Be pavadinimo(Fantastinė saviraiška)

Pradėjo .L.U.T.H.O.R., balandžio 10, 2015, 09:51:01

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

.L.U.T.H.O.R.

Taigi pačiam kilo noras ką nors parašyti, tai pradėjau kurt savo pasaulį ir regzti istoriją :D Bet kokie panašumai su realiu pasauliu yra atsitiktiniai :D Labai neteiskit, čia pirmas juodraštis :D

         Lauke girdėjosi šūksniai ir kareivių dainos. Pergalingas mūšis prieš Angeliškąjį ordiną. Taip save vadino žmonės, kurie kovoja su angelų pagalba. Prieš angelus kovojantieji vadinami įvairiai, satanistais, prakeiktaisiais, nelabaisiais ir įvairiais kitais epitetais. Tai dėl to jog čia esantys žmonės kovoja su demonų pagalba, o oficialiai buvo vadinami Demoniškąja armija. Žinoma gausu buvo ir civilių, palaikančių tiek vieną, tiek ir kitą pusę, deja angelų pusę palaikė daugiau. Tikriausiai net nekyla klausimas kodėl. Bažnyčia per tiek laiko padarė savo. Ir kai prieš 10 metus pirmą kartą pasirodė angelai su arkangelu Michaeliu priešakyje ir pradėjo bendradarbiauti su žmonėmis, netgi dvejojantys tikėjimu pasisuko angelų ir bažnyčios pusėn.
       Jie siūlė taiką pasauliui, išganymą ir amžiną palaimą rojuje. Jie atskleidė žmonių gebėjimus, dabar dalykai kaip magija, alchemija ir netgi teleportacija tapo kasdienybe. Žinoma tiems, kurie turėjo tam pašaukimą. Tačiau viskas atrodė per daug gerai...taip ir buvo. Po kurio laiko, Michaelio paliepimu angelai ir žmonės pradėjo gaudyti ir žudyti, iš pažiūros nekaltus žmones. Jie vadino tai velnio sėkla arba demoniškuoju krauju. Tai privertė pasirodyti pirmuosius demonus, jie atėjo kartu su Liuciferiu.
       Liuciferis siūlė neklausyti to, ką žada Michaelis su savo angelais. Jų Dievui reikalinga tik žmonių dieviškoji kibirkštis, kurią jis pasisavina ir įgyja daugiau galių, o žmogaus sąmonė išblėsta. Liuciferis siūlė jungtis prie jo ir priešintis tam, būti individualiems ir siekti dieviškumo patiems, pasikliauti Šėtonu, jų Dievu. Visiems prisijungusiems jis taip pat suteikė žinias ir atkūrė gebėjimus, kad jie galėtų pasipriešinti. Iš to gimė pasipriešinimo judėjimas.
       Tai įvyko trys metai po Michaelio ir angelų ordos atsiradimo. Ir tik dar po dviejų metų atsirado Angeliškasis Ordinas ir Demoniškoji Armija. Čia kovoja ne paprasti žmonės. Kiekvienas kareivis, jeigu galima juos taip vadinti, turi po atskirą jam priskirtą angelą ar demoną sargą, dar kitaip vadinamus globėjus. Jie žmogų pasirenka patys. Bet tam turi pritarti arkangelas ar arkdemonas, kurio būriui jie priklauso. Abi būtybės (žmogus ir angelas ar demonas) yra susaistomi dvasiniais saitais ir jie nutraukiami tik vienam iš jų mirus. Iki dabar, tai yra per penkis metus, kiekvienoje pusėje jau yra žinoma, po tris arkangelus ir arkdemonus. Arkangelai: Michaelis, Rafaelis ir Urielis, arkdemonų gretose: Liuciferis, Leviatanas ir Flerijus. Yra žinoma, kad yra keturi didieji arkangelai ir arkdemonai, todėl visi laukia kada pasirodys ketvirtieji, nes tai gali pakreipti svarstykles vienon ar kiton pusėn.
   
       Kiekvienas žmogus susisaistydamas su angelu ar demonu įgauna tam tikrų gebėjimų, išmoksta bendrauti telepatiškai, tiek su kitais žmonėmis, tiek su savo globėju, sugeba valdyti vieną ar kitą elementą priklausomai nuo vadovaujančio arkangelo ar arkdemono, taip pat naudotis magija. Žmonės susisaistę su vadovaujančiais angelais ar demonais gauna ir vienokios ar kitokios formos kardą ar kalaviją su kuriuo dažniausiai ir kovoja. Visi kiti kariai kovose naudoja magiją ir įprastinius ginklus, kurie iš dalies padeda tik prieš civilius, kurie nėra vienoje ar kitoje armijoje tačiau jas palaiko ir kovos lauke. Žmones nužudyti gali tik žmonės, o demonai ir angelai, tiek žmones, tiek vieni kitus.
       Iš kovos lauko angelai įkaitų neima, nužudo visus, o demonai belaisvius mielai priima ir norinčius paverčia savais. Kitaip sakant, tiems žmonės, kurių angelas globėjas žuvo, leidžiama susisaistyti su globėju demonu. Jeigu tai įmanoma, žinoma.


