Gintaras Mikšiūnas. Ar žmogus tikrai tik dvikojis primatas ir nieko daugiau?

zmogus-energijaGintaras Mikšiūnas

 

Visos problemos, kodėl nesusišneka tradicinė ir netradicinė medicina susiję su esminėmis sąvokomis. Viena tokių sąvokų yra „Žmogus“. Dažnai diskusijose viešoje erdvėje šis klausimas apeinamas, lyg būtų viskas savaime suprantama. Ar iš tikrųjų tai yra vienodai suprantama abiejų pusių atstovams?

 

Neatsakius į šį svarbų klausimą, kas yra žmogus ir kas yra gyvybė, tolesnės vaisingos diskusijos neįmanomos. Jeigu remsinės viešais šaltiniais, tai žmogaus apibrėžimas yra visose enciklopedijose, vadovėliuose ir žodynuose beveik toks pat: „Žmogus (lot. Homo sapiens) – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei. Visų žmonių populiacija dar vadinama žmonija“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7, Vilnius, 2005, p. 635). Toks apibrėžimas esąs mokslinis, išplaukiantis iš Č. Darvino „Rūšių teorijos“. Apie dievišką žmogaus kilmę, čia nėra nė menkiausios užuominos. Bet to keista ir tai, jog mokslas remiasi prielaida, kuri moksliškai nėra iki galo pagrįsta. Tuo tarpu Vakarų sekuliari visuomenė priverstinai spraudžiama būtent į tokio apibrėžimo rėmus. Kodėl? Susimąstykime apie tai.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Toks sąvokos „žmogus“ išaiškinimas per siauras. Iš esmės dėl požiūrio į žmogų vyksta esminiai nesutarimai tarp gydūnų ir gydytojų, netradicinės ir tradicinės medicinos atstovų. Tokio požiūrio į žmogų mus mokė mokslinio komunizmo katedrose. Dabar – laikai pasikeitė, bet požiūris, deja, neišnyko. Pabersiu druskos ir į praktikuojančių katalikų daržą: Kaip galima eiti į bažnyčia, kalbėti „Tikėjimo išpažinimą“, kuriame parašyta „Tikiu į Dievą, Visagalį, Dangaus ir Žemės, regimosios ir neregimosios Visatos Kūrėją….“, o tuo pačiu metu į žmogų žiūrėti kaip į kalbantį primatą?

 

Ezoterikų tarpe tokių dviprasmybių nekyla. Alternatyvioje medicinoje žmogaus sąvoka daug platesnė. Mes, alternatyvininkai, kalbame apie gyvybę, neišskirdami individo nuo jo visumos. Pagal šį požiūrį, viskas yra gyva. O žmogus šiame kontekste vadintinas kaip dvasinis/biologinis procesas, arba kelias, kuriame fizinis apvalkalas yra tik viena iš sielos raidos stadijų. Jo būklė priklauso nuo konkrečios sielos pasirinkto kelio esamos aplinkos kontekste. Liga vadinama pagalba žmogui, jei kelias nėra tiesus, vadinasi žmogus klaidžioja, neranda pusiausvyros. Rytų tradicijoje tai vadinama karma. Žmogaus gyvenimo kelio tiesumą, gebėjimą gyventi harmonijoje ir neharmonijoje pirmiausia atspindi jo stuburo būklė, o kaip pasekmė – ir visos kitos vidaus organų problemos.

 

Pagal kitokį, ezoterinį požiūrį, žmogus turi ne vieną kūną. Visų jų fizika ir chemija skiriasi. Žmogaus kūnai, tame tarpe ir fizinis apvalkalas yra ir banga (tendencija), ir konkretus lokalus objektas, esantis mums suvokiamoje laiko ir erdvės vientisybėje. Subtilieji žmogaus kūnai nuo fizinio apvalkalo skiriasi tuo, jog pirmieji yra labiau kvantinės prigimties, jie neturi mums įprastų laiko ir erdvės parametrų, todėl suvokiami subjektyviai, intuityviai, per individualius ir/ar bendrus, atskirų dvasinių tradicijų naudojamus simbolius-modelius, tokius kaip aura, čakros, gyvybinės medis, energijos, kanalai ir t.t. Todėl – plika akimi ir prietaisiais nematomi.

 

Geriausias subtiliųjų kūnų diagnostikos prietaisas – tam darbui pasiruošęs žmogus ir kito tokio kol kas žmonija neišrado. Pagal alternatyvų požiūrį, žmogaus fizinė sveikata priklauso nuo dvasinio sąmoningumo. Žmogus gydomas pirmiausia atkreipiant jo dėmesį į dvasinius procesus, kurie stebimi subtiliuosiuose kūnuose bei sąlygoja gyvybinės energijos išteklių racionalų panaudojimą reikalingiems biologiniams procesams užtikrinti.

