Gyvenimas – tai teatras. O ar žinote kas režisierius?

Šekspyras kadaise yra pasakęs: „gyvenimas – tai yra didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina“. Turbūt nereikia net spėlioti, jog tas pagrindinis režisierius esame kiekvienas iš mūsų. O ar kada susimąstėte, kad pagal mūsų parengtus dramų scenarijus kiti turi atlikti vaidmenis? Ne veltui psichologai kartoja, kad nevalia sakyti vaikui, jog jis nevykėlis ar lėtapėdis, nes jis netrukus tokiu pavirs. Juk jam reikia atlikti priskirtą vaidmenį. Skaudu, tiesa?

 

Taip net nesusimąstydami kuriame nesibaigiančias, kančias sukeliančias dramas, atliekame mums skirtus vaidmenis ir tikimės, kad lygiai taip pat pasielgs ir kiti. „Juk aš sakiau, kad jis toks…“, „ji, kaip visada mane erzina…“, „o ko tu tikėjaisi? Kad bus kitaip?“ Panašios mintys ir frazės skamba daugybės žmonių galvose bei lūpose. Mes nepaliekame kitos išeities ir verčiame kitus vaidinti nesibaigiančioje tragikomedijoje. Tiesa, būtų juokinga, jei nebūtų skaudu.

 

Sergantis protas

 

Visas šis spektaklis tai proto žaidimas. Jis tiesiog neturės ką veikti, jei jūs ramiai stebėsite gyvenimą ir šypsositės gyvenimo pakeleiviams. Be to, protas dar turi ištikimą palydovą bei draugą – Ego. Tai duetas, žengiantis koja kojon ir įveliantis mus į nuolatinius konfliktus, betiksles veiklas, priklausomybes ir panašiai.
Do Miguel Ruiz knygoje „Menas mylėti“ pateikia itin iliustratyvų alegorinį pasakojimą apie planetos gyventojus, kurie serga odos liga ir bijo vienas prie kito prisiliesti, nes žino, kad skaudės. Tačiau meilės instinktas toks stiprus, kad jie vis tiek ryžtasi kurti santykius, nors žino, kad teks kentėti. O jei ir jūs būtumėte vienas iš jų? „Įsivaizduokite – vieną gražią dieną įvyksta stebuklas. Pabudęs pamatote, kad jūsų oda visiškai sveika. Sopulių nebeliko ir prisilietimai nebekelia skausmo. Liesti sveiką odą malonu, nes jos paskirtis – justi. Tai ar galite įsivaizduoti save, gyvenantį pasaulyje, kuriame visi serga odos liga? Negalite liesti kitų, nes tai teikia jiems skausmo…“ Atvykėlis iš kitos planetos turbūt suprastų, kad serga ne oda, o žmogaus protas. „Mūsų emocinis kūnas, visai kaip ta užkrėsta oda, pilnas sopulių, kuriuos graužia emociniai nuodai. Baimės liga pasireiškia pykčiu, neapykanta, liūdesiu, pavydu ir veidmainystėmis, ši liga kaip tik ir sukelia visas emocijas, kurios verčia kentėti.“

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vis tik protą ir ego paversti nuožmiais priešais nederėtų, jų paskirtis taip pat yra kilni bei reikšminga. Ramus ir tinkamai naudojamas protas kuria technologinius stebuklus, o ego leidžia pajusti atskirtį bei galimybę išreikšti savo individualumą.

 

Tad ką daryti? Tapti budriais stebėtojais. Kuomet tik kils noras įžiebti nesantaiką ar palingavus galvą manyti, jog kiti pasielgė nederamai kaip visada, sustoti ir paklausti savęs: kam man reikalingas šis spektaklis? Kokia iš jo nauda? Pamirškite kritiką ir kitų vertinimą, viskas vyksta tik mūsų galvose bei susikurtuose pasauliuose. Kuomet pradėsite pastebėti žalingus mąstymo ir elgesio įpročius, galėsite juos keisti pozityviais.

 

Nustoję kurti dramas ir būti tironais bei aukomis vienu metu, nebemaitinsime išsikerojusių proto bei ego programų. Tuomet jos ims silpti, kol visai išnyks. Galbūt tada nubusime ir suprasime, kad iš tiesų esame sveiki ir laimingi, o visos kančios buvo tik pačių kurta iliuzija.

 

Parengė Rūta Steponavičienė

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Varnas

Kaip sakoma kaip pats suprasi ir susilipdysi mintis savo galvoje taip ir jos ir bus arba veiks tavo pasamone todėl mieli žmonės nebesvaikit dėl nesamonių ir gyvenkit savo gyvenimus neskaite šių straipsnių.

Taip pat skaitykite