Trys Visatos pagrindai: geraširdiškumas, atjauta ir pagalba

Kas gi geriau gali išreikšti žmogiškąją prigimtį, jei ne vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe? Šis pojūtis palaiko sveiką sąveiką ir yra išreiškiamas atjauta, geraširdiškumu ir savitarpio pagalba, rašo tinklalapis ruvi.lt.

 

Kai žmonės gyvena vienybėje su visais, jie mato save visumoje, o visumą – savyje. Tuomet geraširdiškumas, atjauta ir pagalba yra neatsiejami ir susilieja į vieną žodį – Meilė. Mylintis žmogus visada teisus, o jo darbai neša gėrį žmonėms ir pasauliui.

 

Visa Visata gyvuoja dėka savitarpio pagalbos ir sveikos sąveikos principo “visi dėl visų“, kai pagalba jaunesnės evoliucinės grandies būtybėms ar papuolusiems į bėdą yra savaime suprantamas dalykas.

 

Kai žmogus daro gerus darbus visų gerovei – jis išreiškia savo aukščiausią dvasinį aspektą ir tuo pačiu skatina bendrą žmonių siekį pagerinti visos žmonijos dvasinę būseną.

 

Pagalba beasmenė – ištikus bėdai, ji neskirsto, kas vertas pagalbos, o kas ne. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti. Užjausdami kitą neverkiame, bet ieškome būdų, kaip padėti sunkioje situacijoje.

 

Kartais žmonės galvoja, kad užjausdami kitus ar jiems padėdami, jie užsitikrins ir sau pagalbą bėdos atveju. Tačiau toks mąstymas yra savanaudiškas. Tikroji pagalba – tyra ir besąlygiška, be jokių minčių apie atlygį ar naudą sau.

 

Geraširdiškumas visada tylus.. Jis nepasakoja apie savo gerus darbus visiems ir nesiprašo įtraukiamas į geradarių sąrašus. Gerumas – tai visada tyros širdies polėkis, kuris sušildo žmonių širdis vienybe.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Užjausti kitus bėdoje – žmoniška, o palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė. Kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

 

Kai užjaučiame ar padedame kitiems, negalima priekaištauti žmonėms dėl to, kad jie pakliuvo į tokią situaciją, tai tik sustiprina jų kančią. Ir tuo labiau negalima apkalbinėti pakliuvusių į bėdą žmonių – tai didžiausias cinizmas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Atjauta – tai gebėjimas pajusti kito žmogaus kančią kaip savo ir nesusimąstant suteikti įmanomą pagalbą kenčiančiam. Gebantis jausti svetimą kančią žmogus niekada nesuteiks kančios kitiems žmonėms.

 

Atjauta geriausiai gydo egoizmą ir abejingumą, leidžia pajusti vienybę su kitais. Atjauta – tai ir gebėjimas džiaugtis kito žmogaus laime.. O padėdami kitiems, mes galime išreikšti geriausias savo savybes ir nutiesti kelią į bendrą gerovę per kiekvieno žmogaus gerovę.

 

Negalima atstumti pagalbos, jei ji suteikiama iš visos širdies. Kokia pagalba tai bebūtų – tai brangiausia, ką gali jums duoti žmogus.

 

Tačiau nedera per jėgą brukti pagalbos.. Bet tie, kam jos tikrai reikia, dažniausiai nedrįsta jos prašyti, todėl reikėtų padėti jiems neįžeidžiant ir būtent tuo, kas jiems būtina.

 

Nepadėkite tinginiui tinginiauti, o girtuokliui – puotauti.. Tikroji pagalba – būtinybė, o ne ydų skatinimas ir palaikymas. Pagalba gali būti įvairi: kažkam reikia buvimo šalia, kažkam gero žodžio ar patarimo, o kažkam – duonos ar drabužio.

 

Padėti žmogui galima ir atleidimu – kai atleidžiame žmogui, mes suteikiame jam galimybę suvokti klaidą ir jei įmanoma, ją ištaisyti ir keistis į gerąją pusę. Atleisdami mes išvaduojame žmogų nuo kaltės jausmo, o patys atsikratome nuoskaudų.

 

Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo didesnis joje žmonių gebėjimas atjausti ir padėti vieni kitiems, ir – atvirkščiai..

 

Jei žmonės skirtų tiek pat laiko atjautai, savitarpio pagalbai, meilei, kiek dabar skiria neapykantai, priešiškumui, pavydui, pykčiui – pasaulis pasikeistų per vieną dieną.

 

Parengė: Rūta Vitkevičienė

 

Šaltinis: ruvi.lt

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite