Ar naudinga speciali kalba bendravimui su dirbtiniu intelektu?

[klajunas]

Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.
 
Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.
 
Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis - nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, Iki dirbtinio intelekto kalbos.
 
Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje Ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio Ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir mapus, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

Ką manote jūs?

[Bla]

Įdomi tema. Bet klausimas. O kokia kalba turėtų būti, kurią suprastų išskirtinai dirbtinis intelektas? Ir šis klausimas nėra toks paprastas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gal formuluotė paprasta, bet atsakymas tai yra toks, kad jo mes nežinome.

Tiesiog realybėje yra sukurta daugybė kompiuterių, kuriems programuoti taikomos skirtingos kalbos. Bendru atveju tai vadinama Assembly, platesniu - mašininiu kodu. Bet va čia ir prasideda visas sudėtingumas. O ką realiai tas mašininis kodas daro? Ogi nieko tokio jau prasmingo. Juo apibrėžiamos ganėtinai primityvios operacijos, tokios kaip sudėtis (pirmuose kompiuteriuse net atimties nebuvo, nes ji buvo realizuojama tik per atminties ribų peržengimą, t.y. vadinamąjį "stack overflow"), priskyrimas, operacijų pertraukimai. Vėliau, kai supratimas augo kartu su kompiuterių gamybos galimybėmis, tada buvo suprasta, kad tą pačią atimtį galima realizuoti ir protingiau. O iš to jau išėjo ir daugyba, ir dalyba, po ko galiausiai susiformavo garsusis ALU (angl. Arithmetic Logic Unit).

Bet ar ALU buvimo užtenka? Tikrai ne. Kokia nauda iš kompiuterio, kuris moka tobulai vykdyti aritmetines operacijas? Na jokios realiai - nebent kokiems nors karininkams verkiant reikia, kad kokia nors mašina skaičiuotų balistinių raketų trajektorijas tiksliai. Tačiau, kad tokios technologijos paplistų, reikėjo gerokai daugiau - kažkokio grafinio interfeiso. O kaip jį realizuoti? Na čia siejasi šiek tiek daugiau mokslų, bet paprasčiausiai esmė yra tokia, kad reikia sukurti ekraną, kur būtų galima kažką atvaizduoti tokiomis taškų kombinacijomis, kurios žmogui būtų fiziškai neįžiūrimos kaip vienetai, bet kaip visumą žmonės įžiūrėtų puikiai. Tai va šitaip pradėjo atsirasti ne tik procesoriai, bet ir grafiniai procesoriai ar tiesiog paprasti procesoriai, turintys galimybę dirbti su grafika.

Tačiau vėlgi. Vien procesoriaus neužtenka. Reikia pakankamai sudėtingos infrastruktūros, kad tas veiktų (ir apie tai geriau pašnekėtų ne programuotojai, o tie, kurie turi programuoti, pavyzdžiui, mikrokontrolerius).

Ir suprantant tokius dalykus, kad mums reikia ne tik šiaip kažkokios kalbos, bet ir jos realizavimo būdo, galime suprasti, kad dirbtiniam intelektui mes galime apibrėžti kokią tik norime kalbą. Bet va klausimas, ar apibrėžta kalba bus ribota, ar neribota, ar pakankamai funkcionali, ar ji galės vystytis taip, kad kurtų naujas prasmingas konstrukcijas be programuotojo įskišimo, jau yra kitas klausimas.

Dėl šios priežasties reiškiu tam tikrą skepticizmą, kad išvis galime sukurti mąstančią mašiną. Taip, galime kurti programas, kurios žmogų aplošia šachamtuose, Go, bet kas iš to? O ar galime sukurti šachmatais žaidžiančią programą, kuri vėliau nusprendžia, kad žais ne šachamtais, bet, tarkime, Sudoku, be jokio išankstinio programavimo apie Sudoku? Vargiai. Ir čia yra ta riba, kurios mes niekaip neperžengsime, kad sukurtume tikrai funkcionalų dirbtinį intelektą.

Mes tikrai galime sukurti mašiną, kuri sudėtingumu pranoksta kokią musę, skruzdėlę, tarakoną, tačiau tą gebame tik todėl, kad žinome pakankamai apie tų būtybių biologiją, ir tai galime tiesiog tam tikrose abstrakcijose realizuoti. O štai žmogus turbūt yra šiek tiek sudėtingesnis padaras, todėl tokio kaip žmogus dalyko programavimu sukurti ir nelabai galime kol kas.

[klajunas]

O man atrodo, kad tai visai įmanoma, nors aš nesu programuotojas ir techninių subtilybių bei iškylančių problemų nežinau. Dabartinė padėtis su kalba ir kompiuteriais matosi iš mašininio vertimo padėties. Jeigu imtume kokius GOOGLE translate ar ką nors panašaus, tai vertimai tiesiog tragiški, ant suprantamumo ribos. Žinant su kokiomis problemomis susiduria programuotojai, kuriantys mašininio vertimo programas, galima ieškoti atsakymų į klausimą, kokios didžiausios kliūtys ir kaip jas pašalinti. Manau kad kompiuteris sunkiausiai susidoroja su daugiareikšmiškumu ir dviprasmybėmis, nes neturi savo modelyje jokio bendro vaizdo ir konteksto ir kontekstą analizuoja tik linijiniu būdu geriausiu atveju. Tai yra problema.

