Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Pradėjo klajunas, balandžio 18, 2016, 11:53:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

vytra

Citata iš: klajunas  lapkričio 20, 2017, 17:36:45Problema ta, kad nežinau, kaip tu supranti mokslą?
- Jūs man panašūs į agelus, kurie nesupranta mirtingųjų.. Iš mirtingojo pozicijų:

a) visuma (Visata?) yra begalinė, nes jei būtų baigtinė, kas už jos?
b) bet kokia begalybės dalis irgi yra begalybė (fraktalų teorija).
c) tokioje sistemoje vienetas yra suma nuo minus begalybės iki plus begalybės begalybių.
d) sąveika yra netiesinė, tikimybė tolimos sąveikos atvirkščiai proporcinga atstumo eksponentei.
e) vadinasi galim kliautis tik neapibrėžtumo principu ir taikyti tikimybinį modelį.
f) iš to išplaukia tikėjimo būtinumas bet kuriam mirtingąjam.


:(
 

klajunas

#466
lapkričio 21, 2017, 09:13:18 Redagavimas: lapkričio 21, 2017, 10:28:35 by klajunas
Citata iš: vytra  lapkričio 20, 2017, 20:59:44- Jūs man panašūs į agelus, kurie nesupranta mirtingųjų.. Iš mirtingojo pozicijų:

a) visuma (Visata?) yra begalinė, nes jei būtų baigtinė, kas už jos?
b) bet kokia begalybės dalis irgi yra begalybė (fraktalų teorija).
c) tokioje sistemoje vienetas yra suma nuo minus begalybės iki plus begalybės begalybių.
d) sąveika yra netiesinė, tikimybė tolimos sąveikos atvirkščiai proporcinga atstumo eksponentei.
e) vadinasi galim kliautis tik neapibrėžtumo principu ir taikyti tikimybinį modelį.
f) iš to išplaukia tikėjimo būtinumas bet kuriam mirtingąjam.

Turėtum būti kritiškesnis apriorinių proto formų galimybių atžvilgiu. Niekas dar neįrodė, kad matematinis ir fizinis kontinuumas atitinka vienas prie vieno visose vietose. Tu vaizduoji, kad jie tai lygiagrečios kreivės, kurios visuose taškuose mėgdžioja viena kitos pokyčius. Bet taip gali ir nebūti. Ten, kur matematinis kontinuumas krinta į begalybę, fizinis kontinuumas tą burbulą gali paprasčiausiai peršokti, nes netokia substancijos savybė.

Naudoji statišką, tolygų kontinuumą, kuris pagrįstas tapatybės fraktalu. O kas jeigu į tapatybę įvestume skirtumą, svyravimą apie pusiausvyros tašką. Gautume deformuotą kontinuumą; jeigu įvestume į jį laiko parametrą, gautume dinamišką kontinuumą. Homogeniškos statiškos erdvės nelieka. Taip galima sukurti visiškai kitokį matematikos vaizdą. Begalybė yra monotoniškas to paties veiksmo kartojimas - kontinuumo dalinimas arba dalių jungimas. Tačiau jeigu kontinuumas deformuotas, kiekvieno pakartojimo reikšmė kitokia, 1 nebūtinai lygu 1. Atsiranda nehomogeniškų sankreivų dūriniai.

Kas jeigu galima sukurti tokią deformaciją, kuri begalybę priveda prie natūralios ribos, kuri yra ne užtverianti, bet uždaranti. Įsivaizduok ribą kaip užsklandą, kuri nėra kažko anapus užtvara. Tai statiškoje tapatybės fraktalu pagrįstoje matematikoje neįmanoma. Tačiau jeigu fizinis kontinuumas nesutampa su matematiniu kontinuumu, tai jų kitimo formos gali labai smarkiai išsiskirti.

Matematinį kontinuumą reikia kurti pagal fizinio kontinuumo deformacijų pokyčius, o ne atvirkščiai - sukurti nerealistišką matematinį kontinuumą ir bandyti į jį įsprausti fizinę realybę. Apriorinės proto formos toli nenuveda.

cs

#467
lapkričio 22, 2017, 15:47:27 Redagavimas: lapkričio 22, 2017, 15:49:07 by cs
CitataBegalybė yra monotoniškas to paties veiksmo kartojimas - kontinuumo dalinimas arba dalių jungimas.
To paties ar bendrų narių sudėtis ar sandauga kaip begalybė tėra spekuliacinis begalinis varaintas. Tarkime, kad pusiausvyra yra begalinis apibrėžtumas, tada galvokime, kokie nariai yra pusiausvyros būsenos ir ar jie jungiami, ar tai tik vienas narys, gal keli nariai.

Nuoroda į planavimą, bei struktūrinį begalybės modelį, nėra tarpinių įvesčių, kurios padėtų tai nustatyti. Pagal spekuliacinį modelį begalybė turi apibrėžtumą, bet apibrėžtumas ribojasi ir kertasi su funkcijomis, kurias matematiškai nustatomos.

Mano nuomone, ažimas yra arti tikrojo apibrėžimo, kai skylantys nariai surenka koleriacinį pavidalą, kuris ažimas. Bendrosios išvesties gija susieja ir atveda prie simponuotiškos tvarkos, kuri kaip užvedamas kelias į begalybės narių sprendinius. Pagal šį planą yra simplektiška ir statiška begalybė, jos nariai yra vienetiniai ir kelintiniai ir tai apibūdinama sfera, kuri ribojama iš skaičių narių. Skaičių nariai apibrėžia būties vietą, bet kartu ir bendrą plotą. Kuo didesnis plotas, tuo toliau (arba giliau) yra nusidrėkusios begalybės sprendinių gradiolės. Negalima ignoruoti, kad dėliojimo tvarka neatsistiktinė, nes ploto atvėjai neatsitiktiniai, o surenkami pagal narių planavimo pagrindą.

