Andrianas Krutoguzenko. Vampyrizmo apraiškos buitiniame gyvenime

vampyrizmas-buityjeAndrianas Krutoguzenko
 
Kažkaip vis pagalvoju, kad gana dažnai žmonės nesiorientuoja kas yra tie „vampyrai“, iš kur kyla vampyrizmas ir aplamai kas tai yra. Dažnai pokalbis ar pamąstymai apie tai suvedami į kinosiužetus, kartais dar pakalbama apie energoinformacines struktūras, kurios prilimpa prie žmonių su tam tikrais charakterio bruožais, pasaulėžiūra ar „paveldi“ iš tėvų, senelių, prosenelių.
 
Tačiau kas tai yra realiai gyvenime, kas dieną, metai iš metų ir dar su pažįstamais, artimaisiais ir su pačiu savimi (dažniau ar kartais), tai apie tai nekalbama, nutylima, o gal net nemąstoma. Tačiau apie tai reikia ir būtina mąstyti ir kalbėti, nes kaip tavo draugai, artimieji apturės šansą išgirsti problemos buvimą ir galimybę pasitaisyti, atsikratyti to ir neskriausti savo draugų, artimųjų ir savęs.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Pirmiausia aprašysiu savo bendravimo patyrimus su tokio tipo žmonėmis ir jų gebėjimu manipuliuoti kitais (dažniausiai nesąmoningai). Vienas iš ryškių vampyrizmo bruožų, tai pastovus dėmesio reikalavimas, taip atimant iš žmogaus laiką ir galimybes. Pavyzdžiui jei draugai, pažįstami gana dažnai su manimi kalba kuomet aš tuo metu trumpam nueinu į kitą kambarį ar vonią ir aš juos prastai girdžiu, dėl vandens tekėjimo, ar dar kitokio vietinio triukšmo, tai jau vampyrizmo požymis.

 

Įspėju daug kartų žmogų, kad to nedarytų, nes aš turiu įtemti savo klausą, prarandu dėmesį vietoj to, kad atlikčiau tai ką atlieku kitame kambaryje, pagaliau jaučiuosi neatidus tam, su kuriuo bendrauju, nes prarandu didelią dalį jo (jos) ištartų žodžių. Jei įspėjau ir dar ne kartą, tai žmogus turi suvokti ir pakoreguoti savo elgesį, suvokti, kad kalba „sienoms“, kad ne tik negaus tinkamo atsakomojo bendravimo, bet ir į nepatogią padėtį pastato kitą. Vampyriško tipo žmogus paprastai į tai nelabai reaguoja ir tai gali daryti metų metais, o gal visą gyvenimą.

 

Jei žodžiai auksas, tai jų nebarstysi, nes kitaip ir mintys nekvepia. Dažnai tokio tipo vampyrizmu „serga“ moterys ir to nesuvokdamos, su laiku, padaro savo vyrus, draugus nedėmesingais jų žodžiams, mintims, poreikiams. Deja su laiku tokie vyrai gali tapti nedėmesingi ir kitiems aplinkiniams ar net sau. Dėl to gali labai „atšalti“ santykiai šeimoje, o kaltina tai vyrą. Elementariausia pagarba yra bendrauti su žmogumi kuomet jis šalia, o gal net priešais. Tik taip, aiškiai ir raiškiai ir dar plius akimis ar gestai galima bendrauti su kitu žmogumi. Moterys, kurios to nesupranta ir nenori suprasti, paprastai negerbia savo vyrų, tad kokia kalba tuomet gali eiti apie tikrą, gilią meilę.

 

Dar vienas iš vampyrizmo pasireiškimų tai aplinkinio, triukšmingo fono pastovus poreikis, nekreipiant dėmesio į tai, kad tavo draugams, aplinkiniams nuo to blogai. Jei žmogus labai dažnai ar pastoviai turi įsijungęs TV, radiją, ar kažkokį muzikos grojiklį, tai jis visų pirma bėga nuo savo minčių, pamąstymų, nes tos mintys jį (ją) erzina, trikdo, baugina. Aišku būna ir priešingas efektas kuomet visa aplinkinį foną žmogus išjungia, tai jį išgazdina tuštuma jo (jos) viduje. Vienas žmogus tiesiog ryškiai negali būti be TV fono, nes jį tiesiog į siaubą varo jo mintys.

