Mokslininkų rakštys: 10 paslapčių, kurių jie nesugeba atskleisti

[klajunas]

Patarlės paprastai yra sveiko proto kondensatas, gi pas patį sveikas (kaip pripažįsti - neįdomus) protas dažniausiai išjungtas - veikia kitoks (nejau ne sveikas?) protas. Ir žodžių - stulpų asilams - gausu. Painiava kažkokia. 

Ateik pas mane į bendramąstymą ir pamatysi be žodžių. Tik va kaip tai padaryti "instrukciją" turi rasti pats. Sveikas protas šoka aplink stulpus, o tikras - skrenda.

[time]

Mums žinomos Visatos skersmuo siekia 92 mlrd. šviesmečių, tačiau iš tiesų ji gali būti dar gerokai didesnė.

Taip, gali.

Lengvai nuvokiant, kad žemė nėra centras iš kurio mes galime teisingai išmatuoti visatos skersmenį, padarome prielaidą, jog tai paklaida. Mokslininkai matavę šviesmečius nenuvokia kur yra visatos centras. Teisingai būtu įmanoma išmatuoti tik žinant visatos centrą. Per jį turėtu eiti matavimo linija, jei ji neina, vadinasi neiteisingas matavimas.

Pabandžius paiimti matavimo tašką žemę, nežinant kokioje vietoje ji yra pagal visatos koordinates, gauname, kad kažkas netaip gaunasi, sutrumpėja ilgis. Nežinant kur yra visatos 360 laipsniu, bet priimant, kad žemė yra pagrindinė ašis, iš kurios betkurios vietos ir nesvarbu kokiu metu laiku, kokioje pajudėjus pozicijoje sukantis aplink saulę, bandau išmatuoti ilgius. Išpradžių pabandžius 90 laipsniu, vėliau ir išvedus 45 vistiek nesigauna teisingas skersmuo koks yra x ir y ilgis pagal visatos koordinates. Žmogaus klaidingas nusimanymas, manymas jog teisinga matuoti skersmenį iš betkurios visatos vietos yra klaida. Niekas negali žinoti kaip matuoti ir iš kurios visatos vietos, tai neapspręs nejokia matematinė formulė, nes nėra "galutinės atramos", sukant laipsniais matuoti irgi klaidinga, šviesmečiais irgi. Problema yra, tai - kad nežinome iš kokios vietos matuot.

[TinSoldier]

Time, Žemė yra stebimos Visatos centras. Per ją eina matavimo linija, ir ji yra teisinga.
Tik atkreipk dėmesį, jog stebima Visata yra 92 mlrd. šviesmiečių skersmens iš mūsų perspektyvos.
Ne visa Visata.

Big Bang buvo pries 13,8mlrd metu ane? tai is kur tas 92mlrd sviesmeciu skersmuo?

Visata plėtėsi. Kadangi ji plėtėsi, objektai, kurie kadaise išspinduliavo savo šviesą, dabar yra toliau nei tuomet, kai išspinduliavo savo šviesą. Todėl taškas, kuris netrukus po Didžiojo sprogimo buvo maždaug 13,8 mlrd. šviesmečių nuo Žemės, šiandien yra 46 mlrd. šviesmečių nuo mūsų.

46 *2 = 92 mlrd. šviesmečių diametras. Bet vėlgi, čia tik mūsų stebimos VIsatos.

EDIT: Geras visa tai  paaiškinantis video: https://www.youtube.com/watch?v=6nVysrZQnOQ

[;D]

dekui uz atsakymus. TinSoldier man su anglu nelabai ziurejau neseniai laida. tai joje pasakojo,kad musu regimosios visatos dydis yra lygus atomo dydziui... ir tie 92 mlrd sviesmeciu yra lasas vandenyne :DDDD nes ji yra trilijonu trilijona kartu didesne... ir tai dar nera riba...krc begaline bet jai yra kitos visatos kiti "burbulai" tai tada turetu buti ta riba kai ji baigiasi ... kaip kad musu saules sistema baigiasi uz heliosferos ir prasideda kosmine "tustuma" tai ir pati visata turetu kazka panasaus tureti... ka manot?

