Tibeto mirusiųjų knyga šiuolaikiniam žmogui aiškina svarbų klausimą

Net jeigu nepriimame budistinio įsitikinimo, kad atgimsime, Tibeto mirusiųjų knygos aiškinimas, kas vyksta su žmogumi tiek gyvenimo, tiek mirties metu, mums padėtų galvojant, kaip turime elgtis čia ir dabar, LRT KLASIKAI sako Vilniaus universiteto Orientalistikos centro vadovas Vytis Silius.
 
Jo pastebėjimu, nors Tibeto mirusiųjų knyga šiuolaikiniam žmogui atrodo kiek keista, vienas dabartinius žmones vienijančių bruožų yra nuolatinis bėgimas nuo mirties ir mirties baimė.

– Trumpai pristatykite Tibeto mirusiųjų knygą.

– Tibeto mirusiųjų knyga šiuolaikiniam žmogui atrodo gal kiek keista. Vienas dabartinius žmones vienijančių bruožų yra nuolatinis bėgimas nuo mirties, mirties baimė. Nors mirties baimė nėra būdinga tik šiuolaikiniam žmogui, tas tradicinis žmogus, man atrodo, buvo kur kas praktiškesnis, buvo sugalvojęs įvairiausių praktikų, pasakojimų, mitų, vaizdinių apie tai, koks yra artėjimas prie mirties, koks yra pats mirties procesas, kas vyksta po mirties.

Toks praktiškas, pragmatiškas galvojimas apie mirtį gali lengvinti ir patį gyvenimą, nes duoda elgesio nuorodas. O Tibeto mirusiųjų knyga kalba ne vien apie tai, ką ir kaip reikia daryti mirties proceso metu, bet ir kaip ruoštis mirčiai gyvenant etiškai tikrą, teisingą gyvenimą.

– Katalikybė taip pat tai turi. Kuo jų požiūriai skiriasi?

– Vienas esminių skirtumų tas, kad Tibeto budistai mirties procesą mato ne kaip vienkartinį įvykį. Jie šneka apie tai, kad mirties procesas yra daugkartinis. Jei mirties proceso metu patekę į vadinamąjį bardo tarpsnį (tarp mirties ir atgimimo) padarome klaidų, kurias dažniausiai ir padarome, mes vėl atgimstame, vėl pradedame naują gyvenimą. Ir taip šis ratas tęsiasi daugybę tūkstantmečių.

Patį gyvenimą budistai įsivaizduoja kaip nuolatinį srautą. Budistui reikia gerai elgtis, norint nutraukti šį nuolatinį atgimimo, mirties, nuolatinių kančių, nepasitenkinimo ratą, reikia deramai elgtis ir kasdienio gyvenimo, ir mirties metu, keliaujant per tarp gyvenimo ir mirties įsiterpusius tarpsnius – bardo, ir vėl reikia gerai elgtis naujajame gyvenime.

– Įdomu tai, kad Tibete mirusiajam skaitomas tekstas, ką jis turėtų daryti. Bet kai kultūra turi tokį fenomeną, kaip Tibeto mirusiųjų knyga, jam tarsi nereikėtų nieko skaityti…

– Pati idėja, plėtojama keliuose tekstuose, kurie sudaro tai, ką mes vadiname Tibeto mirusiųjų knyga, iš tikrųjų yra toks praktinis vadovas mirštančiajam ir jo artimiesiems: ką daryti ir ko tikėtis mirštant, ką daryti pasilikusiesiems. Pagrindinė idėja šiuose tekstuose ta, kad jei žmogus savo gyvenimo metu nuosekliai ruošėsi mirčiai, jam tas perėjimo tarpsnis gali būti lengvesnis ir netgi išlaisvinantis. Mirtis yra maksimalaus sukrėtimo, maksimalių išgyvenimų metas, kuris, tibetiečių budistų manymu, gali būti panaudojamas kaip katapulta, kad išmestų iš nesibaigiančio gimimų, mirčių, atgimimų rato. Bet tam reikia ruoštis.