 

Dauguma jaunų žmonių į siaubą varo muzikinio fono nebuvimas ir tai su laiku tampa savotišku „narkotiku“. Muzikinis fonas išaukia tam tikras emocijas, kas sužadina vidinį „malonumą“ ir tai sekinama hormoninė žmogaus sistema, jaunas žmogus su laiku tampa abejingas, jame vis didėja „tuštuma“, kuri tikrai jį baugina. Dažnai tai veda į „nusispjovimo į kitus“ būseną. Beje, bet koks triukšmingas aplinkinis fonas tikrai trukdo kokybiškai bendrauti su kitu žmogumi, jį gerai išgirsti.

 

O tai jau nepagarba kitam žmogui. Teko girdėti, kad fonas suaktyvina kūrybines galias, kai kurie iš jaunimo ar net vyresnių tiesiog tik taip gali atlikti užduotis ar darbus. Radijas ar muzika darbe nemažai daliai žmonių tai norma, nes atseit be to liūdna, neįmanoma dirbti ar tiesiog ramiai pasėdėti. Tai jau ženklas, kad yra priklausomybės nuo išorinių dirgiklių, baimė likti su savo mintimis, problemomis. Tik tyloje pasąmonė gali kokybiškai padėtėti spręsti problemas ir ne kitaip. Todėl pats kokybiškiausias pasąmonės darbas yra miegant ir dar meditacijos metu.

 

Vienas iš elementariausių vampyrizmo pavyzdžių, tai malonumų siekimas ir dažnai nesiskaitant su aplinkinių komfortu ar net savo sveikata, bei gyvenimu. Tai pavyzdžiui alkoholis, narkotikai, persivalgymas, įmantrių valgių „ragavimas“ (pastovus), rūkymas ir t.t. Iš esmės aš tai vadinu „minkšto“ charakterio požymiu. Vyras ar moteris, kuriems nuo vaikystės padėjo susiformuoti pakankamai savarankišką charakterį (o gal jiems ir patiems tai pavyko) niekuomet nesimarins savo smegenų jokiais nuodais.

 

Į nuodų sąrašą dar būtina įtraukti ir dar daugybę kitų prisirišimų, bet esmė viena, tai yra tai, kad jie dėl savo malonumų kenkia artimiesiems. Kuo? Reikalauja papildomo dėmesio ir meilės sau, nes kaip kitaip bus atleista siautėjančiam alkoholio išgėrusiam žmogui kitą dieną ir taip metai iš metų? Kaip apsinarkąšinusiam žmogui bus atleista jo abejingumas savo artimiesiems, pastovus dėmesio ir pinigų, savo silpnybėms patenkinti, reikalavimas? Čia ir rūkantys tabaką ne išimtis, nes be rūkymo jiems „blogai“ (nekalbėsim apie niuansus). O ką pasakyti apie apsivalgančius ir dėl to išstorėjusius žmones, kurie sako, kad mažai valgo, bet storėja (superretai kas iš tiesų tuo serga). Maistas jiems narkotikas. Jie, su laiku iš savo artimųjų reikalaus papildomo dėmesio sau, nes daug ko patys nebegalės atlikti, o tai jau vampyrizmas.

 

Visi tie žmonės paprastai siekia įvairiai pateisinti savo nesveiką gyvenimo būdą ir tikina, kad gali lengvai mesti savo prisirišimus. Tačiau to nedaro, nes tai tik kalbos, savęs drąsinimas, pasiteisinimas prieš kitus ir save. Juose dažnai „užverda ugnikalnis“ kuomet realiai pabandai riboti tuos nuodus ar prisirišimus. Jie net už savo artimąjį taip nepastovės, kaip už savo „laisvę“ nuodytis. Yra tokių, kurie manipuliuoja artumu, meile, kad tik gautų pastovią savo priklausomybių dozę, malonumų dozę (bet kokių). Tokie ypač pavojingi ir atima daugiausiai laiko, jėgų iš savo artimųjų, draugų.

