Tikėtina, jog mes tikrai gyvename kompiuterinėje simuliacijoje

Mes gyvename kompiuterinėje simuliacijoje? Kalifornijos valstijoje vykusioje technologijų konferencijoje CODE, milijonierius Tesla Motors, Space X bei kitų pažangiausių kompanijų įkūrėjas Elonas Muskas, iš vieno renginio dalyvių sulaukė pakankamai nustebinusio klausimo, kas pastarąjį paskatino iškelti mintį, kad gyvename ne realiame pasaulyje, o iš anksto parengtoje kompiuterinėje simuliacijoje. Muskas demonstravo stebinantį glaudumą su šia idėja, rašo Samantha Zachh, projekto zachh.lt įkūrėja.
 
“Turėjau daugybę diskusijų šia tema” – sakė pats Muskas. Remdamasis kompiuterinių žaidimų tobulėjimo greičiu jis pabrėžė, kad “imitacinės raidos“ atskyrimas nuo “realybės” buvo neišvengiamybė, o tikimybė, kaip sako Muskas, jog gyvename realybės pamatu grįstame pasaulyje buvo tik viena iš milijono.
 
Atrodo, kad pats Muskas buvo įsitikinęs tuo, ką filosofai vadina “imitacijos argumentu” galutinai suformuotu 2003 metais Oxfordo universiteto filosofo ir futurologo Niko Bostromo, kurį Raffi Katchahadurianas priskyrė prie šios teorijos pradininkų. Simuliacijos tema pradėta nagrinėti sulyg šių dienų technologinėmis madomis, tokiomis kaip virtualioji realybė ar žmogaus smegenų kartografija (vieną iš tokių smegenų iniciatyvos tyrimų finansavo pačio Obamos administracija).

Argumentas užbaigiamas teiginiu, jog esame skaitmeninės būtybės gyvenančios kompiuterinėje raidoje, kuriamoje dar mūsų tolimos ateities palikuonių. Dauguma žmonijos tokį scenarijų įsivaizdavo tik po daugybės metų. Bet pastaruoju metu kai kurie filosofai, futuristai, mokslinės literatūros rašytojai ir technologai – žmonės besidalinantys artimomis religijai tiesomis technologiniame progrese paskatino patikėti, kad simuliacijos teorija nėra tik tikimybė, greičiau neišvengiamybė.

Imitacinė realybė

Teiginys pagrįstas dviem spėjimais, abu ginčytini, bet nė vienas iš jų nėra nereikšmingas. Pirmasis, kad pasąmonė gali būti stimuliuojama kompiuterio pagalba su logikos vartais vedančiais į smegenų sinapses bei nervinius impulsus (jei savęs suvokimas gali susidaryti tikrame neurone, galimai tai taikytina ir dirbtiniame). Antrasis apie tai, kad pažengusios civilizacijos turės priėjimą prie tikrąja ta žodžio prasme neaprėpiamų ir neapskaičiuojamų galimybių. Bostromas mąstė, kad po tūkstančio metų mūsų palikuonys keliaudami kosmose galimai naudos nanomašinas, galinčias padidinti dabartinį palydovų ar planetų dydį iki milžiniškų aprėpčių.

Yra galimybė, kad aukštesnio išsivystymo civilazijos jau naudoja tokį modelį, tai yra kaip video žaidimas “The Sims“, kuris jau dabar sutelktas į pastarąją evuliucionavimo istoriją. Toks bent vieno simuliacinio pasaulio sukūrimas paverstu mus netipiškais individais, bet Bostromo skaičiavimais ateityje tūkstančiai ar net milijonai ankstesnių simuliacijų galėtų būti valdomos vieninteliu kompiuteriu. Jei tai pasitvirtintų, tuomet imituota žmogaus sąmonė viršytų nelimituotos kiekius, o tokiu atveju labiau tikėtina, kad jau dabar egzistuoja tik imitacinės realybės pasaulis.

Aplamai dabartinė simuliacija turi keletą panašumų į vieną iš jos pirmtakių iškeltų dar septynioliktame amžiuje pačio Rene Descarteso. Jis teigė, kad galimai egzistuoja nepatikimas ‘‘blogio demonas“, formuojantis mūsų suvokimą. Bet ar Descarteso požiūris nebuvo remtas vien skeptiškumu? Kaip sužinoti, jog negyvename Matricoje? Daugiau nei šimtmetį futuristai ir mokslinės fantastikos kūrėjai įsivaizdavo, kad vieną dieną žmonija pasinaudos technologijomis tam, kad taptų antgamtiškais ir peržengtų dabartines individų galimybes.

