Interviu apie Rokfelerius ir kitas šeimas, valdančias pasaulį

pasaulio-valdovaiSu „auksinio milijardo“ schema, kokia ji buvo prieš 30 metų, jau baigta dėl baltosios rasės degradacijos. Taip mano istorikas ir socialinis filosofas Andrejus Fursovas. Duotame interviu jis papasakojo, ar turi įpėdinių neseniai miręs Rokfelerių klano patriarchas, už ką žiauriai baudžia jau trečią Kenedžių šeimos kartą ir dėl ko įtakingas žydų klanas investuoja į Hitlerio laikais populiarias eugeniką bei rasologiją, rašo versijos.lt.
 
Po Deivido Rokfelerio, kuris buvo pripažintas savo klano vadovas, mirties „pagrindinio buržujaus“ vieta vėl liko tuščia. Kas po Deivido mirties gali tapti Rokfelerių giminės patriarchu? Ir kiek sudėtinga paties klano struktūra? Klano vadovas – tai vienvaldis lyderis ar kompromisinė figūra?
 
Kas taps sekančiu klano vadovu mes greitai sužinosime. Kaip ir visose stambiose finansininkų šeimose, pas Rokfelerius visada yra lyderis. Tai ne monarchas, bet ir ne kompromisinė figūra. Tai žmogus, kuris priima galutinius sprendimus, užtikrinant ilgalaikius šeimos, kaip vieno iš pasaulio viršūnių subjekto, interesus.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Deividas atstovavo klanui nuo aštunto dešimtmečio vidurio, po to, kai į antrą planą pasitraukė Nelsonas Rokfeleris, buvęs JAV viceprezidentas. Deivido iškilimas susijęs su tuo, kad prasidėjo globalinė finansializacija. Rokfeleriai nutarė, kad turi labai aktyviai sudalyvauti šiame procese ir išstūmė į pirmą planą Deividą, kuris užsiėmė būtent finansais. Šiandien Rokfelerių klanas smarkiai išsiplėtė. Tai labai galingas tinklas, kuris dalyvauja ir finansinio sektoriaus veikloje, ir naftos gavyboje, ir visose viršnacionalinėse struktūrose.

 

Ar egzistuoja Rokfelerių klane griežta hierarchija?

 

Rokfelerių klanas – labai gausus ir išsišakojęs. Kartais jis dar vadinamas heterarchija, t.y. labai sudėtinga struktūra, kuriai būdinga skirtingų elementų tarpusavio priklausomybė vienas nuo kito ir tuo pat metu tam tikra jų autonomija. Rokfeleriams ši kombinacija užtikrinama tokia jų turtų struktūrine organizacija: bendras šeimos fondas, labdaros fondai ir privatūs šeimų fondai. Kitaip sakant, egzistuoja bazinė nuosavybė, dėl to Rokfelerių kapitalas ir neištirpo per tris-keturias kartas, kaip neretai atsitinka, o lieka išsaugotas ir yra pastoviai gausinamas.

 

Apie Rokfelerius prikurta daugybė mitų. Vienas labiausiai paplitusių byloja apie tai, kad jie drauge su kai kuriais kitais klanais valdo pasaulį. Tai tiesa, ar visgi išmonė? Kaip galima palyginti kitus klanus su Rokfeleriais jų įtakingumo aspektu? O gal jų konkurentai tėra tik ne ką mažiau žinomi Rotšildai?

 

Apie Rokfelerius, kaip ir apie Rotšildus bei kitas stambias šeimas išties sukurta daug mitų. Ir tai suprantama: informacijos ne tiek jau daug. Be to, sąmoningai skleidžiama dezinformacija. Svarbus ir žmonių noras pažvelgti į užkulisius. XX amžiuje viena iš svarbiausių pasaulio elito priešpriešos linijų buvo dviejų stambių interesų klasterių varžymasis. Jų priešakyje stovėjo Rokfeleriai ir Rotšildai. Per abu pasaulinius karus Rokfelerių vadovaujama grupuotė paėmė viršų prieš grupuotę, kuriais vadovavo Rotšildai. Pirmiausiai dėl to, kad Rokfelerių grupuotė buvo labiau susijusi su pramoniniu kapitalu (karo metu pramonės kapitalas atsirevanšavo už pralaimėjimą finansiniam kapitalui XIX amžiuje). Antra – Rokfeleriai per karus finansavo tiek anglosaksus, tiek vokiečius ir taip didino savo pelnus.

