Andrianas Krutoguzenko. Smegenų magija: ko tikimės, tą ir gauname

smegenu-magijaAndrianas Krutoguzenko
 
Smegenys gana dažnai stebina ne tik paprastus žmones, bet ir mokslininkus. Pavyzdžiui kažkoks tai stimulas iš išorinio pasaulio gali sukurti specifinę patirtį. Na sakykime kažkokia tai piliulė nuo galvos skausmo. Kuomet sąmonė pastebi, kad dėl tos piliulės pavartojimo nustojo skaudėti galva ir, kad tą pokytį sukūrė toks poveikis iš aplinkos ir tai pasikartos kelis kartus, tuomet kažkurį tai kartą, pavartojus net „tuščią“ piliulę organizmas lieps galvai nebeskaudėti. Tai vadinama išorinio stimulo asociacija su tam tikru vidiniu pokyčiu. Tiesiog smegenys suaktyvina tas pačias neuronų grandines, kaip išgėrus vaistų ir organizme išsiskiria panašios cheminės medžiagos. Tai galima pavadinti organizmo saviprogramavimu.
 
Galimas ir kitoks saviprogramavimas per lūkesčius, kuomet įvairūs vaistai nepadėjo nuo tam tikros ligos, bet staiga gydytojas su entuziazmu praneša apie naujus, labai veiksmingus vaistus, kurie brangūs, bet efektyvūs. Tuomet emocingas pacientas ateityje išsirenka tokią galimybę, palydi su tokia stipria emocija, kad smegenys nebeatskiria ar tai vyksta ar tai jau įvyko ir žmogus pradeda gyti dar net nepradėjęs vartoti „stebuklingų“ vaistų. Tiesiog jis emocingai pasirinko ateities variantą, kuriame jis sveikas. Tai taip pat saviprogramavimas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Galimas dar ir kitoks saviprogramavimas, kuomet veiksmui suteikiame naują reikšmę. Tai yra sužinome naujos informacijos ir pradedame geriau ją suprasti, įdedame į savo veiksmus daugiau sąmoningos, kryptingos energijos. Aš tai pavadinčiau ligos priežasčių ar šaknų atkapstymas. Vien supratus esmę, pradeda vykti savaiminis gijimas, nes priežasties sirgti nebelieka.

 

Kuo lengviau priimame tikėtiną naują rezultatą, tuo aiškesnį modelį kuriame savo mintyse ir tuo geriau paruošiame savo smegenis ir kūną atkurti šį modelį tikrovėje. Mintis gali pakeisti fiziologiją ir tai kai kas labai aiškiai supranta ir dar supranta, kad žmogus – įpročių vergas. Žmogaus galvoje kas dieną kyla begalės minčių, bet veik absoliuti dauguma jos yra arba tos pačios arba labai panašios.

 

Jei mintys kas dieną tos pačios tai ir veiksmai veik tie patys, užgaunamos vis tos pačios emocinės stygos. Išvada kokia? Reiškia žmogus toks pat, koks buvo vakar ar dar anksčiau ir tai nesikeičia ilgą laikotarpį. Didžią gyvenimo dalį žmogus mašinaliai vykdo tuos pačius veiksmus. Seka būtų tokia: tos pačios mintys skatina rinktis tą patį, o tie patys pasirinkimai skatina tokį pat elgesį, o elgesys sukuria tas pačias patirtis, o tos pačios patirtys užgauna tas pačias emocines stygas, kurios išvibruoja tas pačias mintis. Uždaras ratas, jokio vystymosi. Nei smegenys nei kūnas nesikeičia, naujų ryšių nesiranda, viskas sustabarėja, „užpelkėja“ ir belieka jaunesniam sirgti, o senesniam greičiau senti.

 

Pamąstykime apie savo gyvenimą. Koks jis? Jeigu šiandiena mąstome taip pat kaip vakar, tai renkamės tuos pačius dalykus, iš darbo grįžtame ta pačia kelio puse ir pan. Tai ir rytoj mąstysime taip pat. Tai veda tik į tas pačias patirtis ateityje. Reiškia smegenyse aktyvinamos tik tos pačios neuronų grandinės, išskiriamos tos pačios cheminės medžiagos, sužadina tuos pačius genus, gamina tuos pačius baltymus ir t.t. Tai nusidėvėjimo procesas.