 

Beje yra toks labai svarbus niuansas. Daugumai atrodo, kad vampyras turi reikštis kaip blogas žmogus ir sudaryti neigiamą įspūdį. Deja dažnai viskas atvirkščiai, nes, o kaip vampyras lengvai gaus tai ko jam reikia iš aplinkinkių? Ypač iš artimųjų. Kaip vampyras gaus dėmesio, materijos, kažkokių tai darbų atlikimo už jį ar ją? Dažnai tokie žmonės atrodo tokie „geruoliai“, tokie „lipšnučiai“, kad tiesiog net norisi jiems savanoriškai padėti, pateisinti jų rūkymą, alkoholio vartojimą, apsivalgymą ir t.t. Gerumas čia dažnai apgaulingas. Tai kaip vilkas avies kailyje ir net bekena. Dažnai tokiems „vilkams“ taip priauga avies kailis, kad net jie patiki esantys geros „avytės“ ir labai pyksta jei sakai kitaip. Todėl gana dažnai tokie vampyrai prie kitų žmonių prilimpa per gailestį ir minta jų energija, laiku ir t.t.

 

Dėmesio „vampyrai“ siekia, kad jų „donoras“ ar „donorai“ jų nepaliktų be dėmesio net trumpam. Ypač tokius „vampyrus“ gana greit galima „pagauti“ kuomet tu atsipalaiduoji, gal nueini prigulti, gal medituoti, tai jis ar ji čia kaip čia. Arba klausimą kokį užduos, arba ko paprašys, arba tiesiog užbėgs į besiilsintį ar medituojantį „pažiūrėti“. Beje jei toks „užbėgimas“ būtų vienintelis, bet tai būna vėl ir vėl. Dažnai jie „teisinasi“ meile, draugiškumu, noru būti kartu, arba tiesiog tipo jiems smalsu.

 

Turiu įspėti, kad dauguma jų nesuvokia ką daro ir kad tai vampyrizmas. Tiesa dar pamiršau paminėti, kad vienas iš vampyrizmo požymių yra dar ir toks : eini valgyti ir tau skambina telefonu ar į durų skambutį ir tai paprastai būna vienas ar keli tie patys žmonės. Jie tiesiog per atstumą jaučia tavo būsimo malonumo valgant „spinduliuotę“ ir taip prisijungia, atimdami dalį jūsų dėmesio ir malonumo. Beje „dėmesio vampyrai“ gana dažnai ir daug kalba ir nedurnai kalba, nes kaip kitaip apturės kitų dėmesį ir laiką, kaip gaus jų energijos. Dažniausiai jie kalba apie praeitį, kurią jie švelniai „pakoreguoja“ savo naudai ir pateikia dėmesingai publikai.

 

Kalbėti jie gali net valandų valandas ir monologais. Pateikti savo praeities niuansus iš visų įmanomų pusių ir daugybę kartų. Tuo pačiu jie labai nedėmesingi kitiems, aplinkai. Pavyzdžiui gali žiūrėti tą patį filmą daugybę kartų, nes kiekvieną kartą jie jį žiūri nedėmesingai. Tokio tipo žmonės įtraukia savo „auditoriją“ ir taip pat save į materialumo liūną, nes visa jau susiformavusi materija yra iš praeities. Labai mažai yra apie ateitį kalbančių dėmesio vampyrų, nes čia reikalinga labai subtili, gyva, judri fantazija. Beje jie greičiau nukenčia nuo protinių sutrikimų, keistumų savo elgesyje, aplinkinių atsiribojimo nuo jų. Nuo jų „nusisuka“ praeitis, materija, jie, o tai dažniausiai jos, netenka „įsižeminimo“ ir visą puokštę problemų su sijusių su dabar ir čia esančiu materialiu pasauliu, gyvais vyrais ir moterimis. Ten kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų energija. Jei daug dėmesio ateičiai, perdėtas klejojimas ten, tai dabarties netenki. Deja jei nėra dabarties, tai pasirodo nelieka ir ateities. Gaunasi uždaras susinaikinimo ratas į kurį gali būti įtraukiami ir aplinkiniai. Jei dėmesys, didele dalimi praeityje, fiziniame pasaulyje, tai tokie žmonės „apkerpėja“ materija, apsunksta, juos dažnai puola daugiau fizinės, o ne proto ligos ir bet koks, staigesnis aplinkos pasikeitimas, tuo pačiu ateities pasikeitimas labai skaudžiai atsiliepia jų gerbūviui.