Imkime, kad begalybė tai nebegalinė būsena, o jos nariai apribojami "laužtiniais laukais arba sferomis". Gradiolė (gradientas), būtų nusakantis pradžią-eigą-pabaigą. Bet kad tai įvyktų turi būti statinis nebegalinis pavyzdys. Dauguma pradžios-eigos-pabaigos laužtinių sferų yra įterpiamos ir modeliuojamos, bet kai statinis jos atvaizdas pakeičia savo padėties struktūrą įvyksta minėtas pokytis.

Minėtas pokytis tai apibrėžimas bedrųjų sąlygų, kurios būna vienetai ir kelintiniai būtinieji paskirstymai. Viskas turi simplektišką pradžią. Ploto atvėjai veda link tikrosios begalybės apibrėžimo, bet ažimas tai nusidriekusių narių skratas. Skratas - padedantis ir koleriuojantis narys su priklausoma pradžia-eiga-pabaiga.

Kokiam metode, geriausiai atspindi "rinklės narių" kaitą ir pasiskirstymą per dalmens ir dalmenų sujungimą? Kaip jungimo ir siejimo kontekste vaizduoji pradžią ir pabaigą?

klajunas

#468
lapkričio 22, 2017, 18:09:03 Redagavimas: lapkričio 22, 2017, 18:42:33 by klajunas
Citata iš: cs  lapkričio 22, 2017, 15:47:27Kokiam metode, geriausiai atspindi "rinklės narių" kaitą ir pasiskirstymą per dalmens ir dalmenų sujungimą? Kaip jungimo ir siejimo kontekste vaizduoji pradžią ir pabaigą?
Stengiuosi netiksliąją matematiką, kuri pagrįsta statišku tapatybės kontinuumu, pakeisti tikra tiksliąja matematika. Tam naudoju daugiadimensinį skaičių, kur kiekvieno skaičiaus bet kuris vienetas gali turėti deformacijų. Dėl jų 1 ≠ 1, o 0 ≠ niekui. Visa esmė nulyje, kuris gali būti ne niekas. Tokius nulius vadinu dinaminiais nuliais. Dinaminis nulis yra toks, kuris priekinėje dimensijoje neturi vienetų, tačiau jų turi išorinėse dimensijose.

Pavyzdžiui, toks nulis 0[15], kurio išorinė signatūra yra
1: 0[15]
2: 111[4]1[3]111
3: 11[2]
4: 111
5: 0[2]
6: 11
Matome, kad šis nulis turi 5 išorinių dimensijų gylį. O jo virtuali galia yra 15.

Kas yra pradžia galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: 0[54] + 0[13] = 67[←].
Atitinkamai pabaiga yra: 52[0] + 6[0] = →[58].

Pirmuoju atveju sudedame du nulius ir gauname 67, gautus iš išorinių dimensijų. Šį veiksmą (dėsnį) simbolizuoja rodyklė, kuri turi savo mokslą. Antruoju atveju sudedame  52 ir 6 ir gauname 0, nes visi vienetai išstumti pagal tam tikrus dėsnius į išorines dimensijas. Priekinės dimensijos atžvilgiu tai pradžia ir pabaiga.

Kol kas daugiau pasakyti negaliu.

P.S. Jeigu begalybė yra kartojimas, žymimas vienetu, kai sandūra užstringa dinaminio nulio sankritoje, pakartojimai išnyksta, nes kontinuumas būna "užsilenkęs" į savo vidų, todėl neįmanoma prijungti "dar vieno vieneto". Tikrovė užsibaigia.


vytra

Citata iš: klajunas  lapkričio 21, 2017, 09:13:18Matematinį kontinuumą reikia kurti pagal fizinio kontinuumo deformacijų pokyčius.
- aš iki dinamikos ir deformacijų tiesiog nenuėjau, sakykim dėl aiškumo.

p.s.
.. žmonija yra tam sukūrusi teorinį matematinį modelį, kaip "dinaminių tenzorių matrica", arba kaip "Li grupių algebra", arba "n-tojo laipsnio fazinės erdvės".

p.s.2
.. problema tame, kad modeliai gaunasi labai sudėtingi ir praktiškai nepritaikomi, todėl silpnai žinomi. Vystantis skaičiavimo technikai, jie atgimsta iš naujo.


:(

cs

Citata iš: klajunas  lapkričio 22, 2017, 18:09:03Dinaminis nulis yra toks, kuris priekinėje dimensijoje neturi vienetų, tačiau jų turi išorinėse dimensijose.
Tai kaip ir betkokia forma yra užrašyta per produkto esmines paviršines ir sluoksnines dimensijas. Kuriuose vietose išorėje kertasi ar yra užslėpiama paprastai mąstydami, negalime atpažinti. Bet atpažinti galima nustačius kokie pakitimai yra tokios konkrečios formos, ir juos sulyginus sukurti sistemas.

Mano mantmu, paprasčiausios sistemos, turėtų:

a. sluoksninį-dimensinį sluoksnį nelaikyti kaip sukurimo atrama, nes sukurimo atrama tėra atitaikomas pagrindas, o pagrindų esinių yra daug daugiau.
b. nustatyti išorinį gylį per savo įsivedamas atitaikomas sąvybes, galima kai labai gerai išplėtotų ir išvystytų pagrindų motyvas atrastas. Vienas iš motyvų, išorė turi savas pagrindo sąvybes, kurios sulyginus su sistemine tvarka sutampa. Sutapimo įvertinimas turi kilti iš konkretaus pažinojimo lygio, paprastai nėra palaikomų detalizmų ir struktūrų, kurioms tik taikomas toks apribojamas motyvas.
c. Paprasčiausios tvarkos, turi būti neaprašomos iš standartų ir primuojamų tiesų pagrindo. Toks aprašymas priskirtas paprastoms tvarkoms apriboja sistemos duotybes. Duotybės apsiriboja neturėdamos arba prarasdamos vietas su kitomis paskirtimis, kurios taikomos.


