Gyvename daugiamatėje erdvėje patys to nesuvokdami

zmogus-erdveĮprastinius kasdieninius dalykus dažniausiai priimame kaip savaime suprantamus, nors būtent jie slepia daugiausiai paslapčių. Kai kalbame apie erdvę, netgi buitinėje plotmėje nesunkiai pastebime, jog jos samprata atsimuša į mūsų suvokimo ribas, už kurių vis tiek kažkas yra, rašo savaitinis žurnalas mususavaite.lt.

 

Tam „kažkam“ įvardyti neretai pasitelkiame matavimus – kad turėtume atskaitos taškus, prieinamus žmogiškajam protui (matavimo sąvokai išreikšti vartojame ir tarptautinį terminą – dimensija. Dimensija, kaip skelbia apibrėžimas, – erdvės matmenų skaičius matematikoje ir fizikoje; taip pat matavimo vienetas – kaip matavimo vieneto sinonimas).

 

Taigi apie erdvę ir jos matavimus (dimensijas) kalbamės su Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistu gydytoju kardiologu Vitu VYŠNIAUSKU, žmogumi, kuris domisi ne vien medicina, visų laikų mokslu, bet ir dvasiniais, penkiais pojūčiais neapčiuopiamais dalykais.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Beribė erdvė ir jos baimės

 

Erdvė, Pasak V. Vyšniausko, suvokiama dviem aspektais: 1) fizikinė, 2) filosofinė, psichologinė erdvė. Erdvė – beribė, tąsi, ji gali būti kaip tam tikra materijos forma, bet gali būti ir dvasinė. Erdvė žadina vaizduotę, nėra tuščia, pripildyta, plinta, nepaliaujamai juda, verčianti analizuoti, gilintis, suprasti ir pagarbią baimę kelianti.

 

„Net tarptautiniame ligų ir sindromų klasifikacijoje, – sako gydytojas, – išskiriami 4 psichikos ir elgsenos sutrikimo sindromai, susiję su erdvės baime: 1) agarofobija ( atviros erdvės baimė), 2) astrofobija (dangaus erdvės baimė, pasireiškianti giedrą naktį žvelgiant į beribę dangaus begalybę ir jaučiant apimančią baimę), 3) klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), 4) kenofobija (apsuptos erdvės (ribotumo) baimė)“.

 

Kas vyksta erdvėje: nuo mažos struktūrinės fizikinės dalelės iki… dieviškosios

 

Erdvė – judanti, netuščia, besiplečianti, nuolat kintanti. Bet joje viskas kinta. Pavyzdžiui, maža struktūrinė fizikinė dalelė gali pakeisti savo kokybę neatpažįstamai, gali tapti net savo pačios priešingybe.

 

Štai patalpinus ją judėti į magnetinius laukus, priklausomai nuo judėjimo greičio amplitudės ir judesio dažnio, ta dalelė kis ir būtent dėl to turėsime skirtingus fizikinius reiškinius: prie tam tikro dažnio ji taps radioaktyvi (žudanti, naikinanti gyvybę), kito dažnio dėka ji gali būti naudinga. Alfa, beta, gama spinduliai, rentgenas – gali būti naudinga.

 

Vadinasi, tuos pačius dalykus galima naudoti ir gėriui, ir blogiui. Dar didesnis tos dalelės judėjimas – ir radijo dažnio dalelę galima gauti, dar judinant ji įgaus ultragarso pavidalą (šikšnosparniai jį jaučia), kurį galima pritaikyti ir medicinai, ir karui (objektų sekimui). Dar įsukę ją, galime gauti garsą, toliau ta dalelė gali tapti šviesa – fotonu. Taigi ta pati dalelė – skirtingi fizikiniai reiškiniai.

 

Tokiu būdu dalelių greitintuve – Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) dalelių fizikos laboratorijoje (didžiausioje pasaulyje), esančioje prie Ženevos, didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve net dieviškoji dalelė, iš kurios sukurta visa Visata, buvo išgauta – pernai už tai ir Nobelio premija buvo skirta (toliau eiti keičiant dažnius pabijota: gali būti skurta antimaterija, juodoji skylė, kuri viską pasiglemžtų). Taigi iš tų pačių dalykų, keičiant dažnį, greitį, galima gauti visiškai skirtingus.

 

Šiek tiek apie psichologinę erdvę

 

Erdvės apibrėžimas labai priklauso nuo jos klasifikacijos. Erdvė gali būti ir fizikinė, teisinė, astronominė, geografinė, psichologinė…

 

Stabtelkime prie psichologinės erdvės. Štai gimsta žmogus. Jis nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų labai priklauso nuo aplinkos: labai svarbu, ar jis gimė turtingoje šalyje, ar ne, svarbu, kokioje šeimoje gimė, kokia jo gyvenamoji aplinka (dažnai tik nuo aplinkos (erdvės) priklauso, ar gimęs kūdikis taps mokslininku, menininku ar… budeliu).