 

Remiantis alternetyviu požiūriu, dvasinis gydovas negydo fizinio kūno, kaip tai daro tradicinė medicina! Tai svarbu! Tai, be kita ko, draudžia ir įstatymai. Tam, kad galėtume prisiliesti prie žmogaus fizinio kūno, reikalingas išsilavinimas ir licencijos. Tačiau paradoksas tame, jog kiek besistengtų valstybinė sistema reglamentuoti alternetyvininkų veiklą, jų visuomet buvo yra ir bus. Šią gildiją visais laikais buvo siekiama demonizuoti ir net fiziškai naikinti.

 

Pamėginkime suprasti kodėl? Ir tai, kad šie keisti žmonės vis dar šalia, kad jie populiarūs, nereikia kaltinti visuomenės, esą daugelio piliečių išsilavinimas virduramžiškai menkas. Dabar žmonės tikrai išsilavinę, jie puikiai moka skirti, kas jų gyvenimo kokybei duoda naudą, o kas žalą. Tai gali reikšti tik vieną – žmonės visada ieško alternatyvių atsakymų į savo sveikatos ir būties klausimus. Vadinasi jie neranda šių atsakymų valstybinėje sistemoje bei tradiciniame moksle? Bet tai nereiškia, jog tradicinė medicina bloga, kad ji užsiima tik verslu ir nepadeda žmogui. Jos tiesiog užduotys kitos. To kartais tinkamai neįvertina ir valstybė, ir medikai, ir patys žmonės.

 

Alternatyvi medicina turi kitas užduotis. Jas ką tik įvardinome. Tęsiant galima pasakyti, jog gydūnai gydo ne fizinį kūną, o, būdami besąlyginės meilės kanalais, prisiliečia prie subtiliųjų kūnų ir juos, pacientui sutikus, vertina bei keičia. To daryti niekas nedraudžia. Nes valstybė ir klasikinė medicina to įrodyti remiantis įprastu mums moksliniu metodu negali. Vadinasi – nepripažįsta. Žmonės yra įtikinti, jog tai – nerealu. Todėl mes gydome tai, ko iš esmės sekuliarios valstybės požiūriu neegzistuoja, bet žinome, jog tai realu. Ir tai nepriekaištingai veikia.

 

Netradicininkai remiasi ne vien jusliniais pojūčiais. Jų darbas – meilė, kuri Šventame rašte pavadinta AGAPEJA. Tai besąlyginė meilė kitokiems nei aš – didžiulė Dievo dovana duota mums visiems. Tai nekainuoja, tai visiems prieinama.

 

Mūsų požiūriu, meilė nėra paslauga ar produktas. Meilės neįmanoma licencijuoti. Todėl gydovas arba gydūnas tradicine prasme nėra verslininkas. Jis negali projektuoti savo ekonominių rodiklių. Jį galima būtų prilyginti misionieriui arba vienuoliui, kuris savo gyvenimą pašventė dvasinės savasties paieškoms ir tarnystei. Taip yra todėl, kad gydovo ir paciento ryšys yra dvsinis. Ir šioje poroje aktyvioji pusė yra pacientas. Gydovas padeda žmogui išsitiesinti likimą, kai pacientas būna tam pasiruošęs. Jo tikslas – susiskaidžiusį į gabalus žmogų paversti vientisu AŠ, kuris žino savo kelią ir tikslą. Ir tai yra ilgas procesas, turintis savo specifinius dėsnius, kuriuos reikia žinoti tiek gydovui, tiek pacientui.

 

Mano įsitikinimu dažnai daroma lemtinga klaida vertinant alternatyvių gydovų darbą ir tradicinę mediciną kaip panašaus pobūdžio komercines paslaugas, kurios tarpusavyje kažkaip konkuruoja. Iš tikrųjų jokios konkurencijos negali būti.

 

Kiekvienas atlieka savo funkciją. Iš tikrųjų visuomenei reikia ir vienų, ir kitų. Tik būtina atrasti bendrą kalbą, nežeminant ir neneigiant vieni kitų vertybinių pamatų ir įsitikinimų.

 

Tuo tarpu tenka apgailestauti, jog sekuliarios, rinkos ekonomika grįstos valstybės požiūriu, kokia save laiko ir Lietuva, tradicinė medicina yra paversta vartojimo paslauga. Ji turi kainą. Ir dabar tektų užduoti retorinį klausimą: ar tame produkte rasime meilę? Profesionalumas, geros žinios, moderni technika – tai dar nėra meilė. Biurokratinėse procedūrose jos taip pat nerasime. Jei taip būtų, gal būt mes iš tikrųjų būtume sveikesni? Deja, meilė masiniu reiškiniu medikų ir farmacininkų tarpe dar nėra tapusi. Tai priklauso tik nuo specialisto dvasinio išprusimo.

