Latvijos mistikas Normunds Astra: kaip jus įtikinti, kad jūs neesate?

Visas mūsų liūdesys, visi mūsų ieškojimai todėl, kad mes kažkaip ne taip suprantame gyvenimą.

 

Gimėme čia, kūne. Turime protą, mintis, mintys galvojasi, jausmai jaučiasi. Visko su mumis nutinka: gero, būna ir liūdno ir visai liūdno. Toks gyvenimas nutiko ne tik mums, jis nutiko ir paukščiams, gyvūnams, augalams. Jie taip pat atsitiko čia. Kur ten augalai, kaštonai visokie .. , ištisos žvaigždžių sistemos, planetos, galaktikos, na, ir kai kur vieniši meteoritai, vandenynai, mikrobai visokie mažyčiai – su jais tas pat nutiko, kas ir su mumis. Jie atsirado čia – kūne, erdvėje, laike. Tai ir yra gyvenimas. Jis visur, kur bepažiūrėsi – visur gyvenimas.

 

Ir, atrodo, viso gyvo likimas, net paties pasaulio, labai panašus. Mes ne savu noru, ne sava valia atsiradome čia tokiais, kokie esame. Ne mes tai sugalvojome. Zylutė nespalvino savęs, tai ir saulė, tikriausiai, nesprendė kiek stipriai jai šviesti. Mes esame absoliučiai panašūs šiame baltame ir juodame pasaulyje.

 

Mes čia esame. Mes nežinome kas buvo iki mūsų atsiradimo čia. Jausmas Aš užgriuvo mus netikėtai ir mes pradėjome suvokti kas vyksta viduje: mintis, jausmus, norus, valią.

 

Vaikystė baigiasi, o paskui – suaugimas, aukšti tikslai, kančių giluma, kai kuriems net nusivylimas, o priekyje – mirtis. Ir tai ne tik su mumis, tai su visais: ir su sraigėmis, ir su ąžuolais, ir su liepomis, ir nuostabiomis besisukančiomis planetomis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Žmogui visa tai kažkaip sudėtingiau yra, nei meškėnams ar vėžliams. Mes lyg aštriau viską priimame, lyg tragiškiau, lyg stipriau prisirišame prie šio gražaus laikinumo. Ir dar koks 1000 priežasčių, bet faktas akivaizdus ir stebimas. Žmogui kažkaip čia nepatinka ir viskas. Duok jam kitą save: tokį gerą, švelnų, protingą, visažinį, niekada nemirštantį, duok jam kitą ateitį, jis nori perpiešti savo praeitį, nenori matyti tų žmonių, kurie yra, matyti kitus, kurių nėra. Štai ši keistenybė akivaizdi ir stebima tik žmoguje.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ir, kai mums čia nesiklosto kaip norime, visos gerosios natos susisuka į liūdesio kamuolį. Mums taip patinka paglostyti katinėlį, šuniuką arba tiesiog išeiti į parką ir pasėdėti gamtoje. Einame į gamtą, kurios likimas toks pat, kaip ir mūsų. Liepa čia taip pat atsirado, su ja irgi ne viskas gerai nutinka. Būna tokie vėjai – šaknis rauna, bet audra baigiasi ir ji vėl tyloje.

 

O štai mes kažko nesuprantame šiame gyvenime. Net tuomet, kai liūdesys išėjo, kai nelaimės paliko, gyvenimo audra nurimo – negalime gražinti ramybės ir vaikštome susijaudinę, susirūpinę. Kodėl visas pasaulis gyvena, kaip gali ir visai gerai gyvena. O štai žmogus, kuo giliau kapstai, tuo daugiau liūdesio. Kaip taip atsitiko?

 

Mes gimėme, mes to neplanavome. Gyvenimas mus nustebino. Čia buvo daug malonių dalykų, čia buvo daug liūdnų dalykų. Bet mes buvome mažučiukai ir kažkaip su tuo susitvarkydavome. Bet kas atsitiko su metais? Kaip mes praradome ramybę? Kaip taip atsitiko, kad mes pastoviai gyvename jaudulyje?

 

KODĖL TAI, KAS YRA, TAIP STIPRIAI MŪSŲ NETENKINA?

 

Kodėl patys sau nemielais tapome? Kodėl mes taip labai veržiamės kažkur į ne čia? Ar ateitis mus taip vilioja, kad išdavėme dabartį. Ar praeitis mus taip išgąsdino, kad negalime sustoti bėgę ir pralekiame esatį vardan ateities svajonių? Kas žino?

