Panašu, kad gyvūnai tikrai turi telepatinių galių

XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje anglų veterinaras Endriu Endis, išgydęs šimtus gyvūnų, pastebėjo nepaprastą dalyką. Tuo atveju, jai šuns šeimininkas sirgo epilepsija ir jam būdavo priepuoliai, tai šuo, nepriklausomai nuo rūšies, lyties ir amžiaus, visada iš anksto žinojo, kada prasidės priepuolis. Šį žinojimą šunys panaudoja tam, kad prieš prasidedantį priepuolį, kai šeimininkas dar nieko nejaučia, stengiasi žmogų nuvesti į saugią vietą, reiškia nerimą, stengiasi atkreipti kitų žmonių dėmesį, rašo žurnalas “Mįslės ir faktai“.

Veterinaras tvirtina, kad taip elgiasi absoliučiai visi šunys, kuriuos jis žino (o jų yra tikrai nemažai) ir kurių šeimininkai sega epilepsija. Tarkime, kad šį fenomeną galima paaiškinti kažkokiais pakitimais ligonio organizme ar elgsenoje, kurie atsiranda prie epilepsijos priepuolį, tačiau jie dar nepastebimi pačiam žmogui, tačiau šunys juos jau jaučia. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių.

Baisi nuojauta

Čekų parapsichologas Milanas Rizlas savo užrašuose prisimena vieną atvejį. Vienas žmogus dirbo sprogmenų fabrike. Jis augino šunį, kuris šeimininką kiekvieną dieną lydėdavo į darbą ir po to sugrįždavo namo. Tačiau vieną dieną pusiaukelėje šuo sustojo. Nors šeimininkas jį kvietė, šuo nenorėjo eiti ir tarsi kvietė vyrą apsisukti ir grįžti atgal. Vyrui teko atrišti šunį ir paleisti namo, o jis pats nuėjo į darbą.

Po valandos vyrui į darbą paskambino žmona ir pasakė, kad labai keistai elgiasi šuo – urzgia prie durų, stengiasi ištrūkti laukan, netgi būti viename kambaryje su juo nejauku. Vyras nuramino žmoną, pasakydamas, kad vakare grįš ir viską pats išsiaiškins. Tačiau negrįžo… Vidurdienį gamykloje nugriaudėjo stiprus sprogimas, žuvo keliasdešimt žmonių, tarp kurių buvo ir šuns šeimininkas.

Šeimininkas skambina!

Mūsų augintiniai pažįsta mūsų žingsnius, kai artėjame prie durų, atpažįsta automobilio garsą ir netgi atspėja, kad būtent jūs skambinate telefonu. Kalifornijos Berklio mieste gyvena pagyvenusi pora. Jie namuose augina katiną. Įdomiausia tai, kad kiekvieną kartą, kai į namus paskambina vyras, katinas pribėga prie telefono aparato ir ima kniaukti, kol žmona paima ragelį.

Dar keisčiau yra tai, kad katinas visiškai nereaguoja, jei skambina kiti žmonės. Sutuoktiniai ne kartą tikrino katino sugebėjimus, nes vyrui darbo reikalais tenka nemažai keliauti. Jis skambindavo iš kitų miestų, netgi kitos šalies, tačiau katinas visada atspėdavo, kad skambina šeimininkas. Taip pat paeiliui skambindavo su draugais, tačiau ir šiuo atveju katinas puikiai atskirdavo kada skambina šeimininkas, kada kitas žmogus. Kaip jis tai sugeba pajusti – niekas negali to paaiškinti.

Aleksandras Diuma jaunystėje augino nepaprastą katiną. Tuo metu rašytojas dirbo Orleano hercogui ir kiekvieną dieną turėjo pusvalandį eiti į kontorą, kurioje ir dirbdavo. Katinas kiekvieną rytą šeimininką palydėdavo pusę kelio, po tobgrįždavo namo, o vakare vėl sutikdavo rašytoją toje vietoje, kur iš ryto išsiskyrė. Kaip teigė rašytojo motina, katinas iš namų išeidavo ne visada tuo pačiu laiku, tačiau visada pusvalandžiui iki Diuma pareinant namo – tai priklausė nuo to ar vyras užtrukdavo ilgiau darbe, ar jį anksčiau išleisdavo namo.

Britė Pamela Smart gyvūnų prieglaudoje nusižiūrėjo simpatišką terjerą vardu Džeitis. Mergina greitai susidraugavo su šuniuku ir parsigabeno ją namo. Jie buvo neišskiriami draugai. Kai Pamela baigė universitetą ir įsidarbino, jai kartais tekdavo išvykti iš namų. Šuo kiekvieną kartą imdavo laukti šeimininkės 40 minučių iki jai parsirandant namo. Ir buvo visiškai nesvarbu, kaip Pamela grįždavo – pėsčiomis ar automobiliu.

Terjeras ne šiaip laukdavo merginos, bet žinodavo kuriuo keliu ji pareis namo – sodo takeliu, nuo gatvės. Kartą mergina juoko dėlei nusprendė į namą įlysti per rūsio langą. Pamelos tėvai labai nustebo, kai Džeitis ėmė prašyti, kad jį įleistų į rūsį, o ten atsitūpė priešais langelį ir niekur nėjo. Dar labiau nustebo mergina, kai pravėrė langelį ir pamatė jos jau laukiantį augintinį.

Nepaprasti bandymai

Paranormalius gyvūnų sugebėjimus bandė tyrinėti ne vienas gerai žinomas mokslininkas. Iš jų galima paminėti akademiką V.Bechterevą. Jis kartu su ne mažiau garsiu cirke dirbusiu gyvūnų dresuotoju V.Durovu 1921-ais metais atliko bandymus su dresuotais šunimis, bandant mintimis perduoti komandas.