 

Ieškant gydūno ir gydytojo darbo sinergijos, pirmiausia būtina abiems pusėms išeiti iš užburto rato ir suvienodinti požiūrį į žmogų. Pirminiai žingsniai gali būti tokie:

 

• Meilė ir pagalba žmogui galėtų būti tos sąvokos, kurias abi pusės supranta vienodai. Tai – geriausias ir tobuliausias vaistas. Tai jausmas, kurį sąmoningai išgyvenant, gyvybės procesams galime daryti esminį poveikį. Meilėje atsistato visi gyvybiniai procesai pagal Dievo ir Gamtos tvarką. Kitaip tariant, meilė neatsiejama nuo vienio jausmo su viskuo kas gyva ir negyva, harmonijos, bendrumo jausmo. Tuo tarpu liga šiuo požiūriu traktuotina kaip prievartinis, skausmingas harmonijos atstatymas, jei žmogus užsispyrusiai nededa pastangų keistis.

 

• Jeigu gydytojui subtilioji žmogaus pusė yra nesuvokiama, o įsitikinimai neleidžia ta kryptimi žiūrėti, vardan pagalbos žmogui, jis neturėtų viso to užsispysuriai neigti, o į talką pasikvieti specialistus – konsultantus. Alternatyvininkų požiūriu, neišsprendžiamų sveikatos problemų nėra. Jie gali įžvelgti gilesnes priežastis.

 

• Žmogui pirmiausia reiktų padėti rasti atsakymą į jo dvasinius klausimus. Kitais atvejais reiktų padėti juos susofmuluoti. Pirminė pagalba turėtų būti sietina su vidinės ramybės pojūčio sugrąžinimu. Tai galima pasiekti atstatant subtiliųjų kūnų būklę. Jei būtina medicininė intervencija į fizinį kūną, toliau jo gydymą galėtų perimti tradicinė medicina.

 

• Diagnostika galėtų būti daroma kartu. Ji būtų ir tikslesnė, ir aiškesnė tiek dvasinių, tiek fiziologinių priežasčių bei pasekmių kontekste. Norint sužinoti realią žmogaus būklę, naudotinos įvairios priemonės. Šalia moderniosios diagnostikos galėtų būti naudojama aiškiaregystė, aiškiagirdystė, aiškiauoslystė, aikiajuslystė ir t.t. bet yra ir paprastesnių, kurios prieinamos visiems, pavyzdžiui, radiostezija, biolokacija. Lietuvoje tai kol kas pamirštas tradicinis amatas.

 

Žiūrint į netolimą ateitį tradiciniai medikai ir alternatyvininkai turėtų dirbti po vienu stogu. Jie galėtų vieni iš kitų mokytis. Gal būt ne visi žmonės gali pasigirti talentu bei Dievo dovana jausti subtilias energijas. Bet visko galima išmokti. Svarbu yra keistis informacija, kad pagalba žmogui būtų kuo efektyvesnė.

 

Perspektyvoje dvasinis gydymas, kaip ir visuomenės sveikatinimas turėtų tapti viena prestiziškiausių ir reikalingiausių profesijų. Valstybei reiktų galvoti ne apie raganų medžioklę, siekiant demaskuoti vadinamuosius šarlatanus (tokie veiksmai pasmerkti žlugti), bet padėti gydovams kažkaip formalizuoti savo kompetencijas ir gebėjimus, nes dauguma jų yra vyresnio amžiaus žmonės, turintys neįkainojamą patirtį, atėję į mediciną iš kitų profesijų.

 

Žinios, kaip padėti sutvarkyti savo dvasinę ir fizinę būklę be intervencinių priemonių, turi būti pasiekiamos plačiai visuomenei. Žmonės turi būti mokomi, kaip atpažinti būsenas, kurios, dažnai jas išgyvenant, gali sukelti ligas ir kaip su jomis susitvarkyti. Žmonės nuo ugdymo įstaigos suolo turi būti šviečiami kaip išsaugoti savo gyvybinės energijos išteklius ir juos racionaliai panaudoti, kaip atsispirti energijos nusiurbimams bei „neišsitaškyti“, kaip greitai atsistatyti, atgauti dvasinę pusiausvyrą bei gerą savijautą natūraliomis priemonėmis. Mes turime gilias tradicijas ir jas privalome perduoti būsimoms kartoms! Tačiau einant skirtingais keliais progresas sunkiai įmanomas.

 

Gintaras Mikšiūnas, kvantinemagija.lt


wpDiscuz