 

Pasibaigus karui, Rotšildai ėmė rengti atsakomąjį smūgį ir ne vėliau kaip 1967 metais Rokfeleriai savais kanalais sužinojo, kad Londonas pradeda atkurti Britų imperiją, šįkart nauja – neregima finansine – forma. Be to, Rotšildai aktyviai darbavosi su TSRS vadovybe, ne atsitiktinai Maskvos Liaudies Bankas septintame dešimtmetyje buvo vienas iš aktyviausiai dirbančių Londono Sičio bankų. Rokfelerių reakcijos ilgai laukti neteko. Trumpalaikės perspektyvos prasme tai buvo de Golio demaršas, kai šis pareikalavo, jog Amerika sugrąžintų auksą, mainais į dolerius. Tai buvo vienas iš faktorių, kuris privertė Ameriką 1971 metais atsisakyti aukso standarto. Šarliui de Goliui tai kainavo karjerą, tačiau tai jau smulkmenos.

 

Dolerio išgelbėjimas ir tuo pat metu Rokfelerių pozicijų išsaugojimas pareikalavo pririšti dolerį prie kokio nors likvidumo šaltinio. Juo tapo nafta, ir ši operacija vėlgi neapsiėjo be pakankamai aktyvaus TSRS vadovų dalyvavimo. Atsakydami į aktyvius Rotšildų veiksmus Kinijoje, Rokfeleriai ėmėsi savų veiksmų.

 

Šiuo metu dviejų interesų klasterių jėgų santykis daugmaž susilygino. Juo labiau, kad 20-30 „viršutinių“ pasaulio elito šeimų stengiasi nekariauti kruvinų karų, tarp jų visada egzistavo tam tikros „vandens paliaubos“.

 

Žiauriai baudžiami tik išsišokėliai iš antro-trečio pasaulio turtuolių šimtuko, kurie pamiršo savo tikrą vietą. Geriausias pavyzdys – Kenedžių baudimas, kuris trunka jau trečią šeimos kartą. Praktiškai visos stambiausios šeimos atstovaujamos visose viršnacionalinėse struktūrose, tokiose kaip Bilderbergas ar Romos klubas ir Trišalė komisija. Nors šias struktūras iniciavo būtent Rokfeleriai, kurių smegenų centras dar 1944 metais parengė ataskaitą „Karo ir taikos tyrimas“. Šiame veikale buvo nustatytos pasaulio vystymosi per artimiausius 25-35 metus tendencijos ir buvo suformuluoti JAV tikslai.

 

Ar galima nustatyti, kuris iš pasaulinių klanų yra vis dėl to labiau įtakingas?

 

Kaip jau sakiau, jėgų santykis visiškai keičiasi. Tarkime, antroji XIX amžiaus pusė ir pati XX amžiaus pradžia visiškai priklausė Rotšildams. Be jų dar buvo Beringai ir visa eilė kitų šeimų. Paskui sustiprėjo Rokfeleriai. Šis klanas iškilo per du pasaulinius karus. Beje, trečiame-ketvirtame dešimtmetyje Stalinas labai aktyviai naudojosi prieštaravimais tarp Rotšildų ir Rokfelerių, tarp JAV ir Anglijos, ir sugebėjo to dėka įvykdyti šalies industrializavimą.