Tibetiečių supratimu, po fizinės mirties grubusis mūsų kūnas praranda bet kokius gyvybės ženklus, bet subtilesni mūsų kūno dariniai išlieka gyvybingi dar gana ilgai. Tuo metu aplinkiniai žmonės, mirusiojo artimieji, gali būti vadovais, pagalbininkais ir palydėti mirusįjį tais klaidžiais koridoriais, kuriais mes vaikštome po mirties. Netgi ir tas žmogus, kuris praktikavo ir daug ruošėsi, gali pasiklysti, nes mirties momentu išgyvenimai yra stulbinami ir gąsdinami.

Netgi gerai besiruošusį žmogų jie gali išmušti iš pusiausvyros. Tad artimojo buvimas šalia ir teksto skaitymas suprantamas kaip pagalba, nes subtilesnieji mūsų kūno lygmenys vis dar gali girdėti ir netgi per išgyvenamą triukšmą, vaizdinių, stresų, garsų, chaoso jūrą artimo žmogaus balsas gali mums pasirodyti išskirtinis, mes prie jo norime šlietis. Ir jei tas artimas žmogus tuo metu kaip vadovą skaito Tibeto mirusiųjų knygą, tai gali padėti mirštančiajam susigaudyti, kas vyksta, prisiminti, ką jis skaitė, ko mokėsi, apie ką galvojo. Ir tai galbūt yra prielaida susitvarkyti su stresu.

– Kas po mirties taip gąsdina?

– Tai sudėtingas klausimas. Sakoma, kad tie vaizdiniai – tai, ką mums pamėtėja mūsų karma. Karmą lietuviškai bandoma versti kaip likimą, bet tai nėra tikslus vertimas, nes karma – labiau galia, pastangos ir intencijos mūsų veiksmų, galvojimų, siekimų, pojūčių, kuriuos mes išgyvename per savo gyvenimą. Tai yra tie veiksmai, galvojimai, linkėjimai aplinkai ar sau, daromi valingai. Tos mūsų veiksmų intencijos yra kaip bato įspaudai žemėje, jos nepraeina be nieko. Kitaip tariant, kaip mes šokame ir trypiame gyvendami, ant tokio pagrindo ir stovime mirties momentu.

– Ar jums neatrodo, kad vakarietis džiaugtųsi, jog atgimsta? Nors tibetiečiui atgimti yra nelaimė – jis norėtų patekti į kažkokias aukštesnes sferas, nueiti į Budos sferą ir nebegrįžti į gyvenimą.

– Budistams nušvitimas, arba išsilaisvinimas, nereiškia mirties arba išnykimo, nebūties. Galbūt šiuolaikinio žmogaus noras gyventi, kabinimasis į tą materialiąją gyvenimo išraišką, kyla ir iš mirties momento baimės – kaipgi bus, kai viso to nebebus. Vis dėlto aš ne taip optimistiškai galvočiau apie didelės dalies šiuolaikinių žmonių būklę, turint omenyje, kiek jų nuolatos vaikšto pas psichoterapeutus, dvasinius lyderius, skaito knygas ieškodami kažkokio susitaikymo su savimi ir su pasauliu. Ko gero, tas gyvenimas nėra tiek viliojantis, žavus, gražus, kad dauguma šiuolaikinių žmonių sakytų – taip, noriu gyventi dar kartą. Nesu tikras.

Lyginant krikščioniškąją ir Tibeto budizmo tradicijas, norėtųsi išvengti minties, kad vertiname, kuris kelias geresnis, teisingesnis. Man pačiam, gilinantis į įvairiausių kultūrų sampratas apie žmogų, mirtį, nekyla klausimas, kuris kelias tikrasis, teisingiausias. Man tiesiog norisi sužinoti, kaip dar galima apie tai galvoti ir kalbėti. Čia taip pat, kaip skaityti poeziją. Didelė dalis poezijos yra apie meilę. Bet juk negalvoji, kuris eilėraštis apie meilę pasakė teisingiau. Tiesiog žiūri – o ką dar naujo pasakė, ką kitaip parodė, kaip kitaip ir naujai aš pats galiu tą jausmą įprasminti ir atpažinti.

Tibeto budizmas, aiškinantis, kas vyksta su žmogumi tiek jo gyvenimo, tiek mirties metu, mums galėtų būti kaip dar vienas šaltinis pagalvoti, kaip turime elgtis čia ir dabar. Net jeigu mes nepriimame budistinio įsitikinimo, kad atgimsime, viena esmingiausių dalių yra – kaip aš turiu elgtis šiandien ir čia.

Violeta Melnikienė, LRT KLASIKOS laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt