Vaiduoklių istorija: Žaidimas „Čiaš“

Nėra geresnio laiko vaiduoklių istorijai, nei Helovino vakaras. Tad įsitaisykite tamsoje, prie virpčiojančios žvakės švieselės, ir prieš pradėdami garsiai, išraiškingai skaityti, patikinkite skaitytojus, kad viskas iš tikrųjų įvyko…

Jūsų dėmesiui – klasikinės A. M. Baridžo (1889 – 1956) vaiduoklių istorijos „Čiaš“ („Smee“) atpasakojimas.

1

– Ne, – gailiai šyptelėjo Džeksonas. – Nepykit. Nenoriu gadinti žaidimo, o jūsų ir taip pakankamai. Aš slėpynių nežaisiu.

Buvo Kalėdų metas, o mūsų – keturiolika paties to amžiaus vakarojančių pramuštgalvių. Pavalgius atėjo metas kokiam vaikiškam žaidimui. Kažkas pasiūlė slėpynes ir pasiūlymas buvo griausmingai sutiktas. Tik ne Džeksono. Šiaip jis nebuvo linkęs priešgyniauti, tad vienas mūsų paklausė, gal blogai pasijuto.

– Ne, – atsakė. – Viskas gerai, ačiū. Bet, – pridūrė šyptelėdamas, kad sušvelnintų atsisakymą, – slėpynių nežaisiu.

– Ir kodėl gi? – parūpo kažkam.

Džeksonas sudvejojo.

– Teko svečiuotis name, kuriame žuvo mergina, tamsoje žaidusi slėpynes. Ji gerai nepažinojo namo, o vienos durys kaip tik atsidarė į laiptus tarnų kambario link. Kai ją vijosi, ji šmurkštelėjo pro jas, galvodama, kad pateks į miegamąjį. Atidarė duris ir stryktelėjo – ir nusirito laiptais. Žinoma, nusisuko sprandą.
Mes surimtėjome. Ponia Fernli prabilo:

– Kaip siaubinga! Ar buvote tuo metu, kai tai įvyko?

Džeksonas liūdnai papurtė galvą.

– Ne, – atsakė, – bet buvau, kai nutiko kai kas kito. Dar blogesnio.

– Kas gali būti dar blogiau?

– Gali, – pasakė Džeksonas. Vėl sudvejojo, o tada tęsė: – Kažin, ar esate kada žaidę žaidimą „Čiaš“? Jis daug geresnis už slėpynes. Pats pavadinimas, kaip jau supratot, reiškia „čia aš“. Gal norėtumėt pabandyt vietoj slėpynių? Taisykles tuoj paaiškinsiu. Kiekvienas žaidėjas gauna popieriaus skiautelę. Visos yra tuščios, išskyrus vieną. Ant jos parašyta „Čiaš“. Niekas nežino, kuris žaidėjas yra „Čiaš“, išskyrus jį patį. Šviesos išjungiamos, ir „Čiaš“ eina slėptis, o kiti ieškoti. Aišku, niekas nežino, ko ieško, todėl kai sutinka kitą žaidėją, sako „Čiaš“. Kitas atsako taip pat, ir paieška tęsiama.

Tačiau tas, kuris turi „Čiaš“ lapuką, neatsako į pasveikinimą. Jį radęs žaidėjas tyliai prisijungia prie jo. Kai juos abu ras trečias žaidėjas, ir supras, jog rado „Čiaš“, taip pat prisijungs, ir galiausiai taip visi susirinks į krūvą. Paskutinysis likęs žaidėjas turės kaip nors išsipirkti.

Tai linksmas žaidimas. Dideliame name ne taip jau ir lengva rasti tą „Čiaš“. Gal norit pabandyti? Aš tuo metu sumokėsiu išpirką sėdėdamas čia, prie ugnies, kol jūs žaisit.

– Skamba neblogai, – pastebėjau. – Tai jau esate taip žaidęs, Džeksonai?

– Taip, – atsakė jis. – Tame name, kur minėjau.

– Ir ji ten buvo? Mergaitė, kuri nusisuko…

– Ne ne, – pertraukė kiti, – sakė gi, kad nebuvo.

Džeksonas susimąstė.

