Psichiatras, kuriam skambina egzorcistai: kaip mokslininkas patikėjo demonų apsėdimu

egzorcizmas-psichiatrasVieną birželio vakarą maža vienuolių ir kunigų grupė susitiko namų koplyčioje. Nepaisant to, kad lauke buvo šilta, kambaryje galėjai apčiuopti šaltį, CNN cituoja portalas alfa.lt.

 

Kai kunigai pradėjo melstis, moteris paniro į transą. Ji kalbėjo keliais balsais: vienas buvo gilus, gomurinis ir vyriškas, kitas – aukštas, o galiausiai ji prabilo lotynų kalba. Kai kas nors slapta apšlakstydavo ją įprastu vandeniu, nereaguodavo. Bet kai buvo panaudotas šventintas vanduo, ji klykė iš skausmo.

 

„Palikit mane ramybėje, š****** kunigai, – šaukė šiurkščiu balsu. – Sustokite jūs, k*****. Jūs pasigailėsite.“

 

Tokias scenas jūs tikriausiai matėte ir anksčiau: siela, sugadinta šėtono, kunigas, mosuojantis nukryžiuotojo atvaizdu priešais besikeikiančią moterį. Filmai ir knygos taip dažnai kopijavo egzorcizmo seansus, kad tai tapo klišėmis.

 

Bet egzorcizmas tikras: simbolis, kuris paprastai nematomas tradiciniame „drausmės-velnio“ scenarijuje.

 

Daktaras Richardas Gallagheris yra valdybos patvirtintas psichiatras, kuris dėsto Kolumbijos universitete ir Niujorko medicinos koledže. Jis yra vienas iš komandos narių, bandžiusių padėti tai moteriai.

 

Kovos su šėtono pakalikais nebuvo R. Gallagherio karjeros plano dalis, kai jis mokėsi medicinos Jeilyje. Jis žinojo biblinių pasakojimų apie demonų apsėdimus, tačiau manė, kad jie yra senovės kultūros bandymas kovoti su psichikos sutrikimais, tokiais kaip epilepsija. Jis išdidžiai save vadino mokslo žmogumi.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tačiau R. Gallagheris tapo kažkuo kitu: vyru, susietu su egzorcistų tinklu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Jis sako, kad demoniškas apsėdimas yra tikras. R. Gallagheris tikina matęs įrodymų: aukos staiga kalbėdavo nepriekaištinga lotynų kalba, nuo lentynų skrido šventi daiktai, matė asmenis, rodančius neįtikėtinas žinias ir paslaptis apie žmones, kurių jie negalėjo žinoti.

 

„Viena moteris, sverianti maždaug 40 kilogramų, sviedė per visą kambarį apie 90 kilogramų sveriantį Liuteronų diakoną. Tai ne psichiatrija. Tai už psichiatrijos ribų“, – sako jis.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

R. Gallagheris save vadina demoniškų apsėdimų konsultatu. Per pastaruosius 25 metus jis padėjo dvasininkams atskirti psichikos ligas nuo to, ką jis vadina tikru dalyku. Jis apskaičiavo, kad matė ir daugiau apsėdimų atvejų nei bet kuris kitas gydytojas pasaulyje.

 

„Kai man reikia pagalbos, aš kviečiu jį“, – sako vienas iš garsiausių egzorcistų JAV. Filmas „Apeigos“ („The Rate“) buvo paremtas Thomo darbais.

 

„Jis taip gerbiamas šioje srityje. – sako Thomas. – Jis nepanašus į daugelį terapeutų, kurie yra ateistai ar agnostikai.“

 

R. Gallagheris yra gana aukštas vyras – 180–182 cm ūgio, žaidė mėgėjų krepšinį Europoje. Jis grubokas, bet rimtas. Kai jis kalba apie apsėdimą, atrodo, šnekėtų apie dumblių augimą. Jo tonas sausas, kalba – medicininė ir paremta faktais. Pasak jo, apsėdimas yra retas, tačiau tikras.

 

„Praleidau daugiau laiko įtikinėdamas žmonės, kad jie nėra apsėsti, nei atvirkščiai“, – taip jis rašė savo esė, išspausdintoje „The Washington Post“.

