Dvasios, kurios gyvena mumyse

dvasios-mumyseYra žinoma daugybė istorijų apie vaiduoklius, gyvenančius vienoje ar kitoje vietoje.
 
Kartais tokios paklydusios sielos persekioja žmones ar net daro įtaką jų gyvenimui, t.y. duoda įvairius ženklus, padeda spręsti problemas ar, atvirkščiai, jas sukuria. Ypač įdomūs pasakojimai apie būtybes, gyvenančias tiesiog pačiuose žmonėse, rašo žurnalas „Mįslės ir faktai„.
 
Dvasios – sergėtojos
 
Jau senais laikais žmonės ėmė pastebėti savo pačių ar artimų žmonių staigius ir netikėtus elgsenos pasikeitimus, nepagrįstą baimę. Kartais jie netgi atlikdavo jiems nebūdingus poelgius, nors jokių psichinių sutrikimų nebūdavo. Įkyrios mintys ir staiga nušvitusios idėjos – daugelis apie tai yra girdėję ne iš nuogirdų.
 
Senovės graikai tikėjo, kad egzistuoja nematomos būtybės, kurios skirtos kiekvienam žmogui ir galinčios jame apsigyventi. Šios būtybės atliko savotiškų sargų funkciją. Neturėdamos fizinio kūno, jos aktyviai sąveikaudavo su šeimininko energetiniu-informaciniu lauku, sužinodavo jo mintis, pergyvenimus, baimes. Jos netgi galėdavo duoti šeimininkui naudingą patarimą, susijusį su vykstančiais ar būsimais įvykiais.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Sumerų-akadų mitologijoje kiekvienas mirtingasis be asmeninių dievų-sergėtojų dar turėdavo šedu – personifikuotą gyvenimišką jėgą, įkūnijančią jo individualybę. Į zoomorfizmą linkę Mesopotamijos skulptoriai ir dailininkai šedu vaizdavo kaip sparnuotus liūtus ar jaučius su vyrų veidais. Naujosios Asirijos imperijos klestėjimo metais tokios akmeninės skulptūros buvo statomos visoje Asirijoje, siekiant, kad šedu apsaugotu svarbius miesto objektus nuo anapusinių jėgų. Nemažai tokių statulų ir šiandien galima pamatyti įvairiuose pasaulio muziejuose.

 

Manitu ir loa

 

Kiekvienas Šiaurės Amerikos indėnų karys tam tikru savo gyvenimo periodu turėdavo dalyvauti ritualinėse apeigose, kurios leisdavo jame apsigyventi paslaptingai jėgai – manitu. Šios būtybės dėka žmogus užmegzdavo kontaktus su gamtos jėgomis ir įgydavo sugebėjimą valdyti gyvybinę energiją, kurios yra visose fizinio pasaulio sudedamosiose dalyse.

 

Įdomu tai, kad patys manitu buvo laikomi žmonėms duota energija, jie buvo geri ir blogi. Gerieji manitu buvo kviečiami ritualų metu, norint įgauti jėgos ir sulaukti palaikymo, o piktieji manitu stengdavosi apsigyventi žmonėse prieš jų valią ir egzistuoti jų dėka.

 

Afrikoje, o vėliau ir Haityje paplitusioje vudu religijoje taip pat žinoma daugybė loa – dvasių, galinčių apsigyventi žmonėse. Vudu žyniai atlieka ritualinius šokius, kurių metu susilieja su loa ir taip užmezga ryšį su aukštesniais pasauliais, gauna vyresniųjų dievų patarimų ir apsaugą nuo mirusių protėvių piktųjų dvasių įtakos. Už pagalbą loa gauna aukas – jiems aukojami įvairūs gyvūnai. Vudu išpažintojai mano, kad paaukotų gyvūnų kūniškasis apvalkalas dvasių nedomina – jos sugeria tik gyvybinę energiją.

 

Remiantis šiais pavyzdžiais galima padaryti išvadą: panašios būtybės egzistavo praktiškai visose senovės kultūrose. Jeigu daryti prielaidą, kad dvasios iš tiesų apsigyvena žmonėse, tai dauguma jų žmonėms daro blogą įtaką ir tik nedaugelis padeda savo šeimininkui. Ko gi šioms mitinėms būtybėms reikia iš paprastų žmonių?

 

Katės žaidimas su pele

 

XX amžiuje labai paplito sąvoka „energetinis vampyrizmas“, kai vienas individas nekontaktiniu būdu iš kito žmogaus sugeria emocijas ir nuotaiką, o kartais netgi sveikatą. Šiais progreso laikais žmonėms nuolat tenka tarpusavyje bendrauti įvairiose gyvenimo sferose.

 

Ypač dažnai tai vyksta dideliuose miestuose, o istorijų apie piktybiškus energijos vampyrus kiekvienais metais tik daugėja. O gal gali būti, kad šioms neigiamoms asmenybėms priskiriamus energijos vogimo iš kitų žmonių atvejus atlieka ne energijos vampyrai, o kažkas kita – nematoma ir anapusinio?

 

Dauguma į svetimą kūną įlindusių blogų būtybių savo egzistavimą pratęsia žmonių gyvybinės jėgos dėka. Manoma, kad ypač pažeidžiami yra labai jautraus ir silpno charakterio žmonės. Greičiausiai, tokiems nematomiems gyventojams įdomu žaisti su tokiomis asmenybėmis, kaip katei su pele.

