Kas slypi už fizikinio žmogaus kūno?

zmogus-po-mirtiesAtsiradus naujoms reanimacijos galimybėms, padidinusioms gydytojų galimybes sugrąžinti žmogui gyvybę, kai jis patiria klinikinės mirties būseną sustojus širdžiai ar įvykus nelaimingam atsitikimui, tokių žmonių skaičius žymiai padidėjo. Tai sukėlė padidėjusį susidomėjimą tuo, ką patyrė žmonės klinikinės mirties būsenoje. Tačiau tuo pačiu metu išprovokavo samprotavimus apie tai ar reanimatorių veikla neprieštarauja religijos požiūriui, ar toks prievartinis įsikišimas neprieštarauja tam, kas skirta iš aukščiau, ar medicinos pasiekimai neprieštarauja Aukščiausiojo valiai?, – klausia žurnalas „Mįslės ir faktai„.
 
Prancūzų mokslininkas Kristianas Mėlis savo knygoje „Sielos laisvė“ įvairiais aspektais tyrinėja sielos sugrįžimo į mirusį kūną fenomeną. Juk dematerializacija – sielos išėjimas iš kūno, o po to jos sugrįžimas į paliktą kūną (apie ką pasakoja Moudis savo knygoje) sukelia daugybę klausimų, į kuriuos šiuolaikinis mokslas neturi atsakymų. K.Melis teigia, kad dabartiniame mokslo išsivystymo lygyje su tuo reikia susitaikyti. Jis rašo, kad toks „susitaikymo taškas“ reikalingas tam, kad būtų galima priimti ir analizuoti įvairias hipotezes apie tai, kas vyksta su žmogaus asmenybe po to, kai įvyksta dematerializacija ir siela palieka fizinį apvalkalą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Mokslininkai pažymi, kad pirmoji reakcija į susitikimą su neįprastu reiškiniu dažniausiai yra baimė. Baimė verčia neigti fenomeną. Neigimas – pats paprasčiausias būdas atsiriboti nuo to, kas vyksta – „to negali būti todėl, kad niekada negali būti!“ Tačiau klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių liudijimai įkala pleištą į sąmonės ribotumą. Tų, kurie bando analizuoti dematerializacijos atvejus, uždavinys – į vieną loginę grandinę susieti stebėjimus, apmąstymus ir eksperimentus.

 

Apie sugebėjimą dematerializuotis, palikti savo fizinį kūną, buvo žinoma dar Senovės Egipte. Apie šį sugebėjimą teigia visų pasaulio religijų žyniai. Bandymus išeiti iš kūno ir vėl į jį sugrįžti atliko žmonės, kurie vėliau Europos religinėje kultūroje buvo priskirti šventiesiems. Galimybė sukelti ekstazės būseną narkotikais, savitaiga, ypatingais ritualais yra žinoma visų religinių kultų, paplitusių visuose žemynuose, išrinktiesiems. Tačiau tiek šių kultų adeptai, tiek ir antropologai, medikai ir istorikai vengia skelbti bet kokius paaiškinimus apie sielos išėjimo iš fizinio kūno fenomeną.

 

Kristianas Mėlis nors ir kviečia susitaikyti su nepakankomis žiniomis, tačiau vis tik bando surasti kažkokį paaiškinimą tiek dematerializacijos fenomenui, tiek sielos sugrįžimui į kūną.

 

Ar pagrįsti šio autoriaus samprotavimai? Apibūdinant žmogaus asmenybę ir jos reikšmingumą, ar tai būtų politikas, menininkas ar paprasčiausiai artimas ir mylimas žmogus, jau kurį laiką vartojama sąvoka „energetika“. Žmonių leksikone taip pat vis dažniau vartojamas žodžių junginys „minties energija“. Šiuo atveju „mintis“ suprantama ne kaip intelekto pasireiškimas, o kaip jėga, galinti paveikti gyvybinius procesus. Šiuolaikinis mokslas, apsiginklavęs galinga ir tikslia technika, teigia, kad ši energija gali veikti netgi per atstumą.

 

Kristianas Mėlis, remdamasis šiuo teiginiu, eina dar toliau. Žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ir po to sugrįžusių iš „ano pasaulio“, patyrimas rodo, kad žmogus turi ne tik fizikinį kūną, bet ir energetinį. Energetinis kūnas yra labai plastiškas, jis gali įgauti įvairias formas, kurios leidžia būti nepriklausomu nuo fizinio kūno. Tai gali būti netgi augalų ar gyvūnų pasaulio formos. Energetinis kūnas pasižymi regėjimu, klausa, suvokimu, telepatiniais sugebėjimais, gali priimti ir perduoti informaciją, sukurti ryšį tarp mūsų pasaulio ir kitų Galaktikoje esančių pasaulių. Šios fiziškai neapribotos galimybės leidžia užmegzti ryšius su mirusiaisiais, atlikti keliones erdvėje ir laike, laisvai įveikti visas užtvaras. Šių stebuklų pagrindinis variklis ir yra minties energija, dvasinis pradas.