 

Vis dėlto kai kurie kritikai teigia, kad R. Gallagheris tapo apsėstas savo paties manijų. Jie tikina, kad viskas, su kuo jis susidūrė, yra pigi gudrybė žmonėms, kuriems gali prireikti terapijos, bet ne egzorcizmo.

 

Tačiau didžiausia mįslė apie R. Gallagherį yra ne ta, ką jis matė, bet kuo jis tapo. Kaip žmogus, kuris save vadino mokslo žmogumi, gali panirti į demoniškų apsėdimų pasaulį? Jo trumpas atsakymas: jis susitiko su šėtono karaliene.

 

Siaubingas susitikimas su blogiu

 

Ji buvo vidutinio amžiaus moteris, kuri dėvėjo tamsius drabužius ir akis buvo pasidažiusi juodais akių šešėliais. Ji galėtų būti žavinga ir įdomi, tačiau taip pat buvo šėtono kulto dalis. Ji pavadino save šėtono karaliene, tačiau R. Gallagheris ją pavadino Julia.

 

Moteris kreipėsi į vietinį kunigą įsitikinusi, kad buvo užpulta demono. Kunigas perdavė ją egzorcistui, kuris kreipėsi į R. Gallagherį, kad šis įvertintų jos psichinę sveikatą. Kodėl velnio garbintoja nori būti laisva nuo velnio?

 

„Ji buvo prieštaringa. Joje buvo dalis, kuri norėjo išsilaisvinti nuo velnio“, – sako R. Gallagheris.

 

Galiausiai moteris panaikino bet kokias R. Gallagherio abejones. Tai buvo vienas pirmųjų jo tirtų atvejų ir tai pakeitė jį. R. Gallagheris padėjo surinkti egzorcizmo komandą, kuri susitiko su Julia namo koplytėlėje.

 

Daiktai, buvę aplink ją, krito nuo lentynų. Ji kažkaip žinojo asmeninių detalių iš R. Gallagherio gyvenimo – kaip jo motina mirė nuo kiaušidžių vėžio, faktą, kad dvi katės jo namuose pešėsi prieš vieną iš jos sesijų.

 

Pasak jo, Julia rado būdą pasiekti jį net tada, kai nebuvo su juo. Vieną naktį jis kalbėjo telefonu su Julia prižiūrinčiu kunigu, kai abu vyrai išgirdo vieną iš demoniškų balsų, kuris sklido iš Julios, nors ji nebuvo šalia telefono, o nutolusi tūkstančius kilometrų.

 

Vis dėlto R. Gallagheris tikina, kad jis niekada nebijojo. „Tai baisu. Tačiau aš tikėjau, kad esu laimėtojų pusėje“, – sako jis.

 

Kaip mokslininkas tiki demonais

 

R. Gallagheris atkakliai tvirtina, kad jis – mokslo pusėje. Jis sako, kad nuosekliai laikosi ir naudoja mokslinius metodus, kurie moko žmones sekti faktus, nesvarbu, kur jie nuvestų.

 

Užaugęs didelėje airių katalikų šeimoje, jis daug negalvojo apie apsėdimų istorijas. Tačiau pradėjęs matyti tokius atvejus kaip Julios, anot jo, jam teko plėsti savo požiūrį.

 

„Aš netikiu tuo, nes esu katalikas, – sako jis, – bandau sekti įrodymais.“

 

Tačiau buvimas kataliku gali ir padėti. R. Gallagheris užaugo namuose, kur į tikėjimą buvo žiūrima labai rimtai. Jo jaunesnis brolis Markas Gallagheris sako, kad R. Gallagheris buvo nepaprastai gabus mokslams, turėjo fotografinę atmintį ir norėjo padėti savo žmonėms, pasinaudodamas savo tikėjimu.

 

„Turėjome puikią vaikystę. Mano mama ir tėvas buvo puikūs, visada padėdavo kaimynams ar giminaičiams“, – pasakoja M. Gallagheris.

 

Jų motina buvo namų šeimininkė, o tėvas – advokatas, kuris kovojo Antrojo pasaulinio karo metu.

