalba yra sąmonės valdymo įrankis. Jeigu esi išmokęs svetimą žodynėlį, tai priimi jo autorių teisę formuoti savo psichiką ir primesti savo valdžią, o jų tikslas ne tave sustiprinti, bet padaryti paklusniu įsakymų vykdytoju. Žodžiai dažnai naudojami kaip priedangos, su kuriomis mafija įteisina savo nusikaltimus, padaro juos normaliais ir įprastais. Žodis tėra fasadas ir maskuotė, už kurių slepiasi jo kūrėjo ketinimai ir intencijos. Jeigu priimi svetimą žodyną, tampi to žodyno vergu. Todėl reikia nebijoti kurti savo žodžius, griaunant sustabarėjusias vergovę įteisinančias formas.

Šie samprotavimai paaiškina, kodėl filosofija arba ezoterika užsiimantys žmonės neretai meta iššūkį kalbai ir kuria naują, savo sistemą. Juk pati gryna kalba jau yra tam tikras požiūris ir filosofija, kuri tam tikrus kelius uždaro, o tam tikrus atidaro. Jeigu nori eiti uždarytu keliu, turi tą kelią atsidaryti naujomis kalbos formomis. Pelkė yra svetima kalba, kuri sukurta tam, kad varžytų mąstymą ir sąmonę, o tuo pačiu asmenybę ir net visą gyvenimą. Jeigu bijai apeiti ar paspirti dvokiantį žodį - būk pasirengęs visą gyvenimą sėdėti kalėjime. O jeigu tokia perspektyva netenkina - ištrūkti yra vienas kelias.

Su kalba eksperimentuoti išdrįsta ne daug kas, daugiau kūrybos žmonės, tačiau nekūrybinį darbą dirbančiam žmogui - tai tabu. Į galvą kalamas klaidingas įsitikinimas, kad toks siekis prilygsta psichikos sutrikimui, nes kalba nepajudinama ir nejudintina tikrovė, nors yra nesunkiai suvokiama, kad visa ji dirbtinė, vadinasi sukurta. Tai reiškia: kaip buvo kuriama kadaise, taip pat kurti galima ir šiais laikais. Negana to, tam visiškai nebūtina būti mokslininku, kurių senovėje, kai kalba radosi, net nebuvo. Nebuvo ant popieriaus surašyto žodyno, nebuvo susisteminta gramatika, tačiau nepaisant to, visi viską žinojo, suprato ir gebėjo kurti.

Kurti galima įvairiai, kuriant gryną, nuogą kalbą, o galima skolintis iš kitų kalbų. Tai netgi nėra taip svarbu, svarbiau kokią išlaisvinančią galią turi naujos formos. Jeigu jos sugeba išsiurbti pelkę ir paleisti gyvenimą sraunia srove, jos padaro savo darbą.

Žmogų giliai išreikšti nėra skatinama, pirmenybė teikiama ne naujoms, bet standartinėms formoms, kurios buvo kuriamos tų, kurie siekė ne išvaduoti žmogų, bet jį įkalinti tam, kad būtų galima išnaudoti. Norint išreikšti giliai/naujai, reikia naujo žodynėlio. Tai keblu, nes užkerta kelią momentiniam visuotiniam supratimui, atstumia, nes naujų minčių įsisavinimui reikia daugiau pastangų ir energijos. Bet tai neturi stabdyti, nes tai tik laikinos kliūtys. Todėl neretai naudoju žodžius kurie gali atrodyti nesuprantami, kuriais noriu išreikšti kažkokias nesuprantamas mintis. Gali atrodyti, kad jos suprantamos tik man vienam ir tai atitinkamai sumenkina jų reikšmę. Tekstas tampa mistiškas, nors jo mintis būna tokia pat skaidri, kaip dienos šviesa.

Visame šiame kontekste noriu pateikti kelias naujas sąvokas, kurios yra įvairių kalbų žodžių lydiniai, kuriais išreiškiu savo supratimą apie žmogų ir pasaulį. Visą situaciją skaidau į struktūrą, kurią vadinu koncentrais, suprantamais kaip tam tikri apskritimai, kuriuose susikoncentruoja pamatiniai žmogaus dėmenys. Pirmas koncentras vadinamas reiforma, kurią sudaro žmogų supanti realybė, savyje slepianti daug neišreikštų sluoksnių, apie kuriuos pakalbėsiu šiek tiek vėliau. Reiforma sukuria psichoformą, kuri yra žmogaus psichinis branduolys, iš kurio kyla visos pagrindinės žmogiškumo apraiškos. Tada psichoforma, sąveikoje su reiforma, pagimdo lingvoformą, su kuria apgaubiama visa žmogiška ir anapus žmogiška realybė.