[TinSoldier]

Na, kas tiksliai už regimosios Visatos ribų dedasi, ar ji turi ribas, ar ji sudaryta iš daugybės "burbulų" ir t.t., kol kas tiksliai žino tik "tikrieji žmonės"

Aišku, 99,9 proc., kad neteisingai žino. Na, bet užtat žino.

[klajunas]

Aišku, 99,9 proc., kad neteisingai žino. Na, bet užtat žino.

A kaip tu, pats nežinodamas, "žinai", kad neteisingai? Logikos fanas, bet pats darai logikos klaidą.

O gal žinojimas kokiam nors trečiam termodinamikos dėsniui prieštarauja, todėl tai iš principo neįmanoma?

O gal "tikrieji žmonės" yra tik sąmokslų teoretikų sukurti kokie nors "kriptidai"?

Be reikalo @TinSoldier išsigandai, kad lieki už borto, tu irgi tikrasis žmogus, tik sufalsifikuotas sistemos. Ir skleidi propagandą todėl, kad tarnauji establishmentui.

[time]

Time, Žemė yra stebimos Visatos centras. Per ją eina matavimo linija, ir ji yra teisinga.
Tik atkreipk dėmesį, jog stebima Visata yra 92 mlrd. šviesmiečių skersmens iš mūsų perspektyvos.
Ne visa Visata.

Matuoti ilgius pagal nuotolį nuo žemės paviršiaus yra klaidinga. Taip suvokta, kaip visatos centras būtu betkuris žemės taškas. Bet tai tampa veiksminga nustatant pavyzdžiui: "koks nuotolis nuo marso iki žemės". Todėl manoma, kad teisinga ir nustatant visatos dydį.

Ištikrųju reikėtu matuoti pagal visatos koordinates, norint sužinoti visatos dydį, o dabar mes matuojame tik didžiausią nuotolį nuo žemės. Tai ar verta taip daryti, jeigu vistiek niekaip nesužinosime tikro visatos dydžio? Manau nėra prasmės. Jeigu matavimo nuotolis per visatos tikrą centrą nesutampa geriausiu atvėju su žemės centru laipsniu (0 ; 45 ; 90 ; 135 ; 180 ; 225 ; 270 ; 315 ; 360 ) , vadinasi yra paklaida ir visatos dydis bus mažesnis nei yra.

Mūsų perspektyva ir suvokimas yra įsitikinimas, kad betkuriais būdais matuoti visatos skersmenį visada išmatuosime teisingai yra neteisingas. Mūsų yra local'us mąstymas, kai turėtumėme mastyti global'iai.

Matuoti pagal žemės nuotolį neturi prasmės betkokia teorija apie visatos atsiradimo teorija, nes nenutuokta, kur visatos centras, pats visatos pavidalas irgi neaiškus, visatos amžius lieka tik spėliojamas atsistiktiniu būdu. Teigti, jog visatos atsiradimo priežastis yra bigbang'o teorija yra mokslininkų nepagrįstas paaiškinimas, neįtikinimas, bet tai irgi spėjimas.

Aš nesu prieštaringos nuomonės, kad neįmanoma matuoti visatos dydį pagal didžiausią nuotolį, tik manau, kad gali būti paklaida ir nustatytas dydis vistiek bus mažesnis nei yra ištikrųju.
Ir abstrakčiai mąstant - žemė negali būti visatos centras, nes jis dinaminis objektas, jis juda, keičiasi kaskart koordinatės.

Mums nėra šansu išsiaiškinti visatos centrą, nes mums neaiškus žemės nuotolis nuo visatos centro. Kaip sakau, žemė gali būti ir prie visatos pakraščio ir prie vidurio visatos centro, niekas to negali pasakyti. Mūsų žvelgiama perspektyva prasilenkia su tikrais faktais.