 

Žinoma, žmogaus vystymosi, jo pasirinkimų, savirealizacijos vien aplinkos įtaka vertinti negalima, daug kas, anot V. Vyšniausko, priklauso ir nuo to, ar pats žmogus į gyvenimą eina, ar jį iki 50 metų stumia tėvai (pakeitus sąlygas, tokie žmonės taps niekuo). „Tie, kurie perėjo viską, viską ir atlaikys, iškils dar daugiau, – įsitikinęs gydytojas. – Žymūs žmonės akcentuoja, jog atsirado reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir įgavo vystymosi pagreitį.“ Taigi psichologinė erdvė žmogui visais atvejais – neišvengiama saviraiškos arena.

 

Gyvename erdvėje, turinčioje n matavimų!

 

O štai matematine prasme erdvę galime apriboti. Tam naudojama trimatė sistema – Dekarto koordinačių sistema, nurodanti taško poziciją dvimatėje plokštumoje (x,y) ar trimatėje erdvėje (x,y,z) statmenų ašių atžvilgiu (ši sistema, kaip teigia apibrėžimai, nusako taško padėtį dvimatėje erdvėje, remdamasi šio taško atstumu nuo dviejų tarpusavyje statmenų tiesių.

 

Į kairę ir žemyn nuo koordinačių pradžios atstumai žymimi neigiamais skaičiais. Stačiakampės koordinačių sistemos pradžios taškas žymimas 0. Tiese Ox vadinama abscisių ašimi (x ašimi), tiesė Oy vadinama ordinačių ašimi (y ašimi). Taigi dvimatė erdvė, kurią apibrėžia x ir y ašys, pasak V. Vyšniausko, – paveikslas, kuris yra statiškas. O štai z ašį galima kaitalioti, iš erdvės gaunant n matavimų.

 

Trimatė erdvė su z ašimi primena obuolio pjaustymą, kur z tarnauja kaip peilis į n pjūvių obuolį pjaustant obuolį, tokiu būdu randant vidines struktūras, kurias paskui galima sujungti į visumą, atliekant n matavimų. X, y – statiškas, z – įmanoma sukinėti. Taip gaunami skirtingi matmenys. Taigi per tris matavimus gausime pažinią erdvę su n matavimų.

 

Kai „pjaustome“… laiku

 

Kaip tai vyksta dvasinėje plotmėje? Kas yra žmogus evoliucijos eigoje? Per istoriją ir „pjaukime“.

 

Jėzus Kristus: dvasingumas – žmogaus ryšys su Dievu ir sąžinės pasireiškimas. Apaštalas Paulius: …tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas.

 

Antikos filosofijoje žmogus – mikrokosmosas. Kūnas ir siela. Platonas: siela – idėjos pasireiškimas. Aristotelis: siela – tam tikra žmogaus forma.

 

Viduramžiai: sielos ir kūno dualizmas – kaip atskiros formos. Šv. Augustinas: kūnas – sielos kalėjimas. Tomas Akvinietis: ne kūnas kaltas, kad nusidedame, o valios neturėjimas verčia nusidėti.

 

Naujųjų laikų filosofai (Lokas, Dekartas) iškelia žmogaus protą.

 

XX a. (XXI a. pr.) Marksas, Fromas žmogų apibūdina kaip socialinę būtybę.

 

Nyčė: žmogus – valios ir aistrų veikiama būtybė.

 

Huserlis: žmogus – būtybė, sąmoningai pažįstanti pasaulį.

 

Haidegeris: žmogus – būtybė, apmąstanti individualią egzistenciją baimės, mirties, rūpesčio akivaizdoje.

 

Vitgenšteinas: žmogus – būtybė, iškelianti prigimtinę kalbos svarbą.

 

Fuko, Derida: žmogus – būtybė, kuri maištauja, sukyla prieš nustatytas normas, jas laužo.

 

Froidas: žmogus – būtybė, valdoma ne tik sąmonės, bet ir pasąmonės.

 

Taigi visa tai (ir dar daugiau) įdėję į galingą kompiuterį gautume labai daug apie žmogų.

 

Erdvės supratimas, erdvės kitimas – laiko pasireiškimas, kitaip tariant, laikas „plius“. Taigi kai „pjaustome“ laiku, gauname dvasinį žmogaus pjūvį.

 

Erdvė išlaiko energiją

 

Erdvėje esanti energija yra materiali (pirminio jos šaltinio ieškojimas tiesiog nekorektiškas): potencinė (ji susijusi su statine padėtimi: trauka – stūmimas), kinetinė (judesio metu išsiskiria ir priverčia judėti).

 

Bet yra ir dvasinė energija: atstūmimas, trauka… Būtent šią energiją jautresni žmonės gali pajusti materialiojoje erdvėje. Kai sakoma „bloga vieta“ ar „gera aura apgaubta vieta“, tai ne šiaip pasakymai, mat sunkiai paaiškinamiems dėsniams veikiant kiekvieną vietą paženklina žmogaus veiksmai, ypač kraštutiniai tiek blogio, tiek gėrio atžvilgiu.

 

Štai kodėl tokiose vietose būnant, rodos, be priežasties keičiasi nuotaika (nuotaika – energijos svyravimas)…

 

Parengė: Laima Grigaitytė

 


wpDiscuz