 

Jie yra pastovioje baimėje dėl ateities ir tą baimę gali perduoti savo auditorijai. Kad išvengti tos baimės, jie ir kalba apie praeitį ir veja bet kokias fantazijas, viltis, tikėjimą dėl savo kitokios ateities. Tiek vieniems, tiek kitiems galima ir net būtina padėti „pagyti“. Kaip? Tiesiog su paskendusiais praeityje reikia daugiau kalbėti apie ateitį, kurti planus, fantazuoti. Su paklydusiais ateityje, dažniau kalbėti apie praeitį, apie tai kas buvo, apie materiją. Aišku gana dažnai, o ypač pradžioje galima sulaukti ne tik, kad „nenoriu apie tai klausytis“ iš tokių žmonių, bet ir agresyvaus reagavimo. Tai tik parodys kiek žmogus tuo „serga“, tai tik „ligos“ diagnozė. Tas procesas vadinamas „balansavimu per save“ tų, kitų žmonių, kurie serga „nebuvimu dabartyje“. Mūsų pagrindinis dėmesys ir energija turi būti dabartyje, bet retkarčiais būtina nuklysti tiek į praeitį, tiek į ateitį ir tai normalu ir net būtina.

 

„Dėmesio“ tipo vampyrai linkę sirgti chroniškomis ligomis, nes būtent taip gali gauti dėmesio, rūpesčio, meilės energijos. Liga tarsi yra ir tarsi jos nėra. Ją „palaiko“ pats žmogus (dažniausiai vaikas), nes taip jam nereikia niekuo rūpintis, dėl nieko nereikia stengtis, niekam kitam nereikia skirti dėmesio, o viskas tik tau ir tau. „Biomasės“ svajonė. Nuo tokio tipo užsiprogramavimo ypač saugoti reikia vaikus. Jei vaikas toje būsenoje pajus perdėtą malonumą, saugumą nuo „agresyvaus“ pasaulio, tai tas pojūtis jame užsifiksuos visam gyvenimui ir esant bet kokiam konfliktui su išore, su aplinkiniais, su darbo viršininku, kolegomis, pasąmonė prisimins patogią būseną ligoje ir jis nugrims į tą būseną, o gal ir net susirgs ilgam ir rimtai.

 

„Dėmesio“ tipo vampyrai dažnai būna gražios išvaizdos, arba to intensyviai siekia, nes būtent per tam tikrą grožį ir gali gauti daug dėmesio energijos. Tokio tipo vampyrai paprastai „sukuriami“ arba susikuria dar vaikystėje, nes tai labai ir labai priklauso visų pirma nuo tėvų ir tik po to nuo aplinkinių. Jei vaikas atrodo gražus, rengiamas puošniai ir taip iš aplinkinių gauna ne tik susižavėjimo žodžių, bet ir saldainiukų, žaisliukų ir t.t.

 

Vaikai gana jautrūs aplinkai ir pajutę, kad per savo grožį gali manipuliuoti tėvų ar kitų aplinkinių dėmesiu, to dėka gauti materialinių vertybių, pagaliau manipuliuoti tiek bendraamžių tiek suaugusių elgesiu, kurti intrigas, tai jie tuo pasinaudos ir „treniruosis“ įvairiose situacijose. Nelabai gražūs vaikai gali kitais manipuliuoti per savo iškalbą, tai jie joje ir „treniruosis“ – sieks protingai ir įtikinamai kalbėti. Visa tai nėra nei blogai nei gerai. Žmogus yra gamtos dalis ir jis visų pirma gimsta kaip gyvūnas, kuris siekia išlikti įvairioje ir net žiaurioje aplinkoje. Taip ir žmonių vaikai siekia ne tik išlikti toje aplinkoje, bet ir valdyti tą aplinką savo poreikiams tenkinti. Valdyti aplinką savo poreikiams taip pat nėra nei blogai nei gerai.