Citata iš: klajunas  lapkričio 22, 2017, 18:09:03Pavyzdžiui, toks nulis 0[15], kurio išorinė signatūra yra
1: 0[15]
2: 111[4]1[3]111
3: 11[2]
4: 111
5: 0[2]
6: 11
Matome, kad šis nulis turi 5 išorinių dimensijų gylį. O jo virtuali galia yra 15.
Kaip matyti dimensijų gylį nurodo standartinė išraiška, kuriai būdinga žinoti atitikimus. Mano požiūriu, atitikimas, kuris būdingas esamam 0 yra nesakantis, ir tik nutolinantis, ką ir nori tuom atvaizduoti.

Pagal shemą įsivedami elementai yra jau buvusių statinių būsenų "įkrovos". Įkrovos gali vaizduoti betkokią informacinę dalą. Šiuo atvėju įkrova tai gijų sutapimas, minties atžvilgiu.

Nelabai suprantu, kodėl panaudojama virtuali galia, kaip įkrovos ypatybe. Informacinė paprasta įkrova yra visiem bendro shemaformato turinio išvedžiojama dalies pusė su detalizmais kurie semiami idėjų pagrindu ir formatu. Bandyti galima dubliuoti ir aiškintis per atsakomuosius ryšius, kurie sutapimus ir patvirtintų. Kaip siunčiama žinia ir ateinanti atsakymo žinia? Kaip tu norėjai tai atvaizduoti?

vytra

Citata iš: cs  lapkričio 22, 2017, 20:28:11Nelabai suprantu, kodėl nepanaudojama virtuali galia?
- ką galiu pasakyti? yra bent jau dvi kryptys:

a) eiti seniai atrastu keliu.
b) kurti naują kelią, kuriuo gal būt kas nors eis.

:)

cs

@vytra Man atrodo, kad @klajunas pasižymėjimuose neradau kaip aiškinama "virtuali galia". Kokios galimybės be įkrovos elementų ir dinaminio nulio nebėra apibūdinama.

Skalės ir struktūros apibūdinamos pakankamai sudėtingai, nors ši gvildenama paskata yra simbolizuojanti savarankišką development'ą. Minties driguojamos tiesos yra begalo vedžiojamos ir paskata išeina kaip natūralus "deformuotos struktūros" paaiškinimas.

Kanors pridėti galima tik žinant galutines sudėtinio plano detales. Nieko pridėti iki tol nebūtina.


vytra

Citata iš: cs  lapkričio 24, 2017, 21:12:51Ką nors pridėti galima tik žinant galutines sudėtinio plano detales.
- taip, jei planas būtų baigtinis iš baigtinio kiekio konstruktų.. Tačiau Dievo planai begaliniai, visos stadijos žiauriai laikinos..

:(

klajunas

Citata iš: cs  lapkričio 24, 2017, 21:12:51Kanors pridėti galima tik žinant galutines sudėtinio plano detales. Nieko pridėti iki tol nebūtina.
Galutinių plano detalių dar reikės palaukti, nes aš jų ir pats nežinau. Pateikiu ne galutinį rezultatą, bet elementus iš proceso, kuris dar neužbaigtas. Tas detales galima pasiimti ir pridėti savo. Sėjos tikslas - kuo plačiau padauginti. Aišku, galima pasėdėti ir palaukti, kol visą darbą padarysiu aš. Suprantu, kad žmonių protai skirtingi ir jų dalys jungiasi sunkiai. Gal yra tokių, kurie moka prisiderinti prie svetimų formų. Didesnė problema ta, kad artimiausiu metu, o gal ir visais kitais metais, neturėsiu daug laisvo laiko.

Citata iš: cs  lapkričio 24, 2017, 21:12:51@klajunas pasižymėjimuose neradau kaip aiškinama "virtuali galia".
Paprastame daugiadimensio skaičiaus pavyzdyje, kurį pateikiu, tai tik paprastas skaičiaus parametras, kuris rodo, kiek vienetų be pagrindinio vieneto yra paslėpta deformacijose. Principas toks: bet kuriuos skaičiaus vienetus galima išstumti į išorines/vidines dimensijas ir galima iš ten juos ištraukti. Šitaip ištraukti vienetai vadinami virtualiais vienetais, jų kiekis yra virtuali galia.

Citata iš: cs  lapkričio 22, 2017, 20:28:11a. sluoksninį-dimensinį sluoksnį nelaikyti kaip sukurimo atrama, nes sukurimo atrama tėra atitaikomas pagrindas, o pagrindų esinių yra daug daugiau.
Dimensijų-sluoksnių vaizdinys - klasikinis. Aš šitą frazę perlipdžiau kitaip ir vadinu deformacijų dauglypa. Sluoksniai nėra išdėlioti monotonine seka, jie netaisyklingi ir sudaro sankreivų sandūras. Dėl to, kartojimo veiksmuose, kurie būdingi matematikai, dingsta monotonija, net darant "tokį patį" klonuotą pakartojimą galima gauti visiškai kitą rezultatą.

Kodėl protas mane atvedė į šitą vietą paaiškės ateityje.

Citata iš: vytra  lapkričio 24, 2017, 19:28:52- ką galiu pasakyti? yra bent jau dvi kryptys:

a) eiti seniai atrastu keliu.
b) kurti naują kelią, kuriuo gal būt kas nors eis.
Manau, kuo daugiau kelių tuo didesnė atradimų galimybė. Naujas kelias kuriamas visai ne tam, kad su savim patrauktum kuo daugiau žmonių. Jeigu ką nors atrandi jie patys kaip banda subėga į tavo kelią.  ;D Praneščiau kur daug aukso grynuolių, dėl tokių "verslininkų" neliktų laisvos pėdos žemės.

cs

Citata iš: klajunas  lapkričio 25, 2017, 09:54:08Dėl to, kartojimo veiksmuose, kurie būdingi matematikai, dingsta monotonija, net darant "tokį patį" klonuotą pakartojimą galima gauti visiškai kitą rezultatą.
Monotoniška linkme vaizduojamos detalės yra lengviau suvokiamos, bet atitinkamai iš monotonijos išmokstama kitokiaįvairinių detalizuojamų prasmių. Pradines, prasmes kurias palaikomi dėmenys įgauna forma ir ypatybę, jos betkoks atsikartojimas jau sudėtinis atvėjis. Kad ir kiek atsikartotų, sudėtinis atvėjis skyla ir atvėjai turi nepakartojamą sudėtį.

