14 naktinės pamainos košmarų

Net labiausiai mylintys savo darbus nesiveržia į naktines pamainas. Nors atlyginimas paprastai būna kiek didesnis, retas norėtų leisti tamsųjį paros laiką ne namie… Ypač, jei dirba ligoninėje, operatoriumi, arba… sargu.

Žemiau – 14 tikrų pasakojimų iš naktines pamainas dirbusių žmonių.

1. Uždarė ligoninės rytų sparną – per daugiau nei septyniasdešimt metų gerokai nusidėvėjusį. Būrys seselių, apimtos nostalgijos, nutarė užsukti paskutinį kartą. Joms bevaikštant, maždaug 21:30, suskambo registratūros telefonas (technika dar nebuvo atjungta, tik nebebuvo pacientų). Viena seselių priėjusi atsiliepė. Prisistačiusi paklausė:

– Kuo galėčiau padėti?
Kitame gale pasigirdo sutrikęs moters balsas.
– Klausau? Kas kalba?
– Čia seselė. Ar galėčiau kuo nors padėti?
– Kur aš esu?
– Čia [pavadinimas] ligoninė. Ar jūs pacientė?
– O. Supratau.

Pypt pypt pypt.

Seselė žvilgtelėjo, iš kurios palatos skambinta, ir suvokė, jog ta palata tiesiai priešais registratūrą.
Pakėlusi akis ji išvydo – kaip ir reikėjo tikėtis – visiškai tuščią patalpą, net be baldų ir… telefono.

2. Dirbu krizių centre, teikiančiame pagalbą smurtą patyrusiems vaikams iki 7 metų. Netikiu paranormaliais reiškiniais (esu ramiai dirbusi kapinėse), tačiau kai ateina naktis, ir iš suaugusiųjų dideliame pastate lieka tik kelios jaunos merginos, o visi kiti – maži vaikai, pasidaro kažkaip nejauku.

Skyrius, kuriame dirbu, pavadintas vardu vaiko, kuris buvo mirtinai sumuštas vieno tėvų. Tai tarsi simbolizuoja, jog tokia tragedija neturi pasikartoti.

…ypač dėl to, jog vaiko dvasia vis dar neranda ramybės ir vaidenasi, dažniausiai naktį. Daugybę kartų vaikai rodė į tuštumą ir klausinėjo, kodėl ten stovinčiam vaikui nereikia eiti gulti tada, kada jiems, ir išvis, koks jo vardas?

Nesureikšminau to. Bet sykį…

Skaičiau knygą pasišviesdama skaitymo lempute. Kambaryje buvo visiškai tamsu, visi vaikai miegojo.

Staiga vienas vaikų, 4-5 metų amžiaus, atsisėdo lovoje ir garsiai paklausė: „Ei, kodėl jie nemiega, kodėl žaidžia? Aš irgi taip noriu!“ rodydamas į sieną.

Manau, nereikia nė sakyti, jog nuo tada viena naktimis nebebudžiu.

3. Tvarkiau dvi tuščias sujungtas palatas. Kai grįžau atsinešusi dar valymo priemonių, išvydau sulinkusią senutę, sėdinčią ant kėdės kitame kambaryje. Labai nustebau – paprastai taip greitai naujo paciento neįkurdina. Na, bet ką gi… Tęsiau tvarkymą. Paskui vėl žvilgtelėjau į senutę, tik… Jos nebebuvo. Ji buvo dingusi. Negalėjo išeiti, nes, kaip minėjau, kambariai sujungti ir turi vieną išėjimą. Būtų turėjusi praeiti pro mane, o aš nieko nemačiau.

Paklausinėjau kolegų. Pagal apibūdinimą, tai buvo pacientė, mirusi toje palatoje kelias valandas prieš mano pamainą…

4. Baigęs vidurinę įsidarbinau degalinėje. Trečią nakties įsuko automobilis. Vairuotojas verkia, keleivė moteris… nejuda. Sėdi tiesi, akmenine veido mina, ir nė krust. Tarsi… būtų negyva. Prasėdėjęs gal valandą, vairuotojas išlipo, užėjo į parduotuvę ir nesirinkęs numetė keletą prekių ant prekystalio.

Visą šį laiką žvalgosi į šalis, ar nėra kitų žmonių. O jų nėra – ne tik parduotuvėje, bet ir daugybės mylių spinduliu, ši degalinė vidury niekur. Netikėtai vyras perveria mane žvilgsniu, tarsi matytų kiaurai, ir taria: „Čia taip tylu, ar ne? Taip tylu, kad beveik gali išgirsti, kaip dainuoja angelai“. Kažką neaiškiai sumurmėjau, ir jis išėjo. Moteris taip ir išsėdėjo lyg statula.