 

Blogai yra tuomet, kuomet tokiu būdu išnaudojami kiti žmonės ir net sulaužomi jų likimai, o kartais ir gyvybės. Dažnai iškalbūs „vampyrai“ įperša savo aukoms (aplinkiniams, artimiesiems) kaltės kompleksą (kad jie kalti jei juo ar ja nepasirūpina ar ką nedaduoda ir pan.) ir jie „puoselėja“ vampyriuką kaip gegužiuką, atiduodami savo laiką, savo rūpestį, savo gyvybines jėgas … gal būt visą savo gyvenimą. Tėvams būtina laiku pamatyti tam tikras vaikų ydas ir nukreipti tinkama linkme savo palikuonis. Suaugusį dėmesio vampyrą pakeisti veik neįmanoma, nebent per didžiulius stresus, pergyvenimus, riziką gyvybei ir pan., o štai vaikus dar galima pakoreguoti.

 

Aš pripažįstu tik vieno tipo natūralius „vampyrus“, tai vaikai. Natūralu, kad vaikas reikalauja visapusiško dėmesio, bet jį reikia auklėti taip, kad jis taptų vis labiau savarankišku ir padėtų šeimoje. Su laiku vaikas turi tapti „donoru“ savo tėvams ir savo vaikams ir ne kitaip. Tai natūralu. Jei atsitiko kitaip, tai auklėjimo, auginimo klaidos, aplinkos neigiama įtaka, kitų artimųjų iškraipytas suvokimas apie vaiko auklėjimą. Belieka gyventi su tuo kas yra ir bandyti kas dieną kažkiek padėtį taisyti – tiek, kiek įmanoma. Beje kuo vyresni tokie „vampyrai“, tuo sudėtingiau pasiduoda auklėjami ir vis labiau reikalaujantys. Senatvėje tokie diedukai ir babukai būna labai bjauraus charakterio ir dažnai „pavažiavusio“ protelio.

 

Kai elgtis su vampyrais, kaip su jais pagaliau gyventi ir t.t.??? Aplinkoje ir artimųjų tarpe visose giminėse tokių yra ir gana daug. Vienintelio recepto nėra, nes kiekvienas žmogus skirtingas ir ugdėsi skirtingose sąlygose. Tačiau reiklumas „vampyrų“ atžvilgiu, dėl jų silpnybių yra būtinas ir kasdieninis – nors po truputį, kad jie neatsipalaiduotų ir nepasijustų padėties šeimininkais. Rimtai sakau, netyčia ir „suės“ ir kas blogiausia – nepastebės (nes jie nesąmoningi). Ką reiškia „suės“? Tai reiškia išsireikalaus begales dėmesio, daiktų, pinigų, kažkokių darbų atlikimo ir t.t. Jiems tai taps įpročiu ir jūs tapsite „blogais“, kuomet nuspręsite to nebedaryti. Tuomet iš tokių „vampyrų“ pusės gali pasipilti intrigos, „nuskriaustumo“ vaizdavimas, kad tik susigrąžinti „savo donorą“.

 

O dabar užduodame sau klausimus – „ar aš ne vampyras“? ; „Gal tik kai kur vampyras“? ; „Kokio vampyriškumo turėjau vaikystėje ir ar tai išgyvendinau“? ; ir pan. ir t.t. Tik sąžiningai pergalvojus ir atsakius tik sau į tuos klausimus, galima pajusti poreikį keistis, keisti savo pasaulėžiūrą, taip daugiau nesielgti ne tik aplinkinių atžvilgiu, bet ir savęs atžvilgiu. Ir tik po to, tik tuomet galima užduoti klausimus – „kas mano aplinkoje, artimųjų tarpe yra vampyrai ir kaip man su jais elgtis, kaip auklėti ir t.t.“ ? Jokiu būdu negalima „pulti“ ieškoti „blogiukų“ aplinkoje, nepatyrinėjus savęs. Tuomet jokio asmeniško pagijimo nebus, o bus tik pabėgimas nuo savęs, nuo savo problemų į kitų bėdas. Taip tik sustiprėja asmeninės bėdos, kyla negeras noras kitus „auklėti bjauriai“. Persitvarkymas prasideda tik nuo savęs ir tik taip labiau matoma reali išorė, o ne iškreiptas suvokimas. Beje tik nuo meilės sau, prasideda tikroji meilė kitiems.

 

Autorius: Andrianas Krutoguzenko

 

Šaltinis: andrianas.lt


wpDiscuz