 

Be to, amerikiečiai ir britai visiškai skirtingai žvelgė į Hitlerį. Amerikiečiai norėjo, kad jis sutriuškintų britų imperiją, o paskui Hitlerį pribaigtų Stalinas. O britai norėjo, kad Hitleris sutriuškintų Staliną, o paskui jie patys pribaigtų Hitlerį. Tai buvo labai sudėtinga kombinacija, kurioje sudalyvavo visi. Tačiau galiausiai britams pavyko suardyti amerikiečių planus ir po aktyvių užkulisinių derybų su Rudolfu Hesu Hitleris užpuolė Tarybų Sąjungą. Tuo pat metu niekam nebuvo paslaptis Rokfelerių struktūrų ryšiai su III Reichu.

 

Kokie Rokfelerių santykiai su JAV valdančiais klanais? Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Bilas Klintonas priklauso Bilderbergo klubui nuo 1991 metų. Kodėl Rokfeleriai leido pralaimėti Klintonams paskutiniuose rinkimuose?

 

Tai tik dar kartą parodo, kad jie ne visagaliai. Labai dažnai nusistovi pusiausvyros būsenos, kurias sunku kontroliuoti. Tačiau dėl Rokfelerių pergyventi nereikia. Jie, pavyzdžiui, nelabai troško Niksono pergalės. Tačiau jis laimėjo, o paskui Rokfeleriai apstatė jį daugybe savų žmonių ir iškėlė savas sąlygas. Kai dėl Hilarės Klinton, tai ji visą savo karjerą padarė Rokfelerių dėka. O dėl Bilo Klintono apskritai sklandė gandai, kad jis yra Vintropo Rokfelerio nesantuokinis sūnus.

 

Kaip ten yra iš tikrųjų, mes nežinome. Tačiau svarbu, kad Klintonų pora priklauso Rokfelerių klasteriui, tačiau šį kartą jie pralaimėjo. Kažkas man kužda, kad tose sąlygose, kurias Amerikos viršūnės iškėlė Trampui, nemaža dalis priklauso Rokfeleriams. Ir jis turės tas sąlygas išpildyti nežiūrint į Rotšildų paramą. Pastarieji stūmė jį į viršų taip pat, kaip organizavo Brexit’ą. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad šiuo metu pasaulinėje sistemoje tarp pagrindinių klanų nusistovėjo trapi pusiausvyra ir niekas nenori kelti bangų ir įsiūbuoti valties. Nes patiems blogai baigsis.

 

Yra nuomonė, kad Rokfeleriai ir Rotšildai išstumti į priekį kaip savotiška priedanga. O iš tikrųjų kur kas įtakingesni yra kad ir tie patys Baruchai, kurie laikosi šešėlyje.

 

Baruchų klanas išties turi aukštesnį statusą. Žydų pasaulis paprastai dalinamas į dvi grupes – aškenazius (Rytų Europos žydai) ir sefardai (ispanų kilmės žydai). Iš 12 milijonų žydų, pagal oficialią statistiką 10 milijonų – aškenaziai ir 2 milijonai – sefardai. Tačiau yra dar viena grupė. Įvairiais skaičiavimais, jų yra nuo 150 iki 300 tūkstančių. Tai taip vadinami Romos žydai, kurie atvyko į Romą iš Palestinos I-III mūsų eros šimtmečiuose ir tai – super elitas. Baruchai priklauso būtent šiai grupei. Ir jie, savaime aišku, labai įtakingi.

 

Tačiau ir Rokfeleriai – ne priedanga. Jie užima savo nišą, kurią pastoviai plečia. Jų galia slypi ne vien piniguose. Nuo XIX amžiaus pabaigos klanas pradėjo labai rimtai investuoti į mokslą, į Amerikos universitetų sferą. Žymi Amerikos politinio, karinio, žvalgybos ir mokslinio techninio isteblišmento yra arba išeiviai iš Rokfelerių globojamų mokslinių ir universitetinių struktūrų, arba su jomis susiję. Aktyviausiai Rokfeleriai investavo į tokias sritis kaip medicina, biologija, eugenika, virusologija, rasologija.