 

„Mūsų tėvas išmokė didžiuotis, kad einame į bažnyčią. Jis mokė mus duoti“, – sakė M. Gallagheris.

 

R. Gallegheris turėjo kelias išeitis: padėti psichiškai sergantiems taip pat, kaip ir apsėstiems. Ir nebūtinai žmonėms iš Katalikų bažnyčios.

 

Šiuolaikinė katalikybė nemano, kad tikėjimas ir mokslas yra prieštaringi. Jos vadovai atkakliai tvirtina, kad egzistuoja apsėdimas, stebuklai ir angelai. Visuotinis atšilimas yra tikras, taip pat kaip evoliucija, o stebuklai turi būti dokumentuoti moksliškai.

 

Vienas iš mėgstamiausių R. Gallagherio šaltinių ir įkvėpimų yra popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Apie tikėjimą ir priežastis“ („Fides et Ratio“). Popiežius rašo, kad „niekada negali būti tikrų skirtumų tarp tikėjimo ir priežasties, nes tas pats Dievas, kuris atskleidžia paslaptis ir suteikia tikėjimo dovaną, taip pat į žmogaus dvasią įtraukia ir proto šviesą“.

 

egzorcizmai-lietuvoje

 

Apie egzorcizmo apeigas pirmą kartą 1614 m. paskelbė popiežius Paulas V, norėdamas įveikti mėgėjų ir kunigų neapgalvotą egzorcizmą žmonėms, kurie manė, kad gali būti apsėsti, kaip, pavyzdžiui, buboninių marų aukos, skelbia Rec. Mike’as Driscollis, knygos „Demonai, išsigelbėjimas, įžvalgumas: prasimanymu atskyrimas nuo dvasių pasaulio“ autorius.

 

„Sakoma, kad egzorcistas turi būti atsargus, kad atskirtų demono apsėdimą nuo melancholijos, kas buvo būdinga ir psichinėms ligoms“, – sakė M. Driscollis.

 

„Bažnyčia tuo metu žinojo, kad egzistuoja psichikos ligos. Jis teigė, kad egzorcistas neturi nieko bendra su medicina. Palikite tai gydytojams“, – rašė jis.

 

Galbūt tokiems gydytojams kaip R. Gallagheris. Jis teigia, kad dvasių apsėdimas nėra apibrėžtas katalikybės. Musulmonų, žydų ir kitų krikščioniškų tradicijų požiūris į apsėdimus yra įmanomas.

 

„Tai nėra skirta siauram ratui, kaip daugelis žmonių mano. Aš žinau daugybę psichiatrų ir psichikos sveikatos specialistų, kurie tiki šia medžiaga“, – sako R. Gallagheris.

 

Tarp jų – ir dr. Markas Albanese’as, R. Gallagherio draugas. Jis studijavo mediciną Kornelyje ir dešimtmečius praktikuoja psichiatriją. Laiške, skirtame „New Oxford Review“, katalikų žurnalui, jis gynė R. Gallagherio tikėjimą apsėdimu.

 

Jis taip pat teigia, kad sveikatos priežiūros specialistai vis labiau įsitikinę, kad paciento dvasinis aspektas turi būti vertinamas gydant, nepaisant to, ar jis sutinka su šiais įsitikinimais, ar ne. Anot M. Albanese’o, yra tiek daug visko apie žmogaus protą, ko psichiatrai vis dar nežino.

 

Gydytojai dažnai skeptiškai vertina žmones, kurie teigia, kad kenčia nuo daugybės asmenybių, tačiau dabar tai yra įteisintas sutrikimas („Dissciative identity disorder“). Daugelis žmonių vis dar sumišę dėl placebo galios, nekenksmingos piliulės ar medicininės procedūros, kuri kai kuriais atvejais sukelia gijimą.

 

Dr. Jeffrey’is Liebermas, psichiatras, kurio specializuoja – šizofrenija, atvyko panašiomis aplinkybėmis, kai susidūrė su nerimą keliančia paciento patirtimi.