Klonavimo atvėju išlieka panašios detalės, kurios neskyla į sklidinius. Kas palieka, ištiesų tik vaizduoja kaip detalės tarpusavyje panašios. Šis pavaizdavimo principas apribotas ir nesudėtinis. Analogija sudėtinis ryšinis palaikymas yra viena iš paskirčių kaip ir klonavimas. Tačiau apribojimas klonavimo ir analogijos skiriasi. Jeigu klonavime skyla apribotos dalys į sklidinius, tai analogijoje skyla visa sklidinių struktūra ir ji modeliuojama, demodeliuojama.

Citata iš: klajunas  lapkričio 25, 2017, 09:54:08Principas toks: bet kuriuos skaičiaus vienetus galima išstumti į išorines/vidines dimensijas ir galima iš ten juos ištraukti. Šitaip ištraukti vienetai vadinami virtualiais vienetais, jų kiekis yra virtuali galia.
Į principą, panašu kad įdėtas atitikimas, kuris leidžia apribojimus išnaudoti kaip sąvybėmis ir ypatingaisiais skiliniais. Turiu ir aš principą, kuris veikia ateigomis, jos sužadinamos ir skylančios į sklidinius pavirsta į modeliuojamas/demodeliuojamas trasas (sferas). Šios sferos yra informacine forma ir tenkinanti jų forma atvaizduojama kaip sklidinių antomorfija (sudibinta sfera).

Galima tai vaizduoti stočių ir ekranų dėmenimis, bet apribojimai iškyla ir sudarydami sąrangas. Sudėtiniai detalizmai slepia atvaizdavimus tokius, kuriems būtina turėti pasilyginimus. Pradžia-eiga-pabaiga priklauso tolimiems keliantiems paviršiams ir pakopoms, kurios ištiesų koleriuoja antomorfijas.

Tai jog galima antomorfijas palaikyti per analogijas, veikia įkrovų rėžimas. Įkrovos yra primityviausias atvaizdas kaip patenka ir kaip suvokiama informacinė dala ir sklidiniai.

Kokiomis įkrovomis ir informacijos formomis tavo deformuotas-dimensinis multipleksas yra aiškinamas? Kas slypi už skaičių, gal jos turi informacinę (žodinę formą)? Ar įmanoma tavo metode palaikyti kodus - raidėmis ir žodžiais?

klajunas

Citata iš: cs  lapkričio 25, 2017, 14:06:49Kokiomis įkrovomis ir informacijos formomis tavo deformuotas-dimensinis multipleksas yra aiškinamas? Kas slypi už skaičių, gal jos turi informacinę (žodinę formą)? Ar įmanoma tavo metode palaikyti kodus - raidėmis ir žodžiais?
Čia reikia mąstyti trijų kontinuumų mokslinio metodo kontekste. Yra matematinis kontinuumas, parametrų kontinuumas ir fizinis kontinuumas. Pagrindinis mokslo uždavinys yra išvystyti šiuos kontinuumus ir rasti vietas, kuriose visi trys kontinuumai susijungia. Kai taip įvyksta -  gaunama įrodyta teorija. matematinis multipleksas yra tik 1/3 dalis, kita dalis yra tikrovės dėmenys parametrai ir pati anapusinė tikrovė. Seka tokia: iš pradžių tikrovėje išskiriame dėmenų sistemas, tada jas sujungiame su matematinėmis struktūromis.

Ši sistema kol kas nepritaikyta kodavimui, nes nesiorientuoju į programavimą. Tai tikrovės aprašymo kalba, kuri daugiau orientuota į fiziką. Paprastus variantus aš jau esu aprašęs todėl čia nesikartosiu. Turi būti net šiame skyrelyje. Kad nereikėtų ilgai ieškoti, pacituosiu dar kartą.

CitataNorint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x - erdvės atstumas, t - laiko trukmė, ir m - materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra - priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip - judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas - paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks - jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją - viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma - statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

cs

Citata iš: klajunas  lapkričio 25, 2017, 15:52:55matematinis multipleksas yra tik 1/3 dalis, kita dalis yra tikrovės dėmenys parametrai ir pati anapusinė tikrovė.
Tokie dėmenys dažnai yra nematomi ir neaptinkami. Kai sujungiama anapusybė su tiesiogine realybe, tai atspindėti galima ir paprasta kalba. Kalba turi metodą ir kalbinis metodas yra skylantis savo paskirtimi į naujas nematomo pasaulio ribas.

Nematomo pasaulio ribos, visų pirma yra spėliojamos, nes tai nurodyti, kaip begalybe ar natūralų produktą - nėra numatyta. Galima  visa skaidyti paruošiamais dalių sąjungas. Jos būtų kaip surengiamoji funkcija.

Bet galima dėmenis visualizuoti skalėmis. Teko bandyti tai suvokti per skalės pervedžiojimus ir sujungimus. Pavyzdžiui kaip šviesos kvantas galima padaryti kažką panašaus į dažnių skalės lentelę. Bet, tokia lentelė paprastai kyla iš tyrimo objektiškų išvadų. Panašiai kilo ir mendelejevo lentelė.

Vistik, man atrodo skaidymas ir apjungimas yra pagrindas, ko reikia išugdyti ir per analogijas mokėti atvaizduoti. Kalbinis nematomo pasaulio ribos nustatymas grįstas visų tyrimų atsakymais.

