Kontaktų su ateiviais istorijose – ir nuoširdžios fantazijos, ir įžūlus melas

kontaktai-su-ateiviaisMintis, kad žmogus nėra vienintelė protaujanti būtybė visatoje, istoriškai yra kur kas senesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – tolimais gyvenamais pasauliais tikėjo daugelis archainių kultūrų, apie šią galimybę samprotavo senovės egiptiečių, šumerų, graikų, indų, kinų išminčiai.

 

Per pastaruosius kelis šimtmečius Vakarų filosofinėje ir grožinėje literatūroje būta net mėginimų „režisuoti“ – modeliuoti – susitikimą su būtybėmis iš kosmoso platybių bei numatyti tokios akistatos pasekmes (prisiminkime Kristijano Hiugenso, Kristoferio Feno, Roberto Mertono, Voltero, Žiulio Verno, Herberto Velso, Konstantino Ciolkovskio ir kt. kūrinius).

 

Visgi sutariama, jog modernioji tikėjimo, jog ateiviai tarpžvaigždiniais laivais lanko mūsų planetą istorija oficialiai prasidėjo 1947 metų birželio 24 dieną JAV, kuomet lakūnas Kenetas Arnoldas paskelbė aukštai danguje virš Uolėtųjų kalnų (Vašingtono valstija, JAV) regėjęs keistai sklendžiančių, tarsi vandens paviršiumi slystų lėkštės, objektų grupę.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Naujiena apie „skraidančiąsias lėkštes“ netruko plačiai pasklisti. Žiniasklaida K.Arnoldo matytą reiškinį susiejo su „marsiečiais“, ir tema tapo nepaprastai populiari – atgarsis buvo milžiniškas.

 

Masinio informavimo priemones užplūdo šimtai pranešimų – ėmė aiškėti, jog K.Arnoldo atvejis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis liudijimas apie neįprastus reiškinius, kuriuos šiandien pavadintume NSO.

 

Kontaktuotojai – ypatinga NSO liudininkų grupė

 

XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo pradžioje ėmė formuotis ypatinga NSO liudininkų grupė, kurie masinėje kultūroje vadinami „kontaktuotojais“ – žmonės, kurie sakosi užmezgę „ryšį“ su nežemiškomis būtybėmis ir bendraują telepatiškai, per sapnus ar net tiesiogiai savo kambaryje, o kartais – net tarpžvaigždiniame erdvėlaivyje! Iš pradžių fenomeno tyrinėtojai nežinojo, kaip reaguoti į tokius pareiškimus, o žurnalistai kiekvieną pasakojimą pateikdavo kaip gryną tiesą.

 

Džordžas Adamskis buvo vienas pirmųjų NSO liudininkų, tvirtinęs, jog ne tik fotografuoja „skraidančiąsias lėkštes“, tačiau bendrauja su jų pilotais – atvykėliais iš Veneros. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

Džordžas Adamskis buvo vienas pirmųjų NSO liudininkų, tvirtinęs, jog ne tik fotografuoja „skraidančiąsias lėkštes“, tačiau bendrauja su jų pilotais – atvykėliais iš Veneros. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

 

Geltonosios spaudos skaitytojams, radijo klausytojams bei TV žiūrovams istorijos apie susitikimus su svečiais iš kitų planetų, be abejo, labai patiko. Tačiau mokslininkams pradėjus šiuos nutikimus vertinti kritiškiau, atidžiai analizuojant įvykių detales ir aplinkybes, sensacijų burbulai ėmė sproginėti vienas po kito. Toliau pateiksime du itin būdingus pavyzdžius, rodančius, kaip gimsta vaizduotės fantomai, kuomet faktai apgaulingai viliojančiai persipina su fantazijomis, o tiesa susilieja su kliedesiais.