 

J. Liebermanas buvo paprašytas išnagrinėti egzorcizmo vaizdo įrašą, kurį jis vėliau atmetė kaip nepatvirtintą. Tada jis sutiko moterį, kuri, kaip jis sakė, „ne juokais išgąsdino“.

 

J. Liebermanas, Niujorko valstijos psichiatrijos instituto direktorius, sako, kad jis ir šeimos terapeutas buvo paprašyti ištirti jauną moterį, kuri, kaip manoma, buvo apsėsta. Jis ir jo kolega bandė gydyti moterį keletą mėnesių, bet galiausiai pasidavė, nes gydymas buvo nesėkmingas.

 

Gydymo metu kažkas įvyko, ko jis iki šiol negali paaiškinti. Po sesijų su moterimi, anot jo, vakarais jis eidavo namo, o jo namuose šviesa pati išsijungdavo, fotografijos ir meno kūriniai nukrisdavo arba nuslysdavo nuo lentynų, o jis patirdavo aštrų galvos skausmą.

 

Kai vieną dieną tai paminėjo savo kolegei, atsakymas sukrėtė: ji patyrė tokią pačią patirtį.

 

„Turėjau pripažinti, kad iš tikrųjų nežinojau, kas vyksta, – sako J. Liebermanas. – Dėl keistų dalykų, kurie atsitiko, aš nebūčiau pasakęs, kad demonų apsėdimas yra neįmanomas, ar kategoriškai tai paneigčiau. Nors aš turiu labai ribotus empirinius įrodymus, kurie įrodytų jo buvimą.“

 

Tragiškas įvykis ir tikra „Emily Rose“

 

Jeigu norite sužinoti, kodėl tiek mokslininkai, tiek gydytojai, pavyzdžiui, J. Liebermanas, yra per atsargūs, kad patvirtintų demonų apsėdimą, apsvarstykite vieną vardą – Anneliese Michel.

 

A. Michel buvo viena iš labiausiai žinomų šiuolaikinio egzorcizmo atvejų. Jei turite užtektinai nervinių ląstelių, galite internete klausytis garso įrašų bei žiūrėti vaizdus apie jos egzorcizmo seansą. Vaizdai ir garsai dirgins jūsų smegenis. Klausantis atrodo, kad kažkas numetė mikrofoną tiesiai į pragarą.

 

A. Michel buvo vokietė katalikė, kuri mirė nuo bado 1976 m. po 67 egzorcizmo seansų per devynis mėnesius. Jai buvo diagnozuota epilepsija, bet ji manė, kad yra apsėsta. Taip pat manė ir jos tikintieji Romos katalikų tėvai.

 

Pranešama, kad ji rodė klasikinius apsėdimo ženklus: neįtikėtina jėga, nepasitenkinimas šventaisiais ženklais, kalbėjimas skirtingomis kalbomis.

 

Kiek vėliau valdžios institucijos nusprendė, kad A. Michel tėvai ir du kunigai yra atsakingi už jos mirtį. Vokietijos valdžia juos apkaltino dėl nužudymo ir jie buvo pripažinti kaltais dėl neatsargios žmogžudystės. 2005 m. išėjęs filmas „Emily Rose egzorcizmas“ buvo paremtas A. Michel išgyvenimais ir vėlesniu tyrimu.

 

Vienas iš pagrindinių egzorcizmo skeptikų (taip pat ir R. Gallagherio) yra Jeilio medicinos mokyklos neurologas ir profesorius Stevenas Novella. Jis parašė ilgą įrašą, kuriame smulkiai išanalizavo R. Gallagherio patirtį su Julia, šėtono karaliene.

 

Anneliese Michel

Anneliese Michel

 

Jis sako, kad Julia esą atliko „šaltąjį skaitymą“ R. Gallagheriui. Tai yra senas būrėjų triukas, kai jie naudoja neaiškias, apibendrintas formuluotes, apsukriai priversdami žmogų spėlioti. Pavyzdžiui, būrėjas sako: „Matau, kad jūsų šeimoje neseniai įvyko tragedija“. Klientas: „Ar turite omenyje mano seserį, kuri buvo sužeista autoavarijoje? Kaip sužinojote?“

 

Arba atvejis, kai asmuo kalba nežinomomis kalbomis, pavyzdžiui, lotynų, per seansą.