 

Mūsų vakarykštė diena tampa tokia pat kaip ir ryt, poryt ar dar poryt. Praeitis tampa tapati ateičiai. Toks būties būvis „patogus“, mašinalus, nereikalaujantis pastangų. Viskas lieka tas pat ir asmenybė lieka nekintanti. Jo didenybė Laikas turi tokį dėsnį – kas nekinta, tas sunyksta ir numiršta gana greitai. Tik pastoviai kintantys ryšiai, o ypač smegenų neuronų ryšiai gali prailginti bet kokio „neilgaamžio“ amžių ir net labai.

 

Mūsų asmenybė kuria asmeninę realybę. O asmenybė susideda iš to kaip mąstome, elgiamės ir ką jaučiame. Norėdami susikurti naują asmeninę realybę, naują gyvenimą, kitokį negu dabar „pakliuvome“, turime pradėti analizuoti mintis ir jas keisti. Taip pat turime analizuoti jausmus ir juos keisti. Turime įsisąmoninti nesąmoningą elgesį, vedantį į tas pačias patirtis ir pradėti rinktis naujus dalykus, imtis kitokių veiksmų ir kurti naujas patirtis.

 

Stebėkime savo kas diena patiriamas emocijas ir tuomet spręskime, ar nuolatinis šių emocijų išgyvenimas, jų atsikartojimas yra tai ko trokštame? Deja dauguma žmonių bando susikurti naują asmeninę realybę nekeisdami asmenybės. Yra žinoma, kad nuo savęs nepabėgsi, net pabėgęs į kitą pasaulio kraštą. Naujos mintys skatina rinktis naujus dalykus, o tai skatina imtis kitokių veiksmų, kitaip elgtis ir pagaliau kitokios patirtys. Tai ir yra evoliucija. Taip kas dieną kuriama nauja asmenybė, nauja asmeninė realybė, bei fiziologija.

 

Biologų yra gerai žinomi faktai, kad jei pakartotume tam tikrą mintį daug kartų, smegenų ląstelės sustiprina ne tik tam tikras jungtis, bet ir sukuria daug papildomų jungčių, kad signalas sklistų greičiau. Beje jei mintys paremtos gana stipriomis emocijomis, tai minčių nebūtina kartoti daug kartų, o jungčių tarp smegenų ląstelių atsiras iš karto daug ir stiprių. Tai atsispindės fiziologijoje.

 

Pakanka pradėti galvoti kitaip, naujai, emocingai ir jungtys formuojasi kitaip – mes keičiamės neurologiškai, chemiškai, genetiškai. Taip vien mintimis galime suaktyvinti naujus genus, „įjungti“ juos. Reikia tik pakeisti mąstymą. Taip sąmonė organizuoja materiją. Kartojant informaciją, kartojantis patirtims stiprinamos neuronų grandinės. Jei pasikartojimo nėra arba mažai, tai grandinės „išsiardo“, su nyksta. Todėl norint smegenyse įtvirtinti naujas mintis, pasirinkimus, elgesį, įpročius, patirtis yra būtina nuolat tai prisiminti, atnaujinti, permąstyti, įsigilinti. Kiekvieną kartą, kuomet tam tikra mintis realizuojama per patirtį, panaudota „įranga“ yra sustiprinama. Sukuriamos mašinalios programos, kurias naudojame kas dieną.

 

Tuomet viskas vyksta nesąmoningai. Mašinalių programų derinys gali būti pavadintas žmogaus tapatybe. Tai yra susiformavo tam tikras derinys neuronų tinklų, kas atsispindėjo visame kūne ir kas savo valia esate. Beje dėl savo valios dar galima padiskutuoti, nes valia mūsų gana apribota ne tik aplinkybių, bet ir kitų valios įtaka.

 

Labai svarbu išlaikyti protą plastišką, atvirą pokyčiams, nespraudžiant jo į jokius rėmus. Tegul smegenys kiekvieną dieną dirba kitaip, tegul turi galimybę keistis. Naudojamos smegenys auga ir keičiasi. Kai kurie neuronų deriniai suardomi, keičiami ir modifikuojame esamoje erdvėje dėl naujų įgytų patirčių, išmoktų dalykų. Norint pasikeisti, reikia įsisąmoninti savo programas, nesąmoningas savo reakcijas į išorinius ir vidinius dirgiklius.