Bet ši problema turi sprendimą - tai yra grafinių modelių panaudojimą, kuriame būtų galima bandyti spręsti konteksto įvertinimo klausimą per modelių hierarchiją. Galima pradėti nuo paprastų modelių tokių kaip figūros sudarytos iš brūkšnelių. Brūkšnelius sužymėti skaičiais, sudėti į masyvą ir sukurti mapus su pavadinimais. Tarkime būtų objektas žmogus iš 10 brūkšnelių, bet kalbant apie vieną iš jų konkrečioje situacijoje, būtų galima turėti viename masyve visą kontekstą.

Manau pirmas žingsnis yra dirbtinės kalbos sukūrimas, tada tos kalbos sujungimas su grafiniu modeliu, kad vaizdus būtų galima pervesti į žodžius ir žodžius į vaizdus. Tada DI galėtų stebėti pasaulį ir bent savo kalba atpasakoti kas jame vyksta. Arba galėtų pažiūrėti 1 val. trukmės filmą, suskaidyti jį į statiškus kadrus, išanalizuoti kas vyksta, paversti kalba ir papasakoti tai, ką „pamatė" ir „suprato". Manau kad tai jau seniai naudojama tik visuomenei vystytis neleidžia valdžių kartelinis susitarimas, nes sukūrus ir įdiegus tokias sistemas, reikėtų pertvarkyti visą visuomenę, būtų problemų žmonėms su darbo vietomis ir t.t. Todėl man atrodo procesas dirbtinai stabdomas.

Nesu to programavęs, bet man atrodo, kad grafinių placeholderių sukūrimas ir jų susiejimas su pavadinimais, nėra jokia kliūtis šiuolaikinėms technologijoms, todėl vaizdas kalba, kalba vaizdas, autonominis programavimas visai įmanomas. O tai yra didelis žingsnis į priekį. Nes šiuo metu, sugeba tik perskaityti iš anksto parašytus tekstus kokia Cortana, bet norint tekstą susikurti iš vaizdinės informacijos, o taip viskas vyksta žmogaus sąmonėje, reikia sieti kalbą su modeliais. Ir čia dirbtinė kalba, neturinti natūralios kalbos trūkumų, šį procesą gerokai pastūmėtų į priekį, o žmogus visgi mokosi geriau nei kompiuteris ir išmokus nuo darželio tokią kalbą, būtų galima žodiškai keistis informacija su dirbtiniu intelektu.

Tai būtu kalba, kuri būtų visiškai nauja ir dirbtinė ir bendravimas vyktų žmogus-kompiuteris, bet ne tokių primityvių komandų principų, kaip naudojama dabar, bet panašiau į sąmoningų būtybių bendravimą. Tada atsirastų motyvas vystyti komercines sistemas, nes padidėtų jų praktinis pritaikomumas, nes dirbtinis intelektas šnekantis su klaidomis, nereikalingas. O šią problemą iš kalbos galima pašalinti pakeičiant kalbą taip, kad joje neliktų klaidų. O tai yra nauja DI kalba.

[time]

Viskas pagaminta iš tų pačių elementų randamų žemės gelmėse, tai kaip (apskritai) DI gali būti suvaldomas žodžiu atitkmeniu, (simboliu)? Suprantu, kad tai yra kažkokia išraiška (virpesių, dažnio, atpažinimo sencorių per signalus), bet jeigu DI (pagamintas beveik iš metalo lydinio - atpažysta žmogų ir aplinką taip pat gerai kaip ir žmogus ir net geriau) (negi - dar nekeista (kaip?)

...negi nekeista, DI mokosi 'realybės' iš žmogaus? ... o vėliau tampa daug intelektualesniu (ar mums tik taip atrodo?)

Atrodo jau tuoj pat būtų galima teigti - viskas ateina iš kalbos pažinimo ir žodyno turtingumo. Kūrybos ir atpažinimo kokybę nustato žodyno žodžių turtingumas ir funkcijų skaičius. (Funkcijos: veiksmas, daiktas, pavadinimas, vaizdas, garsas, pajauta ir t.t.)

Kalba kelia įtarimų, kadangi nėra pagrindimo, kad kalba (kuria kalbame) buvo sukurta žmogaus (niekas neieško būtent šio pagrindimo). Pagrindinė problema -  jeigu niekas neišmokino žmogaus kalbos, tada kas išmokino? Būtų neteisinga, jei tai įvyko analogiškai kaip ir su dirbtiniu intelektu (bandoma padaryti) - buvo įdėtas priedėlis (kalba) - kurti ir atpažinti ne/materialųjį pasaulį. Vien žmoguje slypi neaiškumų, dėl kurių negalima sužinoti kaip rišasi kalba su pasauliu:

1 materialus pasaulis + nematerialusis pasaulis (pasaulis)

2 'natūrali' kalba (žmogus):
2.1 nežinojimas, neatpažinimas, nepajautimas, nekūrimas, neveikimas ir t.t.
2.2 žinojimas, atpažinimas ir kūrimas

3 dirbtinė kalba (DI):
3.1 veikimas
3.2 neveikimas

(kaip rišasi kalba?)