 

Nejau mes tokiais menkais dvasia tapome, kad nesusitvarkome su šešėliais savo galvoje? Juk mintys – šešėliai. Jos neturi nei svorio, nei kvapo, jos neturi pradžios, jos kaip vaiduokliai. Kodėl mes taip nusilpome, kad bijome net minčių? Jausmai nuspalvina pasaulį ir tai nuostabu. Bet ko mes taip užkibome už jų? Kodėl mes taip godžiai griebiame tuos retus geručius, švelnučius, mielus, bet retai mus aplankančius jausmus? Ko mes taip godžiai čiumpame tas švelnybes? Juk jos.. Aš apie meilę kalbu. Juk meilė tokia švelni, o mes tokie godūs. Godūs iki pamišimo. Mes norime tai jausti visą laiką ir tokie nedraugiški kitiems jausmams ir pojūčiams.

 

Nejaugi liūdesiui nėra vietos mūsų gyvenime? Nejau susirgus artimam žmogui gėda liūdėti? Nejau, kai mažutėlis kelėną iki kraujo užsigauna, nėra vietos baimei motinos akyse ir atjautos ašaroms? Nejau, kai nujaučiame bėdą baimė neturi teisės būti?

 

Jausmai, mintys, kūnas.. Taip, pamiršau apie mūsų gerąjį kūną. Jis kartais išgyvena malonius dalykus, kartais serga, kartais labai serga. Va, 39 su dalimis ir viskas nemiela. Bet kodėl visa tai vadinama negerumais ir kodėl visi taip aistringai su tuo kovoja? Ligos, kvailos mintys, neteisingi jausmai – kiek sugalvotų priešų.

 

Tai be kaltės nuteistieji. Mūsų kvailos mintys turi tą pačią prigimtį, kaip ir pačios gražiausios. Ir vienos, ir kitos turi vienodą teisę būti. Mūsų jausmai, jų prigimtis viena. Mūsų kūnas (na nelabai jis mūsų, jei sąžiningai) turi savo likimą, jis turi savus interesus. Mes čia, kas 15, kas 20, kas 40, kas 70. Šitas kūnas turi savo likimą, savo tikslus. O mes vis teisiam: tai jis per greit pavargsta, tai per daug įsiaudrina, tai jis medituoti trukdo, tai mylėti trukdo, tai jis grubus.. Kiek epitetų, koks išdidumas.

 

Paslapčių pasaulyje nėra. Taip, visa yra paslaptinga, bet tas paslaptingumas atvertas. Pasaulis nieko nuo mūsų neslepia, jo tiesa vaikšto nuoga. Taip, mes gimėme ir mirsime. Taip, minčių ir jausmų yra visokių. Bet nejau mes ir esame tai? Ar mes galime būti tuo, ką suvokiame? Juk jūs pastoviai suvokiate savo gerus ir nelabai gerus jausmus, suvokiate mintis ir negalite stebėti viduje vykstančios teisiųjų ir neteisiųjų kovos. Jūs juk suvokiate savo kūną. Ar jūs galite būti tuo, ką suvokiate?

 

Kaip jus įtikinti, kad jūs neesate? Kokiu pagrindu jūs manote esą kūnu? Tuo pagrindu, kad jūs jį jaučiate?

 

Išmintis ne knygose, jūs ją žinote. Kūnas.., užsimerkite, kur jis? Nei spalvos, nei formos, bet jūs esate ir labai. Kodėl taip žavėtis išore? O išorė – bet kuri mintis, todėl, kad ji ten, o jūs už jos. Bet kuris jausmas – jūs už jo. Tai jūsų kasdienė patirtis. Jūs niekada nesugebėsite įrodyti, kad esate šis nagas, bet turite akiplėšiškumo sakyti, kad kūnas tai jūs. Jūs net sau negalite įrodyti, kad mintys tai jūs, bet užtenka akiplėšiškumo sakyti, kad mintys jūsų. Tai kas jus pasmerkė liūdesiui, jei ne jūs patys?

 

Ar pastebėjote, kad iš mūsų visada kažko tikimasi.. Ir susidaro toks vaizdas, kad kiti žmonės nemyli mūsų tokių, kokie esame. Susidaro toks įspūdis, kad mus mylės tik tuomet, kai atitiksime tam tikras sąlygas.

 

Atsimenate, mokykla… Pažymiai, penketukai, dvejetukai, būna ir kuolas. Mokytojai nežinojo manęs. Mes nebuvome draugais, giminaičiais, jie nežinojo nei kas man patinka, nei ko siekiu, nei ko bijau, bet kažkodėl žinojo kokiu turiu būti. Kaustė mane, lenkė, darė naudingą visuomenei narį.

