Helovino istorija: Dvynės

dvynes-siauboKaip Kalėdų Senelis – privalomas Kalėdų atributas, taip moliūgai ir baisios istorijos – be ko neįsivaizduosi Helovino.

 

Tad pateisinkime kalbininkų siūlomą Helovino lietuvišką pavadinimą Šiurpnaktis ir pasišiurpinkime dar viena istorija…

 

Helovino istorija: Dvynės

 

Visi anksčiau ar vėliau patiria tą siaubingą jausmą, kai miršta mylimas. Tėvų mirtis yra baisus dalykas, tačiau tai lemta patirti visiems. Brolio ar sesers mirtis atneša dar daugiau skausmo, ypač jeigu yra netikėta. Dar blogiau yra, jei miršta vaikas. Tuomet tavo pasaulis tarsi sustoja… Tėvai neturėtų pergyventi savo atžalų…
Tačiau užvis skausmingiausia yra identiško dvynio mirtis. Kai miršta jis, regis, kad atguli į kapą drauge su juo…

 

Mes su seserim visada buvome labai artimos. Žmonės visada mus maišydavo. Natūralu, nes buvome vienodos. Tai mūsų neerzino, atvirkščiai, leido smagiai gyventi krečiant pokštus ir apsimetinėjant vienai kita.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Mėja ir Kaja. Kaja ir Mėja. Taip mus vadino. Namuose dalinomės vienu kambariu, žaidėme tame pačiame kieme. Mokykloje sėdėjome viename suole ir draugavome su tais pačiais vaikais.

 

Po mokyklos baigimo įstojome į tą patį universitetą, buvome kambariokės, net pamilome tą patį vaikiną, kas buvo jau truputį keista. Šiaip ar taip, jis pasirinko ją, ne mane. Tačiau nepaisant to, vis tiek mus painiodavo!

 

Man su meile nepasisekė. Tai ji buvo ta patrauklioji. Taip, mes atrodėme lygiai taip pat, bet ji kažkoku būdu vis tiek buvo geresnė. Populiarioji…

 

Netrukus po universiteto baigimo ji susilaukė vaiko. Tapau tetule. O mano sesuo įgijo net du žmones, kurie ją dievintų, kai aš neturėjau nei vieno. Jai visada šitaip sekėsi…

 

Sakoma, kad kai vienas dvynys kenčia, kitas pajaučia už tūkstančio mylių. Netikėkite tuo! Tai paprasčiausiai nėra tiesa.

 

Mano sesuo niekuomet nejuto mano skausmo. Pagiežos, kuri ėdė mane iš vidaus. Ji to nematė ir negirdėjo. Jos gyvenimas buvo sėkmė po sėkmės, kol manasis slydo iš rankų. Kuo jos laimė didėjo, tuo mano depresija augo. Galiausiai viską užgožė.

 

Keista žiūrėti į savo pačios kapą. Vietą, kur vieną dieną atgulsi. Dar keisčiau matyti savo nuotrauką ir mirties datą ant antkapio.

 

Mėja Filips
1986 04 21 – 2016 01 21
Mylima duktė ir brangi sesuo

 

Nė vienas žodis neteisingas.

 

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai sulaukėme skambučio. Mano vyras tik pasivertė ant šono, o aš pakėliau ragelį.

 

„Klausau?“

 

Kitame gale suskambo vyriškas balsas.

 

„Kaja Filips?“

 

„Taip“, – atsakiau.

 

„Man labai gaila pranešti, bet jūsų sesuo, Mėja, rasta negyva prieš dvi valandas. Reikia, kad atvyktumėte atpažinti kūno.“

 

Gyvenimas skilo pusiau. Laikas sustojo. Dalis manęs išgaravo kaip dūmas. Štai ką reiškia būti dvyniu.

 

Neišliejau nė ašaros. Buvau šoke.

 

„Kaip tai nutiko?“, – išspaudžiau.

 

„Ji buvo nužudyta“, – pasakė policininkas. „Nudurta dešimtsyk į krūtinę. Kūnas rastas pamiškėje, netoli darbo vietos.“

 

Tada jau paplūdau ašaromis. Vos ne vos pasakiau vyrui, kas nutiko.

 

Kitą rytą nuvažiavau atpažinti kūno.

 

Žinoma, tai buvo ji. Kaip galėjau neatpažinti – juk turėjome tokias pačias kojas, tokį patį kūną, tokį patį veidą. Tarsi žiūrėčiau į save pačią, gulinčią ant šaldo morgo stalo, vos pridengtą audeklu.

 

Paskui policija norėjo atsakymų į kelis klausimus. Vagystę kaip motyvą atmetė. Žudikas tikrai norėjo mirties – bedė peiliu net dešimt kartų, o pavogė tik telefoną.

 

„Tai sakot, paskutinį kartą matėt seserį prieš dvi savaites?“, – paklausė detektyvas.

 

Linktelėjau.

 

„Ji pyko ant manęs ir nenorėjo kalbėtis. Kaip visad. Nežinau, kodėl.“

 

„Tai pastaruoju metu nekalbėjot telefonu, ar ne? Neketinot susitikti?“

 

Liūdnai papurčiau galvą.

 

Kai detektyvas sužinojo, kad mes ne tik seserys, bet ir identiškos dvynės, susiėmė už galvos. Galimas daiktas, kad žudikas susimaišė ir netyčia nužudė ne tą dvynę. Taip įtariamųjų ratas padvigubėja. Vienas nusikaltimas, o išaiškinti jį dvigubai sunkiau.

 

„Ar kas nors galėjo norėti jus nuskriausti?“, – paklausė.

 

„Ne. Niekas, ničniekas. Priešų neturiu.“

 

Išėjusi iš policijos pastato įsėdau į automobilį. Kurį laiką sėdėjau tylomis. Ašarų nebuvo. Labiau norėjau juoktis.

 

Išsitraukiau telefoną ir įjungiau žinutes.

 

Nuo Kajos: „Žinoma, galim susitikt šiandien. Gal po darbo?“

 

Trinti.

 

Kaja: „Aš netoli tavo biuro. Kur tu?“

 

TRINTI.

 

Ji palaidota kape su mano vardu. Tik vardai ir teskyrė mus. O dabar nebeliko ir šio mažyčio skirtumėlio.

 

Juokinga. Juokinga. Labai juokinga…

 

Mano vyras taikiai miega lovoje šalia manęs, nė nenutuokdamas, kad jo žmona negyva. Turėtų būti liūdna, bet jaučiu, kad tai naujo gyvenimo pradžia.

 

Atleisk, Kaja. Kartais reikia šį tą paaukoti, kad gautum tai, kas tau priklauso. Tu turėjai viską, ir dabar tas viskas priklauso man.

 

Na, kaip sakoma, nėra namų be dūmų…

 

Mano duktė guli savo vaikiškoje lovelėje, bet nemiega. Ji įdėmiai stebi mane. Žino, kad nesu jos mama.

 

Ji vienintelė žino, kas aš esu. Tačiau niekam to nepasakys. O kai išmoks kalbėti, jau seniausiai bus užmiršusi, kad nesu jos tikroji motina.

 

Parengė: E.

 


Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.


Facebook komentarai
3 komentarų "Helovino istorija: Dvynės"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Cha ha... . Juokinga

Cha cha.. norite tikekite notite ne – cia jusu reikalas,bet as irgi turiu sese dvyne.. Gal viena diena ir man taip bus… Cha cha ha ha ha haaaa..

Vika

Daugiau kazko panausaus!

J.

Galima ir filma sukti is tokios istorijos. Patiko

wpDiscuz