Tai kur ten fizikoje dingsta priežastingumas?

Pradėjo a.t.sielis, liepos 13, 2017, 23:50:12

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

#15
liepos 15, 2017, 12:38:39 Redagavimas: liepos 15, 2017, 12:58:57 by a.t.sielis
CitataSusidaro toks įspūdis, kad užmiršai viską apie ką buvo diskutuota. Filosofinis tyrimas „neužstringa" tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.
Nieko panašaus, visada teigiu, kad filosofinis tyrimas yra ribotas, ir galiausiai niekur nenuveda. Bet jis turi daugiau galimybių neprarasti sveiko proto, ir įžvelgti dideles klaidas ir trūkumus visuminiame pasaulio vaizde, ir geriau suvokia savo ribotumą, kas pvz. nebūdinga materializmui. Sokratas sakė: "žinau, kad nieko nežinau", materializmas teigia: "žinom, kad viską žinom, arba labai greitai viską sužinosim, nes dirbam ir tiriam, kol kiti svajoja, ir tas viskas yra materija". Šaržuoju, bet tokių tendencijų yra.

Mano schemoje žalia spalva pažymėtas protinis tyrimas, kaip matome, jis taip pat siaurėja. Taigi, filosofija negali aprėpti nepriežastingos realybės.

CitataKadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai - nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.
Ir tie, ir tie naudojasi dviem metodais:

1. Jutiminių/objektiškų faktų apčiuopimas
2. Tų faktų apmąstymas, dėliojimas į koncepcijas, teorijas ir t.t.

Tarp filosofų ir fizikų nematau didelio skirtumo, skirtingi yra balansai, kaip jie dirba su tais dviem metodais:

- fizikai linkę į "kietąją materiją", skaičius ir matavimus, faktų apčiuopimą kiekybiškai, faktų smulkinimą. .

- filosofai linkę remtis reikšmėmis, prasmėmis ir įspūdžiais, kuriuos juos supantys dažniausiai makro ir mezo dydžio faktai sukelia jų mintyse, ir tada pačia minties srove keliauti toliau.

Galima pastebėti, kad fizikams jų tyrimo pobūdžiui labai reikia išvystyto abstraktaus instrumentarijaus, ir tada jie galiausiai paskęsta to abstrakčiojo instrumentarijaus ir jo taikymo sudėtingume. Tuo būdu fizikinės teorijos tampa tokios sudėtingos, kad jau jiems patiems susuka galvas.

Tas pats gresia ir abstraktiesiems filosofams, todėl Vakarų filosofija irgi tampa nepaprastai sudėtinga, nuobodi, ir tik tiems patiems filosofams susukusi galvą ir tik jiems įdomi.

Kalbant apie faktus, arba empiriką (t.y. patirtį), empirika gali būti kelių rūšių:

1. Objektiška, materinė, pvz. akmuo yra kietas, saulė šviečia, ir t.t., viskas, kas apčiuopiama jutimais.
2. Emocinė, mentalinė,  pvz. visokių jausmų išgyvenimas, mintys, etc. Tai susiję su tuo, kas vyksta apčiuopiamame pasaulyje.
3. Mistinė patirtis. Dalykai, kurie nekyla iš apčiuopiamo pasaulio, ir kurių tokių tame pasaulyje neegzistuoja. Jie manifestuojasi iš kitur. Daro poveikį ir 2 pobūdžio faktams, t.y. mistinė patirtis įtakoja ir atsispindi emociniuose, mentaliniuose procesuose. Sakykim, pagal šio pasaulio patirtį, mirtis kelia baimę, mirtis yra stebimas faktas, ir baimė yra psichologinis įvykis. Abu dalykai yra faktai, abu dalykai yra empirika, patirtis. O kas nors išgyvenęs mistinę NDE patirtį, gali nebijoti mirties. Taigi, mistinė patirtis tokiu būdu keičia psichologinius gyvenimo faktus.