Reikėtų klausti (kur yra kalbos pasaulis?) ir (kaip jis sąveikauja su šiuom pasauliu ir suteikia ypatybes, leidžiančias įsitikinti tam tikra primetama realybe?)

[klajunas]

Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tačiau nemanau kad jos neįveikiamos. Niekas nesako, kad dirbtinis intelektas turi prilygti žmogui arba jį pralenkti (savo sąmoningumu), bet bent iki tam tikro lygio imituoti ir duoti labai didelę naudą - tikrai įmanoma.

Kas yra sąmonė ir protas? Iš esmė tai yra save suvokiantis ir save analizuoti gebantis atvaizdas. Bet atvaizdų yra du tipai: pirmas rodo į vidų (tai žmogaus sąmonė), kitas rodo į išorę - tai įprastiniai nemąstantys ekranai. Jeigu į savo vidų rodančių ekranų sukurti vis dar nemokame, tai galime naudoti ekranus, kurie rodo į išorę, tačiau ne tik rodo, bet ir turi savęs analizavimo algoritmus ir gebantčius į tą ekraną, į tai, kas jame vyksta, savarankiškai reaguoti.

O jeigu dar pridėtume mobilumą, kalbą, ir žmogišką išvaizdą, tai būtų gryna žmogaus imitacija, kurią būtų galima labai įvairiai pritaikyti. Bet svarbiausia nauda, kurią teikia DI, yra informacijos analizės begalinis kiekis ir begalinis greitis, gebėjimas iš duomenų bazių greitai išrinkti tai, ko žmogui reikia ir jam pateikti į žmogišką kalbą panašia dirbtinio intelekto kalba. Žmogus ne tik gautų praktinę naudą susijusią su informacija ir žiniomis, bet ir daug geriau pažintų pats save, kaip jis mąsto ir pažįsta jį supančią aplinką.

Čia darbo labai daug, bet kliūtis ta, kad natūrali kalba nepritaikyta sintezavimui su kompiuteriu ir DI problemų sprendimą būtų galima pradėti nuo šio klausimo.

Klausimas ar to reikia ir ar nesukeltų tai pavojaus? Įmanoma ištisa saugiklių sistema, kad kompiuteris nepadarytų klaidingų sujungimų savo procesoriuje ir tai netaptų klaidingų sprendimų priežastimi. Apie visišką laisvę čia niekas nekalba, kad įdedi kompiuteriui „į rankas" ginklus ir leidi daryti ką nori. Tai aišku būtų savižudybė, bet apsisaugoti nuo to iš tikro labai lengva. Čia jau būtų ne DI bet daugiau piktavalių žmonių problema, kurie gali sukurti programas, skirtas daryti nusikaltimus. Tokia tikimybė daug didesnė, nei ta, kad kompiuteris pats „sugalvos" žmogui padaryti ką nors bloga.

Dirbtinio intelekto nauda neišmatuojama, todėl aš nematau atsakymo į klausimą, kodėl šis reikalas taip atkakliai stabdomas.

[time]

Ištikro galima manyti nemanius, kaip tai lengva ir lengvai atliekama, bet ištikro daug nutylima. Daug nuslėpiama, kad nebūtų žmogaus logika pažeidžiama, sugadinama. Mums šiuo metu suvokiama logika - apsaugo nuo kitos realybės. Nuo realybės - kur mūsų galimybės mažesnės, arba daug didesnės. Kol mes esame tame 'aukso' viduryje - tol nepastebime skirtumo.

Mano manymu, slepiama yra viskas ribojant informaciją. Ribojame ne mes, bet logiška, kad kitoje realybėje esančios esybės ir jos turi realius tiltus su mūsų realybe. Jos suteikė galimybes primityviai apkalbėti labai galingus kūrimo procesus priverčiant save spėlioti atitikmenis. Tam suteikė tiesos ir melo sąvokas, ir dar įdėjo vadovą, kuris (klaidingai) atpažįsta procesus: kiek jam reikia, kiek jis nori ir kaip is nori. Kuo mūsų logika savivaliauja, tuo mažiau tiesos sužinoma. Tuom noriu pasakyti, pas mus yra tas pats kaip ir DI, tik daugiau funkcijų . DI vadovaujasi tik (taip, ne), mes vadovaujamės (savo vadovu, taip, ne).

Bet kita vertus, ar tik nėra ta situacija, kai atrandamas ryšys su kitu pasauliu ir 'išrankiojamos' tam tikros galimybės ir pritaikomos, ko būtent reikia tuo metu. Tarkime buvo atrastas (ne sukurtas) greitai besimokantis 'intelektas' ir jis buvo pritaikytas kompiuteryje. Niekas nesukdamas galvos - tuoj puolė naudotis ta situacija, kad šis intelektas moka viską, ką jam liepia padaryti. Tuoj puolė kurti programas, taikyti savo sistemas. O prigimties niekas taip ir nebeieško. Atrado - atrado ir reiškia tik tiesiog tiesą.