5. Pastoviai sulaukdavau skambučių iš negyvenamo namo. Kažkas paskambindavo 911, aš atsiliepdavau, ir į ragelį imdavo rėkti, traškėti ir atsijungdavo. Policija važiuodavo ten kassyk, tačiau niekad nieko nerasdavo, ir aiškindavo, jog tai dėl linijos trikdžių. Bet man nepasidarė ramiau…

6. Jau ketinau išjungti projektorius ir uždaryti kino teatrą, kai staiga pats savaime įsijungė filmas „Tūnąs tamsoje“ – tik be reklamų. Ne tik, kad niekas nieko nejudino, bet ir kompiuterinė programa yra nustatyta taip, jog prieš kiekvieną filmą rodytų 20 minučių reklamos. Nesupratau, kas įvyko…

7. Saugojau apleistą kalėjimą. Kas kurį laiką turėdavau apeiti teritoriją. Ėjau koridoriumi, iš abiejų pusių buvo kameros. Staiga išsijungė lemputė…

Įsijungiau prožektorių, bet tada lemputė užsidegė vėl. Paskubinau žingsnį, nes pasidarė nejauku. Šviesa užgeso VĖL. Tačiau tada taip pat išgirdau, kaip užsitrenkė dvi kameros. Bėgte parbėgau į savo postą ir paklausiau viršininko, ar sutriko elektros tiekimas. Jis užtikrino, jog viskas tvarkoje…

Tąnakt niekur nebėjau iš posto…

8. Net du sykius, akies krašteliu pamatęs kažką žengiantį į liftą, šūktelėjau: „Palaikykit duris!”. Abu kartus palaikė. Ir abu kartus įžengęs į liftą supratau, jog esu vienas… Tai buvo tik pradžia: nuo tada kaskart, kai prieidavau, lifto durys atsidarydavo pačios, nors net nepaspausdavau mygtuko. Visada pasakydavau “ačiū”, kai sulaukdavau tuščio lifto.

9. Kartais pacientai nepasisako, jog lunatikuoja, ir vidury nakties, pakėlęs akis nuo popierių, išvystu kokį vieną stovintį šalia, kaip kokį zombį. Kaskart vos negaunu širdies smūgio…

10. Lygiai 2:30 narkomanas perdozavo heroino ir, sulaužęs adatą, nukraujavo ant “Makdonaldo” tualeto grindų. Aš jį radau. Visur kraujas. Visur…

11. Dirbau naktinę pamainą, kai tapau liudininku itin baisaus įvykio: benamis su MRSA (meticilinui rezistentiško auksinio stafilokoko) infekcija pribėgo prie apsaugos darbuotojo, apkabino jį, bandė pabučiuoti/įkasti ir taip užkrėsti… Aišku, apsauginis įsiuto, ir puolė jį mušti, pasipylė kraujas… Iškviečiau atitinkamą tarnybą, kad viską išvalytų ir dezinfekuotų, o kaip baigėsi apsauginiui, nežinau.

12. Moteris stovėjo mašinų aikštelėje ir spoksojo tiesiai į kamerą, kurios įrašą stebėti buvo mano darbas. Nuėjau patikrinti. Paprašiau, kad išeitų. Ji ištiesė man raštelį: “Jie klausosi mūsų. Nieko nesakyk. Jeigu tu arba tavo vadovas galite man padėti, papurtyk galvą”. Darkart paprašiau išeiti, bet ji prastovėjo dar 15 minučių. Kai atvažiavo policija, jau buvo nuėjusi.

13. Anksčiau dirbau prekybos centre, ir naktį matydavau keistų dalykų… Sykį, pavyzdžiui, atsarginio išėjimo durys ėmė purtytis, lyg kažkas suėmęs jas kratytų. Mes su bendradarbiais apstulbome – nubėgome pakviesti apsaugos, tačiau jie nieko nerado.

14. Saugojau apleistą viešbutį. Tiksliau, apleistą tik teoriškai… Mat pastoviai girdėdavau žingsnius, tarsi kažkas vaikščiotų tiesiai virš manęs. Grindys medinės, tad puikiai girdėdavosi. Viešbutis buvo visiškai tuščias – be baldų, be durų, tik su šiokiu tokiu apšvietimu. Stovėjo visai greta upės.

Taigi, išgirdęs žingsnius, apėjau visą pastatą. Vienoje salėje išvydau kažką judant, tačiau apšvietęs supratau, jog ten tik mano atvaizdas suskilusiame veidrodyje.

Mačiau pakankamai siaubo filmų, kad nešdinčiausi lauk… Po 2 savaičių viešbutis sudegė. Vis dar manau, jog tąnakt kažkas jame buvo, nors neturiu jokių įrodymų…

Parengė: E.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.