Iš pradžių kalba būna labai maža, tik nedidelis garsinis/ženklinis burbulas, atsirandantis psichoformos viduje. Tačiau laikui bėgant ji plečiasi, kol apima visą žmogui pasiekiamą teritoriją. Iš pradžių žmogus kuria tik savo asmeninę, psichoforminę kalbą, kuri skirta sau ir savo vidui išreikšti. Tačiau plečiantis žmogaus veiklos mastams, kalba stengiasi patekti į  visas pačias atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas kerteles. Ji net siekia išreikšti tai, kas nematoma ir nepasiekiama tiesioginėms žmogaus manipuliacijoms. Taip atsiranda reiforminė kalba. Dar kitaip šią situaciją galima išreikšti kaip subjektinę kalbą ir objektinę. Yra kalboje, tiksliau žodyne, dalis, kuri atstovauja svetimą pasaulį ir dalis, kuri išreiškia tai, kas artima.

Reiforma gali turėti skirtingus ekstensyvumus ir gali savyje apimti skirtingus, įvairiems suvokimo tipams prieinamus horizontus. Pagal mano skirstymą išreikštas tik pirmas horizontas, kurį galima vadinti strata. Visi kiti horizontai įprastiniam suvokimui neišreikšti ir standartinei sąmonei jie net neegzistuoja. Hipostratos, esančios po strata, sukuria ekstreminę ribą, kuri žymį skirtį tarp fantazijos ir fakto. Kalba gali veikti ir tuščiuoju veikimu, nes jos prigimtyje slypi troškimas įvardinti ir įforminti - realybė, kuri neturi formos ir vardo nepriimama. Šitaip gaunamas pasaulio vaizdas, kuris primena mozaiką, sudarytą iš faktų ir intarpų su fantazijomis. Tačiau čia tikslas ne kažką demaskuoti, bet parodyti patį mechanizmą, kuriuo kuriama prasmė gyvenime. Žmogus apgaubia save kalba, pasakojimais, istorijomis, paaiškinimais, teorijomis, kurie užpildo visus minėtus koncentrus ir įformina bei įprasmina gyvenimą.

Kiekvienas žmogus ateina jau į paruoštą pasaulį, tačiau tas pasaulis gali taip ir likti svetimas, neįsisavintas. Paslaptis tame, kad šią formą yra įmanoma pakeisti, tereikia drąsiai pereiti visas gąsdinimui paruoštas lingvistines pelkes. Naujas žodynėlis reiškia naują mąstymą. Jeigu senas žodynas reiškia kalėjimą, tai naujas gali reikšti laisvę. Tereikia nepabūgti aplinkui tvyrančio priešiškumo ir fanatizmo. Reikia suprasti, kad tas fanatizmas dažnai būna suvaidintas sistemos aktorių. Kai pamato, kad pagąsdinti neįmanoma - darkytis iš karto nustoja.

Reikia neužmiršti, kad ši kūryba yra naujos prasmės kūrimas. Tikslas nebūtinai, kažką įrodyti ar atskleisti. Tikslas yra suteikti savo gyvenimui trokštamą formą. Galima iškelti klausimą - kodėl šį darbą turėtume atiduoti kitiems? Jų tikslas žodžiais surakinti sąmonę, kaip rankas antrankiais. Kodėl turėtume paklusniai jas atkišti? Tegul kūryba liejasi laisvai.

gidas

Jau prieš 100m vienas diedas pareiškė, kad "mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas". Nors filosofas gal daugiau turėjo omeny kalbą kaip jis ją supranta, bet ir duraku jasno, kad kiekvieno individo ir kalba, ir, atitinkamai, jo pasaulis gali būti bele kokie. Taigi "žodis ne naujas" (tiesa - senoms ausims) - aukščiau, o ir pelkė ta pati : tu kuolą ant galvos visiems tašyk, o efektas 0, ar tu „naują" kalbą konstruosi ar „naujadarus" senajai. Savaime aišku - kiekvieno šventa teisė kulniuoti nuosavais takais nuosavos kalbos pasaulyje.  :) 

Linas Esu

#494
sausio 20, 2018, 20:42:01 Redagavimas: Vakar 01:03:20 by Linas Esu
Citata iš: gidas  sausio 20, 2018, 19:49:32Jau prieš 100m vienas diedas pareiškė, kad "mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas". Nors filosofas gal daugiau turėjo omeny kalbą kaip jis ją supranta, bet ir duraku jasno, kad kiekvieno individo ir kalba, ir, atitinkamai, jo pasaulis gali būti bele kokie. Taigi "žodis ne naujas" (tiesa - senoms ausims) - aukščiau, o ir pelkė ta pati : tu kuolą ant galvos visiems tašyk, o efektas 0, ar tu „naują" kalbą konstruosi ar „naujadarus" senajai. Savaime aišku - kiekvieno šventa teisė kulniuoti nuosavais takais nuosavos kalbos pasaulyje.  :) 
Siūlant savo išgalvotą terminą reikia pridėti apibrėžimą .
Kitu atveju lengva paskęsti kūryboje ir likti nesuprastam net tarp daugybės balsų savo galvoje :D

Aukštyn