 

„Pacientas gali įsiminti lotynišką frazę, kurią kartotų per apsėdimą. Ar jie kalbėjo lotyniškai? Ar jie suprato lotyniškai, kas jiems sakoma? Ar jie tiesiog kalbėjo lotyniškai?“ – rašė S. Novella.

 

S. Novella teigia pastebėjęs, kad niekas nėra nufilmavęs paranormalaus incidento, pavyzdžiui, šventų daiktų skrydžio per kambarį egzorcizmo seanso metu. Jis matė egzorcizmo juostų, paskelbtų internete ir dokumentiniuose filmuose, ir tikino, kad jos nėra baisios.

 

„Jie nuobodūs, – sako jis, – nieko įdomaus neįvyko. Daugumoje galima matyti tikrai blogai vaidinantį žmogų, kuriam atliekamas egzorcizmas.“

 

Interviu S. Novella atskleidė dar daugiau ir kritikavo bet kokį terapeutą, kuris tiki jo paciento melais.

 

„Blogiausias dalykas, kurį galite padaryti pacientui, patiriančiam haliucinacijų, tai patvirtinti jų melus“, – sako S. Novella, kuris įkūrė Naujosios Anglijos skeptikų bendruomenę.

 

M. Driscollis, katalikų kunigas, kuris parašė knygą apie apsėdimą, nėra toks skeptiškas kaip S. Novella. Vis dėlto, anot jo, nėra neįprasta žmonėms, vartojantiems vaistų ar psichozės epizodais, rodyti neįprastą jėgą.

 

„Mačiau, kaip keturis išaugusius vaikinus įveikia maža moteris, – sako M. Driscollis, Šv. Elizabetho medicinos centro kapelionas, – kai žmogus nejaučia baimės ir praranda blaivų protą, nesirūpina, kad kenkia sau ar žaloja kitus, galima išvystyti slegiančių dalykų.“

 

Katalikų bažnyčios choras

 

Tačiau tai nereiškia, kad jis mano, jog demonų apsėdimas neegzistuoja. Jis teigia, kad Naujajame Testamente pilna Jėzaus sąsajų su demonais.

 

„Ar vis dar manau, kad tai vyksta? Taip, manau. Taip nutiko tada. Aš nežinau, kodėl tai turėtų nevykti ir dabar“, – mano jis.

 

R. Gallagheris sutinka ir turi atsakymus tokiems skeptikams kaip S. Novella. Jis teigia, kad demonai neprisistatys laboratoriniams tyrimams arba leis save lengvai įrašyti vaizdo įranga. Anot jo, jie nori pasėti abejonių, o ne patvirtinti savo egzistavimą.

 

Be to, bažnyčia neis į kompromisus su asmeniu, kenčiančiu nuo apsėdimo, kad galėtų nufilmuoti ir medžiagą parodyti skeptikams. R. Gallagheris savo darbą su apsėdimu mato kaip gydytojo pareigų išplėtimą.

 

Ištraukose iš knygos apie demonų apsėdimą Amerikoje, su kuria jis dirba, teigiama, kad gydytojo pareiga yra padėti žmonėms, kurie susiduria su didele nelaime, ir „nesvarbu, ar jie yra ginčytinos ar prieštaringos būklės“.

 

R. Gallagheris nėra pirmas psichiatras, kuri jaučia tokią pareigą. Dr. M. Scottas Peckas, „The Road Less Traveled“ autorius, pats atliko du egzorcizmo seansus – tai, ką R. Gallagheris įvardija neprotingu ir pavojingu poelgiu bet kuriam psichiatrui.

