Prietarų kilmė: kodėl nesisveikiname per slenkstį?

Labai dažnai sveikinantis žmonės būtinai peržengia slenkstį, kad abu atsidurtų vienoje ir toje pačioje pusėje. Visų prima žinoma tai mes suprantame kaip mandagumą, tačiau iš kur kilo ši etiketo taisyklė?
 
Senovėje tikėta, kad po slenksčiu gyvena namus globojanti dvasia. Kai kuriuose kraštuose, po slenksčiu būdavo laidojami mirusieji, tad slenkstis suvoktas kaip savotiška dvasių ar protėvių buveinė.
 
Kalbėdamas per slenkstį ar per jį atlikdamas kitus veiksmus gali sutrukdyti dvasių ar protėvių ramybę. Iš čia kyla ir kiti prietarai, kaip pvz. jei svečias suklupo ant slenksčio, vadinasi dvasia perspėja apie jo piktus kėslus; jei šeimininkas nepalydi svečio iki slenksčio, tai dvasia gali pradėti pastarajam kenti ir t.t.

Kita vertus, archajiniam mąstymui buvo svarbu, kad bendraujantys žmonės būtų toje pačioje erdvėje, nes kosmosas buvo padalintas į sacrum ir profanum, tad žmogus būdamas už namo ribų, tam tikra prasme buvo chaoso teritorijoje, ir palinkėdamas kažką iš ten, galėjo į tvarkingą kosmosą atnešti nelaimę.

Autorius: Gabrielius E. Klimenka, šaltinis: paranormaleco.blogspot.com