 

Energetinis kūnas išaustas iš įvairių molekulinių virpėjimų. Jis gyvena kitame, nei mūsų fizinis kūnas, matavime ir realybėje bei nepriklauso nuo priežasčių ir pasekmių dėsnių. Energetinis kūnas nejaučia nei skausmo, nei laiko tėkmės, nei erdvės dydžio, jis visiškai autonomiškas nuo visų žemiškųjų saitų.

 

K.Molis mano, kad šiomis savybėmis ir gali būti paaiškinti parapsichologijos, telekinezės, aiškiaregystės, minties veikimo per atstumą fenomenai, taip pat antrininkų atsiradimai. Vibracinis laukas, kurį turi energetinis kūnas, turi kelis (iki septynių) sluoksnius ir atlieką ryšį tarp garso, spalvos ir šviesos. Taip atsiranda vibracijos sukurti antrininkai, kurių pasirodymas visada sukelia daugybę emocijų ir hipotezių, kurios neturi patvirtinimo.

 

Viena iš hipotezių, kurią iškėlė psichoterapeutai, teigia, kad visa tai yra haliucinacija. Ji atsiranda tada, kai, sustojus širdžiai ar dėl kitų priežasčių patekus į klinikinės mirties būseną, gali būti išprovokuotas staigus endomorfinų išskyrimas. Kažkas panašaus vyksta per epilepsijos priepuolius, sergant šizofrenija ar depresijos metu.

 

Kristianas Mėlis galvoja, kad antrininku pasirodymas suteikia galimybes labiau pažinti energetinį kūną, suprasti tai, kas sudaro jo esmę – asmenybė, minties materiališkumas, dvasinis pradas? Energetinis kūnas – tai substancija, kuri egzistuoja Visatoje kaip atskiras elektronas. Šis kūnas vibruodamas įgyja įvairias formas, tarp kurių gali būti tiek realūs žmonės, tiek jau palikę šį pasaulį. Autorius mano, kad tai yra raktas atspėti mįslei, kodėl atsiranda antrininkai, vaiduokliai ir visa kita, ką žmonės vadina velniava.

 

Kitas aspektas, kurį nagrinėjo K.Melis, – kaip galima išeiti iš savo fizinio kūno? Tuo metu, kai artėja neišvengiama mirtis, kai stoja širdis ir smegenyse nutrūksta veikla, prietaisų pagalba galima užfiksuoti aktyvią minties koncentraciją, kuri trunka labai trumpai, tarsi pliūpsnis. Šis pliūpsnis ir yra informacijos apie realiai vykstančius procesus šaltinis bei liudija tai, kad siela palieka kūną. Išsilaisvinusi iš fizinio kūno siela kartais įgauna parapsichologinę dovaną, kuri veikia tol, kol užgęsta. Kristianas Mėlis mano, kad tai parodo sielos sugebėjimą savaime dematerializuotis, pliūpsniu išskiriant energiją iš fizinio kūno.

 

„Sielos laisvės“ autorius daro išvadą: mūsų siela gali spinduliuoti energiją, būti kitoje pusėje, nei „aš“, egzistuoti atskirai ir nepriklausomai nuo praeityje buvusio apvalkalo, nes siela nepaklūsta psichinei ir emocinei būsenai. Sąmonė iškeliauja į mistinį pasaulį, kuriame palaipsniui degraduoja, ištirpsta… Jos gyvybingumas „kitame pasaulyje“ priklauso nuo energetikos, kurią turi siela, galingumo – vienų dvasinis užtaisas greitai nuslopsta, kitų savo jėgą išlaiko ištisus amžius.

 

Pripažinus teoriją apie sielos, įkūnytos energetiniame kūne, autonomiškumą, galima rasti paaiškinimus daugeliui mįslių – nuo Kasandros iki Vangos aiškiaregysčių, Indijos jogų demonstruojamiems stebuklams, krikščionių šventųjų galios pasireiškimams. Ar pagrįsti Kristiano Mėlio samprotavimai? Aišku tai, kad jų patvirtinimui reikia rimtų mokslinių duomenų. Kol kas tai lieka samprotavimais, viena iš hipotezių, kurioje plona punktyrine linija nupiešta kryptis, kuria reikia ieškoti, norint išspęsti klausimus apie sielos įsikūnijimą ir jos galios pasireiškimą.

 

Inf. šaltinis: žurnalas „Mįslės ir faktai“

 

misles-faktai


Facebook komentarai
2 komentarų "Kas slypi už fizikinio žmogaus kūno?"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Menkysta

O kuri žmogaus liauka gamina sielą?

vytra

.. gurkšnoja sielos šventą vandenėlį ir ramiai šnekučiuojasi.. staiga atbėga nerami siela ir šaukia:
– duokite greičiau man išgerti!
– Ko taip blaškaisi, prieš mus amžinybė.
– Mane tuojau reanimuos!

wpDiscuz