 

Sunkiausia pokyčių dalis yra nesirinkti to pačio, ką rinkomės vakar. Net jei rūkome, tai kitą dieną bent kitas cigaretes rinkimės, o dar kitą dar kitas ir netikėtai… nustosime rūkyti, tai yra priklausyti nuo organizmą žalojančio nesąmoningo įpročio. Renkantis nauja visuomet pasijusime nejaukiai, nesaugiai, nepažįstamoje erdvėje, nesijausime savimi. Tai normalu, nes mes keičiame save, šiandiena mes ne tokie patys, kokie buvome vakar.

 

Dėl nesaugumo jausmo, mes negalime numatyti koks gi bus naujosios tapatybės jausmas ir kaip tai pasireikš mūsų gyvenime. Atsikratę senosios tapatybės turime įveikti atstumą iki naujosios tapatybės, o ta „tuštuma“ tokia nejauki, bet joje vyksta nuostabi pokyčių chemija. Dalis žmonių taip išsigąsta tos tuštumos, kad tučtuojau sugrįžta į savo seną tapatybę, į savo „jaukų urvelį“. Tokie vėl pradeda jaustis gerai, nors iš tiesų tokiu būdu jie pripažįsta, kad dabar jiems viskas pažįstama – tos pačios cigaretės, tas pats alus, tie patys barniai bei tipo draugai….

 

Norint pasikeisti, turime išardyti senus neuronų tinklus, kuriuos kūrėme daugybę metų (ir mums daug kas padėjo juos kurti). Kūnas tapo priklausomas nuo tam tikrų cheminių medžiagų, emocijų, aplinkos, draugų, įpročių… Mirštant senai tapatybei natūralu yra patiriamas diskomfortas. Tuštumoje tarp senosios ir naujosios tapatybės egzistuoja beribės galimybės. Tiesa yra tokis pastebėjimas, kad geriausiai nuspėti ateitį yra ją kurti ne iš to kas gerai žinoma, o iš to kas nežinoma. Tenka priprasti prie naujos vidinės būsenos, kurią kuria naujos cheminės medžiagos, sukuriamos organizmo. Įsijungia nauji genai, skamba nauja vidinė muzika.

 

Dauguma mūsų mąstome praeityje ir praeitimi, nes visa patirtis ten ir sukurta, atkartojame vakarykštes patirtis, tampame išorinio pasaulio vergais, nes šis kontroliuoja mūsų vidinį pasaulį. Išorinė aplinka nulemia ką galvojame, veikiame, jaučiame.. Mūsų asmenybė savo mintimis ir jausmais kas dieną įtvirtina tą pačią realybę. Norėdami pasikeisti, turime įveikti savo išorines aplinkybes. Kuomet vis kartojame savo mintis, patirtis, atkartojame praeitį, aktyviname vis tuos pačius genus, ląstelės nusidėvi, kuriami vis silpnesni ryšiai, prastėja atmintis, organizmas serga, sensta.

 

Kuomet jausmai ima kontroliuoti kūną, tai atsiranda vadinama emocinė priklausomybė arba gyvenimas pagal programą, kuomet reikia vis daugiau ir aštresnių emocijų, kas būdinga žmonėms su priklausomybėmis. Iš esmės tai gyvūno lygis. Būtina atsikratyti įpročio būti „savimi“. Neįmanoma sukurti naujos ateities, visą laiką gyvenant praeityje. Deja žinau daug artimų žmonių, kurie niekaip neišsikapanoja iš praeities liūno. Dažnai pagalvoju, „negi jiems patinka ten murkdytis“? Smegenų magija ir yra tame, kad jos turi nuolat keistis, keistis ryšiai tarp nervinių ląstelių vėl ir vėl. Tai turi būti nuolat besikeičiantis darinys, kuris nuolat kurs naują aplinkinę realybę.

 

Autorius: Andrianas Krutoguzenko

 

Šaltinis: andrianas.lt


Facebook komentarai
2 komentarų "Andrianas Krutoguzenko. Smegenų magija: ko tikimės, tą ir gauname"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Zinoma

Toks straipsnis vertas demesio!:)

HumanExperience

Pagarba, daugiau tokiu straipsniu. Viskas labai aisku ir suorantama. As butent tai ir darau kasdien, net menkisias dienos pakeitimas padaro naujas neuronu jungtis smegenyse. Law of attraction, placebo efektas.. Visa tai tikra :)

wpDiscuz