[klajunas]

Siūlau savo sąmonėje atlikti tokį eksperimentą: Pirmiausiai lauke iki horizonto nupieškite tiesę su rodykle gale; padalinkite tą tiesę į metro atkarpas, kurios daugmaž atitinka žingsnius; tada įsivaizduokite savo kūnu, kad buvote nuėję iki pat horizonto ir suskaičiavote tuos žingsnius; tada pabandykite rodyklę versti atgal į save, bet kad išsaugotų visą savo ilgį; stebėdami transformaciją, kuri yra iškreipiančioji matrica, įsivaizduokite, kad tas skaičius žingsnių kuriuos suskaičiavote persikelia į vidų, bet metras virsta iliuzija; ėjimas iki horizonto buvo ėjimas vietoje ir skaičius nerodo jokio atstumo; raumenų judėjimo jausmas ir nuovargis - smegenų sukurta iliuzija ir nei išorėje, nei viduje iš tikro nėra jokios erdvės ir atstumo, nėra jokio laiko ir trukmės; galiausiai pamedituokite šią būseną ir suprasite, kad esate tik smegenys stiklainyje, o išorinis pasaulis - haliucinacija, taip pat ir šio pasaulio „mokslas", kuris yra diagnozė, vadinama „raugintas agurkas".

[gidas]

pamatysi be žodžių.

Sveikas protas šoka aplink stulpus, o tikras - skrenda.

Taigi tikras yra be žodžių ir skraido... Tai kodėl pats šoki aplink stulpus (kaip ir sveikai protauji - neįsižeisk) kaip užsuktas? Kad ir taviškė psichotronikos teorija - prisiskraidęs taip įspūdingai indėniškai šoki apie stulpus, kad tik laikykis... Manyčiau (remdamasis tavo logika), kad jei ką ir matei skraidydamas, to jokiais šokiais/stulpais išreikšti neįmanoma. Taigi esi nenuoseklus.

P.S. Klausiu, nes man įdomi kalbos problema.    

[klajunas]

pamatysi be žodžių.

reiškia pamatysi mintį. Papasakok daugiau apie savo mintis ir bus aišku, kokio tipo tavo sąmonė.

Taigi tikras yra be žodžių ir skraido...

Skraido yra metafora: kuri reiškia, kad neturi apribojimų, kurie yra mąstant žemesnio lygio mąstymu, kuris prilyginamas vaikščiojimui.

P.S. Klausiu, nes man įdomi kalbos problema. 

Papasakok kaip tau ši problematika įdomi ir aš tau parodysiu ką aš žinau.

[gidas]

Pala, pala... Neskubėk manęs klausinėti.

Kad ir taviškė psichotronikos teorija - prisiskraidęs taip įspūdingai indėniškai šoki apie stulpus, kad tik laikykis... Manyčiau (remdamasis tavo logika), kad jei ką ir matei skraidydamas, to jokiais šokiais/stulpais išreikšti neįmanoma. Taigi esi nenuoseklus. 

Pradžiai šitai pakomentuok.    

[time]

raumenų judėjimo jausmas ir nuovargis - smegenų sukurta iliuzija ir nei išorėje, nei viduje iš tikro nėra jokios erdvės ir atstumo, nėra jokio laiko ir trukmės

Čia turbūt ta teorija "brains in a vat" ?

https://en.wikipedia.org/wiki/Brain_in_a_vat

Paprastai, tokia teorija yra sukta, joje yra logikos, nemažai dalykų atitinka, pati teorija suregzta pergerai.

Bet, be laiko nevyktų net ir tai, nes visada vyksta atminties, pojūčių daviklių siunčiamų signalų pavelavimo trukmė, mąstymo, apdorojimo informacijos procesai. Be laiko nevyktų, bet be erdvės gali vykti. Siunčiamų signalų dėka nuotoliniu būdu.

Panašiai kaip bendravimas, žmogus gauna "pašnekovo" pasakytus žodžius, jo smegenys apdoroja, pritaiko, leidžia suprasti, vėliau sukuria ką atsakyti. Bet nuolat vyksta ryšiai, nematomi, siunčiami, ateinatys delsdami keliom sekundėm į žmogaus sąmonę. Jeigu ir tai galima būtų įrodyti - ryšius tarp vieno ir kito pasaulio, būtų vistiek sunku įrodyti. Nematomi ryšiai sunkiai suvokiami, arba suvokiami, ne taip kaip turėtų būti suvokti.

