5 blogo Kalėdų Senelio pasakos

Šventas Mikalojus, popkultūroje įgijęs geraširdžio, storo, raudonai apsirengusio baltabarzdžio senelio įvaizdį, turi ir priešybę – Krampusą. Šis raguotas pusdemonis kai kuriose kultūrose baudžia blogus vaikus, kol Kalėdų Senelis, šv. Mikalojus, apdovanoja gerus.

 

5 istorijos, kurias perskaitysite, gerokai per tamsios, kad šventų Kalėdų išvakarėse jas galėtų porinti šv. Mikalojaus. Matyt, jas blogiems vaikams pasakoja Krampus…

 

1. Masinė savižudybė

 

2026 metais į žemę antrąkart nužengė Mesijas. Jis išgydė visus sergančius ir įvykdė visus stebuklus. Niekas nesudvejojo jo realumu – jis pasirodė vienu metu visoms tautoms. Visus įtikino. Visi jį garbino.
Stojo laikotarpis, pavadintas Taikos amžiumi. Žemę apgaubė ramybė ir gėris, niekas nekariavo, visi laimingai sugyveno.

 

Ir štai Mesijas pranešė naujieną: Rojus beveik pilnas. Nė viena siela per šį laiko tarpą nenukeliavo Pragaran, todėl Dangaus karalystė dėl vietos stygiaus greit nebegalės priimti naujų išganytųjų – o kai dangiškieji vartai užsivers, visi, net mielaširdingieji geradariai, turės keliauti į Pragarą…

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Tada prasidėjo masinės savižudybės – lenktynės dėl vietų Rojuje. Dangaus Viešpats sakė, jog tai ne nuodėmė, jei mirdamas esi doras.

 

Stebėdamas, kaip žudosi tūkstančiai, Mesijas atrodė patenkintas. O tada nusileido į savo ugnies ir sieros karalystę, prie liepsnojančio sosto, ir linktelėdamas raguota galva pasveikino visus atvykusius.

 

2. Rūsyje

 

Mamytė prisakė niekad neiti į rūsį. Tačiau vienąsyk nulipau, nes norėjau pažiūrėti, kas leidžia tuos garsus.
Nusileidau žemyn laiptais ir tikėjausi išvysti šuniuką, bet jo nebuvo. Tada mamytė mane pamatė, ėmė rėkti ir nutempė atgal į pirmą aukštą.

 

Mamytė niekada nėra šaukusi ant manęs prieš tai, tad pravirkau. Mamytė pasakė daugiau niekada neiti rūsin ir davė sausainį, kad nurimčiau.

 

Užkandus nuotaika pasitaisė, ir nė neklausiau mamos, kodėl rūsyje pririštas berniukas be rankų ir kojų, ir kodėl jis inkščia kaip šuniukas.

 

3. Dievas

 

Vartų nebuvo.

 

Tik urvas, ir užsivėrusi akmenų siena man už nugaros.

 

Supratau, kad patekau ten, kur pasakojo religijos. Ten, kur žmogus labiausiai bijojo.

 

Į Pragarą.

 

Urvas buvo tarsi gyva, pulsuojanti esybė, o pūvančios mėsos smarvė nepakeliama.

 

Dar buvo balsas.

 

„Sveikas atvykęs.“

 

„Kas tu?“, – paklausiau drąsiau, nei jaučiausi.

 

„Pats žinai“, – atsakė būtybė.

 

Aš tikrai žinojau.

 

„Tu esi velnias“, – pasakiau, ir greitai bei nuoširdžiai pridūriau: „Kodėl? Kodėl aš? Juk buvau geras žmogus.“

 

Tyla tęsėsi ilgai, ilgai.

 

„Ko tu tikėjaisi?“

 

„Nežinau“, – suvaitojau. „Niekada netikėjau pomirtiniu gyvenimu… Ar todėl esu čia?“

 

Tyla.

 

Tada tęsiau: „Sako, kad didžiausia tavo apgavystė buvo žmonių įtikinimas, jog neegzistuoji.“

 

„Ne“, – atsiliepė balsas. „Didžiausia apgavystė buvo ta, kad įtikinau, jog egzistuoja geresnis pasaulis, alternatyva šiajam.“

 

„Tai… Dievo nėra?“, – sudrebėjau.

 

Urvo sienos sudrebėjo nuo kitų esybės žodžių: „Aš ir esu Dievas.“

 

4. Pirmieji žodžiai

 

Tik dienų klausimas, kada ji ištars pirmuosius žodžius.

 

Mudu su žmona net susilažinome, ką pirma ištars – mamytė ar tėvelis. „Mamytės dukrytė! Mamytė tave myli!“, – kalba žmona, kai ją maitina. O kartais sukčiauja: „Nagi, sakyk mamytė! Sakyk!“

 

Aš ramus. Tikiu, jog bus mano viršus. Kai parsinešėme ją namo, ji klykė ir spardėsi, bet aš kaipmat nuraminau – pačiai tas nepavyksta. Žodžiu, tėvelio mergytė.

 

Pasodinu mūsų dukrytę į kėdutę ir mano mieloji ima ją šnekinti: „Mamytė! Tėvelis! Sakyk „mama“! Kas tėvelio gerutė mergytė?“

 

Ištraukiu mažylei burnos kaištį.

 

„P-prašau… Paleiskite mane… Ko jūs norite iš manęs?“

 

Žmonos šypsena dingsta it nupūsta vėjo. Mažylė vėl ima spygauti, ir aš užkišu jai burną, nunešu į kambarį ir užrakinu, prieš tai išjungęs šviesą.