 

Veneros gyventojai pasirenka Džordžą Adamskį

 

Bene pirmasis žmogus, paskelbęs apie savo „kontaktus“ su ateiviais iš kosmoso ir todėl sulaukęs didžiulio visuomenės dėmesio bei komercinės sėkmės, buvo lenkų kilmės JAV pilietis Džordžas Adamskis (Georg Adamsky). Jo aistra buvo astronomija – gyvendamas Palomaro kalno (Kalifornijos valstija), kurio viršūnėje stovėjo didžiausia tuo metu pasaulyje observatorija, papėdėje, jis įsitaisė kelis nedidelius mėgėjiškus teleskopus nakties dangui stebėti.

 

Čia pat įkurdinto savo restoranėlio lankytojams Adamskis prisistatydavo Palomaro Profesoriaus vardu. 1946 metų spalio 9 d. stebėdamas meteorų lietų, Profesorius pamatė tai, ką 1954 metais išleistoje bestseleriu tapusioje knygoje „Skraidančios lėkštės nusileido“ pavadino „didžiuliu erdvėlaiviu“, kabojusiu aukštai virš kalno keteros San Diego kryptimi.

 

Dž.Adamskis prieš televizijos kameras pasakoja apie didžiulį „motininį“ veneriečių kosminį laivą, užfiksuotą fotografijoje, kurią rankose laiko laidos vedėjas. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

Dž.Adamskis prieš televizijos kameras pasakoja apie didžiulį „motininį“ veneriečių kosminį laivą, užfiksuotą fotografijoje, kurią rankose laiko laidos vedėjas. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

 

Po šio įvykio Adamskį užvaldė mintis, kad Saulės sistemos planetos yra apgyvendintos. Dienomis ir naktimis, valandų valandas jis leido laukdamas „ateivių laivo“ pasirodymo. Ir jam stebėtinai sekėsi: nuo 1949 m. žiemos iki 1952 m. vasaros Adamskis padarė daugiau nei 100 pribloškiančių NSO nuotraukų, kol tų pačių metų lapkritį išgirdo „telepatinį balsą“, kviečiantį susitikimui netoliese esančioje nuošalioje vietoje.

 

Palomaro Profesoriaus teigimu, su žmones pagal išvaizdą primenančiais veneriečiais jis tiesiogiai bendravo keletą kartų ir net pabuvojo jų gimtojoje planetoje. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

Palomaro Profesoriaus teigimu, su žmones pagal išvaizdą primenančiais veneriečiais jis tiesiogiai bendravo keletą kartų ir net pabuvojo jų gimtojoje planetoje. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

 

Netrukus istorinis visai žmonijai susitikimas įvyko, per kurį ateiviai, prisistatę Veneros gyventojais, diskutavo su Adamskiu apie branduolinio karo grėsmę. Su maloniai atrodančiais ir inteligentiškai bendraujančiais veneriečiais Palomaro Profesorius kosmose pabuvojo 11 kartų, žinoma, aplankė „nuostabią, amžinai žaliuojančią“ gimtąją ateivių planetą.

 

Reikalas tas, kad tuo metu Venera dar nebuvo gerai ištirta, ir nuoširdūs, kupini kvapą gniaužiančių detalių Adamskio pasakojimai nepasiruošusiam klausytojui atrodė įtikinami. Sukluso net specialistai. Neilgam. Iki momento, kai sužinojome, jog Veneros paviršiuje temperatūra tokia, kad lydosi švinas, slėgis keliasdešimt kartų didesnis nei Žemėje, o lyja sieros rūgštimi. Smulkmenos. Bet Adamskio patirtimi verčia suabejoti.

 

Dž.Adamskis prisipažino, jog visas „skraidančiųjų lėkščių“ nuotraukas suklastojo, ir sensacijos burbulas susprogo. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

Dž.Adamskis prisipažino, jog visas „skraidančiųjų lėkščių“ nuotraukas suklastojo, ir sensacijos burbulas susprogo. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

 

Lygiai kaip ir faktas, jog visas NSO nuotraukas garsusis Palomaro „kontaktuotojas“ suklastojo. Tai paaiškėjo po kruopštaus techninio ir psichologinio susitikimų su veneriečiais „įrodymų“ tyrimo. Viskas dėl populiarumo, pelno ir neišsipildžiusių jaunystės svajonių, – galiausiai prisipažino Dž. Adamskis.