O dėl to, kad žmogus gali niekada nejudėti, o aplinka judėti, gali visko būti. Galbūt vyksta priešingas variantas, netoks kokį mes suvokiam pagal savo bendrą suvokimą. Galbūt dabar vaizdas tolsta o mes matome savo rankas ir daiktus kurie tolsta arba artėja, o mes nieko nedarome, dėka signalų mes suvokiame visai kitaip. Kaip ir dabar suvokiame, kad mes judiname daiktus, ir patys tolstame nuo daiktų, o ištikrųju gali būti kitaip...

Visko gali būt...

[klajunas]

Kad ir taviškė psichotronikos teorija - prisiskraidęs taip įspūdingai indėniškai šoki apie stulpus, kad tik laikykis... Manyčiau (remdamasis tavo logika), kad jei ką ir matei skraidydamas, to jokiais šokiais/stulpais išreikšti neįmanoma. Taigi esi nenuoseklus. 

Pradžiai šitai pakomentuok.    

Mano „skraidymas" labai apribotas, jis veikia tokiu principu: man kelias sekundes rodoma nuotrauka (netiesiogine prasme), aš ją įsimenu ir galiu iš atminties aprašyti. Aš nesu „tikrasis žmogus", bet iš atminties galiu matyti tam tikras tokio žmogaus sąmonės savybes. Kadangi nesame bendrasąmonė, tai komunikacijai tenka naudoti kalbą, ne mintį. Bet aš prie kalbos neprisirišu, todėl kiti kartais nesupranta arba tyčia iškraipo, pasinaudodami kalbos ribotumais, vaizduodami, kad ribota ir idėja.

Bet, be laiko nevyktų net ir tai, nes visada vyksta atminties, pojūčių daviklių siunčiamų signalų pavelavimo trukmė, mąstymo, apdorojimo informacijos procesai. Be laiko nevyktų, bet be erdvės gali vykti. Siunčiamų signalų dėka nuotoliniu būdu.

@time, be laiko - įmanoma, bet reikia būti aukštesnių aprėpčių sąmone, kuri neapsiriboja erdve ir laiku. Jeigu laiką laikysime judėjimu (taip aiškina pvz. net Einšteinas), tai belaikiškumas yra judėjimas be užtrukimo, kai bet kokiame taške gali būti nieko neužtrukdamas. Tai sąmonės ir erdvinės aprėpties apibrėžimas. Imame du taškus vienmatėje erdvėje ir sutelkiame sąmonę į visus taškus tarp taškų A ir B, suvokiame tai kaip tiesę, kurios bet kokiame taške savo sąmonėje galime būti be jokio užtrukimo. Tada tiesės pasaulyje laikas neegzistuoja. Įsivaizduok tokią sąmonę, kuri visur visomis įmanomomis prasmėmis gali būti be jokio užtrukimo. Tai yra Dievo sąmonė, kurioje nėra laiko tokio kaip jį suvokia žmogus.

>>>>>>

Dar noriu paaiškinti apie aprėptis. Aprėptys visumos atžvilgiu gali būti lokalinės ir globalinės, su differènce (skirtumas) ir be. Žmogus turi tik minimalų aprėpčių skaičių, ne visi vienodai; visos aprėptys yra lokalinės (yra viename minėtos tiesės taške visumos atžvilgiu) ir su differènce. Be skirtumo (difference) pavyzdys buvo minėtas - tai judėjimas neturintis užtrukimo (atitinkantis belaikiškumo būseną). Kita aprėptis susijusi su matematine erdve. Yra tok filmas „Rain man", kuriame vaizduojamas savantas sugebantis matyti pasaulį per skaičius (tai matematinė aprėptis) ir jame yra toks epizodas: „lietaus žmogaus" brolis netyčia išberia visą degtukų dėžutę ant žemės ir „lietaus žmogus" pažiūrėjęs iš karto pasako, kiek degtukų pažiro ant žemės, o jų pilna degtukų dėžutė. Kadangi savanto aprėptyje be difference nėra skirtumo tarp dalies ir visumos, tai jis sugeba aprėpti jas vienu metu ir suvokti kaip skaičių. T. y., jis mato visus ir kiekvieną degtuką vienu metu ir visada žino „kiek". Šis sugebėjimas yra matematinė aprėptis, kurią turi aukštesnės sąmonės žmonės. Kitas globalinės aprėpties visos tikrovės atžvilgiu atvejis yra gebėjimas skirtingas sąmones sujungti į visumą ir kiekvieną atskirai matyti kaip bendros sąmonės vieną iš būsenų. Tai irgi yra papildoma aprėptis prie dviejų difference valdomų lokalinių aprėpčių.