Citata iš: klajunas  lapkričio 25, 2017, 15:52:55Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.
Ilgesnė trukmė, kuri sutalpinama į mažesnę yra neištirta vieta. Kada trukmė gali susiklęsti ir atitikti mažesnei trukmei yra dėl kitokiaįvairinė struktūra. Deformacijos mano supratimu, neša daugiau sąvybių, nei vieną. Todėl labai sudėtinga suprasti, kurios ypatybės ir kada panaudojamos.

Man atrodo, turėtų kiekviena deformacija turėti atskirą lentelę su ypatybėmis. Kadangi tai nevieną struktūrą nusakantis dydis.

Daugiau man aišku, kad visko apiimti neįmanoma, reikia bent pradžiai naudoti ribas, tada plėsti žinojimo ribotą akiratį.  Žinodamas visus parametrus žinosi sudėtį sudėtingų dalykų.

Bet, man įdomu, kaip dar galima nusakyti sekomis raides ar bent žodinius ypatingumus ir kuriais būtų realybė suvokiama 50% tikrovės - 50% kalbos.

klajunas

Ar tapsime psichotroniniais vergais?



Minčių skaitymo ir valdymo technologijų situacija sudėtinga, nes yra daug grupių, siekiančių jas įvaldyti. Šių grupių finansinės ir intelektualinės galimybės skirtingos, todėl lenktynėse kas tikslą pasieks greičiau išsidėstymas įvairus: pradedant nuo tų, kas šiuo metu žengia pirmus žingsnius ir baigiant tais, kas netoli finišo. Tačiau skirtumas yra ne tik toks. Dar vienas įvairių grupių bruožas yra tas, kad vieni šias technologijas vysto slapta, o kiti to siekia viešai. Kaip šiuo principu įvyksta diferenciacija suprasti nesunku: tie, kas dirba projektuose, kurie mintiregą kuria specialiems naudojimams, dažniausiai savo galimybių neviešina. O tie, kas kuria viešą komercinį produktą, visai suprantama, užsiima savireklama, nes jų tikslas gauti pelną iš masinių pardavimų. Ne paskutinėje vietoje yra ir finansavimo aspektas: viešai finansuojami projektai anksčiau ar vėliau paviešinami, o privatūs projektai, jeigu jie nėra skirti komercijai, lieka privačia nuosavybe. Tokiu atveju viešinti savo pastangas nėra jokio tikslo.

Norėdami suvokti visą kelią nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato, turime suprasti koks visas mokslinės veiklos spektras. Pati pradžia visada būna tam tikros psicho- ir lingvoformos, nuo kurių priklauso, kad tam tikri keliai yra mąstyme uždaryti, o kiti atidaryti. Pavyzdžiui, religinis ir mitologinis formatas tokiai pažangai yra nepalankus, tačiau kai atsirado filosofija ir galiausiai mokslinis pažinimo metodas, atsivėrė daug naujų galimybių. Kita dalis yra tam tikra vizija, kuri suteikia civilizacijai naują forma ir kryptį, padėdama pagrindą materialinėms ir intelektualinėms investicijoms šia kryptimi. Suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kurie sukuria motyvaciją įdarbinti visus reikalingus resursus jiems pasiekti. Tačiau tai nepavyksta taip lengvai, nes sėkmė priklauso apskritai nuo teorinio mokslo lygio. Galimybės atsiveria tik tada, kai žmonija savo žinių lygiu atsistoja ant pakankamo laiptelio, kuris leidžia apžvelgti teritoriją, kuri reikalinga sėkmingam manipuliavimui realybe. Įvedus į teoriją šį aspektą, sukuriamas taikomasis mokslas, kurio tikslas tarnauti praktinėms žmonių reikmėms. Taikomojo mokslo aukščiausia pakopa yra konkreti technologija, kuri yra ne kas kita kaip praktiškai realizuota teorinė idėja. Technologijos leidžia sukurti konkrečius prietaisus, kurie tampa įvairių grupių nuosavybe ir sudaro visą skirtingų modelių asortimentą, kurie tarpusavyje konkuruoja, iš kurių žmonės gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes. Tada pasiekiamas paskutinis, žemiausias laiptelis, kuris yra vartotojo sąmonė, priklausanti nuo technologijų ir jų yra formuojama.

Pradinės ir paskutinės pakopos susisiekia todėl, kad mąstytojai ir vizionieriai paprastai vartotojų sąmonę priimti technologijas paruošia iš anksto, formuodami lūkesčius, diegdami į sąmonę idėjas, formuodami intrigą, žadėdami pasakiškas galimybes palengvinti ir praturtinti gyvenimą. Todėl dažniausiai iki to momento kai turimas konkretus paruoštas gatavas daiktas, žmonės gauna žodžius, koncepcijas, idėjas, istorijas, herojus ir panašią populiariąją kultūrą. Tie, kam toks masinis nusiteikimas yra aktualus iš savo komercinių pastangų organizuoja viešą, intriguojantį spektaklį. Tačiau, kaip jau paaiškinau, tai galioja tik tiems, kas kuria mintiregos technologiją paprastam klientui. Tuo tarpu tie, kas šią technologiją kuria ne dėl bendro civilizacijos progreso, bet dėl asmeninės naudos, tiek nesiafišuoja, investuoja milžiniškas lėšas tyliai, be jokio viešųjų ryšių pijaro.