 

Buvo labai sunku. Gyvenau pastovioje jausenoje, kad darželyje, mokykloje manęs nemyli ir mylės tik tuomet, kai būsiu pavyzdingu, nustosiu dvejetus namo nešti. O aš buvau dvejetukininkas, jų nemyli.

 

Mūsų namuose yra vaikai, kokie yra. Yra vyrai, žmonos, draugai, kolegos – jie neidealūs, tip top, kaip ir mes, bet ir juos nelabai mylim. Labiau mylim išgalvotus žmones, gyvenančius ten, ant kalno Meru, nemirštančius jogus. Mes mylim besišypsančius, o ne tuos, kurie yra.

 

Juk ne pasaulis visa tai sugalvojo, ne piktas likimas, ne baisi karma visa tai padarė, ne Olimpo dievai.. Juk mes patys sugalvojom: penketas – šaunuolis sūneli, dvejetas – diržu. Zylutės tokių dalykų nesugalvoja, todėl jos ir nebijo gyventi, nebijo klysti, nes jų niekas nesmerkia.

 

Dabarties džiaugsmas čia. Nieko nesiekiant, mylint tai, kas yra, mylint save – daug grožio tame. Aš jums sakau: čia nėra nieko kvailo, viskas čia nutinka. Ne kiekviena diena saulėta, bet ta apsiniaukusi diena neskriaudžia saulėtos, jos nesusitinka. Kiekvienas esaties momentas pilnatvėje, pilnas, vientisas, užbaigtas ir nepradėtas. Dabartis – amžinas pavasaris.

 

Tiems, kurie nežino, kas yra meilė, pakartosiu – tai tik priėmimas to, kas yra, tame tarpe ir savęs. Tu priimi save, kitus su visais netobulumais ir tobulumo prasmė dingsta. Priėmimas ir meilė – tai tas pat. Priėmimas ištirpdo visas skirtybes.

 

Nejaugi visas šitas bėgimas, sąmyšis – tai, kuo mes čia turime užsiimti? Nejau gėda tiesiog būti? Nejaugi reikia būtinai būti protingu ar nušvitusiu, gražiu, išmintingu, teisingu? Kažko mes čia nesuprantame. Juk gimus instrukcija nebuvo pridėta ir į lopšį niekas neįdėjo nuorodų ką turėsime padaryti. Juk mes patys prisigalvojome spėti kažko pasiekti, kažko vertingo, svarbaus, kad tik negyvenus šiaip sau.

 

Mes gimstame ne kažkam tai, mes nutinkame, kaip ir viskas, kas juda, kruta, kvėpuoja, gimsta ir miršta.

 

Pamilkite save be sąlygų, pamirškite pasaulį, praeitį ir palikite ramybėje savo viltis ateičiai. Pripraskite prie savęs, pajauskite save, pamilkite mintis, jausmus, paglostykite net patį baisiausią jausmą, leiskite jam būti. Jis nutinka kažkodėl ir kol neįsigyvendins – nepaliks jūsų ramybėje. Pamilkite kiekvieną savo kūno porą. Jis negali būti kitoks, jis toks, koks yra.

 

Yra, kas yra ir kito neduota. Bepriežastinio buvimo suvokimas atveria meilės šaltinį. Kas yra priežastis? Tai derybos turguje – už kažką ir kažkodėl. Tai grubu. Meilė šito nežino, ji liejasi tiesiog taip, labai ir visiškai kaip Niagaros krioklys.

 

Įsiliekite į save, kibirkščiuokite, dekite labai ir visai, juk niekas daugiau negali patekti į jūsų buvimą. Jūs – paslaptis visiems, jūsų niekas nežino, jūs – nepaliečiamas.

 

Neribokite savęs atmintimi, neribokite savęs įsivaizdavimais, nesakykite, kad esate toks ir privalote tai. Pasaulis jums tai sakė, bet jis jus apgavo, jūs niekam nieko neskolingi. Tai kodėl tuo nepasidžiaugus?

 

Neįsikibkite, viskas ateina ir praeina. Neįsikibkite, nebūkite dvasios skurdžiais. Turtėkite, žydėkite, būkite drąsūs tiesiog būti, žydėkite.. Likimas tegul daro, kas jam reikia, bet jūsų reikalas žydėti.