Įsivaizduok tikrovės atžvilgiu globalines aprėptis (begalinį jų skaičių), pašalink iš jų visus differènce kaip apribojimą ir trūkumą, kuris neįmanomas ir gausi „kitokią" sąmonę, tikrai ne įprasto žmogaus. Ir tokio žmogaus „mokslai" bus visiškai kitokie.

Kalba ribota, tikiuosi bent kas pasistengs neprisirišti prie žodžių ir pamatyti mintį, o dar geriau jeigu paskraidys. 

[time]

Tai yra Dievo sąmonė, kurioje nėra laiko tokio kaip jį suvokia žmogus.

Galbūt. Bet norint Dievu būt, reikia turėti prieeigą prie visatos patirties.

Nors ir sunku sutikti su laiko sąvoka, reikia. Matuodami laiką irgi darome paklaidas, kaip ir su kitais matavimo vienetais, bet atmesti laiką negalima.

Žmogaus suvokimas netik nuo laiko priklauso. Labai daug lemia ir dažnis. Laikas ir dažnis kartu lemia žmogaus suvokimo greičius. Pojūčiai, kurie ateina žemo dažnio bangomis pas žmogų yra suvokti kaip normalūs reiškiniai, kasdieniniai, nepakeičiami.

Kodėl reikia kalbėti ir apie dažnį?

Vien regėjimas išduoda žmogaus gėbėjimą suvokti visus įmanomus vaizdus, kiek jų galima suvokti per vieną sekundę. Viena sekundė, neatitinka vieno momento savokos. Bandydami stebėti greitai judančius daiktus, mes niekada negalime pamatyti kas slypi už susiliejusio vaizdo, o ten gali slypėti milijonas ir daugiau momentų, kurių negali žmogus įsisavinti per 1s. Ir laikas riboja suvokti visko su ribotais pojūčiais.

Pastebėta, kad kiekvienas žmogus gali skirtingai jausti (vykdyti) laiko greičius. Tuo aš pats įsitikinau, kai vieną kartą greičiau girdėjau tą pačią muziką, kitą kartą jau lėčiau, o galiausiai vėl greitai. Vadinasi, tam tikru momentu žmogui suvokiamas laikas gali "išsiprogramuoti" ir sulėtėti, bet po kolkas veiksniai sukeliantys laikiną laiko sulėtinimą neaiškūs. Sulėtėjusio laiko skirtumas nėra labai didelis, nuo prieš tai buvusio, bet skirtumas jaučiamas.

Ir galima daryti prielaida, dėl ko kiti žmonės kiek lėtesni, nei kiti, ta prasme, kad veiksmus daro kiek lėčiau, o kiti greičiau. Bet kaip ir sakau, tai galima "išprogramuoti" dirbtinai, dėl kažkokių veiksnių.

Laikas, kuris yra suvoktas mokslo ir visur pritaikomas, jis atkeliauja žemo dažnio pavidalu į kiekvieno žemečio sąmonę. Tik normalizavus, bandant moduliuoti bangas sklindančias iš neaiškaus visatos taško, mes galėtumėme sulėtinti (normalizuoti biologinį laiką), jį bandant moduliuoti į aukštesnio dažnio bangas. Bet tai jau būtų dirbtinis (valdomas) laiko normalizavimas, kuris gali pridaryti žalos biologiškai. Toks veiksmas labai įmanomas ir tai nėra nejokie stebuklai, kaip ir greitis, pagreitis, gali būti valdomas, taip ir laikas.

<...>

Belaikiškumas negalioja žmogui. Jeigu būtų įmanoma tai patirti, tai tikrai ne "visatos ribose", tai ne žmogaus sąvybė.

<...>

Globalaus mąstymo paprastas žmogus sunkiai ir per vargus gali įgyti ir nekiekvienam tai skirta. Bet toks žmogus savaime aišku racionaliai, nenaudodamas mokslo, sėkmingai kuria savotišką suvokimą, kuris nesuvokiamas paprastiems žmonėms. Bet jis yra vienintelis teisingas, norint sužinoti tikslesnius duomenis apie visatą.