CitataYra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė. Čia panašiai kaip teisme: teistai ateina su versijomis, ateistai su faktais - spėk kas laimi?
Iš teistų perspektyvos: ateistai ateina su daliniais siauros srities faktais ir globalinėmis versijomis, teistai su įvairiais faktais ir globalinėmis versijomis. Materialistai samprotauja, kuria versijas, kaip viskas gali būti tik materija, remia tuo, kad turi daug savo materijos apčiuoptų faktų, ir teigia, kad kitokių faktų nėra (metafora parodanti tokių pretenzijų klaidingumą: "jeigu metalo detektorius sėkmingai aptinka metalus, tai egzistuoja tik metalai"). Tai, kad jie neigia kitokiems faktams faktų statusą yra paremta tik jų materialistinėmis versijomis ir prielaidomis.

O tose jų versijose filosofiškai aptinkamas prieštaringumas ir susinaikinimas.

Tuo pačiu materialistai propaguoja ir siekia įtvirtinti visišką aklumą kitokio pobūdžio empirikoms, visų pirma, paties žmogaus sąmonės empirikai, tada santykių su Visumine Realybe empirikai, ir Visuminės Realybės reiškimosi šiame pasaulyje empirikai. Šią empiriką nagrinėja religija. Religijoje nėra jokio rėmimosi fantazija, viskas paremta empirika. Filosofai fantazuoja, bet religijos praktikai negali fantazuoti nei per milimetrą. Bet kokie fantazijos elementai yra pagaunami ir atsijojami.

Tai galima būtų palyginti į keliautojus po du žemynus, vieni keliauja po Materijos žemyną, visur remiasi to žemyno faktais, tai fizikai ir materialistai. Kiti keliauja po Dvasios žemyną ir visur remiasi to žemyno patirtimi ir faktais, tai religijos praktikai. O treti - laisvamaniai ir filosofai tiesiog spekuliuoja apie abu žemynus, ir niekur nekeliauja. Jie gali fantazuoti, bet tie, kas remiasi į tvirtą žemę, nefantazuos, kadangi keliauja ne po vieną. Bet kas kitas, buvęs atitinkamai Materijos (kiti materialistai) arba Dvasios žemyne (kiti religijos praktikai), užginčys bet kokias išgalvotas fantazijas, kurios neatitinka tuose žemynuose realiai aptinkamų faktų.

Ateistai-materialistai nustoja remtis į tvirtą Materijos žemę keldami įvairiausias ateistines teorijas. Jos nėra įrodytos Materijos žemyno faktais. Jie bando įrodyti, kad jos yra tikros ne faktais, o abstrakčiomis tų faktų interpretacijomis. Tokiu būdu jie tampa filosofais-ateistais. Jie jau nebe fizikai. Kraussas jau nebėra fizikas, jis filosofas-ateistas. Dawkinsas irgi jau nebėra biologas, jis filosofas-ateistas.

P.S.: o jeigu manai, kad neapčiuopiamos substancijos neegzistuoja, tai fizikiniais instrumentais ir matavimais apčiuopk ir išryškink popieriniame tekste glūdinčią mintį. Manau, nepavyks, bus išnagrinėta tik popieriaus ir tušo fizika.

klajunas

Tokiame interpretavime pagrindinė problema - pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė "kietos empirikos" savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas - tik viena iš energijos būsenų ir formų.

Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia, turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.

Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių - begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėk į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysi, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies rceptoriai. Pagal elektromagentinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan. Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasio, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.

Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, riekia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta - yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.

a.t.sielis

Citataį patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne.
Atsakymas toks akivaizdus, kad net nežinau, ar verta kalbėti.

Klausimai yra ne tik pažinimo klausimai, bet ir egzistenciniai, ir prasminiai, asmens savęs išreiškimo. Pažinimas atsisieja nuo asmens veikimo ir asmens būties.

