Etnokultūros specialistas: Kiekvienas akmuo turi savo dvasią ir atmintį

akmuo-energetikaJau pamiršti tie laikai, kai akmenis, surinktus iš laukų (žinia gi – iš po žiemos, pavasarį, jie tarsi dygte dygdavo lyg tie grybai po lietaus), išveždavo tarsi nereikalingą balastą į kokias dykvietes. Dabar netgi prekiaujama akmenimis, mat jie tapo itin paklausūs, rašo savaitinis žurnalas mususavaite.lt.
 
Sodybų savininkai, puoselėjantys savo gyvenamosios vietos grožį, ko gero, neįsivaizduoja aplinkos be vienokių ar kitokių kompozicijų su akmeniu. Akmuo didesnis, mažesnis, akmenėlių sankaupos tinka ne tik alpinariumus, gėlynus papuošti – rodos, visur pilkas lauko brolis randa tinkamą vietą, „prigyja” džiugindamas akį ir širdį. Ar akmuo – tik puošybinis elementas? „Toli gražu ne“, – vienareikšmiškai atsako vilkaviškietis etnokultūros specialistas Albinas KURTINAITIS, akmenyje matydamas kur kas daugiau nei spalvų ir formų įvairovę.
 
Visose kultūrose akmuo – pagrindinis istorinis paminklas
 
„Akmuo, – teigia A. Kurtinaitis, – yra nepajudinamas atskaitos taškas, nuo kurio kažkas prasideda ir toliau vystosi.“ Tas „kažkas“, anot etnokultūros specialisto, žvelgiant į tūkstančiais metų skaičiuojamą mūsų tautos praeitį, apima daug labai svarbių sričių: senajame tikėjime kūdikis buvo krikštijamas ant akmens (akmeninis krikštasuolis visada stovėjo namo kertėje), kunigai (senovės dvasininkai) buvo įšventinami pareigoms stovėdami ant akmens.

 

Ne šiaip sau akmuo dažnai „eina“ su vandeniu (senojo tikėjimo krikšto apeigose abu šie pirmapradžiai elementai dalyvauja „lygiomis teisėmis“): vanduo judantis, nepastovus, akmuo – stabilus, nekintantis, tačiau per šiuos elementus sujungiamos priešybės, kad rastųsi harmonija (A. Kurtinaitis pateikia paprastą pavyzdį: žmogus siekia tikslo, kurį simbolizuotų akmuo, o tam, kad tas tikslas būtų pasiektas, turi būti kaip vanduo – judantis, besikeičiantis).

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Akmuo simbolizuoja stabilumą. Žvelgdami į pasaulio istoriją, matome, jog iki šiol aiškiai tebekalba praeitis tų tautų, kurios savo pėdsakus paliko akmenyje (senovės graikų, majų, egiptiečių ir kt. istorija, ko gero, tiek nepapasakotų, jei nebūtų išlikusių akmeninių paminklų).

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Mūsų tautos senovės istorija, dėl gamtinių sąlygų negalėjusi būti įrašyta į akmenį, liko sudeginta, sutrypta… „Akmuo visur toks pats, – sako A. Kurtinaitis, – jo vertė, kitose kultūrose išlikusi akmeninėse šventyklose, bent jų kolonose, mūsų kultūroje pažįstama per išlikusius senovės šventovių altorių akmeninius stalus, aukurus.“

 

Neišsemiama akmens atmintis ir paslaptinga dvasia

 

Kiekvienas akmuo, įskaitant ir didžiulį kalną, ir, rodos, menkutį, lietuvišką lauko riedulį, turi savo dvasią ir atmintį. Beje, anot A. Kurtinaičio, atmintį turi visa kas. Akmens (beje, kiekvienas akmuo turi savitą spalvą, formą, net garsą), kaip ir vandens, atmintis ypatinga: ji siekia pačią pradžią, tad natūralu, jog su sodybos puošimu akmenimis žmogus savo dvasia nesąmoningai priartėja prie savo ištakų, jo mąstymas keičiasi, atsiremia į pirmaprades vertybes, stiprėja žmogaus ryšys su gamta, be to, apvaloma siela, kuri artėja prie Dievo.

 

„Senovėje žmogus save laikė Dievo dalimi, – sako etnokultūros specialistas, – mat viskas aplink buvo suvokiama kaip dievybės apraiška. Egzistuoja penki santykio su Dievu požiūrio laipsniai. Pirmasis, kai žmogus nežino, kad Dievas yra, antrasis – žmogus žino, kad Dievas yra, trečiasis – žmogus Dievą pažįsta kaip žmogų, ketvirtasis – Dievas žmogaus pažįstamas kaip aukštesnis už save, na, ir penktasis – žmogus suvokia, jog yra Dievo dalis. Deja, pastaruoju metu galima stebėti tik šio suvokimo degradaciją, nors pavienių aukštesnio suvokimo apraiškų ir esama…“

 

A. Kurtinaitis, kalbėdamas apie akmens dvasią (šiam etnokultūros specialistui nepatinka sąvoka „akmens energetika“ – tai ne lietuviška…), sako, jog kiekvieno akmens, kaip ir žmogaus, dvasia skirtinga: būna akmenų geros, ramios dvasios, bet būna ir piktos…

 

Itin atsargiai reikėtų savo sodyboje „įkurdinti“ akmenis, mat gali būti, jog su akmens atėjimu į namus gali ateiti ir nelaimė. „Pavyzdžiui, yra akmenų, prie kurių prisilietus gali ištikti ne tik nelaimė, bet ir mirtis, – įsitikinęs A. Kurtinaitis. – Tarkim, žmogus nežinodamas į sodybą atsigabens šventovės altoriaus akmenį, ant kurio buvo aukojama, ar bažnyčios stalo akmenį. Net prisilietus prie tokio akmens, gali ištikti nenumatyti dalykai.“

 

Etnokultūros specialistas, puošiant sodybą akmenimis, pirmiausiai pataria savęs paklausti: kam žmogui to reikia. Atsakymas kitą kartą gali būti intuityvus, žodžiais nenusakomas, tačiau plaukiantis iš vidinių paskatų, o ne iš kvailo beždžioniavimo ar mados šauksmo. Jeigu akmuo „susidraugauja“ su žmogumi, tuomet teikia ne tik grožį, bet ir dvasinę ramybę, iš amžių atėjusią pilnatvę.

 

Parengė: Laima Grigaitytė

 

Rekomenduojami video:


2500

Taip pat skaitykite