Paprasto žmogaus ir betkurio moksliniko suvokimas yra lokalus. Vien dėl metodų taikymo, bandant nustatyti ilgius, atstumus ir kitus matmenis išryškėja : "koks mokslininko/paprasto žmogaus suvokimas ribotas". Nuėjęs, ne ta linkme, kuria veda klasikinis mokslas, pasiūlydamas paprastai žvelgti į visus visatos dėsnius.

<...>

Vienintelis būdas sužinoti tiesą - numirti (nesu 100% tikras, bet dėl didelio įtarumo, dėl netikrovės, atsakau). Bet prieš tai dar ilgai gyventi, rinkti įrodymus, išlavinti atmintį iki maksmimumo bandyti išsaugoti viską, reikia žūtbūt išsaugoti patirtį, ji pravers. Kad kažkas buvo prieš kiekvieno žmogaus atėjimą į žemę, tikrai buvo, negalėjo nieko nebūt. Ir jeigu taip paprastai išsitrina patirtis ir po fiziškos mirties žmogaus nebėra niekur, keista. Jeigu žmogus gali įtarinėti, kad čia kažkas netaip su visata, vadinasi, ji netikra, ir ne tik, bet ir kas dar leistu įtarinėt (Jeigu būtu toks, kaip Dievas). Būna sapnų, kuriuose taip klausiame (apie netikrame išmatavime egzistavimą, patekimą), ateina suvokimas, aš manau ir realybė yra tas pats - ji netikra.

Įtarinėti būtinai reikia, bet per mokslą mes nebežinome daug dalykų, netgi tokių kas per matavimo vienetas (globaliu mąstu) ištikro yra. Žinome tik lokalų matavimo principą, kurį suvokia betkuris paprastas žmogus, kuris lengviau suvokiamas, bet tikrai yra klaidingas.

Reikia rinkti artefaktus ir įrodymus, perlaužti iš lokalaus į globalų mąstymą, žmogaus suvokimą apie viską ką įmanoma pajausti žmogui duotais pojūčiais (kurie riboti), netokie galingi, pabandyti "išeiti iš rėmų".

Filosofija leidžia daryti panašius dalykus, bet ir filosofija nėra tiksliausias dalykas... Yra dar kažkas...

[xsistemax]

@klajunas ,gausybė teiginių ir jokios argumentacijos.Argumentuotai oponuojančių demonizavimas arba menkinimas.Kažkur tai jau matyta ir pažįstama.Ar kartais kažkuriame gyvenime nesi rašęs veikalo "Raganų kūjis"?
@TinSoldier ,oficiali mokslo pozicija dėl visatos dydžio turi aibę trūkumų,daugiausiai-loginių.Kol šviesa atkeliavo iki mūsų 13,8mlrd.šviesmečių,materialūs objektai,ištisi galaktikų klasteriai per tą laiką nukeliavo vos ne trigubai daugiau.Skaičius gautas atsižvelgiant į visatos plėtimosi greitį,augantį didėjant atstumui ir pridedant plėtimosi pagreitį,atsirandantį dėl "tamsiosios energijos' poveikio.Pagal Einšteiną tai tiesiog neįmanoma,nes materialus objektas šviesos greičio viršyti negali.Dar daugiau,šitą neįveikiamą ribą kažkaip peržengus,anot Einšteino,laiko strėlė privalo reversuoti,todėl už matomumo ribos visata turėtų trauktis,užuot plėtusis.Paradoksali situacija.Dar paradoksaliau,jog iš ten mūsų sektorius turėtų atrodyti lygiai taip,nes galioja reliatyvumas.
Bandoma aiškinti,jog plečiasi pati erdvė,bet ir šitas teiginys neatlaiko kritikos,nes plečiantis šviesos sklidimo terpei nebūtų Doplerio efekto.Objektai iš tiesų tolsta,judėdami toje pačioje erdvėje.
Akivaizdu,jog tradicinis trajektorinis vertinimas neatitinka objektyvių stebėjimo duomenų,todėl visatai netaikytinas.