 

Autorius: Normunds Astra, parengė: Ojas Ojas


Leave a Reply

2500
Naujausius Seniausius Geriausius
Visata

Suvokimo ribos yra beribės, kaip ir visa Visatos struktūra. Suvokent Visatą apėmus kaip visų sričių mokslą atsakymų iėškoti nereikėtų į jokius sraipsnius ir skeptikams jokios kvailos mintys nešautų susireikšminus ties nesugebėjimu suvokti…

juozas

Tur būt išvarymą iš rojaus ir reikia suprasti tuo,kad Dievas suteikė žmogui suvokimą ir galimybę mąstyti.Kažin,ar mes tapome laimingesniais tapę protingais ir tuo pačiu įgiję galimybę pajungti pasaulį savo naudai?Kas iš to,kad mes suvokiame nuodėmę?Tai kaip tik skatina elgtis nedorai.Ar galime apkaltinti nors kokį gyvūną žemėje,darantį nuodėmes?O mes baigiame sunaikinti visą gyvybę,nors ir suprantame,kad taip daryti nevalia,kad būsime nubausti patys.Patys kuriame savyje pragarą,kankinamės,su siaubu suvokiame mirties neišvengiamumą ir patys stumiame save ir visą pasaulį prie pragaro bedugnės.

Droniukas

nihuja nesupratau

kinas

Pagaliau ilgai lauktas ir senai matytas geras straipsnis anomalijoj. Aciu

Plrw

Iskur zinai,kad vezliui ar meskenui paprasciau? Iskur zinai,kad jis negalvoja panasiai kaip zmogus apie buti? :D iskur zinai,kad ne as,ar ne jis ar ne betkuris is musu viska suskure? Galiu pasakyt tik tiek,kad istikruju 100% niekas nieko nezino ir visi varijantai,tai butu imanomi ar neimanomi,vistiek gali buti tiesa.Ir tuo labiau negali sakyt,kad mes nepasirinkom buti cia. Galetu stipriai pasigincyt su autorium.

Inkognito

Siūlau atlikti eksperimentą ar mes esame ar ne. Ponulis padedi piniginę su kokiu 1000 eurų ant stalo ir nusisuki. Jeigu mes neegzistuojame tuomet piniginė taip ir liks ant to stalo.bet jeigu esi neteisus ir mes egzistuojame,tada neliks ten nei piniginės nei mūsų tame kambaryje. Manau kad tai nedidelis nuostolis, kad išspresti tokius egzistencinius klausimus. Ir nereiks čia nieko ginčytis….

ANTEJA

NA ISVIS KAS ESU AS,AS -FIZINIS KUNAS,AS -DVASINIS KUNAS,JEI ,KAIP DVASINIS -MANES CIA NER,KAIP FIZINIS -PINIGINE GALIU PAIMT,BET AS ESU DVASIA ,TAD AS CIA NEESU…

inkognito.

Dvasia slypi įkalinta tavo fiziniame kūne,ir tu esi simbiozė iš materialaus kūno bei troškimų pilnos sielos-dvasios. Kada jai ateiti į šį fizinį -pragarinį pasaulį sprendi ne tu o Apvaizda.Deja tavo sielos troškimus dažnai tenkina fiziniai dalykai,pinigai,namai,mašinos kito žmogaus meilė ir t.t. Taigi ir tavo dvasia ir tu ČIA ESI ir būsi tol kol apvaizda netars- pareik namo,ir tada nei milijonai nei daktarai nieko tau nepagelbės,labai nenorėdamas paliksį šį ašarų pasaulį,nes kiekviename gyvame sutverime yra įskiepyta natūrali baimė mirčiai.Tik absoliutus idiotas gali tvirtinti kad mes neegzistuojame. Egzistuojam dar ir kaip.

mastyk giliau

Pavizdys visiskai neadekvatus..

andromeda

geros mintys,viskas daugiau-maziau suprantama iki kiek leidzia zmogaus protas,suvokimas.isties,nereiketu manyt,jei as esu ir jauciu,galvoju,matau, tai toli grazu nereiskia jog esu..sito mums neperlauzt,nes visos suvokimo ribos yra jau uzprogramuotos pries mums izengiant i si pasauli.gyvent pagal aplinkybes ir matysim kas bus toliau,uzverus sio zemisko gyvenimo duris.

AgnI

Esu cia ir dabar. Kodel as cia? Todel kad kazko neuzbaigiau kazkas liko neismokta,neuzbaigta ir svarbiausia zinau kas.Svarbu suvokti savo misija ir tada tau nekyla klausimu Tu tiesiog gyveni ir vykdai viska kas priklauso.Nieko nera atsitiktinai kaip tau atrodo,reiskia taip ir turejo buti. Kai iseisiu busiu kitur.

ABA

O as straipsniu neskaitau ypac tokiu ilgu rasliavu apie nieka

Tadas

Buvo miela skaityti.Tas straipsnis toks paprastas,kaip tas gyvenimas.Taip ir reikia gyventi…..Aciu autoriui.