 

Čia mes matome kelias kryptis, kurios penkto dešimtmečio pabaigoje buvo sukompromituotos dėl III Reicho veiklos. Tačiau tai būtent tos kryptys, kurias Amerikoje finansavo Rokfeleriai, ir kurios iki šiol niekur nedingo, paprasčiausiai pasitraukė į šešėlį. Juo labiau, kad Rokfeleriai, kaip ir didžioji pasaulio elito dalis, yra didelis gyventojų skaičiaus sumažinimo iki 2 milijardų žmonių šalininkai. O šios problemos sprendimas reikalauja be viso kito rimtų tyrimų medicinos ir virusologijos srityse.

 

Gimstamumo ribojimas, planetos gyventojų skaičiaus mažinimas, kelio ekologinėms katastrofoms užkirtimas ir gamtos resursų išsekimas – kuriuos iš šių Deivido Rokfelerių projektus naudoja praktiškai? Kas jis, jūsų manymu, buvo – labiau svajotojas, ar praktikas?

 

Kai kalba eina apie ilgalaikius istorinius projektus, tam tikrame sprendimų priėmimo lygmenyje riba tarp pragmatikos ir utopijos labai dažnai išnyksta. Kuo buvo, pavyzdžiui, Marksas? Pragmatikas ar utopistas? Iš vienos pusės – utopistas. O iš kitos – ir antikapitalistinėje TSRS, ir kapitalistiniuose Vakaruose buvo realizuota nemažai jo idėjų. Mondializmo ideologas Žakas Atali apskritai svarbiausiu Markso nuopelnu laiko jo pasaulinės vyriausybės idėją.

 

Per taip vadinamą Studentų revoliuciją Prancūzijoje (iš tikrųjų – specialiąją generolo de Golio nuvertimo operaciją) 1968 metais buvo toks lozungas: „Būkite realistais, reikalaukite neįmanomo“. Daug kas iš to, ką kalbėjo Rokfeleris, irgi atrodo kaip utopija. Pavyzdžiui, gyventojų skaičiaus sumažinimas. Tačiau žvelgiant rytojau dienos aspektu, šis dalykas gali tapti gryniausia pragmatika, kadangi pasaulio viršūnėms planetos gyventojai – tai imperatyvas. Kitaip elitas susidurs su kur kas baisesne problema nei migrantų krizė Europoje.

 

Deividas Rokfeleris norėjo padaryti planetą geriau pritaikyta „auksinio milijardo“ gyvenimui. Ar yra kas nors bendro šiuose jo siekiuose su plaukiojančiais miestais, kurių patį pirmą JAV ketinama pastatyti jau po 2-3 metų?

 

Plaukiojantys miestai – tai jau nebe „auksiniam milijardui“. Ką mes šiandien matome? Ameriką užplūdo lotynai, Europą – išeiviai iš Afrikos ir Azijos. Jokio „auksinio milijardo“ jau nebebus. Anksčiau buvo manoma, kad „auksinis milijardas“ – tai baltieji europiečiai. Tačiau dabar baltųjų pasaulyje beliko vos 8%. Tai vienintelė rasė planetoje, kuri nyksta. Be to, egzistuoja labai rimtos problemos, apie kurias labai nemėgsta kalbėti Vakarai, tačiau dėl to jos niekur nedingsta.

 

Tai baltųjų, kurie gyvena komfortiškose sąlygose, degradacija. Per paskutinį šimtmetį, kaip pažymi specialistai, pastebimas netgi smegenų apimties sumažėjimas. Apie valios trūkumą, nesugebėjimą priešintis svetimiesiems, aš išvis nekalbu. Sotūs, turtingi žmonės ne tik nėra progreso varikliai, jie netgi savęs nebesugeba apginti. Praeis dar 15-20 metų ir Europoje gausme štai tokį konfliktą. Iš vienos pusės – sotūs pagyvenę europiečiai, kurie atsisveikino su savo krikščionybe ir apskritai niekuo nebetiki, iš kitos – jauni agresyvūs išeiviai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, kurie turi savo tikėjimą, už kurį jie pasirengę žūti ir žudyti. Ir svarbiausia – europiečiai jiems tėra svetima biologinė medžiaga, kurią reikia utilizuoti.