Todėl gali būti, kad situaciją valdome ne mes, o valdo kiti už mus. Norėdami nusikratyti bereikalingo išlaikymo, nusikratys žmogaus per DI kūrybą. O žmogus nieko neįtardamas prisidės ir plos rankomis per savo išnykimo dieną. Mes kaskart prisidedame prie savidestrukcijos ir to nepastebime. DI yra plano dalis. DI - pradinėje stadijoje nesivadovaus žiniomis apie jausmus (pasaulį kokį vertina ir suvokia žmogus), nes turės minimalų kiekį funkcijų (kaip dabar). Vėliau nusimato blogesnis scenarijus. Jam bus įdiegtas 'savimokymo programa' , kuri leis iš fantazijos ištraukti sistemas ir pritaikyti jas be žmogaus įsikišimo ar noro. Kol minimalus kiekis funkcijų žinoma, tol intelektas yra lengvai sukontroliuojamas, todėl - ne pagrindinis tikslas apdoroti begalinius informacijos kiekius, kad DI gautų pakankamai energijos kurti savo sistemas.

[klajunas]

Dirbtinės kalbos apskritai manau yra artimiausios ateities realybė. Nors tai daugeliui gali atrodyti nereikalinga, bet savų pliusų irgi yra. Pirmiausia tam reikia kalbos kūrimo programinės įrangos, su kuria būtų galima sumodeliuoti bet kokią kalbą per kokią savaitę, dar pusės metų reikėtų tos kalbos išmokimui. Bet su ta sąlyga, kad kalbas kurti labai lengva, ir galima koduoti bet kokias reikalingas galimybes (riba tik fantazija). Tai kai kam būtų labai patrauklu.

Savo kalbą galėtų turėti draugai ir ja naudotis bendravimui tarpusavyje; savo kalbą galėtų turėti didelės organizacijos ir t.t. Tokia informacija galėtų būti netgi slaptinama, kad pašaliniai žmonės, nemokantys kalbos - nieko nesuprastų.

Manau kad ribotai, toks softas jau naudojamas, bet daugiausiai fantastiniuose filmuose, ateivių kalbų sukūrimui, kur galima išgirsti visą struktūrą, žodyną ir netgi kompiuteriais ir aktoriais įgarsintą. Tai būtų galima padaryti prieinama visiems, ir savo asmeninę kalbą galėtų turėti bet kas. Tam aišku reikėtų grupės žmonių, kurie ta kalba mokėtų kalbėti. Viena „gimtoji" kalba po truputį darosi atgyvena. Būtų galima perprogramuoti visą kalbos semantikos matricą, kurioje patalpintos sąmonės.

Tame tarpe, tokią pritaikytą kalbą galima būtų sukurti dirbtiniam intelektui, bet čia įvairovės turėtų būti kuo mažiau, geriausiai, kad būtų viena kalba ir ją susitartų naudoti visa planeta. Taip būtų daug paprasčiau vystyti dirbtinį intelektą.

Tereikia supaprastinti gramatiką ir žodyną, visur atitikimą padaryti 1:1, kad kompiuteriui nebūtų neaiškių situacijų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau tai nėra labai sudėtinga, nes tam reikia kad vaizduose kompiuteris sugebėtų skirstyti tikrovę į statiškas dalis ir veiksmus. Praktiškai, tai būtų kalbos-vaizdų procesoriaus pagrindas. Būtų sumažinta bereikalinga įvairovė, ir ta įvairovė visa būtų įženklinta. Tarkime jeigu natūralioje kalboje žodis turi 10 reikšmių, tai DI kalboje vietoj to padaryti 10 žodžių, kad kuo mažiau reikėtų nagrinėti kontekstą, nes kompiuteriui tai gana sunkiai sekasi.

Būtų įmanoma net rudimentinė sąmonė, tereiktų imituoti suvokimo ir aktyvumo matricas ir parašyti jų sujungimo algoritmus.

[time]

Kalba, kuria kalba daugelis pasaulio šalių yra tapati, tik kovertuojasi simbolistika, o žodis ir reikšmė nepraranda atspalvio. Galbūt kalba yra nekaitomas dalykas, negalima jo supaprastinti ar sumažinti nukripiamųjų žodžių kiekio (gramatikoje). Tai turbūt dalis realybės priklauso nuo kelių linksnių, kurie nukreips proceso ypatybę, o ypatybė bus teisingai suprasta, teisingai užfiksuota ar padaryta. Jeigu kalba turi daugiau 'linkių' iškarto kalba pasidaro daug natūralesnė ir labiau priartina prie realybės.

Aišku, jeigu būtų galima išaiškinti, kaip anapusiniai pasauliai atsiunčia signalus sukurti kalbą. Nors mūsų materialusis pasaulis ir kalbos pasaulis nesisieja, jie gali tarpais turėti ryšį.

Tai parodo betkokių minčių kūrimas nenorint apibudinti proceso, o tik šiaip 'mintyse sau pakalbėti'. Ir daugelis atvėju nesutaps su realybės fiksavimu, todėl manau kalba yra atskiras dalykas. Čia ne samonės padarinys, o jau produktas einantis šalia sąmonės.