Kiekvienas žmogus trokšta trijų dalykų: amžinybės, išminties, santykių džiaugsmo. Ar tie trys dalykai slypi fizikos formulėse? Ar amžinybė slypi matematiniame begalybės simbolyje? Nieko panašaus, begalybės simbolis yra tik kringelis, nieko bendro su begalybe ir amžinybe. Kaip pasinerti į amžinybę, išmintį ir džiaugsmą? Ar fizika duoda tokį pasinėrimą? Ar fizikos formulės = gyvenimo grožis ir ar fizikos formulės ir instrumentai = būties grožis?

CitataLaikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.
Nieko panašaus, niekas nepaseno, neįvyko jokios pažangos. Tai kas svarbu, lieka svarbu, tai kas gražu, lieka gražu. Amžinos tiesos nesikeičia ir nesensta. Žmogaus ląstelės prieš tūkstančius metų buvo tokios, kaip ir dabar. Žmogaus mintys prie tūkstančius metų stiebėsi ten pat, kur ir dabar. Prieš tūkstančius metų žmonės norėjo būti laimingi, ir dabar nori būti laimingi. Laimė nepasikeitė.

Prieš tūkstančius metų koks nors meistras mirė taip pat, kaip šiandien miršta koks nors meistras fizikas. Kas pasikeitė, ir ką fizikui davė fizika? Kur ta pažanga? Kaip ir prieš tūkstančius metų žmogus gyveno fizinio kūno išlaikymo problemose ir mirdavo, taip ir šiandien fizikas gyvena fizinio kūno išlaikymo problemose ir miršta.

Fizika neatsakė nei į vieną svarbų klausimą. Nulis pažangos. Materialistinė pažanga - jokia pažanga. Visos galios laikinos, be to, visas jas suteikė gamta. Be gamtos, nebūtų Einšteino smegenų, ir minčių. Tos mintys - gamtos produktas. Vadinasi, visos technologijos yra gamtos dovanos. Niekas nepadarė jokios pažangos, tiesiog amžinoji nepriežastinga jūra subangavo taip, kad dabar gyvename vienaip, o ne kitaip. Kai ji nuspręs banguoti kitaip, gyvenimas pasisuks kitaip. Žmonija tik supasi tose bangose.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 15, 2017, 14:28:18
Citataį patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne.
Atsakymas toks akivaizdus, kad net nežinau, ar verta kalbėti.

Klausimai yra ne tik pažinimo klausimai, bet ir egzistenciniai, ir prasminiai, asmens savęs išreiškimo. Pažinimas atsisieja nuo asmens veikimo ir asmens būties.

Kiekvienas žmogus trokšta trijų dalykų: amžinybės, išminties, santykių džiaugsmo. Ar tie trys dalykai slypi fizikos formulėse? Ar amžinybė slypi matematiniame begalybės simbolyje? Nieko panašaus, begalybės simbolis yra tik kringelis, nieko bendro su begalybe ir amžinybe. Kaip pasinerti į amžinybę, išmintį ir džiaugsmą? Ar fizika duoda tokį pasinėrimą? Ar fizikos formulės = gyvenimo grožis ir ar fizikos formulės ir instrumentai = būties grožis?
Tuomet viskas aišku, telieka religiją padaryti psichologijos dalimi - nes tarp eilučių aiškiai pasakei, kad religijos paskirtis yra spręsti žmogaus psichologines problemas. Religija ne pažinimo, bet terapijos forma. Kokia tada prasmė ją lyginti su fizika ar net iškelti aukščiau. Terapija aukščiau už fiziką? Arba terapija aukščiausias mokslas?

a.t.sielis

Žmogus, pažinęs matuojamą sritį, objektus, kažką žemesnio už save, nepažino nieko, tik nereikšmingą grumstelį būtyje.

O pažinęs pačią aukščiausią būties esmę, ir toje aukščiausioje būties sferoje apsigyvenęs - iš tikro pažino.