Jis regėjo laiką, kai žmogus nugali mirtį perkeldamas mintis į kompiuterį, pagerina ar patobulina save dėka netikro intelekto ar pasitelkdamas fiziką, biologiją bei inžineriją kolonizuoja žvaigždes. Tikėtina, kad pastebėsite tam tikrus panašumus į šias prognozes jau ir mūsų dienose: kompiuteriai tampa vis išmanesni, o tai įrodo vieno galingiausių pavadinto Watsonu pergalė sudėtingiausiame protiniame žaidime “Jeopardy“, turime virtualią realybę, grupė tyrinėtojų pasiekė puikių rezultatų bandydami simuliuoti nervų sistemą kūnuose pagamintuose iš Lego, o rugsėjį Muskas jau planuoja paskelbti pilnai parengtą Marso kolonizavimo planą.
Technologinė ateitis

Dar niekada nebuvo taip lengva įsivaizduoti būsimą žmonijos ateitį, ypač tokiems kaip Muskas, dirbantiems technologijų priešakyje. Šiuo metu idėja, jog gyvename tam tikroje laiko atkarpoje prisideda prie tokio “sapno‘‘ suvokimo. Galbūt niekada nepasieksime ateities žmonijos fazės, tam tikru momentu galimai technologinis progresas tiesiog sustos. Tikėtina jog ateities kartos tiesiog nenorės kažko imituoti (net jei paliksime savo pačių pavyzdžius darant tai, kas atrodo neįmanoma).

Arba mūsų visata išnyks dar prieš mums išmokstant, kaip simuliuoti patiems save. Galbūt turėtume tik viltis, kad tai imitacija. Muskas pažymėjo “Kaip niekas kitas ketiname sukurti imitacijas, kurios skirtųsi nuo realybės, kitaip žmonija nustos egzistavusi“. Jei tiki civilizacijos ateitimi, augančiomis perspektyvomis ir žiniomis visą laiką, tuomet privalai susitaikyti su mintimi, jog esame simuliuojami jau dabar.
Svarbumas

Ar tai svarbu, kad galimai gyvename imitacijoje? Kaip reikėtų jaustis dėl tokių perspektyvų? Menininkai bei mąstytojai priėjo prie skirtingų išvadų. Idėja, jog gyvename tarsi “kopijos“ imituotame pasaulyje buvo krupščiai ištirta, pavyzdžiui 1994 metų novelėje “Pakeistas miestas“ mokslinės literatūros rašytojas Gregas Egonas atvaizdavo ankstyvasias imituoto gyvenimo sukūrimo dienas.

Pagrindinis veikėjas, kompiuterių specialistas Polas patampa jo paties auginta jūrų kiaulyte, kol skenuodamas savo smegenis kompiuterio pagalba siekė sukurti savęs kopiją. Skaitmeninė Polo versija gyvavo imituotame pasaulyje, kuris labiau priminė modernų video žaidimą. Stovėdamas imituotame bute ir žiūrėdamas į Bošo “Žemiškųjų malonumų sodo“ paveikslą, Polas negali visiškai pamiršti, kad vos apsisukus imitacija sustos veikusi ir išsaugant vyksmų ciklus, virs į pilką stačiakampį.

Tad jei gyvename imituotame pasaulyje tie patys dalykai nutinka ir mums. Kodėl kompiuteris turėtų simuliuoti kiekvieną atomą, žinodamas, kad į tam tikrus vaizdus mes nereguojame. Imitaciniai žmonės turi priežasčių panikuoti.

Taip pat yra kai kas verčiančio abejoti nagrinėjant imituojamojo gyvenimo idėją: tai jaudinantis suvokimas, kad visa tai jau yra nutikę mūsų palikuoniams (tariamai jiems įdomu stebėti kaip mes kovojame mūšiuose, kuriuos pastarieji jau laimėjo ar pralošė). Toks pavėluotumo jausmas yra pagrindinė žaidimo “The Talos Principle“ tema. Niūrus, bet viliojantis video žaidimas sukurtas kroatų studijos Croteam. Žaidime maras tampa ginklu norint sunaikinti žmoniją ir beviltiškiausias būdas išsaugant kažką iš mūsų istorijos ar kultūros.

Mažas imituotas pasaulis sukurtas save galinčiomis redaguoti programomis. Su laiku šios pagerindamos pačios save pasąmonėje išlieka dar ilgai net ir pasibaigus visam veiksmui. Klajojant po vaizdingus žmonijos civilizacijos griuvėsius (Graikija, Egiptą, gotikinę Europą) atpažįstame fragmentus iš antikinių žmonių tekstų – “Prarastasis rojus“ egiptiečių mirties knyga, Kantas, Šopenhaueris, virtualūs laiškai, dienoraščiai, žinutės – tampa spėliojimu apie ką visa tai ir supratimu, kad toks netikras gyvenimas neišvengiamybė. Net jei Elonas Muskas pasiektų savo tikslą dėl Marso kolonizavimo, jis jau nebūtų pirmasis. Tam tikra prasme istorijoje tai jau įvykę.