 

Tai šioms būtybėms suteikia didžiulį malonumą, todėl jos labai susidomi šiuo procesu ir nuolat ieško naujų aukų. Šios būtybės, sukaupdamos energiją, tampa stipresnės, todėl įgyja galių įsiskverbti į psichiškai stipresnius, valingus žmones. O pradiniame etape šios būtybės užpuola silpnus žmones, vagia jų energiją ir taip treniruojasi, įgydamos patirties.

 

Gyveno kartą dailininkas…

 

Yra žinoma ir kita priežastis, dėl kurios žmonėse apsigyvena pašalinės būtybės – tai galimybė per žmogaus
kūną prisiliesti prie mūsų pasaulio.

 

Ypač neįprasta istorija nutiko XIX amžiuje gyvenusiam žinomam dailininkui Ričardui Dadui (Richard Dadd). Šis talentingas anglas buvo geraširdis žmogus. Dar savo meninės veiklos pradžioje jis sulaukė kritikų pritarimo ir laimėjo keletą prestižinių apdovanojimų bei tuo pačiu įgijo daugybę pasekėjų. Praėjus metams po to, kai nutapė savo garsiausią paveikslą „Miegančioji Titanija“, Ričardas leidosi į daug mėnesių trunkančią ekspediciją po Viduržemio jūros šalis, Kelionės Egipte metu dailininką ėmė lankyti keisti reginiai, kurie nedavė jam ramybės naktimis ir sukeldavo didelį susierzinimą bei nuovargį.

 

Vieną karštą gruodžio dieną plaukiant laivu Nilo upe, Dadas aplinkiniams visiškai netikėtai pareiškė, kad jame apsigyveno pats Ozyris, vienas iš vyriausių egiptiečių dievų, kuris paeiliui atlikdavo visų mirusiųjų teisėjo ir mirusiųjų pasaulio valdovo funkcijas. Pakeliui namo Ričardas kartas nuo karto nebekontroliuodavo savo veiksmų ir tapdavo agresyvus.

 

Kai 1843-ais metais dailininkas grįžo į gimtąją Angliją, jis buvo pripažintas psichiškai nesveiku ir perduotas artimiausių giminaičių priežiūrai. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Dadas nužudė savo tėvą, laikydamas jį blogio įsikūnijimu. Po šio nusikaltimo jis ištrūko iš namo, norėdamas nužudyti dar keletą žmonių, ir ėmė puldinėti praeivius. Žmonės, kurie tapo šių įvykių liudininkais, pažymėjo nepaprastą šio smulkaus sudėjimo žmogaus jėgą.

 

Likusį gyvenimą Dadas praleido psichiatrijos ligoninėje, kur toliau piešė paveikslus. Ir ligoninėje jį apimdavo pykčio priepuoliai. Pats dailininkas tvirtino, kad jo kūne apsigyvena kažkokios piktosios būtybės, kurios jį valdo.

 

Šioje vietoje tinka paminėti, kad jau minėtoje vudu religijoje yra panašus į Ozyrį personažas – Baronas Samedis, mirties ir kapų dvasių pradininkas. Būtent į jį kreipiasi žyniai, prašydami nuvyti iš kito pasaulio atkeliavusias pabaisas.

 

Tačiau grįžkime prie nelaimingojo dailininko. Ar iš tiesų jame apsigyveno senovės egiptiečių dievas? Viduržemio jūros pakrantės tautose buvo tikima lervomis – piktosiomis dvasiomis, kuriomis tapdavo netikėtai žuvę žmonės, nebūtinai blogi, tačiau nebuvę tinkamai palaidoti. Šis tikėjimas atkeliavo iki romėnų. Išvertus iš lotynų kalbos žodis „larvas“ reiškia „kaukę“, kas puikiai charakterizuoja šias būtybes. Lervos mito žmonių gyvybine energija, atnešdavo nelaimes ir išvarydavo juos iš proto. Jos apgaudinėjo savo aukas, prisistatydamos žymiai galingesnėmis būtybėmis – visagaliais dievais.

 

Nemokamas suris

 

Dabartiniu metu nepageidaujamų dvasių-gyventojų problema ėmė jaudinti Rytų Europos katalikų dvasininkus. 2012-ais metais Lenkijoje pradėtas leisti pirmasis pasaulyje šiai temai skirtas mėnesinis žurnalas „Egzorcysta“. Šventikai nuoširdžiai tikisi, kad žurnale išspausdinti patarimai padės žmonėms, kenčiantiems nuo svetimos įtakos.

 

Atsižvelgiant į tai, kas papasakota, negalima žmonėse apsigyvenančias būtybes vienareikšmiškai pavadinti blogomis ar geromis. Reikia atsižvelgti į kiekvienos šių būtybių elgsenos mažiausius niuansus. Tačiau atsargumas niekada nebuvo nereikalingas. Netgi tuo atveju, jei kažkas nematomas jums ims įkyriai duoti naudingus patarimus, reikia atsiminti, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

 

Inf. šaltinis: žurnalas „Mįslės ir faktai“

 

misles-faktai


wpDiscuz