– Tiesą sakant, nežinau, ar ji ten buvo. Gal ir buvo. Žinau, kad žaidimą pradėjome trylika, o žmonių name buvo tik dvylika. Nežinojau mirusios merginos vardo. Todėl kai išgirdau, nepagalvojau nieko blogo. Bet geriau daugiau tokių žaidimų nežaisiu. Kurį laiką po to jaučiausiai neramiai. Verčiau jau savo išpirką susimokėsiu iškart!

Nieko nesuprasdami įsispoksojome į jį.

– Skamba kaip įdomi istorija, – prabilo Timas Vausas. – Kodėl gi jums nepapasakojus jos mums vietoj išpirkos?

– Jei norite, – atsakė Džeksonas.

Ir štai jo pasakojimas.

2

Žinot Sengstonus? Jie mano pusbroliai, gyvena Surėjuje. Prieš penkerius metus pakvietė mane Kalėdų. Gyveno sename name, su daugybe niekur nevedančių koridorių ir laiptų. Prašalaitis galėjo lengvai pasiklysti.

Taigi, atvykau pačioms Kalėdoms. Deja, dėl darbo negalėjau nė diena anksčiau. Atvykau paskutinis, per pačią vakarienę. Pasisveikinau su pažįstamais, Violeta Sengston supažindino su likusiais. Atėjo metas valgyti.

Nenugirdau niekad nematytos, aukštos, gražiai nuaugusios tamsiaplaukės damos vardo. Visi skubėjo, o man sunkiai sekas įsiminti vardus. Mergina atrodė šalta ir protinga. Nė kiek ne draugiška, bet įdomi, ir man pasidarė smalsu, kas ji. Nepaklausiau, nes buvau įsitikinęs, kad kas nors kitas kreipsis vardu. Tačiau mergina sėdėjo toli nuo manęs. Aš pats sėdėjau greta ponios Gorman, o ji, kaip visada, turėjo ką papasakoti, tad tik klausiausi ir visai išmečiau iš galvos tos išdidžios, juodbruvos merginos vardo klausimą.

Mūsų buvo dvylika, įskaitant pačius Sengstonus. Visi jauni, na, ar bent besistengiantys tokie būti. Džekas ir Violeta Sengstonai – vyriausi, septyniolikmetis sūnus Regis – jauniausias. Jis ir pasiūlė „Čiaš“ žaidimą. Apibūdino taisykles, kaip aš jums dabar. Džekas Sengstonas įspėjo: jei žaisim tamsoje, atsargiai su galiniais pirmo aukšto laiptais. Vis neprisiruošia nuimti į juos vedančių durų. Tamsoje lengva pagalvoti, kad eini į kambarį, ir nukristi laiptais žemyn. Viena mergaitė tikrai nusisuko sprandą ant tų laiptų.

Paklausiau, kaip tai nutiko.

„Maždaug 10 metų iki mums atsikraustant, vyko vakarėlis ir dalyviai žaidė slėpynes. Viena mergina ieškojo, kur pasislėpti. Išgirdo, kad kažkas ateina, ir nubėgo koridoriumi slėptis. Atidarė duris tikėdamasi, kad pateks į miegamąjį. Deja, tai buvo tos durys į laiptus. Ji nusirideno iki pat apačios. Kai ją rado, jau buvo negyva.“
Pažadėjome būti atsargūs. Ponia Gorman dar pajuokavo, kad ketina sulaukti bent devyniasdešimties.

Iškart po vakarienės pradėjome. Jaunasis Regis Sengstonas patikrino, ar tikrai visos šviesos išjungtos, išskyrus svetainės, kurioje buvome. Tuomet buvo paruošti lapeliai – vienuolika tuščių, ir dvyliktas su žodžiu „Čiaš“.

Regis visus sumaišė ir kiekvienas išsitraukėm po vieną. Gavusysis „Čiaš“ turėjo eiti slėptis. Manasis lapelis buvo tuščias. Po minutėlės šviesos išsijungė. Išgirdau, kaip kažkas labai tyliai išsėlino iš kambario.

Dar po minutės kažkas sušvilpė, ir pasileidome prie durų. Nenutuokiau, kuris galėtų būti „Čiaš“. Penkias ar dešimt minučių lakstėme po kambarius čiašindami vienas kitą.