Dėl visų išvardintų priežasčių pasakyti kokiame lygyje technologinės galimybės, labai sunku. Nes atsiveria labai įvairus vaizdas, maža to, dalis vaizdo iš viso nematoma. Žinoma, įvertinti kas suinteresuotas tokiais tyrimais - labai lengva. Tai visos tos grupės, kurioms aktualus valdžios, pranašumo konkurencijoje klausimas. Galima pradėti nuo kariuomenės, žvalgybos, kitomis jėgos struktūromis, kurių paskirtis yra naudoti prievartą ir likti nenubaustais. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu turi didelį pranašumą. Tokių technologijų siekia politinė, ekonominė, akademinė valdžia, kurie norėdami būti lyderiais turi naudoti visas prieinamas priemones susikurti pranašumą. Ir paskutinėje vietoje yra verslininkai, kurie siekia sukurti prekę masiniam vartotojui ir gauti milžiniškus pelnus. Tai verslo planai, kuriuos galima palyginti su asmeninių kompiuterių technologijų įdiegimu arba programinės įrangos monopolistais, kurie sugebėjo užgrobti didžiąją planetos rinkos dalį ir iš to susikrauti pasakiškus turtus. Yra verslininkų, kurie panašų verslo planą bando realizuoti psichotroninių technologijų srityje. Kompiuteris ir operacinė sistema dabar yra beveik kiekvienuose namuose, ir tie kas juos kontroliuoja - gali prieiti prie kiekvienos šeimos privataus gyvenimo. Visi žino gandus, kad „Intel" mikroprocesoriuose yra galinės durys įsilaužti į bet kokį kompiuterį, nes ši kompanija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su specialiosiomis tarnybomis ir įleidžia per savo procesorių kompiuterius pašalinius žmones, kurių tikslai - neaišku kokie.

Šis fintas jau buvo ne kartą panaudotas. Labai gudriai, per technologijas buvo atidaryta ne viena privati sfera. Išnaudojant įvairias elektronines technologijas, mus galima sekti, pasiklausyti, filmuoti, rinkti privačius duomenis. Tie duomenys saugomi didelėse duomenų saugyklose, analizuojami su analitiniais programiniais įrankiais, iš kurių galingiausias šiuo metu yra dirbtinis intelektas. Labai didelis pavojus, kad ta pati schema ruošiama su smegenų kompiuterio sąsaja, kuriama tokių organizacijų kaip DARPA arba verslininkų kaip Elon Musk ir Mark Zuckerberg. Valdžią turinčioms grupuotėms taps prieinamas žmonių privačių minčių pasaulis.

Taigi kokiame lygyje yra mintiregos technologijos? Akivaizdu, kad tas etapas kai vizionieriai ir ideologai paruošia vartotojus priimti naujoves - jau yra praeitas. Visi žino mintiregą, ši sritis turi savo ezoteriką, populiariąją kultūrą, herojus, į kuriuos siekia būti panašūs. Viešas teorinis mokslas yra ant tos ribos, kai galima daryti taikomuosius ir technologinius proveržius. Taip pat niekas nežino kokios yra slapto, neviešinamo mokslo galimybės, kurios didžiųjų valstybių yra apsaugotos valstybinėmis paslaptimis. Greičiausia, labiausiai pažengusios yra grupės mokslininkų, kurios patarnauja karinį pramoninį kompleksą, taip pat privačius planetos aristokratijos ir verslo klientus. Tokios technologijos turi būti labai brangios ir prieinamos tik turtingoms organizacijoms ir asmenims. Labai aktyviai dirbama slaptose valstybių laboratorijose ir mintirega kuriama slaptam naudojimui tenkinti valstybių poreikius valdant visuomenę. Mažiausiai pažengęs turėtų būti universitetinis mokslas ir jį kaip resursą naudojančios privačios iniciatyvos. Jie yra ant proveržio slenksčio, bet neturi tų galimybių, kurias turi slaptos planetinės organizacijos, surenkančios geriausius protus ir didžiausius finansinius šaltinius.

Elono Musko įsteigta „Neuralink" kompanija yra labiausiai išreklamuota. Ji buvo įkurta 2016 m. liepos mėnesį. Jų pagrindinis tikslas sukurti smegenų kompiuterio sąsają, kuri leistų žmogaus sąmonę sujungti su dirbtiniu intelektu ir šitaip labai padidinti žmogaus proto galimybes. Musko vertinimu komerciniam produktui sukurti reikės 8-10 metų. Facebook panašią technologiją kuria komanda, vadinama Building 8. Jų tikslas sukurti priemones, kurios leis valdyti kompiuterius ir rašyti tekstus vien naudojant savo mintis. Taip pat 2016 metais DARPA pranešė, kad investuoja iki 65 milijonus dolerių į programą „Neural Engineering System Design" (NESD). Jų tikslas sukurti mažesnio nei vieno kubinio centimetro dydžio sąsają, per kurią būtų galima palaikyti spartų ryšį tarp smegenų ir kompiuterio elektronikos. Apie „Neuralink" galima paskaityti čia http://www.techradar.com/news/neuralink

Ši tema turi dar vieną aspektą - sukurtų technologijų neteisėtą naudojimą, apie kurį kalba Targeted Individuals bendruomenė. Tai grupė, kuri tvirtina, kad prieš juos naudojamos egzotiškos technologijos, kurių galimybės žymiai lenkia viešo teorinio  ir taikomojo mokslo žinių lygį. Tai, kad ši problema planetoje turi labai didelį mastą rodo, kad ši tema turi labai didelį slaptą komponentą, apie kurį visuomenė turi labai mažai informacijos. Todėl skleidžiamas didelis kiekis dezinformacijos apie targeted individuals, nes jų persekiojimas sukurtų nelabai gražų kontekstą vystomai technologijai. Nusikaltėliški pritaikymai atbaidytų didelį skaičių į spąstus viliojamų klientų. Pagal tai, ką teigia šie žmonės - technologija jau sukurta ir praktiškai realizuota, o visokie komercininkai bando suspėti į nuvažiuojantį traukinį. Arba tai yra specialus globalistų projektas, kurie po gražiomis priedangomis ir pasakomis bando įvesti psichotroninę vergovę. Jeigu tai tiesa, tai bus tokia baisi žmonijos katastrofa, kokios nėra buvę per visą istoriją. Akivaizdu viena - traukinio sustabdyti neįmanoma. Belieka siekti kuo daugiau viešumo ir skaidrumo, kad būtų įmanoma pasirūpinti ne tik puolamosiomis, bet ir gynybinėmis funkcijomis.

