Alvydas Aukštuolis. Požiūris kitu kampu: Rosvelo istorija

Alvydas Aukštuolis
 
Regis kažką naujo ar įdomaus parašyti apie ateivių kosminio laivo avariją netoli Rosvelo aviacijos bazės, jau būtų beveik neįmanoma, nes apie tai parašyta daug straipsnių ir knygų. Bet… yra ir visai kitas požiūris į šį incidentą. Tad aprašysiu vieną istoriją, kuri manau daugeliui skaitytojų bus mažai žinoma.
 
Istorijos įžanga prasideda nuo to, kai vokiečių aristokratas ir talentingas išradėjas Nikolas fon Papenas, nenorėdamas turėti jokių reikalų su nacistais, 1942 metais iš Rygos pabėgo į JAV. Vokiečiai įsiuto ir nusprendė, kad toks talentingas žmogus reikalingas jų žvalgybai, todėl reikia bėglį sučiupti ir susigrąžinti.

Bėglio susigrąžinti nepavyko, nes amerikiečiai stropiai jį paslėpė nuo akylų akių ir ilgų rankų. Mat jo ieškojo ne tik vokiečių, bet ir Italijos bei Ispanijos slaptosios tarnybos. Tam buvo rimta priežastis – Papenas sugebėdavo atskirti bet kokį fotografijos falsifikatą.

Kai 1947 metais liepos mėnesį jis užpatentavo unikalų paviršinių struktūrų transfokcijos metodą, jam kaip KJL biuro konsultantui buvo leista apžiūrėti nežemiškos kilmės skraidymo aparatų nuolaužas. Papenas savo laiške, kurį leido atplėšti tik praėjus 20 metų po jo mirties, rašė apie nežemiškų technologijų įtaką mūsų priešakinėms technologijoms. Po 20 metų atplėšus laišką, nacionalinio saugumo agentūros atstovai originalą pasiėmė, teigdami, kad laiške esanti informacija yra valstybinė paslaptis ir negali būti viešinama. Išliko tik trumpi laiško fragmentai.

Iš to laiško fragmentų aiškėja, kad nukritimo incidentas Papeno buvo aprašytas visiškai kitaip, nei tada skelbė visi straipsniai. Kai į nukritimo vietą jis ir jo palydos karininkai vyko su automobiliu – foto laboratorija, kuri buvo įrengta pagal Papeno reikalavimus, jie svarstė kokius gi stebuklus teks pamatyti. Tačiau stebuklą jie pamatė dar neatvykus į vietą.

Tiesiai prieš juos iš pilko audros debesies iškrito kažkas panašaus į didžiulį kamuolį ar puodą su raudonos, oranžinės ir mėlynos spalvos ataugomis panašiomis į rankų pirštus. Objektas pakibo visai prie pat žemės. Nežinia iš kur virš jo pasirodė naikintuvai ir bandė jį apsupti. Tačiau nesuprantamu būdų „puodas“ atsidūrė virš naikintuvų ir naikintuvus nudažė ataugų spalvomis. Kai naikintuvai atgavo savo spalvą, jie nuskrido kažkur į pietus, o „puodas“ nusileido prie pat žemės ir pradėjo siurbti visus daiktus į save.

Vieno daikto, matyt sąmoningai, jis neėmė ir numetė tiesiai ant automobilio stogo. Automobilio stoge atsirado skylė, o mes pamatėme, kad tai surūdijusi detalė, naudojama tiltų ir didelio aukščio pastatų tvirtinimui. Aš pagalvojau, – rašė Papenas – o karininkai man pritarė, kad tai ateivių evakuatorius ir įvykio vietoje mes mažai ką be pamatysime.

Fon Popenas, net po daugelio metų tvirtai tikėjo, kad Rosvelo plynaukštėje – nukritimo vietoje – žmonijai buvo parodytos ateivių technologijos, kurios jiems (ateiviams) jau buvo beviltiškai pasenusios, o mums (žmonijai) – intelektiniu požiūriu – labai naudingos. Jis taip manė, nes ateivių aparatas, kuris kosmoso platybėse nardė tarsi žuvis vandenyje, negalėjo sudužti nuo paprasčiausio žaibo išlydžio, nuo kurio net mes (žmonės) mokame apsisaugoti žaibolaidžiu.

Fon Papenas pažymi, kad katastrofos vietoje jam teko dirbti taip, kaip niekad dar nebuvo tekę dirbti. Jis padarė virš 600 nuotraukų. Iš pradžių jis fotografuojamame lauke ir nepastebėjo jokių disko pažeidimų. Sunkiausia buvo dirbti disko viduje. Kabinoje, kuri buvo maždaug 12 – 14 pėdų skersmens, jam teko fotografuoti kiekvieną centimetrą, kiekvieną svirtį ir mygtuką.

Jei netyčia prie kažko prisiliesdavo, akyse atsirasdavo įvairių spalvų schema. Disko variklis buvo ne didesnis už stambų obuolį, iš visų pusių prie jo buvo prijungti degtukų dėžutės dydžio blokeliai. Įrenginys buvo labai pavojingas.

Net trumpai prie jo pabuvus, daugelis komandos narių patyrė pilną arba dalinį paralyžių, kurio kai kuriems nepavyko atsikratyti. Fon Papenas nenukentėjo, tačiau būdamas jau garbaus amžiaus, jis manė, kad baisi jo onkologinė liga – tai 1947 metų fotografavimo pasekmė. Kalbant apie ateivių lavonus, jis buvo tikras, kad tai negyvi robotai – lėlės, nes prisilietus prie kai kurių prietaisų, jų rankų nagai parausdavo, o akys sužvilgėdavo.

Žymiam britų ufologui Deividui Oldsmanui visgi pavyko gauti Nikolo fon Papeno laiško kopiją, pagal kurią jis dabar rašo knygą, kad visiems atskleistų, jog žinomas Rosvelo incidentas buvo aprašytas slepiant tikruosius faktus. Reikia tikėtis, kad knyga kada nors bus išversta ir į lietuvių kalbą. Ir mums bus aiškiau, kuria Rosvelo incidento versija verta tikėti, kaip kad ir jūs, mieli mano skaitytojai, turėsite nuspręsti ar tikėti mano aprašytu įvykio „kitu kampu“.

Alvydas Aukštuolis, brontis15.wix.com