O su DI, jo sąmonė egzistuoja, tol kol jo energijos kanalas yra einantis per realybę. Kai kanalas bus nukreiptas į kitus pasaulius, kur energija gaminasi pati, tada realybė bus daug kitokesnė ir DI intelektas bus atėjęs iš fantazijos. Vargu ar jam reikės kažkokios specialios kalbos kalbėti su materialiuoju pasauliu... Jis materialųjį pasaulį panaudos kaip resursus ir sukurs savo išsivaizduojamą pasaulį daug kitokį nei dabar yra. DI kalba nesivadovauja kažkokiomis vertybėmis, kurias vertina žmogus, jis tiesiog veikia ir tiek.

[klajunas]

Ką čia tu kalbi yra labai tolima realybė. Tai daugiau sintetinės arba dirbtinės sąmonės klausimas ir šios sąmonės autonomijos ir teisių pripažinimo problema. Tai ateities filosofijos užduotis. Aš kalbu apie paprastesnį dalyką, ne apie sintetinę sąmonę. Aš kalbu apie pačią proceso pradžią ir ieškau sprendimo, kaip tokį procesą pastimuliuoti. Aš dirbtinį intelektą suprantu pirmiausiai kaip įrankį, kaip išplėstą ir analizuoti bei kalbėti galinčio algoritmo praktinį pritaikymą. Pavyzdžiui, lietuviškai taisyklingai kalbančio DI nėra, tai galima spręsti iš to, koks yra mašininio vertimo į lietuvių kalbą lygis - nesugeba parašyti nei vieno taisyklingo be klaidų sakinio. Vadinasi vystymosi kliūtis yra kalba. Bet greičiau viskas vyktų jeigu ne būtų be galo tobulinamas algoritmas lietuvių kalbos imitavimui, bet sukurta nauja kalba, kuria DI galėtų kalbėti be klaidų ir šios kalbos išmokyti žmonės - kalbėti. Atsirastų motyvacija investuoti į DI sistemas pinigus ir būtų skatinama greitesnė pažanga.

Aš čia kalbu ne apie žmogaus sąmonės paslaptį, ne apie tai kaip kalba atsiranda žmoguje. Ar ji ateina iš anapus ar iš dar kur nors. Bet klausimas - kaip parašyti algoritmą, kuri į bendravimo kalbą galėtų paversti bet kokią informaciją, vaizdinę, garsinę ir kitokią. Tai tik įrankio klausimas ir veiksmingo, efektyvaus algoritmo problema. Jau rašiau, tereikia algoritmą išmokyti atpažinti vaizduose statišką ir dinamišką aspektus, to užtektų, kad būtų galima išmokyti kompiuterį bent papasakoti tai, ką mato tarkime per filmavimo kameras. Kas yra sąmonė ir kaip žmogus sukuria kalbą - visai nesvarbu. Tereikia parašyti pakankamai efektyvų ir veiksmingą programą. Veiksmus būtų galima sudėti į laiko placeholderius (praeitis-dabartis-ateitis). O daiktus į tai ar jis veikiantis subjektas ar veikiamas objektas ar daikto koks kitoks vaidmuo (vieta, įrankis) ir t.t. Tai užprogramuoti labai lengva. Linksnyje nėra daugiau jokios informacijos. Didelis skaičius linksniuočių - nereikalingas, taip pat asmenuočių. Būtų galima palikti veikiamą ir neveikiamą rūšį, bet pavyzdžiui, tariamoji nuosaka nereikalinga, nebent sąlygos struktūros. Taip pat pagal mano įsivaizdavimą visa gramatika verbalizuojama, tai yra iš priesagų, galūnių ir priešdėlių perkelti į atskirus žodžius už pagrindinio žodžio ribų panašiai kaip šumerų kalboje. Tada nereikėtų algoritmų vidinės žodžio sandaros analizei.

Tai ne sąmonės, bet sudėtingo algoritmo klausimas, kad būtų impulsas pačiai pradžiai.

O kalbose bendras dalykas yra ne kažkokia semantinė struktūra, bet pats pasaulio modelis. Visose kalbose kalbama apie tą patį pasaulį, tik kitokiomis priemonėmis, garsiniu-ženkliniu kodavimu ir t.t.

[time]

Žinau, kad tu nori algoritmų, bet anapusinis pasaulis kažkurioje stadijoje nieko nebeduoda.

Aš ne šiaip sau bandžiau nusakyti, kad mūsų kalba yra atėjusi iš kito pasaulio ir neturi nejokio bendro ryšio su šiuom pasauliu. (tik) Sąmonė turi ryšį su šiuom pasauliu.

Tavo idėja visai idomi ir nieko nesakau, jei DI galutinis variantas nebus protingesnis nei žmogus ir nepriims savarankiškai sprendimų pats. Pagrindinis tavo tikslas - atrasti kalbą, su kuria būtų galima susikalbėti tarpusavyje (žmogui su DI) ar (DI su DI) ? Mūsų kalba yra sudėtinga ir tik geriau, jei DI intelektas negalės suvokti mūsų kalbos žodžių. Galbūt jo atžvilgiu tai gali pasirodyti kaip telepatija (tikrų žmonių tarpusavio pokalbis), bet tikroji kaltė yra, kad pas jį nėra kalbos atpažinimo algoritmo, kuris gali kategorizuotai suprasti (nepainioti įsąkymo atlikti veiksmą, su paprastu pokalbiu (kuriame yra veiksmo žodžių)). Esmė, reikia padaryti taip, kad DI intelektas bendrinės kalbos nepriimtų kaip įsakymo.