 

Plėjadiečiai lanko šveicarų ūkininką

 

8-ajame dešimtmetyje ypač išgarsėjo kitas „kontaktuotojas“ – šveicarų ūkininkas Eduardas „Bilas“ Mejeris. Jis tvirtino, jog su kosminėmis būtybėmis telepatiškai bendrauja nuo vaikystės, o „rimt“ kontaktai prasidėjo 1975 metų sausio 28 d., kai visai netoli savo ūkio Ciuricho apylinkėse išvydo nusileidžiantį erdvėlaivį ir netrukus susipažino su jį pilotavusiomis į žmones itin panašiomis būtybėmis.

 

Eduardas „Bilas“ Mejeris skelbė susitinkąs su atvykėliais iš Plejadų; nuotraukoje jam už nugaros matyti plejadiečių kapitonės Semdžeisės potretas. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

Eduardas „Bilas“ Mejeris skelbė susitinkąs su atvykėliais iš Plejadų; nuotraukoje jam už nugaros matyti plejadiečių kapitonės Semdžeisės potretas. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

 

Per pirmąjį 45 minutes trukusį bendravimo „seansą“ žavi liekno sudėjimo, dangaus mėlynumo akių šviesiaplaukė tarpžvaigždinio laivo kapitonė Semdžeisė Eduardui išaiškino, jog kosminis laivas su tiriamąja bei švietėjiška misija į Žemę atvyko iš Plejadų žvaigždyno ir ūkininkas pasirinktas tarpininkavimui tarp plejadiečių ir žmonijos (kodėl ne koks nors žymus mokslininkas ar garsus politikas, turintis autoritetą ir realią įtaką visuomenei, viešnia nutylėjo). Buvo sutarta „kontaktuoti“ nuolatos, o įrodymui svečių iš kosmoso vizitus kukliame šveicaro ūkyje leista fotografuoti!

 

Iš viso nuo 1975-ųjų sausio iki 1978-ųjų balandžio Plejadų gyventojai tiesiogiai pabendrauti su Mejeriu buvo nusileidę 105 kartus, taip pat keletą kartų jį skraidino po kosmosą, aprodė už 400 šviesmečių nuo Žemės esančią gimtąją Eros planetą, aiškino, jog galima keliauti greičiau už šviesą. Per šiuos daugkartinius apsilankymus Eduardas Mejeris padarė kelis šimtus šokiruojančių nuotraukų (kai kuriose pro ateivių laivo iliuminatorių matosi Žemės rutulys), užrašė 300 lapų plejadiečių išminties.

 

Tikėti (,) negalima (,) paneigti

 

Nepaisant to, kad Mejerio pasakojimai buvo nuoširdūs ir įtikinami, o savo istoriją jis sėkmingai pardavinėjo patikliems žurnalistams, mokslininkams įtarimas kilo iškart. Pirma, Plejadų spiečius yra sudarytas iš labai jaunų karštų žvaigždžių, kurios negali turėti planetinių sistemų, tinkamų gyvybei; antra, plejadiečių „mokymas“ apie galaktikos civilizacijų bendruomenę, tikrąją religiją, kosminį mokslą, ekologiją įtartinai sutapo su romantiškąja Eduardo pasaulėvaizdžio dalimi, susiformavusia iš vaikystėje skaitytų fantastikos žanro komiksų atmintyje užsilikusių įspūdžių; trečia, kai kurios erdvėlaivių nuotraukos buvo tokios absurdiškai naivios, jog nekilo abejonės, kad jos suklastotos.

