Apsėsti namai: baptistų šeimos kamavimas

1970 metais Brokų šeima įsigijo namą Armstrongo gatvėje, Indianoje, už 5000 dolerių.

Metų metus dukterys Lana ir Liza jautė kažką negero, kažką svetimo tame name. Iš pradžių jos nieko nematė, vėliau ėmė girdėti tuksint ir gremžiant sienose, lubose, palėpėje…

Tėvai netikėjo, laikė tai vaikų fantazija. 1978 metais, kada gimė dar du vaikai, Lana ėmė matyti. 13-14 metų mergaitė miegojo, kai pajuto, kaip sušnara žingsniai, ir subanguoja grindys. Kaipmat pašoko iš lovos, bet tada dar nieko neišvydo.

Vėliau, vieną vakarą, ji išvydo žmogų, šlapią ir varvantį, prisiplojusį veidu prie jų lango stiklo. Geriau įsižiūrėjusi mergaitė suvokė, kad ten ne žmogus… o kažkokia tamsi būtybė, lyg tirpstanti, lyg keičianti pavidalą, ryškiai žaliomis akimis, apibrėžtomis raudoniu. Tėtis išgirdo Laną rėkiant ir iškvietė policiją, bet ji niekuo negalėjo padėti.

Tiršta, tamsi juoda masė kybodavo ore virš vaikų lovų, tą matė ne tik Lana, bet ir kiti vaikai.

Broliai matė padarą, panašų į totemą – beveik pusantro metro aukščio, su keliom galvom ant viršutinės kūno dalies, ilgom rankom iki žemės ir baisinga grimasa.

Netgi šilčiausią birželio mėnesį sienos pasidengdavo įšalu.

Tėvas patiki

Tėvas nenorėjo girdėti. Buvo baptistas, vaiduoklių nepripažino. „Vamzdžiai kalti“, – atsakydavo persigandusiems vaikams, rodantiems į vaiduoklį už lango. Taipogi šeimos tėvas prisakė nekalbėti šia tema, kad „neduotų demonams peno“.

Vieną dieną, 1983 metais, name nakvojo svečiai, ir tėvas persikėlė miegoti į svetainę. Naktį jį pažadino ant kojų užsėdęs „žalias leprekonas“.

Tada jau ir tėvas suprato, kad kažkas jų namuose gyvena, ir pasikvietė pastorių pašventinti namų.

„Baptistui sunku pripažinti, kad reikia pastoriaus ar kunigo pagalbos. Matyt todėl tėtis ir delsė kviesti pagalbą. Galvojo, gal jis kaip nors prišaukė tą blogį į namus“, – pasakojo Lana.

Po pašventinimo – blogyn

Namo pašventinimas tik pablogino situaciją – ėmė judėti daiktai, garsai pasidarė garsesni.

Vieną sekmadienį šeima nebegalėjo įeiti į namus – spyna atsirakino, bet duris kažkas blokavo. Išdaužę langą ir patekę namo pamatė, jog milžiniška knygų lentyna buvo užrėmusi įėjimą. Knygos mėtėsi visur po kambarį. Įsilaužimo ženklų nebuvo.

Kitąsyk tėvas sėdėjo virtuvėje ir studijavo Bibliją, kai pajuto kažką keisto. Jo rankos ėmė virpėti, o tada įgriuvo lubos. Jis nebuvo labai sužeistas, bet suprato, kad jėgos tebesiautėja.

Vėl buvo pakviestas pastorius. Vėl palaimino. Vėl nepadėjo.

Galiausiai esybė ėmė mėtyti pro langą šeimos pudelį. Neįsivaizduojama, kaip tokio dydžio šuo galėtų pats išdaužti langą ir iššokti. Paskutinį kartą šunelis buvo rastas kruvinas, gulintis lauke, ir šeima nutarė jį atiduoti – bijodami dėl jo gyvybės ir nebeturėdami pinigų įstatinėti naujus langus.

Baisiausias įvykis

Vaikai vedė, ištekėjo ir išsikraustė, o tada mama patyrė baisiausią įvykį per visą gyvenimo tame name istoriją. Valė dulkes, kai įstiklinta nuotrauka pakilo į orą ir trenkė jai per galvą. Tuo pačiu ji pajuto kažkieno rankas, apglėbiančias jos galvą ir apsaugančias nuo šukių veidą.

Kai vyras vėliau liejo vandenį duše, kad nuplautų šukes nuo kūno, ant veido ir galvos nebuvo nė stiklelio, nors rankos ir kojos buvo kruvinos. „Visad maniau, kad kažkas mus ne tik puolė, bet ir gynė, nes šeimoje buvo mažų vaikų“, – svarstė šeimos mama.

Pabaiga

Galiausiai namą pridavę bankui, išsikėlė ir tėvai.

Pinigai ir tikėjimas, kad padės malda – dvi priežastis, kodėl taip ilgai kentėjo, įvardijo šeimos mama. Bažnyčia ir Biblija neturi visų atsakymų, nutarė Lana, ir tapo paranormalių reiškinių tyrinėtoja.

Šeimos tėvas mirė 2005 metais.

2001 metais namas sudegė, padegtas serijinio piromano. „Jis sakė, kad jam palengvėjo jį sudeginus. Dėl savo manijos, ar dėl to, kad jautė jame blogį?..“, – spėliojo Lana.

Paaiškinimas?

1981 metais Ana, mama, ir Lana, dukra, darė „garažinį išpardavimą“ (kada nereikalingi daiktai išstatomi kieme ir norintieji gali už simbolinę kainą nusipirkti visokių mažmožių ir ne tik), kai prie jų namo priėjo dama, bedė pirštu ir pasakė: „Čia buvo nužudyta mano sesuo“.

Lana žinojo, kas ta moteris, nes nešdavo jai paštą, bet neišdrįso paklausti. O po metų, kai sukaupė drąsą, buvo per vėlu: moteris nebegyveno savo senajame name. Kur išsikraustė, ar mirė, Lana taip ir nesužinojo.

Žinoma, ji ieškojo informacijos laikraščiuose ir policijos archyvuose, bet nieko apie žmogžudystę nerado. Ana kreipėsi į vyrą, pardavusį joms namą. Jis, jau labai senas, pasakė, kad lyg ir kažką girdėjo apie mirtį, veikiausiai žmogžudystę, bet negalėjo pasakyti, ar tai tiesa.

Ne vienintelis atvejis

Bobas Kranmeris, buvęs Aligeinio komisaras, savo knygoje teigia, jog gyveno apsėstame name net 18 metų! Tik 2006 metais šėtonas buvo išrūkytas ir šeima gavo ramybę.

Tūkstantis septyni šimtai kažkelintais metais indėnai toje vietovėje išžudė čia įsikūrusius europiečius. Vėliau, statant namą, vienas darbininkų prakeikė žemę. Dar vienas blogio pliūpsnis buvo daktaras Džeimsas S. Mahanas vyresnysis, nuomininkas, giliu Bobo įsitikinimu, daręs nelegalius abortus ir taip į pasaulį iššaukęs demoną, pasirodžiusį juodo debesies pavidalu.

Beje, Bobas numanė demono vardą – Molochas, semitų dievas, minėtas Senajame Testamente. Buvęs komisaras teigė, jog buvę nuomininkai yra jo garbintojai, o abortuotojas tam tikra prasme aukojo demonui vaikus.

Parengė: E.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.