Po kurio laiko viskas nutilo, ir nutariau, jog kažkas rado „Čiaš“. Tada užtikau grupelę žaidėjų, sėdinčių ant siaurų laiptų. Uždaviau reikalaujamą klausimą ir niekas neatsakė, tad supratęs, jog radau, ko ieškojau, skubiai prisijungiau. Greit dar du žaidėjai mus rado. Visi skubėjo, kad neliktų paskutiniais. Galiausiai pasirodė Džekas Sengstonas, ir gavo išsipirkti.

„Na, jau visi susirinkom?“, – paklausė Džekas. Uždegė degtuką ir ėmė skaičiuoti.

„…devyni, dešimt, vienuolika, dvylika, trylika“, – suskaičiavo ir susijuokė. „Juokinga – vienu per daug!”
Degtukas užgeso, jis uždegė dar vieną ir perskaičiavo. Priėjęs iki dvylikos apstulbo. „Čia trylika žmonių! Savęs nepriskaičiavau.”

„Ak, nesąmonė”, – nusijuokiau. „Tikriausiai pradėjote nuo savęs, ir dabar suskaičiavote du kartus.”

Jo sūnus uždegė žibintuvėlį. Ėmėme skaičiuoti geresnėje šviesoje. Žinoma, mūsų buvo tik dvylika. Džekas nusijuokė. „Na, esu tikras, kad abu kartus suskaičiavau trylika.”

Laiptų pusiaukelėje sėdinti Violeta staiga nervingai paklausė: „Maniau, kažkas sėdi aukščiau manęs. Ar jūs pajudėjot, kapitone Rensomai?“

Tačiau kapitonas nejudėjo. „Bet man pasirodė, kad kažin kas sėdi tarp manęs ir ponios Sengston.“

Akimirkai stojo nejauki tyla. Tarsi ledinis pirštas būtų perbėgęs per mūsų nugaras. Visi pajutome, kad kažkas keisto ir nemalonaus ką tik nutiko – ir veikiausiai pasikartos. Tuomet nusijuokėme iš savęs ir vienas kito, ir viskas tapo kaip buvę. Juk mūsų dvylika. Vis dar juokdamiesi nužygiavome svetainėn pradėti iš naujo.

Šįkart aš buvau „Čiaš“. Violeta Sengston rado mane dar ieškantį slaptavietės, tad žaidimas nesitęsė ilgai. Greit susirinko visi dvylika žaidėjų ir – baigta. Violeta sušalo ir užsimanė švarko, vyras užlipo viršun atnešti. Kai tik išėjo, Regis palietė man ranką. Atrodė išbalęs ir nesveikuojantis. „Tik greit!“, – sušnabždėjo. „Turiu pasikalbėt su jumis. Kai kas baisaus nutiko.“

Nuėjome į virtuvę. „Kas gi yra?“, – paklausiau.

„Nežinau. Dabar jūs buvot „Čiaš“, taip? Aišku, aš nežinojau. Kol mama su kitais nubėgo į kairę ir rado jus, aš nuėjau dešinėn. Mano kambaryje yra erdvi drabužių spinta – visai gera slaptavietė, pamaniau, kad „Čiaš“ įsitaisė čia. Atidariau duris ir užčiuopiau kažkieno ranką. „Čiaš?“, – paklausiau. Atsakymo nebuvo, tad pagalvojau, kad radau. Ir staiga, nesuprantu, pajutau keistą šaltį. Nemoku apibūdinti, bet kažkas buvo netaip. Todėl įjungiau žibintuvėlį ir spintoje nieko neradau. Esu įsitikinęs, kad pirma jutau kažkieno ranką. Ir niekas negalėjo pasprukti, nes stovėjau tarpduryje. Ką apie tai manote?“

„Turbūt jums tik pasirodė, kad ten ranka“, – pasakiau.

Pašnekovas prajuko. „Taip ir galvojau, kad pasakysit. Aišku, kad pasirodė. Juk kitaip ir negali būti, ar ne?“
Sutikau su jo išvada. Bet mačiau, kad jis vis dar sukrėstas. Drauge grįžome į svetainę pažaisti dar vieno „Čiaš“. Kiti jau nekantravo.