Iš mirtingo kūno problemų pilname matavimų ir objektų pasaulyje žmogaus siela religijos keliu persikelia į nematerialų, nematuojamą, neobjektišką pasaulį, kuriame banguoja tobulos išminties ir tobulo gyvenimo džiaugsmo bangos. Kas yra geresnio, ir koks kitas dalykas tą gali suteikti? Fizika - mirtingųjų pasaulio reikalas, vakar užsiėmėm fizika, o rytoj fizinis kūnas suges ir numirs, mes keliausim anapus ir mūsų užsiėmimas fizika bus pasibaigęs. Nematuojamame pasaulyje fizika nereikalinga.


klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 15, 2017, 15:16:43O pažinęs pačią aukščiausią būties esmę, ir toje aukščiausioje būties sferoje apsigyvenęs - iš tikro pažino.
"Aukščiausia", "žemiausia" - tik schemos žmogaus galvoje. Iliuziją padarius "aukščiausia", ji tiesa netampa. Tačiau nieko prieš, jeigu žmogus nori savo pasaulį paversti meno kūriniu, kuris atitinka jo poreikius ir tame kūrinyje apsigyventi. Tam yra sukurta ištisa kūrybinė meno industrija, kuri kuria žmonėms įvairias pasakas, su kuriomis žmonės tapatinasi. Gali įsijausti į "Žvaigždžių karus", "Avatarą", laikyti save tų pasaulių dalimi, per tuos pasaulius įprasminti savo gyvenimą ir t.t. Gali savo gražia pasaka paversti "Bibliją" į ją įsijausti, gali pasiimti "Koraną" ir surasti sau priimtiną formą čia. Tačiau dar kartą kartoju - tai ne pažinimas ir ne tiesa. Tai gražus žaidimas. Tegul žmonės žaidžia, tegul sprendžia savo psichologines problemas, tegu ieško grožio ir prasmės, bet tokioms formoms vietos šalia tikro pažinimo nėra - konkurencija absurdiška. Menas ne pažinimas, terapijos technikos - ne tiesos pasiekimo būdai. Žaisk, jeigu nori, bet konkurencija neturi šansų. Žaidimai turi būti savo vietoje, nes kai jie peržengia ribas, vietoj to, kad problemas spręstų, problemų prikuria - kiek buvo religinių karų, kiek pralieta kraujo, netgi pasitelkiant tą patį mokslą, kuris priverčiamas tarnauti religiniams bepročiams. Pats mokslas nėra blogis, blogis yra žmonės įsijautę į visokias pasakas, kuriomis įprasmina savo egzistenciją. Daug gražių žodžių, bet jie nuvalkioti, seniai nedaro jokio įspūdžio.

a.t.sielis

Gali kalbėti ką nori, o tikrovė yra tokia, kokia yra. Dėl to, kad nepriežastingą tikrovę pavadinsi žaidimu, ji nepasikeis. Tikrovė pati save parodys, nuo tikrovės nepabėgsim. Teorijos teorijom, o praktinė realybė svarbiau.

klajunas

Aš prasmę suprantu kaip siekį atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą, įtraukiant ją į sąmonę. Holoplastinė yra visa, pilna tikrovės sandara. Tai ne vieno žmogaus jėgoms, todėl šis procesas išsitęsia istorijoje ir tampa kolektyvine pastanga. Bet kiekvienas per savo gyvenimą gali prie to prisidėti, padaryti savo indėlį ir įeiti į istoriją. Kelias prie to veda per mokslą, bet ne dogmatišką, o plataus požiūrio, dinamišką, einantį į priekį.

Viena iš šio proceso interpretacijų nubraižyta schemoje:



R. Kurzweil šį proveržio tašką istorijoje vadina singuliariniu, aš vadinu holoplastiniu, t.y., viską, visumą sujungiančiu. Rezultatas bus - vis mažiau uždengtų ir paslėptų realybės vietų. Tokios padėties man pilnai pakanka ir man nesvarbu, kad kūnas išsiskaidys į atomus, siela virs pirmaprade energija. Noras būti amžinu - kvepia susireikšminimu.

a.t.sielis


Aukštyn