Tai gali būti susiję ir su patiriamu emocijų pliūpsniu pereinant iš vieno periodo į kitą, keista era, kurios link einame taps ginčo objektu, virsiančiu ekscentriškąja imitacinio gyvenimo forma. Mokslinės literatūros pakraipos žurnale “The age of Em” ekonomistas ir futurologas Robinas Hansonas apibūdino laiką, kuriame tyrinėtojai vis dar neperprato dirbtinio intelekto iki galo, bet jau išmoko nukopijuoti save į kompiuterį sukuriant “ems“ ar kitaip tariant imituotus žmones, kurie greitai pralenkia tikrųjų skaičių.

Skirtingai nuo Bostromo teigusio, kad mūsų palikuonys imitacinį pasaulį kurs iš smalsumo, Hansonas numatė verslininkų interesus: vietoj ilgai trunkančių programuotojų komandos paieškų, pakaktų įdarbinti vieną “em” darbuotoją ir jį pakartoti milijoną kartų.

Pats “em” galėtų save padauginti net žmogui neįsikišus į procesą, vienu metu galėtų atlikti daugybę darbų, o atlikęs užduotį save panaikinti arba paklausti “ar noriu tai prisiminti?“. Tai būtų visada nuotaikingas bei nenuilstantis darbuotojas. Paleistas kompiuterio kietajame diske, šimtus kartų galingesniame nei žmogaus smegenys veiktų taip sparčiai, kad sugebėtų atstoti ne tik įprastą darbuotoją, bet net ir pilną kolektyvą.

Automatinė simuliacija

Teiginyje, jog gyvename simuliacijoje galima įžvelgti ir teologinę potekstę. 2014 metais knygoje “Your digital afterlife” (tavo pomirtinis skaitmeninis gyvenimas) filosofas Erikas Steinhartas aprašė savo tirtą paralelę tarp imitacijos ir įvairių religinių mokymų. Steinhartas susikoncentravo į jau paveldėtą simuliacijos tikimybę. Jei mes įgyjame antgamtiškumą kartu su atsiradimu šiame pasaulyje, vadinasi ir simuliuojamais žmonėmis tampame tarsi automatiškai.

Tuo tarpu simuliacijos technologijos pasirodymas privers mus pačius patikėti, kad gyvename imitacijoje, o tikrovė galimai susideda iš daugybės sudėtinių simuliacijų. Šioje tikimybėje Steinhartas įžvelgia skaitmeninę ir begalinę “būties grandinės” versiją.

Su laiku ištobulinsime imitacijos technologiją, galimai pasiekę mokslinę brandą sugebėsime pasirūpinti simuliuotais žmonėmis, atrasime būdų, kaip juos simuoliuoti net šiems mirus, taigi jie galės pasinerti į nesibaigiantį atgimimo per pakilimą procesą. Gyvenimas po mirties galimai virstų begaline kelione po dar aukštesnius lygius (Bostromas savo originaliuose straipsniuose pateikė konkrečius skaičiavimus, mat jei viso šio proceso kaštai būtų per dideli pakaktų viską tiesiog atšaukti). Simuliacijos išradimas galimai nulemtų pasaulio pabaigą.

Simuliacijos teiginys tik suteikia ateistams pagrindo kalbėti apie dvasingumą. Idėja, kad gyvename tik dalinėje realybėje neva mus paverčia aukomis. Mūsų iškelta simuliacijos teorija daugumai sukelia tuos pačius klausimus kaip ir mąstant apie Dievą: “Kodėl mūsų visatos kūrėjas nusprendė, jog reikalingas blogis bei kančios? Ar įmanoma tai pakeisti? Iš kur atsirado originalusis nesimuliuotas pasaulis?”

Šia prasme simuliacija tarsi platus ir materialistinis melas artimas religijai, bet ne iki galo. Be abejo, simuliacijoje nėra kažko švento ar dieviško. Žmonės nesuvokiantys simuliavimo nėra dievai – tai mes patys. Laikymas įmanomu, simuliavimo teiginį paverčia ironišku. Pabaigai tai pasakojimas apie limitus. Iš vienos pusės mes išnaudojame savo potencialą kurdami pasaulį, o iš kitos tik vis labiau įsitikiname tuo, jog visiškas visatos ištyrimas praktiškai neįmanomas. Neribotos žmogaus ambicijos galiausiai priveda prie dar sunkiau perprantamų paslapčių.

Parengė: Samantha Zachh, šaltinis: zachh.lt