Metas pažvelgti aukštyn: kuo nustebins naktinis vasaros dangus?

Vasarą džiugina ne tik kaitri saulė, bet ir naktinį dangų nušviečiančios žvaigždės. VU Teorinės fizikos ir astronomijos institutui priklausančios Molėtų astronomijos observatorijos specialistas Saulius Lovčikas teigia, kad naktinio dangaus stebėjimas suteikia neišdildomų įspūdžių – užtenka žinoti kelis esminius dangaus tyrinėjimo principus.

Šiltos ir giedros vasaros naktys – puikus metas žvaigždžių stebėjimui. Pasak Molėtų observatorijos specialisto, norintys geriausių įspūdžių stebėdami dangų turėtų tinkamai pasiruošti, nes išorės veiksniai, tokie kaip miestų ir gyvenviečių apšvietimas ar oro sąlygos, gali sukliudyti pamatyti dangaus stebuklus.

„Norintiems atidžiau patyrinėti dangų reikėtų išsirinkti tokią vietą, kuri būtų kuo toliau nuo miesto šviesų. Mieste užsilipus ant kokio kalnelio galima matyti ryškiausius dangaus kūnus, pavyzdžiui, kai kurias planetas, ryškiausias žvaigždes, bet daug įdomiau, kai dangus tamsus ir neapšviestas. Todėl reikėtų važiuoti toliau nuo miesto ir jo skleidžiamos šviesos“, – pataria S. Lovčikas. Specialistas atkreipia dėmesį ir į aprangą – nors Lietuvoje dienomis lepina šiluma, naktys gali būti gana vėsios, todėl svarbu pasirūpinti tinkama apranga.

„Kartais žmonėms nuotaiką gali sugadinti drėgmė, drėgna žolė, vėsus oras, tad reikia tinkamų batų ir aprangos, taip pat pasiimkite ką nors, ką galėtumėt pasitiesti ant žemės ir atsigulti, nes geriausia dangų stebėti gulomis. Prieš įsikuriant stebėjimui, svarbu pasirinkti vietą, kurioje būtų kuo mažiau medžių, kurie galėtų užstoti dangų. Kuo didesnis dangaus plotas atsiveria – tuo įdomiau. Vasarą reikėtų palaukti bent valandą po saulėlydžio, kad dangus būtų kuo tamsesnis. Entuziastams praverstų ir žvaigždėlapis – jų būna tiek popierinių, tiek skaitmeninių“, – sako S. Lovčikas.

Pakėlusiems akis į naktinį dangų ir svarstantiems: „gal tai žvaigždė, o gal planeta“, S. Lovčikas pataria atkreipti dėmesį į tai, kaip stipriai dangaus kūnas mirga.

„Visos žvaigždės mirga. Planetų skleidžiama šviesa pastovesnė ir ramesnė. Šiuo metu danguje matosi tik dvi planetos. Pietrytinėje pusėje matome Jupiterį. Šis taškelis labai ryškus, tad sunku būtų supainioti su žvaigždėmis. Truputėlį kairiau, kiek blankesnis taškas, virš horizonto, kur net nesimato žvaigždžių, matysime Saturną. Tai, kokios planetos matomos, priklauso nuo metų laiko ir mėnesio“, – pasakoja specialistas.

Astronomas siūlo atkreipti dėmesį, kad ankstyvaisiais vasaros mėnesiais žmonių akis gali pradžiuginti ne tik žvaigždės, bet ir naktį spindintys sidabriškieji debesys.

„Sidabriškieji debesys – tikras vasaros džiaugsmas. Dangus subanguoja tarsi jūros paviršius, raibuliuoja akinamai balti siūleliai. Tokie debesys – mūsų atmosferos reiškinys. Pirmaisiais vasaros mėnesiais saulė po horizontu pasislepia labai negiliai, o tai reiškia, kad aukštai atmosferoje esančios dalelės gali atspindėti jos šviesą. Sidabriškieji debesys susidaro 80 km aukštyje. Įdomu, kad mokslininkai iki galo nesutaria dėl jų kilmės. Kai kurie astronomai mano, kad jie susidaro dėl kosminių dulkių ar netgi į kosmosą kylančių raketų išmetamų dalelių“, – aiškina S. Lovčikas.

Visi nudžiunga, kai dangų nušviečia krintantys meteorai. Tokio džiaugsmo ypatingai daug patirti galima paskutinio vasaros mėnesio viduryje, kai mūsų planetą aplanko Perseidų meteorų lietūs. Visgi, S. Lovčikas skatina nepamiršti išlikti kantriems ir nenustebti, jei krintančios žvaigždės reikės palaukti.

„Pasiryžusiems stebėti meteorų lietų reikėtų ugdyti kantrybę ir nusiteikti praleisti ant žolės bent pusvalandį. Jei per valandą nukrinta 60 meteorų – tai jau gana daug. Visgi, dažnu atveju, tokių skaičių sulaukti nepavyksta. Tai, ar meteorą matysime ryškiai ar ne, priklausys nuo jo dydžio. Smiltelės atmosferoje sudega akimirksniu. Didesni meteorai danguje išsilaikys ilgiau. Dar didesni meteorai (maždaug arbūzo dydžio) ryškėja ir skyla į atskiras dalis, beveik kaip fejerverkai. Dar didesni, vadinamieji bolidai, būna ryškūs tartum degantys fakelai. Jų šviesa tokia ryški, kad ant žemės netgi krinta šešėliai. Meteorai šviečia, nes patekę į mūsų atmosferą skrieja dešimčių kilometrų per sekundę greičiu, o, skriejant tokiu greičiu, oras tampa toli gražus ne toks minkštas, kaip įsivaizduojame. Trintis įkaitina meteorus, todėl jie sudega. Meteoritai gali milijonus ar net milijardus metų klajoti kosmose, kol galiausiai pasiekia mūsų planetą. Verta nepamiršti, kad meteorų lietūs žemę aplanko ir kitais metų laikais, visgi, vasarą juos stebėti patogiausia“, – pasakoja astronomas.

Molėtų observatorijos paskaitininkas dažnai susiduria su daugybe žvaigždžių stebėjimu susidomėjusių vaikų. Pasak jo, vaikai naktinį dangų visada pasitinka su šypsenomis.

„Vienus jaudina vien faktas, kad jie naktį leidžia lauke po atviru dangumi, kitus domina įvairiausios Molėtų observatorijoje esančios technologijos, kai kuriems vaikams labai įdomu atpažinti žvaigždynus, jiems labai patinka tai, kad atskiras žvaigždes galima sujungti į tam tikras figūras, kurios apipintos įvairiausiomis istorijomis. Vaikams įdomu ir Mėnulis, jo krateriai, matomos planetos ir visi dalykai apie jas. Žvaigždžių stebėjimą siūlyčiau paversti šeimų ir draugų bendravimo akcija, kalbėtis, pasakoti istorijas, kontempliuoti apie pasaulį ir visatą. Tokios išvykos padeda įsiklausyti į gamtą, savo mintis, artimųjų balsus ir suartėti“, sako S. Lovčikas.

šaltinis https://www.15min.lt/