3

Veikiausiai tai tebuvo mano vaizduotė (nors esu įsitikinęs, kad ne), tačiau pasirodė, kad kiti nebelabai mėgaujasi žaidimu, bet iš mandagumo nenori pasakyti. Aš vėlgi jutau, kad kažkas negerai. Visas smagumas buvo išgaravęs. Kažkas giliai mano viduje bandė įspėti mane: „Saugokis“. Name buvo kažkas nenatūralaus, nenormalaus. Kodėl taip jaučiausi? Nes Džekas Sengstonas vietoj dvylikos suskaičiavo trylika? Nes jo sūnus įsivaizdavo, kad palietė kažkieno ranką tuščioje spintoje? Bandžiau nuleisti viską juokais, bet neišėjo.

Na, vėl pradėjom. Kol ieškojom mįslingojo „Čiaš“, vėl triukšmavom. Bet man regis, kad dauguma vaidino. Iš tikrųjų nebebuvo smagu žaisti. Pradžioje laikiausi su kitais, bet po kelių minučių „Čiaš“ nebuvo rastas. Atsiskyriau nuo grupės ir patraukiau į vakarinę pirmo aukšto dalį. Ir štai, kol apgraibom ėjau, atsitrenkiau į porą kelių.
Pagraibiau ranka ir užčiupiau minkštą ir sunkią užuolaidą. Tuomet susipratau, kur esu. Gale koridoriaus langai buvo aukšti, plačiomis palangėmis. Užuolaidos iki grindų. Kažkas sėdėjo kamputyje ant vienos palangių, už užuolaidos.

„A!“, – pagalvojau, „Radau „Čiaš!“. Taigi atitraukiau užuolaidą ir užčiuopiau moterišką rankelę.

Už lango buvo juoda, bemėnulė naktis. Neįžiūrėjau palangės kamputyje sėdinčios merginos.

„Čiaš?“, – pašnibždom paklausiau.

Atsakymo nebuvo. Kai „Čiaš“ užkalbinamas – jis neatsako. Tad prisėdau greta laukti kitų. „Kuo tu vardu?“, – pašnibždėjau klausimą.

Ir iš tamsos šalia manęs pasigirdo atsakymas: „Brenda Ford.“

4

Kadangi šito vardo per pristatymą negirdėjau, iškart supratau, kas ji. Žinojau visų merginų vardus, išskyrus vienintelės. Tos aukštos, išblyškusios. Taigi ji buvo čia, greta manęs ant plačios palangės, tarp lango ir sunkios užuolaidos. Žaidimas man buvo pradedąs visai patikti. Pasvarsčiau, ar jai irgi. Uždaviau dar porą paprastų klausimų, bet atsakymo nesulaukiau.

„Čiaš“ yra tylos žaidimas. Viena iš taisyklių yra, kad „Čiaš“ ir jį radusieji nekalbėtų. Aišku, taip kitiems ieškantiesiems sunkiau rasti. Tačiau aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tad svarsčiau, kodėl ji tokia nebyli. Garsiai pasakiau dar kažką, ir atsakymo vėlgi nesulaukiau. Pradėjau irzti. Šmėstelėjo mintis, kad ji viena tų labai protingų, nosį užrietusių merginų, kurioms visi vaikinai yra šuns vietoje. Turbūt jai nepatinku, ir ji naudojasi tylos taisykle kaip pretekstu su manim nebendrauti. Na, jei ji nenori bendrauti su manimi, tai aš tuo labiau su ja! Tikiuosi, mus greitai ras.

Staiga suvokiau, kad man net labai nepatinka sėdėti greta šitos tylenės. Kai mačiau ją prie stalo, panorau susipažinti, o dabar net šiurpau sėdėdamas šalia. Jausmas, kad kažkas čia ne taip, kartu su nerimu augo manyje.
Priliečiau jos ranką, ir net sudrebėjau. Panorau atsistoti ir sprukti, kiek kojos neša. Meldžiausi, kad tik kas nors pasirodytų.

Ir kaip tik tada išgirdau tylius žingsnius koridoriuje. Kažkas iš kitos užuolaidos pusės prilietė mano kelius, tada užuolaida prasiskyrė ir moteriška ranka glustelėjo prie peties. „Čiaš?“, – pašnibždėjo balsas, kurį bemat atpažinau. Tai buvo ponia Gorman. Žinoma, nieko neatsakiau. Ji prisėdo greta. Išsyk pasijutau geriau.
„Čia jūs, Toni Džeksonai?“, – pašnibždom paklausė.

„Taip“, – šnypštelėjau atgal.