 

„To nedarau savanoriškai. Darau tai, nes pastaruosius keletą dešimtmečių skirtingi žmonės suvokė, kad esu atviras tokio pobūdžio dalykui. Visuomenė pagalbos kreipiasi į kunigus. Nėra taip, kad kažkas įeina į mano biurą, o aš sakau „jūs tikriausiai apsėstas“.“

 

Kas nutiko šėtono karalienei

 

Galbūt jis ir neprašė prisijungti prie „paslėpto“ egzorcizmo pasaulio, tačiau šiandien jis – neatskiriama šios bendruomenės dalis. Jis aprašomas istorijose, rodomas dokumentiniuose filmuose apie egzorcizmą ir priklauso Romos įsteigtai Tarptautinei egzorcistų asociacijos tarybos valdybai.

 

„Tai sustiprina mano tikėjimą, – taip jis atsiliepia apie egzorcizmo seansus, kuriuose liudijo, – tai radikaliai nepakeitė, bet įtvirtino mano tikėjimą.“

 

Jis sako, kad gavo daugelio žmonių, kuriems padėjo per daugelį metų, padėką. Kai kurie verkė, dėkingi jam už tai, kad neišvarė jų kaip melagių. Kalbėdamas apie šiuos žmones su žurnalistais, R. Gallagheris pabrėžia, kad jis uoliai saugo šių žmonių privatumą.

 

Tuo metu Julia davė jam leidimą papasakoti jos istoriją, kuri neturėjo laimingos pabaigos. Jis ir egzorcistų komanda toliau tęsė apsilankymus, bet galiausiai ji sustojo sesijos pusiaukelėje. Ji buvo per daug sumišusi, mėgavosi savo gebėjimais, kuriuos parodė būdama transo būsenos. Ji „žaidė abiejose pusėse“.

 

„Egzorcizmas nėra kažkoks stebuklingas burtažodis. Paprastai žmogus turi dėti ir savo nuoširdžias dvasines pastangas“, – sako R. Gallagheris.

 

Pasak R. Gallagherio, praėjus metams, kai ji pasitraukė, jis vėl girdėjo Julios balsą telefone. Šį kartą ji skambino pasakyti, kad miršta nuo vėžio.

 

R. Gallagheris sako, kad bandė pasiūlyti savo ir kunigų pagalbą, kol ji dar buvo fiziškai pajėgi, tačiau atsakymas buvo trumpas: „Na, pagalvosiu.“

 

Tačiau daugiau niekada iš jos nieko negirdėjo.

 

Neišvengiamai bus ir kitų atvejų. Jo telefonas skambės. Kunigas jam papasakos istoriją. Bus iškviesta dvasininkų ir vienuolių komanda. Ir mokslo žmogus vėl pateks į paslėptą egzorcizmo pasaulį.

 

Parengta pagal CNN inf. Parengė: alfa.lt

 

Rekomenduojami video:


2500
1 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Ciel

Žmonės nėra jau tokie geri, jie žudo vienas kitą, ir jiems visai nesvarbu ar tai vos gimes kūdikis ar pagyvenes senolis. Ir išvis žmonės daro baisius dalykus, retai kada pasitaiko malonių ir švelnių. O jei ir tokių yra reikėtų susimastyti ar tai tik be kaukė už kurios slepiasi skausmas. Tai kodėl demonams ar kaip jūs vadinate šias butybes, reiktų apsigyventi žmonių kūnuose, kuomet tie patys žmonės ne ką geresbi nei jie?

Awakening

“Žmonės nėra jau tokie geri, jie žudo vienas kitą, ir jiems visai nesvarbu ar tai vos gimes kūdikis ar pagyvenes senolis” Ne, žmonės iš prigimties YRA geri. Neigiamos gyvenimo patirtys, o jei tiksliau, tų patirčių įsisavinimas kaip neigiamų, leidimas daryti neigiamą įtaką, padaro juos “blogais”. “Ir išvis žmonės daro baisius dalykus, retai kada pasitaiko malonių ir švelnių” Retai? Kur gyvenate? Gal kokiam nusikaltėlių ir degradavusių žmonių rajone? Iš esmės žmonės nelinkę daryti jokių baisių dalykų, bent sąmoningai. Švelnumas yra subjektyvi savybė, o malonūs žmonės kaip tik būna labai dažnai vieni su kitais, nes tai gimsta iš pagarbos ir baimės. “O… Skaityti daugiau »

Taip pat skaitykite