Susinaikinimo programos: kai žmogus pats sau išsikasa duobę

virve-blogos-mintysSusinaikinimo programos – pats liūdniausias sveikatos problemų šaltinis. Patys to nenorėdami mes susikuriame susinaikinimo nuostatas, o kūnas nuolankiai klauso, rašo ezoterikė Roma Vičienė.
 
Savęs prakeikimas
 
„Koks aš idiotas“, „na ir kreivas mano snukis šiandien“, „aš riebi karvė“, „nepraeinantis bukumas“, „tai neišgydoma“, „rankos – pagaliai“, „aš niekada neišgysiu“… Pasekite save dieną, savaitę, užsirašykite visas frazes kurias kalbate apie save. Įdėmiai pažiūrėkite į šį sąrašą. Jūs ištariate žodžius, jie užsirašo jūsų pasąmonėje ir sekančią dieną gaunate būtent tai, ką užsirašėte šiandien.

 

Sugaudykite parazitus, pasodinkite į narvą ir nusiųskite juos į Žemės gelmes. Tegu ten sudega ir padovanoja savo energiją planetai. Sau duokite naujus nurodymus: „kokia aš protinga“, „aš pasveiksiu“, „aš grakštesnė diena iš dienos“, „mano talentai atsiskleidžia“ ir t.t. Prisiminkite, kad kūnas atspindi emocinę – mentalinę būseną. Užsiiminėdami joga, gimnastika, valgydami – kalbėkite tik malonius dalyku, nežiūrėkite televizoriaus.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Kaltė

 

Jūs suklydote arba pasielgėte labai blogai. Arba atvirkščiai – nepadarėte kažko labai svarbaus. Ir dabar niekaip negalite nusiraminti. Kaltinate, graužiate save. Jums lengviau atleisti kitiems, viską užsikrauti ant savo pečių, „būti atsakingiems“… Tai štai, jeigu jūs įsitikinę savo kalte, galite neabejoti, kad nesąmoningai pritraukiate bausmę. Tame tarpe gali būti ir liga.

 

Atleidimas pašalina blokus nuo energetinių kanalų. Daugelis jau išmoko atleisti, bet tik ne sau. Jeigu tai galima pasakyti ir apie jus, tai pasistenkite persitvarkyti. Pirma, pusė visų situacijų apskritai prigalvota ir nėra jokios kaltės arba ji stipriai perdėta. Antra, visada galima paprašyti atleidimo. Nuoširdžiai, iš visis širdies, paties savęs. Paprašyti ir atleisti, kitiems juk atleidžiate? Jeigu neatleidžiate niekam, tai jums sekantis punktas.

 

Atmetimas, įniršis ir neapykanta

 

Negatyvus požiūris į aplinkinį pasaulį (kitus žmones, valstybę, problemas ir t.t.) – ženklas, kad Kūrėjas nuleido rankas ir atidavė savo likimą atsitiktinumui ar išorinių jėgų poveikiui. Jūs nustojate kurti, trokšti ir tampate paprastų paprasčiausiai tik reaguojančia būtybe. Reaguojanti būtybė nesukuria savo jėgos, ji paprasčiausiai jaučia ir mąsto pagal pramintus takelius, taip, kaip įpratusi, kaip jai aiškino. Nesąmoningai neapykantos kūrėjas programuoja savo pasaulio griuvimą.

 

„Aš tavęs nekenčiu, tu mane nervini, noriu, kad tu išnyktum, prasmegtum“ – kalba neapykantos kūrėjas ir tą akimirką įsijungia programa. Taip kalbančio arba panašiai galvojančio žmogaus kūnas gali padėti, pavyzdžiui, išjungęs matymą, uždaręs ligoninėje ir daugeliu kitų būdų, iki pat letalinės baigties.

 

Depresija

 

„Nieko nenoriu, viskas blanku ir pilka, mirtinas liūdesys ir ilgesys“… Manau, galima net neaiškinti, kokia programa įsijungia. Depresija – rimta liga, sukelianti kai kurių organų degradaciją arba juos sunaikinanti. Arba sunaikina net visą kūną. Bet ši liga pagydoma artimųjų, psichologų pagalba. O kartais ir be jų. Su ja galima susidoroti. Vienas iš galingiausių būdų – tai globalinio tikslo siekimas, ėjimas link jo.

 

Užuojauta

 

Į užuojautą šiandien žiūrima kaip į teigiamą reiškinį, o mokėjimą užjausti – kaip gėrį. Vienok, protingas žmogus turi suprasti, kad, norint rūpintis aplinkiniu pasauliu, padėti tiems, kam reikia pagalbos, reikalinga meilė ir sąmoningas noras atiduoti. Užuojauta pati iš savęs neduoda nieko teigiamo nei kenčiančia, nei jį užjaučiančiam. Įsivaizduokite gydytoją, kuris ištisomis dienomis kenčia kartu su pacientais…

 

Nepraeis nei pusmečio ir jis susirgs pats. Gydytojas turi protu nustatyti diagnozę ir išgydyti, o realybės suvokimas padeda blaiviai įvertinti situaciją ir, jeigu gali, padėti. Nors malda. Užuojauta – nėra konstruktyvi, ji griauna. Ir visų pirma griauna kūną.

 

Parengė: Būrėja Roma Vičienė, Mėnesiena: Būrimas kortomis


wpDiscuz