    Prieš penketą tokių belaisvių dabar stovėjo Algirdas. 25 metų vyras, iš pažiūros nedidelis, tačiau plačių pečių, lieknas, raudonų sušiauštų plaukų ir truputį riesta nosimi. Beje raudoni plaukai pradėjo augti po to, kuomet jo globėju tapo Flerijus, vienas iš arkdemonų. Tai Algirdui pradžioje labai nepatiko, bet jis su tuo susitaikė, nors ir širsta, jeigu kas numeta repliką jo pusėm, ką dažnai daro Martynas, norėdamas jį paerzinti. Flerijus Algirdo globėju tapo prieš metus, prisistatė jam kovos lauke ir tiesiog pasisiūlė. Algirdas žinoma sutiko. Buvo galima matyti liepsnelę sklendžiančią virš Algirdo dešiniojo peties, tai buvo Flerijus, jam ši forma žmonių pasaulyje buvo priimtiniausia. Nors esant reikalui pasirodydavo ir žmogaus pavidalu.

- Taigi visi žinote kodėl čia esate. - pradėjo kalbą Algirdas, - visi linktelėjo.
- Iš karto pasakau, kad jūsų čia niekas nelaiko, jeigu apsigalvojote ir nenorite tęsti, galite eiti, jūsų niekas nelaikys ir nemedžios. Tačiau prisiminkite, kad pas angelus ir nepateksit. Jūs jiems užtraukėte ne šlovę, ir jie jus greičiau vietoj nugalabins, bet visada galite pabandyti, - šyptelėjo Algirdas. Jam kova ir kraujo praliejimas visada patiko. O po paskutinio laimėto mūšio, jis buvo tiesiog euforijoje.
- Pas mus, niekas per daug nesiskiria nuo to kaip gavote globėją iš arkangelo. Pasakote dedikaciją, jeigu atsiranda demonas, norintis jus globoti, fantastika, jeigu ne keliaujate namo ir tikitės, kad angelų pakalikai jūsų nesumedžios. - penketas dar kartą linktelėjo galvomis.    Algirdas išdalino lapus, kuriuose buvo užrašytas dedikacijos tekstas, tuo tarpu Flerijus atkibo nuo peties ir vis dar liepsnos formos, tačiau jau didumo kaip krepšinio kamuolys sustingo priešai stovinčiuosius, jame atsirado veidas. Penketas sustingo.

- Nagi nėra ko stoviniuoti, - pradėjo raginti Algirdas, tačiau jo žodžius nutraukė pro duris įsiveržęs kareivis.
- Ko?? , - susinervino Algirdas, - nematai, kad užsiėmę? Belstis išmok! - Dedikacijos procesą Algirdas priimdavo labai rimtai, todėl bet kokie trukdžiai, jam kėlė tik pyktį. Flerijus kuriam laikui vėl grįžo prie Algirdo. - Nagi greičiau sakyk kas nutiko ir keliauk sau, - tarė Algirdas truputį pasimetusiam kareiviui.
- Pone, ką tik gavom žinių, kad atsirado ketvirtasis arkangelas ir daugiau nei 100 karių žygiuoja mūsų pusėn.
- Velnias!!,- išsprūdo Algirdui, Flerijus ryškiau suliepsnojo. Nors jam ir patiko karo laukas, jis žinojo, kad šiuo metu savo pusėje turi tik daugiau nei 50 kareivių ir jeigu ko greitai nesugalvos, gali baigtis gan liūdnai.
- Gerai! Pirmyn ruoštis! O jūs greitai dedikacijas sakot, dabar kiekvienas karys svarbus.Dedikacijos metu, kuomet gaunamas globėjas, žmogui, dažniausiai ant rankos, atsiranda demono žymė, ko angelų globojamiesiems nebūna, tačiau kiekvienas gauna po tatuiruotę - angelo vardą enocho kalba. Tiek žymė tiek tatuiruotė yra skausmingas dalykas, galbūt demono žymė skausmingesnė, nes viską patiri iš karto, bet tai neišvengiama patirtis. Štai ir dabar trys iš penkių belaisvių kentė tą skausmą, o likusiems dviems - nieko.

- Na trys iš penkių irgi neblogai, - tarė Algirdas, kaip manai Flerijau? Ugnis suliepsnojo, o Algirdas nusijuokė.
- Aš noriu padėti, kovojant su ordinu, - tarė Artūras, vienas belaisvių, kuris negavo globėjo. Juk galiu kaip nors pasitarnauti? Nenoriu slėptis visą laiką.
- Žinoma priskirsime tave prie pėstininkų būrio, duosime šautuvą. Juk energetinį skydą moki sukurti?
- Žinoma , - atsakė Artūras.
- Na ir puiku. Dabar visi į pasirengimo salę, - sukomandavo Algirdas, - laukia mūšis!

ponaitis

Patinka idėja,laukiu tesinio :)

.L.U.T.H.O.R.

Skaitau dabar ir mano išraiška:

Atrodo lyg ne mano rašyta būtų. Keista net. Nors visą istoriją kuo puikiausiai nuo pradžios iki galo galvoj turiu :D
Reiktų pratęsti. Kada nors.

Aukštyn