 

Pamenu vieno Palestinos lyderio interviu. Jis iki 1968 metų buvo kairiųjų pažiūrų šalininkas, marksistas. Kai prasidėjo 1968 metų revoliucija Paryžiuje, jis išvažiavo į Prancūziją, tikėdamasis surasti ten aukštą dvasingumą. O kai atvyko, buvo sukrėstas jaunų prancūzų kairuolių moraliniu nuosmukiu ir dėl to persimetė į islamizmą.

 

Su „auksinio milijardo“ schema tuo pavidalu, koks gyvavo prieš 30 metų, viskas baigta. Ši koncepcija jau nebus įgyvendinta, kad ir kokias mantras kartotų Frensis Fukujama. Šias mantras galima priskirti Sidonijaus Apolinarijaus sindromui. Buvo toks romėnų poetas ir Klersmono vyskupas, gyvenęs V mūsų eros amžiuje. Savo draugui jis rašė: „Mes gyvename nuostabiu laiku, aš sėdžiu prie baseino, žiogelis pakibo virš vandens paviršiaus. Šis nuostabus pasaulis truks amžinai“.

 

O po poros metų Odoakras sugriovė Romą. O štai plaukiojantys miestai – realybė. Tačiau jie skirti vos pusei milijono elito atstovų. Jeigu jiems gausis 2019 metais nuleisti į vandenį pirmą laivą, pasižiūrėsime, kas bus toliau. Beje, pagal istorijos ironiją, šių miestų schemos – tai ne kas kita, kaip tarybinių inžinierių projektai, sukurti dar 6-7 dešimtmečiais.

 

O kodėl Forbes sąraše Rokfeleriai ne pirmose vietose? Ar tai reiškia, kad jie praranda įtaką? O gal jų įtaka nekonvertuojama į dolerius?

 

Forbes sąrašas skirtas publikai, labai naiviems žmonėms. Kas ten tokie? Geitsas, Bafetas? Tai vidurinis milijardierių sluoksnis, bet ne viršūnės. Tai varganų 60-70 milijardų savininkai. Forbes pateikia asmeninius individualius turtus, o tai – apgaulė.

 

Matuoti reikia šeimų turtus, o čia jau visai kiti čempionai. Pavyzdžiui, Rotšildai, remiantis rimtais apskaičiavimais, valdo maždaug 3,2 trilijono dolerių. Rokfelerių šeima kontroliuoja apie 2,5 trilijonus. Ir nesvarbu, kad pas patį Deividą asmeniškai buvo 3 milijardai. Pas mus esama kur kas turtingesnių oligarchų, kurie vakar iššoko iš tarpuvartės ir jiems buvo užrašytas buvęs valstybinis turtas. Svarbiausias turtas – šeimyninis.

 

Be to, anaiptol ne viską lemia pinigai. Kaip sakė Roberto Peno Voreno romano pagrindinis herojus Vilis Starkas, doleriai geri tik iki tam tikros ribos. O toliau viską sprendžia valdžia. Be to, labai dažnai – valdžia intelekto ir idėjų sferose. Štai ir Rokfelerių įtaką lemia ne vien doleriai, bet ir tas svoris, kurį jie įgavo universitetų ir mokslo sferoje ir tos sferos kontroliavimo laipsnyje.

 

Reikia turėti galvoje, kad pasaulis – tai materija, energija ir informacija. Ir šiame trikampyje vienas iš kampų labai dažnai iškyla į pirmą planą. Ir toli gražu ne visada tai būna materija ar energija. Labai dažnai tai būna informacija, ir, savaime suprantama, kas ją valdo, tas valdo pasaulį. Rokfeleriai – iš jų tarpo.

 

Šaltinis: versijos.lt


wpDiscuz