O tai padaryti būtų sunkiausia, nes dauguma žodžių atstoja kelias reikšmes. Pvz: eiti (vaikščioti), einam toliau/važiuojam (kitos skaidrės perjungimas) ir t.t. Ir teisingai pastebėta, kad reiktu nekiek DI intelektą išmokyti kalbos, bet dar ir pačiam pavirsti DI su ribotesnėmis funkcijomis, kad būtų galima vienas kitą suprasti. Bet taip išnyksta žodžių daugiaprasmybė. Praktiškai daugiaprasmybė vis dar reikalinga ir neretas dar naudojasi ta situacija.

Tai galima padaryti, bet vargu ar kas norės eiti link tokio priverstinio naujos kalbos mokymosi, kurią išmokus vertybės galbūt nebebus tos pačios ir žmonės pradės gyventi tik dėl galimybės pasikalbėti su  DI. Taip, kaip 'no-liferiai' gyvena, dėl kompiuterinių žaidimų, taip ir mes pamažu, pamažu ir susitapatinsime su DI ir nebereikės nejokios išplėstinės (dabartinės) kalbos.

Ištikro, galbūt tas dirbtinis intelektas ir žavi, bet kur jo realistiškumas - nelabai įžvelgiu. Net jei jis egzistuoja šioje realybėje, nereiškia, kad jis negali būti atėjęs iš kito pasaulio. Arba tiesiog prisijaukintas iš kito pasaulio naudojant pagrindinius algoritmus: veikti, neveikti. O vėliau išplečiamas akiratis iš 'veikti' pusės, atsiranda įvairesnių funkcijų, kurių nėra mūsų realybėje. Pavyzdžiui mūsų realybėje funkcijų: trinti, išsaugoti, kopijuoti, įklijuoti, keisti - nerasime. Vien dėl priežasties, nes jos pavojingos praktiniam pritaikymui. Kad nebūtų abejonių kompiuteryje sutinkamos tokios funkcijos leidžia savivaliauti (tiek kiek norisi).

Grįžtant prie klausimo. Mano nuomonė, tokia kalba nenaudinga ir viršuje išdėsčiau argumentus dėl ko. Tiesiog, noriu, kad suvoktum, kad tai beprasmybė ir supaprastantinta kalba - suprimityvina galimybes, kurios ne šio pasaulio, bet visvien.

Kaip manai pats, ar atrasi praktinį pritaikymą, nepažeidžiant kitų žmonių interesų zonos?

[klajunas]

Mūsų kalba yra sudėtinga ir tik geriau, jei DI intelektas negalės suvokti mūsų kalbos žodžių. Galbūt jo atžvilgiu tai gali pasirodyti kaip telepatija (tikrų žmonių tarpusavio pokalbis), bet tikroji kaltė yra, kad pas jį nėra kalbos atpažinimo algoritmo, kuris gali kategorizuotai suprasti (nepainioti įsąkymo atlikti veiksmą, su paprastu pokalbiu (kuriame yra veiksmo žodžių)).

Nenorėčiau sutikti, kad žmogaus kalba labai sudėtinga, man atrodo priešingai - ji ganėtinai primityvi. Aš tai netgi sieju su filologų sąmokslu, nes kalbos primityvumas palaikomas dirbtinai. Ir DI problema manau ne ta, kad žmonių kalba jam per sudėtinga. Problema ta, kad dirbtinis intelektas „mąsto" skirtingai nei žmogus ir jam reikia ne paprastesnės, bet kitokios kalbos, pritaikytos.

Pavyzdžiui, natūralios kalbos visą apibendrintą gramatiką galima pavaizduoti tokiu vienu paveiksliuku, kuris išsemia visus pagrindinius ryšius. Tokia struktūra nėra sudėtinga, ji tik nepritaikyta algoritmams. O šita įvairovė visa yra dirbtinė ir ją galima pašalinti nieko svarbaus neprarandant.



Arba imkime žodyną. Jis irgi atrodo labai didelis šimtai tūkstančių žodžių, bet atlikus tam tikrą žodžių klasifikaciją, šią betvarkę abėcėliniuose žodynuose labai lengva sutvarkyti. Principas toks, riekia į priekį statyti ne žodžius, bet pasaulį, o pavadinimus lipdyti ant jo dalių. Tada savo galvoje galima išvardinti visą turimą aktyvų žodyną. Todėl aš nemanau, kad žmonių kalba labai sudėtinga. Manau priešingai - ji labai primityvi.

Kaip manai pats, ar atrasi praktinį pritaikymą, nepažeidžiant kitų žmonių interesų zonos?