 

1979 metų pradžioje Mejeris prisipažino nedidelius NSO modelius kabindavęs ant plono siūlo ir su keliagubu išlaikymu fotografuodavęs kalnų fone. Jokie ,,kontaktai” su plejadiečiais, žinoma, irgi nevyko, o Semdžeisė tebuvo idealizuota Eduardui kažkada patikusios merginos projekcija…

 

Kai kurios Eduardo Mejerio darytos NSO nuotraukos tokios absurdiškai naivios, jog klastotę buvo galima įtarti iškart. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

Kai kurios Eduardo Mejerio darytos NSO nuotraukos tokios absurdiškai naivios, jog klastotę buvo galima įtarti iškart. Šaltinis: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvas.

 

Nuo 6-ojo XX a. dešimtmečio pradžios visame pasaulyje užregistruota tūkstančiai „kontakto“ su nežemiška gyvybe atvejų. Išryškėjo įdomi tendencija: kosmoso tyrimų programoms atskleidus, jog Saulės sistemoje gyvybės, bent jau tokios, kokią įsivaizduojame, juo labiau protingos, egzistuoti negali, ateiviai liovėsi „kontaktuotojams“ tvirtinti atvykę iš gretimų planetų – dabar jie atkeliauja iš tolimų žvaigždžių.

 

Gal sutapimas, tačiau lyg tyčia mokslininkai apie ten esančias planetines sistemas bei sąlygas gyvybei arba nieko nežino, arba tik teoriškai numano. Kaip ir apie keliavimo pro juodąsias bedugnes ar laiko tunelius būdus.

 

Dar vienas dėsningumas: ateivių „kontaktuotojams“ perduodama informacija keistai sutampa su masinėje kultūroje vyraujančiomis temomis bei aktualijomis, o suteikiamos žinios vargiai peržengia paties „kontaktuotojo“ kompetencijas ir interesų lauką.

 

Jei negali patikrinti, belieka nuoširdžiai tikėti.

 

Autorius: Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, šaltinis: 15min.lt

 

15minlogo


Facebook komentarai
5 komentarų "Kontaktų su ateiviais istorijose – ir nuoširdžios fantazijos, ir įžūlus melas"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Inkognito

Va todėl ir nenori žmonės nieko pasakoti kai susiduria su kažkuo keistu,kad kažkokie tai neprotaujantųs abugekliai juos kvailiais ir trokštančiais dėmesio laikytų.O gal kažkam ir labai naudinga kad visi tylėtų ir nieko nepasakotų?

Droniukas

Ateiviai nekalbės telepatiškai jei toki yra per sapnus bendrauni telepatiškai bet ydomu atrodo tu kalbi bet ne kažkas už tave kalba tavo siela kalba ar angelas.

vytra

– Visatos (baigtinės) sunaikinimas nieko nesprendžia. Ateiviai yra visokie, dalis jų išpažįstą Dievą, dalis bedieviai, dalis neutralūs. Dar nežymi dalis yra buvusių civilizacijų technologijų grobikai, jie nieko sukurti nemoka, bet turi senovės ginklus. Turim spręsti sava senovės didybės klaidas.

!!!!

kai 2021 metais NSO mus uzpuls mes su draugais baigiam kurti labai labai pavojinga skisti su juo as sugebeciau visa visata sunaikinti kai pabaiksim mes juos uzpulsimir viskas jus nesijaudinkit neleisiu mirti zmonems na zinoma jei jie manes nenuzudys visko gali buti.

vytra

>> Dar vienas dėsningumas: ateivių „kontaktuotojams“ perduodama informacija keistai sutampa su masinėje kultūroje vyraujančiomis..

Čia yra ir kita problema: žmogus nepriima to, ko nesupranta ir nažino. Štai pavyzdys: pasakoju kaimynui, kaip jo išmanųjį telefoną galima panaudoti kaip gydytoją, tiek nustatant širdies ligas, tiek gydant. Po to sužinau, kad jis kitam kaimynui rezumavo: „jis turbūt durnas, pasakojo, pasakojo – nieko aš nesupratau“.

:)

wpDiscuz