Štai ką rašė pats akademikas: „Mano uždavinys buvo toks, kad šuo užšoktų ant netoliese stovinčios apskritos kėdės ir liktų ant jos sėdėti. Mintyse susikoncentravau į apskritą kėdę, kurį laiką žiūrėjau šuniui į akis ir po to jį paleidau. Šuo atšoko nuo manęs ir ėmė sukti ratus aplink kėdę.

Gana greitai supratau, kodėl bandymas nepavyko -aš galvojau tik apie apskritą kėdę, tačiau nepagalvojau apie tai, kad mano mintys turėjo prasidėti nuo šuns judėjimo link kėdės ir po to užšokimo ant jos. Aš vėl pasikviečiau šunį, apkabinau jos snukį abiem savo delnais ir pradėjau galvoti, kad jis turi nubėgti prie apskritos kėdės, užšokti ant jos ir atsisėsti. Po to paleidau šunį ir netgi nespėjau apsižvalgyti, kai šuo užšoko ant kėdės ir ant jos atsisėdo“.

Viščiukai ir telekinezė

Prieš keletą metų prancūzų parapsichologas Rene Peošas parašė knygą „Viščiukai nemeluoja!“ Joje mokslininkas aprašė daug nepaprastai įdomių bandymų, dalis kurių buvo atliekama, kaip aišku iš pavadinimo, su viščiukais.

Bandymų esmė buvo tokia: į aptvarą su viščiukais, kurie turėjo tuoj išsiristi iš kiaušinių, buvo paleidžiamas nedidelis robotas. Roboto judėjimo kryptis priklausė nuo atsitiktinių skaičių generatoriaus suformuoto kodo, tai reiškia, kad roboto judėjimas buvo visiškai chaotiškas. Viščiukai neatsitraukdami visur sekiojo paskui „mamą“. Po kelių dienų viščiukai buvo atskirti, o robotas toliau visiškai vienas važinėjo po aptvarą. Visas veiksmas buvo filmuojamas. Dar po kelių dienų viščiukai buvo sugrąžinti pas „mamą“, tik šį kartą jie buvo patalpinti į stiklinį aptvarą, t.y. jie galėjo matyti robotą, tačiau negalėjo sekti paskui jį.

Prasidėjo labai įdomus dalykas. Bedvasis robotas, kuris iki to laiko chaotiškai judėjo į visas puses po aptvarą, ėmė elgtis labai keistai – jis daugiau laiko ėmė leisti prie permatomo aptvaro, kuriame buvo viščiukai. Jeigu robotas ir nutoldavo nuo aptvaro, tai nedažnai ir neilgam, ir vėl sugrįždavo prie jo.

Tai gali reikšti, kad viščiukai turi telekinezės savybių ir gali daryti poveikį mechanizmams. Po kiek laiko Peošas bandymą pakartojo, tik robotą į aptvarą su viščiukais įleido jau po to, kai jie buvo išsiritę iš kiaušinių. Šie „vaikai“ negalėjo niekaip paveikti „mamos“ judėjimo.

Sraigės telepatės

Mes taip mėgstame savo įprastinį, „popierinį” paštą lyginti su sraigės greičiu. Tai tikriausiai visiems suprantama, paaiškinimų nereikia. Tačiau labai mažai kas žino, kad dar prieš 130 metų sraigės vos netapo paties greičiausio to meto ryšių priemonės – telegrafo – elementais.

Suprantama, niekas nesiruošė niekur sraigių siųsti. Atvirkščiai, joms reikėjo būti savo vietose. Visa tai atrodė sekančiai: dešimtis ar daugiau sraigių buvo sustatoma į eilę taip, kad jos tarpusavyje liestųsi. Po to pirmoji sraigė būdavo paveikiama silpna elektros srove, kad tik sraigė nepatenkinta truktelėtų uodegą. Buvo pastebėta, kad paskutinė eilėje esanti sraigė taip pat truktelėdavo uodegą.

O toliau buvo dar įdomiau. Po to, kai sraigių eilutė būdavo išardoma, o pačios sraigės perneštos Į kitus kambarius, netgi nugabentos Į kitas šalis – efektas išliko! Pakakdavo buvusią pirmąja eilutėje sraigę paliesti laidininku, kuriuo tekėjo silpna srovė, buvusi paskutinė sraigė iš karto sureaguodavo Į šį „smūgį”, truktelėdama uodegą.

Informacija apie šiuos nepaprastus bandymus su sraigėmis pasirodė 1878-ais metais. Juos atliko tyrinėtojas Hugo Caimanas, kuris ir aprašė „paties lėčiausio gyvūno panaudojimo galimybę greitam ryšiui”.

Vėliau šių bandymų pagrindu buvo pasiūlyta idėja sukurti biologinį telegrafą, kurio vienais svarbiausių elementų turėjo būti sraigės. Tam reikėjo pririnkti reikiamą kiekį sraigių, kiekvienai sraigei priskirti atitinkamą raidę, t.y. sukurti dvejus sraigių raidynus ir juos sujungti Caimano eksperimento pagalba. Po to vieną „raidyną” būtų galima perkelti kad ir į kitą žemyną ir iš tenai siųsti telegramas.

Tačiau vis tik laidinis telegrafas pasirodė labiau tinkamesnis. O paties lėčiausio gyvūno telepatiniai sugebėjimai nebuvo nei patvirtinti, nei paneigti. Tolimesni bandymai su sraigėmis nebebuvo atliekami.

Inf. šaltinis: žurnalas “Mįslės ir faktai”