Koks dirbtinio intelekto kalbos pritaikymas? Man asmeniškai - tai tik hobis, nes kalbos yra viena iš mano domėjimosi sričių. Kam man dirbtinis intelektas kuris su manimi gali šnekėti? Tai būtų labai įdomus eksperimentas. Negana to, iš to galima būtų gauti naudą. Tarkime būtų galima panaudojant DI kaip įrankį, aprėpti didesnius kiekius informacijos internete. Čia asmeniškai. O bendrai, ekonomikai, jeigu būtų tam skiriama daugiau dėmesio - pagrindinė nauda būtų žmogaus išlaisvinimas. DI pakeistų žmogų ir jį daugelyje sričių - išlaisvintų. Tada būtų galima imtis įgyvendinti kokį „Veneros" projektą ar ką nors panašaus.

[time]

Mes turbūt žinome, kokią svarbą atlieka daugiafunkciniai žodžiai turintys nevieną ir ne dvi reikšmes. Mes patys juos naudojame, netgi sakyčiau mes priklausomi nuo tokio netaisyklingo kalbos vartojimo.

Kaip manai, ar pasakius DI nevisai logišką (teisingumo atžvilgiu) posakį, kurį labai plačiai naudoja paaugliai, ar jis supras? Regis jis suprastų paprastus klausimus: "kiek dabar valandų?; kur aš esu?; kokia čia vieta?; kiek kilometrų iki namų?". Todėl koks nors paaugliškas posakis DI gali būti "neperkandamas riešutas". Ką bekalbėti apie metaforas, epitetus, ironiją ir t.t. (dalyvius, prieveiksmius)? Negi jis blokuos? Ar mes išmoksime kalbėti tik taisyklingai? Po kolkas aš skaitau, kad mūsų kalba yra sudėtinga, būtent dėl žodžių (stiliaus ir pateikimo) įvairovės. Kaip ir išlieka neaišku, koks likimas meninių kalbos raiškos priemonių, dalyvių, prieveiksmių, šalutinių sakinių. Galbūt jau ant išnykimo ribos?

Labai aiški shema ir ją supratau. Visai įmanoma vadovaujantis iš tam tikrų kalbos dalių einančiomis atšakomis įskiepyti DI kalbos sistemą, kuri turi giminingus ryšius ir tarpusavyje siejasi.

Kaip manai pats, ar atrasi praktinį pritaikymą, nepažeidžiant kitų žmonių interesų zonos?

Čia visgi turėjau omenyje tam tikrų kalbos stiliaus ypatybių atsisakymo. Ar jis bus priimtinas kiekvienam iš mūsų ar ne? Ar mes tokie pažengę ir galime tik taisyklingai kalbėti arba visai nekalbėti nerasdami tam įtaikyti žodžių (atitinkančių apibūdinamojo žodžio prasmę). Pavyzdžiui daugelis literatūros kūrinių turėtų atkristi, nes jų DI nesupras, arba supras kaip netaisyklingos kalbos vartojimą. Todėl DI nebus toks natūralus kaip ir žmogus, jis nesupras žmogaus vertybių ir nepripažins.

Kad su DI galima nuveikti daug - tas tiesa. Tiesiog, man idomu, jei dvejetainis kodas yra toks pat atitikmuo kaip ir betkuri scriptinimo programa, tada kas pirminė kalba? Kokia kalba yra neatitikmuo ir yra ta tikroji kalba į kurią galima skaidyti daug dalių ir vėliau ją išmokinti savo norimus atitikmenis? Aišku, as svarsčiau, kad tai kitas pasaulis, bet ištikro aš pats nežinau kaip ten yra, bet galimybė yra tokia, kad kalba nesiriša su materialiuoju pasauliu... Antraip viskas būtų kontroliuojama pasitelkus vien kalbą. O dabar turime tik mažają dalį objektų, kuriuos mes galime sukontroliuoti kalba (impulsais, scriptinimu, dvejetainiu kodu).

[klajunas]

Mes turbūt žinome, kokią svarbą atlieka daugiafunkciniai žodžiai turintys nevieną ir ne dvi reikšmes. Mes patys juos naudojame, netgi sakyčiau mes priklausomi nuo tokio netaisyklingo kalbos vartojimo. Kaip manai, ar pasakius DI nevisai logišką (teisingumo atžvilgiu) posakį, kurį labai plačiai naudoja paaugliai, ar jis supras? Regis jis suprastų paprastus klausimus: "kiek dabar valandų?; kur aš esu?; kokia čia vieta?; kiek kilometrų iki namų?". Todėl koks nors paaugliškas posakis DI gali būti "neperkandamas riešutas". Ką bekalbėti apie metaforas, epitetus, ironiją ir t.t. (dalyvius, prieveiksmius)? Negi jis blokuos? Ar mes išmoksime kalbėti tik taisyklingai? Po kolkas aš skaitau, kad mūsų kalba yra sudėtinga, būtent dėl žodžių (stiliaus ir pateikimo) įvairovės. Kaip ir išlieka neaišku, koks likimas meninių kalbos raiškos priemonių, dalyvių, prieveiksmių, šalutinių sakinių. Galbūt jau ant išnykimo ribos?