 

Kai grįžtu, žmona verkia. Apkabinu ją. „Nesijaudink, mieloji. Esu tikras, kad kitą sykį bus daug geriau. Daug geriau…“

 

5. Auklė

 

Moteris, pakėlusi ragelį, buvo labai maloni ir pasakė, kad samdo mane iškart.

 

Kai atvykau, mane pasitiko trys vaikai – Sebastianui buvo šešeri, Damianui penkeri, o Lenkai ketveri. Jų tėvai pasakė, kad šiam vakarui išvyksta, jei kas – skambinti. Trumpai aptarėme, kada metas miegoti ir t.t., ir likau viena su vaikais.

 

Susėdome žiūrėti televizoriaus. Per žinias kaip tik rodė naujienas apie dingusią merginą, panašaus amžiaus, kaip aš. Dingo netoli nuo čia… Hm. Palinkėjau, kad atsirastų, ir išmečiau iš galvos. Toliau žiūrėjome filmukus.
Netrukus užsimaniau valgyti. Nuėjau į virtuvę ir atidariau šaldytuvą. Akys užkliuvo už rudu popieriumi apsuktų stiklainių šaldytuvo apačioje. Apimta smalsumo paėmiau vieną.

 

„Čia ne tavo“, – pasigirdo balselis.

 

Atsisukusi išvydau Sebastianą, stovintį tarpduryje. Vaikas žvelgė nevaikiškai rimtai, net šiurpiai.

 

„G-gerai. Tiesiog ieškojau užkąst“, – tarstelėjau, ir padėjau stiklainį. Net apetitas dingo. Vaikis grįžo į svetainę.

 

Netrukus atėjo metas miegoti ir vaikai nesiskųsdami užlipo viršun. Maloniai nustebinta nutariau pažiūrėti kokį filmą, ir ėmiau rausti šeimos DVD kolekciją.

 

Tarp Disnėjaus filmų išvydau kasetę, su ranka užrašytu pavadinimu „D merginos“. Susidomėjusi įjungiau.

 

Jame mano globojami vaikai smagiai šėlo, vyko vakarėlis. Tai buvo tiesiog mėgėjiškai nufilmuotas namų vaizdelis.

 

Bet aš atkreipiau dėmesį į jų auklę.

 

Kur aš ją mačiau?

 

Ir tada suvokimas smogė man lyg kumštis.

 

Tai ta mergina iš žinių.

 

Dingusi mergina.

 

Mano mintys ėmė skrieti milžinišku greičiu.

 

Jei kameros data nustatyta teisingai, mergina dingo kitą dieną po filmavimo.

 

Staiga mane apėmė bloga nuojauta…

 

Stiklainiai šaldytuve. Aš turiu pamatyti, kas yra stiklainiuose šaldytuve.

 

Ištraukiau kasetę ir tebelaikydama ją rankoje nuėjau į virtuvę. Atidariau šaldytuvą, paėmiau stiklainį ir ėmiau plėšti popierių.

 

Stiklainio viduje plaukioji blyški mėsa.

 

Ar tai… galėtų būti?..

 

Nuplėšiau popierių nuo kito stiklainio. Raudoname vandenyje plūduriavo kažkas įtartinai panašaus į plaukus…

 

O kas gi ten..?

 

Papurčius stiklainį į mane įsmigo akies obuolio žvilgsnis.

 

…mečiau stiklainį ant žemės, jis sudužo į tūkstančius dalių.

 

Puoliau prie savo daiktų, rankoje tebeturėdama kasetę. Kai jau bėgau prie durų, staiga išniro Sebastianas.

 

„Kur išeini?“

 

„Ką tik… prisiminiau… tuoj… penkioms minutėms… grįšiu“, – veblenau, širdis plakė kaip pašėlusi.

 

Damianas ir Lenka taipogi nusileido žemyn.

 

„Negali išeiti! Negali palikti mūsų vienų!”, – sušuko Damianas. „Skambinu tėvams!“

 

Sebastianas pripuolė ir neįtikėtinai stipriai įsikibo man į koją. „Turi likti! MES IŠALKĘ!“

 

Tai suveikė kaip spragtukas. Iš visų jėgų nusipurčiau vaikėzą, ir pribėgau prie durų, atplėšiau jas.

 

Į kiemą jau suko jų tėvai…

 

Nedelsdama nė sekundės, pasileidau savo mašinos link. Drebančiom rankom atrakinau duris.

 

Manęs link rėkdami bėgo tėvas ir motina.

 

Užtrenkiau dureles iš vidaus ir užsirakinau. Tiedu ėmė daužyti rankomis stiklą: „Kur dingsti?! Lipk lauk!“

 

Iš trečio karto užvedžiau automobilį ir nuspaudžiau atbulinį. Tada staigiai pasukau vairą ir nurūkau policijos nuovados link.

 

Išklausę mane ir paėmę įkalčius (kasetę) policininkai nusiuntė dvi patrulių mašinas, bet kai jos atvyko, namas jau buvo tuščias, o šeimynėlės automobilio taip pat nė padujų.

 

Policija taip niekada ir nesusekė jų – nei tėvų, nei vaikų. Jie greičiausiai ir dabar tebėra gyvi. Pasikeitę vardus. Pakeitę namus. Gal net šalį. Bet vis dar ieškantys aukų…

 

Parengė: E.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


Facebook komentarai
1 komentaras "5 blogo Kalėdų Senelio pasakos"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Aost

Geruliai!

wpDiscuz