Mintirega nėra blogas dalykas, blogas gali būti žmogus. Matant visą žmonijos hierarchinę sąrangą ir tos sąrangos suformuotas psichikos formas, psichotronika laisvosios žmonijos ateičiai yra labai pavojinga technologija.

klajunas

Šiek tiek mistikos

Tiems, ką domina pažinimo filosofijos temos, net jeigu tokių nėra daug, pateikiu savo nuveikto darbo apibendrintas schemas. Apibendrinimų verčia imtis artėjančios metų pabaigos nuotaikos. Šiais metais daugiau nieko naujo pateikti neturiu, ką atneš kiti metai - neaišku. Todėl nelieka nieko kito kaip pažvelgti į praėjusius metus, įvertinti visus nuveiktus darbus. Turiu dvi pagrindines schemas, kuriose matoma mano atlikto tyrimo visuma. Pirmoji naudoja gyvybės medžio šabloną, tačiau su kabalos mokslu neturi daug bendro. Iš šio mokymo pasiskolinau tik brėžinio šabloną, tačiau turinys visiškai kitas, originalus, paimtas iš mano asmeninių svarstymų, iš tos sistemos, kurią naudoju tikrovės tyrimui. Toks paveikslas naudingas tuo, kad jame matomas bendras vaizdas, kuriame išskirti visi pagrindiniai dėmenys. Šį „paukštį" galima išskirstyti į tokius elementus: galva, kūnas ir sparnai. Visa tai atrodo taip:



Ši schema nėra skirta pradedantiesiems, jiems viskas atrodys per daug mistiška. Turiu viltį, kad buvo žmonių, kurie sekė mano rašinėlius, gal bus tokių, kurie skaitydami viską dėjosi į galvą. Gali pasirodyti, kad rašau be jokios tvarkos, chaotiškai, kad mano mintys supainiotos, nenuoseklios, nelogiškos, tačiau taip nėra - už tokio apgaulingo paviršiaus slepiasi griežta loginė struktūra. Tie, kas perpratę šią logiką, lengvai supranta kiekvieną mano žodį. Dabar čia visko nuosekliai neaiškinsiu, nes čia nėra įvadas - tai rezultatų apibendrinimas.

Pateikta schema nėra pilna, nes joje trūksta vieno elemento, kurį vadinu U-forma. Šis elementas jungia apatinę dalį, kuri vadinama pirmapradžiu žmogumi su viršutine, kurią vadinu šaltiniu arba pirmine tikrove. Pirminė tikrovė yra visų gyvų ir negyvų būtybių šaltinis ir pagrindas, iš kurio viskas atsiranda. Visi esame su šiuo pagrindu sujungti tiesiogiai, tarsi kokiu portalu. Tačiau šis ryšys yra už suvokimo ribų ir sąmonėje save suvokiame kaip atskirus ir izoliuotus esinius.

Tikrovėje esame susieti, savo sąmonėje atsiriboję. Todėl norėdami užmegzti ir sąmoningą ryšį su tikrovės pagrindu, per žinojimą, turime dėti specialias pastangas. Jeigu tos pastangos reiškiasi kaip pažinimas, tai pagrindinė priemonė yra protas. Proto struktūras „pažinimo paukštyje" atstoja sparnai, kiekvienas kurių turi tris elementus: kontinuumą, struktūrą ir kalbos sistemą. Kontinuumas pagrindinė kiekvieno ekrano naudojama suvokimo forma, į kurią protas įdeda sandarą, paaiškinančią kaip tas kontinuumas veikia. Kalbos sistema šiuos konstruktus prakalbina, sukuria priemones perteikti kitiems žmonėms, padaryti universaliu turtu. Sparnų pagrindinis energijos šaltinis yra susidvejinęs kūnas, atstovaujantis išorinę sąmonės dalį ir vidinę. Šios dalys vadinamos fiksatu ir laksatu ir susiformuoja iš fizinės bei gnostinės branos, kurios yra dvi pagrindinės pirminės tikrovės dalys.

Taigi pagrindinis principas toks: savo anapusiniu kanalu, kurį vadinu „tiltu", pirminė tikrovė suformuoja pirmapradį žmogų, kuris yra tam tikra pirmapradė substancija, esanti už žmogaus suvokimo galimybių. Tada pirmapradis žmogus sukuria sąmoningą žmogų, kurio sąmonė netobula, iš suvokimo išimta daug svarbių dalių. Todėl sąmonė pradeda kurti įrankius kaip savo priemonėmis nutiesti anapusinio tilto prie pirminės tikrovės analogą. Šios pastangos vadinamos religija, filosofija ir mokslu. Šis principas rodo, kad savo interesus galima nukreipti dviem kryptimis - bandant pasiekti tą vidinę, pamatinę dalį, kurią pavadinau pirmapradžiu žmogumi ir siekiant išorinės realybės pagrindo, kuris yra šaltinis. Jau sakiau, kad prie šaltinio yra tiesioginis kelias, per anapusinį tiltą, kuriuo naudojasi pirmapradis žmogus. Tačiau tai sąmoningai nevaldomas ryšys, o tikrasis žmogus nori viską gauti per savo sąmonės kanalą. Kadangi suvokimas netobulas, nepilnas, tie elementai, kurie išimti, pakeičiami kalba. Ji tampa nematomų tikrovės dalių įvietinimo priemone.

Nors sąmonė susikūrusi daug priemonių ir instrumentų, jos galimybės ribotos - per tūkstančius metų dar niekam nepavyko atskleisti visų paslapčių ar bent jau parodyti „visą žmogaus spektrą", jeigu „visas tikrovės spektras" per sunkus uždavinys. Tai ką aš čia pateikiu tėra tik prielaidos, kurios leidžia apžvelgti visą problemos sudėtingumą, išskirti pagrindines jos dalis. „Pažinimo paukštyje" pagrindinė žmogaus ir jo įrankių sandara, o kitoje schemoje yra ir šiek tiek rezultatų, kurie kalboje įvietina bent kai kurias slaptas tikrovės dalis. Paveiksle kuris pateikiamas toliau yra viskas, ką aš kol kas galiu pasakyti apie žmogų ir jo pagrindinę realybę.