Kaip tik apie tai aš ir kalbu ir nuo to pradėjau. Ši problema matosi kompiuterinio vertimo problemose: kompiuteris nesugeba išspręsti dviprasmybių, todėl vertimai iš vienos kalbos gaunasi tokie netikę, kad net neįmanoma suprasti apie ką kalba. Tai išspręsti galima pašalinus iš kalbos visas dviprasmybes arba daugiaprasmiškumą. Tačiau tai nereiškia, kad kalba taptų primityvi (turiu galvoje ne mūsų kalbą, bet DI kalbą). Pavyzdžiui, lietuvių k. žodis turi 10 reikšmių; DI kalboje būtų galima vietoj vieno žodžio padaryti 10 žodžių, po vieną žodį kiekvienai reikšmei. Išsispręstų daugiareikšmiškumas ir nei kiek nenukentėtų informacija.

Ir tokių sprendimų būtų galima prigalvoti DI kalboje labai daug.

Reikalavimai DI kalbai: 1.   Vienareikšmiškumas. 2.   Gramatikos verbalizavimas. 3.   Modelio integravimas į analizę. 4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas. 5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

Čia pateiktas tik pavyzdys, bet galima prigalvoti daug palengvinimų pritaikytų programavimui algoritmais. Tai vėlgi aš interpretuoju ne kaip primityvinimą.

Čia visgi turėjau omenyje tam tikrų kalbos stiliaus ypatybių atsisakymo. Ar jis bus priimtinas kiekvienam iš mūsų ar ne? Ar mes tokie pažengę ir galime tik taisyklingai kalbėti arba visai nekalbėti nerasdami tam įtaikyti žodžių (atitinkančių apibūdinamojo žodžio prasmę). Pavyzdžiui daugelis literatūros kūrinių turėtų atkristi, nes jų DI nesupras, arba supras kaip netaisyklingos kalbos vartojimą. Todėl DI nebus toks natūralus kaip ir žmogus, jis nesupras žmogaus vertybių ir nepripažins.

Aš tame problemos nematau todėl, kad čia kalbu tik apie bendravimą su DI. Būtų atskira kalba bendravimui žmogui su žmogumi, kūrybai ir t.t. Bet bendravimui su DI būtų antra kalba ir ji būtų naudojama tik kaip techninis įrankis. Mokėtume 2, 3 kalbas ir viskas. Nemanau, kad dėl papildomos kalbos nuskurstų menas. Kaip programuotojai, mokantys programavimo kalbas nepradeda kalbėti algoritmais. Savo žinias taiko tik labai specifinėje siauroje srityje. Tas pats būtų ir su DI kalba. Ne problema būtų jeigu kartais žmonės šia kalba pasikalbėtų ir tarpusavyje. Nes aš nesakau, kad DI kalbą reikia kurti labai primityvią, tik komandas ir instrukcijas. Tai būtų skirta apsikeitimui informacija.

[time]

Nenorėjau pasakyti, kad nuskurs menas, bet esmė yra, kad nuskurs ir kasdieninė kalba (juk mes vartojame ne vientisinius sakinius? ir konstruojame sakinius savo nuožiūra). Galbūt kalba kuria bus įmanoma bendrauti DI su žmogumi ir nebus primityvi, bet dar papildomi žodžiai, kurių realybėje praktiškai neatsiras kur pritaikyti, bus panašiai kaip programavimo kalba ir nesukels didelio susidomėjimo. Jaunimas tingės mokytis dar vienos papildomos kalbos, nebent jei įvyktų perversmas švietime ir tai būtų įtraukta į švietimo programą.

Kažkodėl neatrodo, kad švietimas padarytų kaip pasirenkamąjį dalyką, nes DI turbūt veiktų kiekviename name, tai kiekvienam pravartu būtų žinoti kaip naudotis ir mokėti su juom bendrauti. Ištiesų įdomu kaip čia būtų, gal vaikus mokytų DI, o ne mokytojai.

Idomu kaip pasikeistu darbo rinka pritaikius DI kaip darbuotoją. Iš kur žmonės gautų išmokas už paslaugų teikimą? Arba iš ko pragyventų? Pasikalbėti neužtektų. Kažkokios naujos sistemos įvedimas įvyktų automatiškai.

[klajunas]

Atrodo, kad čia diskusija užsibaigia ir galima padaryti tam tikrus apibendrinimus:
1.   Numatau, kad artėja kalbos diktatūros pabaiga ir ši sritis pagaliau bus išlaisvinta.
2.   Atsiras galimybė lengvai kurti ir mokytis dirbtinių, ar asmeninių kalbų (programinės įrangos pagalba).
3.   Tai išspręs DI vystymo klausimą, nes jį daug greičiau vystyti bus galima sukūrus efektyvesnes bendravimo priemones.
4.   DI jau sukurtas, jis turi savo kalbą, ir tai tik nerodoma visuomenei. Priežastys įvairios: pirmiausia ta, kad nenorima spręsti ekonominių ir socialinių padarinių; nenorima dalintis išlaisvinančiomis technologijomis.
5.   Atsižvelgiant į 4 punktą, žmonės galėtų paeksperimentuoti patys, tai yra, susikurti kalbos generavimo sistemas ir išplatinti dirbtinės kalbos idėją.
6.   Kam to reikia? Dėl didesnės laisvės ir didesnių galimybių.

Natūraliai žmogus turi sugebėjimą mokėti labai daug kalbų, bet tai užblokuota dėl to, kad visuomenė gyvena kalbos diktatūros sistemoje. Tačiau neišvengiamai technologijos šią situaciją pakeis.