„Bet ne jūs esat „Čiaš“, taip?“

„Ne, ji kitoj pusėj manęs.“

Ponia Gorman ranka siektelėjo pro mane ir brūkštelėjo pirštų galiukais šilkinę suknelę.

„Sveika, „Čiaš“. Kaip sekas? Kuo jūs vardu? Oi pala, kalbėt gi negalima? Nesvarbu, Toni, mes sulaužysim taisykles. Žinai, man šitas žaidimas jau truputį įgriso. Viliuosi, jog visą vakarą jo nežaisim. Mieliau jau pasėdėčiau prie ugnies žaisdama ką ramesnio.“

„Aš taip pat“, – pritariau.

„Gal pasiūlytum kitiems ką nors naujo? Nes šitas žaidimas kažkoks nei šioks, nei toks. Kvaila, bet toks jausmas, kad yra kažkoks papildomas žaidėjas, kurio neturėtų būti.“

Būtent taip ir aš jaučiausi, bet garsiai nepasakiau. Šiaip ar taip, jaučiausi daug geriau. Ponios Gorman pasirodymas nuvijo visas baimes. Tęsėm pokalbį. Ponia Gorman vėl garsiai pasvarstė, kada gi kiti mus ras.
Praėjus nemažai laiko išgirdome žingsnius, ir jaunojo Regio balsą: „Kukū, ar čia kas yra?“

„Taip“, – atsiliepiau.

„Ar ponia Gorman su jumis?“

„Taip.“

„Kur jūs visi laiką buvot? Esat paskutiniai žaidėjai. Laukėme jūsų valandų valandas.“

„Betgi jūs neradot „Čiaš“!“, – susiraukiau.

„Kalbėk savo vardu. Aš ir buvau „Čiaš“.“

„Betgi „Čiaš“ visą laiką buvo čia, su mumis!“, – pasipiktinau.

„Tikra tiesa“, – pritarė ponia Gorman.

Užuolaida prasiskyrė į šoną ir mums į akis žybtelėjo Regio žibintuvėlis. Žvilgtelėjau į ponią Gorman, tada į kitą pusę. Tarp manęs ir sienos nieko nebuvo.

Iškart pašokau ant kojų. Tada vėl sukniubau atgal. Mane apėmė siaubingas jausmas, pasaulis ėmė suktis aplinkui.
„Kažkas čia sėdėjo“, – tvirtai pasakiau. „Aš gi liečiau tą žmogų.“

„Aš irgi“, – patvirtino ponia Gorman drebančiu balsu. „Niekas negalėjo mudviejų nepastebėtas išeiti.“
Regis nervingai sukikeno. Prisiminiau, ką jis pats patyrė prieš tai. „Kažkas pajuokavo“, – tarstelėjo. „Leidžiamės pas kitus?“

5

Nulipę žemyn, svetainėje nebuvome labai šiltai sutikti.

„Radau sėdinčius ant palangės, už užuolaidos“, – pranešė Regis.

Aš tuo metu priėjau prie aukštos, tamsiaplaukės merginos: „Tai jūs tada apsimetėte „Čiaš“, o vėliau pabėgote!“. Ji tik papurtė galvą.

Vėliau žaidėme kortomis, ir buvau labai tuo patenkintas.

Po kiek laiko Džekas Sengstonas pakvietė mane šnektelėt. Pasirodė, jog jis pyksta, ir netrukau sužinoti priežastį.

„Toni, man regis, esate įsimylėjęs ponią Gorman. Jūsų reikalas, bet prašau neplėšti meilės mano namuose, kol kiti žaidžia. Privertėt visus laukti. Tai labai nepadoru ir man gėda už jus.“

„Bet mes nebuvome vieni!“, – puoliau protestuoti. „Su mumis buvo dar vienas žmogus – apsimetėlė „Čiaš“, ta panelė Ford. Ji man pasakė savo vardą. Žinoma, vėliau išsigynė.“

Džekas Sengstonas žiūrėjo į mane. „Kokią pavardę jūs pasakėte?“, – kvėptelėjo jis.

„Ji prisistatė esanti Brenda Ford.“

Džekas uždėjo ranką man ant peties. „Žiūrėkit, Toni. Juokai man patinka, bet kai gana, tai gana. Neverskime damų sunerimti. Juk Brenda Ford buvo mergina, kuri nusilaužė sprandą tada prieš dešimt metų, žaisdama slėpynes.“

Parengė: E.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.