Šis brėžinys daug painesnis negu pateiktas prieš tai. Tačiau jo logika irgi labai paprasta. Jis turi pamatinę dalį, kuri atstovauja kvantinę ir subkvantinę realybę. Esencijų fizika tai esencijų geometronų teorija, kuri mano manymu yra fundamentalių kvantų struktūrinės dalys. Esencijų fizika nėra išvystyta, nes nepasiekiami eksperimentai, kurie leistų tyrinėti subkvantinę tikrovę. Kvantiniai laukai skirstomi į tuos, kurie kuria psichinę tikrovę ir tuos, kurie kuria fizinį pasaulį ir vadinami gnostine ir fizine brana. Viršutinė dalis yra sintezės sąmonė, kuri apima savyje visą žmogaus spektrą: objektyvų laksatą, subjektyvų laksatą, subjektyvų fiksatą ir objektyvų fiksatą. Laksatas yra vidinės sąmonės formos, kurios lengvai valdomos ir formuojamos, todėl vadinamos laisvomis formomis. Fiksatas yra savarankiški pasaulio daiktai, kurių žmogus nevaldo, ir kurie paklūsta nuo žmogaus nepriklausomiems dėsniams. Tai yra fiksuotos formos. Kai mintyje laksatas ir fiksatas susijungia, šis apibrėžtumas ir savarankiškumas sumažėja, bet tik žmogaus mintyje arba noruose. Iš tikro fiksatą galima valdyti kaip savo mintis tik technologiniais instrumentais, bet tam turi būti įvykdyta tikra sintezė. Vidurinė dalis yra painiausia, tačiau šiek tiek pasigilinus - lengvai išpainiojama. Turime protus viduje, suvokimo ekranus ir sielą arba priminė tikrovę (laksato pusėje sielą, fiksato pusėje - pirminę tikrovę). Svarbiausias yra suvokimo ekranas, kuris skaidomas į pagrindinius ekrano dėmenis, kurie rodykle parodyti viršuje. Protas šiuos ekrano dėmenis analizuoja, jungia su savo kalbos ženklų sistemomis ir tada projektuoja anapus suvokimo ekrano, į pirminę tikrovę.

Projekcija į vidinę dalį, kuri eina smulkėjimo kryptimi pirmiausiai pasiekia žmogaus sielą, esančią psichikos substratu, siela kyla iš kvantinės gnostinės branos, o ši atsiranda iš esencijų pasaulio, kurio pagrindinis elementas yra esencijų geometronas. Pagrindinis pažinimo tikslas suvokimo ekranuose ir proto laksatuose išskaityti tuos pirmykščius rinkinius, iš kurių sudarytas šis pasaulis, išreikšti juos kalba ir išmokti atlikti manipuliacijas, kurių pagrindu būtų galima sukurti technologijas. Dėmenų lygyje tai atrodo nėra labai sudėtinga, tačiau šis gylys nepakankamas, kad turėtų praktinę naudą. Tai tas pats kaip pasaulį pažinti filosofinių stichijų lygyje, kaip senovės graikai. Šį lygį seniai įveikė mokslas, kuris sukūrė fundamentalaus kvanto, atomo teorijas, chemijos sistemą ir pan. Tačiau ši pažanga yra išorinio pasaulio kryptimi. Manau, kad galima tą patį padaryti vidinio pasaulio kryptimi ir taip pat ištyrinėti gnostinę braną. Tam reikalingas gnostinis „atomas", vadinamas kompleksu arba sampyna, fundamentalus gnostinis kvantas, taip pat subkvantinės realybės teorija, kurią vadinu esencijų fizika. Akivaizdu, kad išorinės krypties fizika laimi lenktynes, tačiau kiek tai truks - neaišku. Taip pat neaišku ką atneš pažanga šioje kryptyje. Daug lėšų iššvaistyta fizinio pasaulio naikinimo priemonių sukūrimui, labai didelė tikimybė, kad taip pat konkuruos kurdami sielos pasaulio naikinimo ginklus. Tai reiškia, kad siekiant sintezės privaloma įtraukti ir moralinę dimensiją, nes jeigu jos nebus - pasaulis patirs daug kančių ir net gali būti sunaikintas.

Apibendrinant abu brėžinius, „pažinimo paukštyje" matome pagrindinę struktūrą, kuri suriša tris dalis: pirmapradį žmogų, sąmoningą žmogų ir tikrovės šaltinį. Sąmoningas žmogus ryšio gali siekti atsisukdamas į save, į savo prigimtį ir per tiltą susijungdamas su šaltiniu. Taip pat šaltinio gali siekti per sąmoningą pažinimą, naudodamas kalbą, kuri įvietiną pagrindinius tilto komponentus. Antras brėžinys yra pastarojo atvejo pavyzdys. Šaltinį bandoma išreikšti per ekrano dėmenų analizę, kuriai suteikus matematinę ar kitokią formą, įvardijami pagrindo pagrindiniai pirmykščiai rinkiniai, kuriuos vadinu esencijų geometronais.

Šie klausimai yra amžini klausimai, kuriuos sprendžiu ne aš vienas. Nemanau, kad pasiekta labai daug - tai ką čia surinkau galima sakyti tėra pirmi žingsniai. Labai trūksta kiek nors labiau apčiuopiamos realios praktikos, kuri būtų tikra ne imitacinė. Tačiau pirmiausiai turi viską pats patikrinti ir nustatyti kas iš tikro veikia. Pirmapradžio žmogaus, esančio už visų atvaizdų, valdymas gali būti neišsemiamas šaltinis. Tuo galima siekti pakeisti savo sąmoningumo formas, galima ieškoti anapusinių sąveikų su aplinkiniu pasauliu.

Aukštyn