Angelų terapija: kai žmogui padeda būtybės iš aukščiau

Neteisingos mintys, žodžiai ir darbai sugriauna harmoniją gyvenime. Iš to kyla fiziniai ir dvasiniai nesutarimai, ligos ir kitos bėdos. Tačiau nėra nė vienos žmogaus gyvenimo srities, kurios problemų negalėtų išspręsti visada mylintys ir padėti pasiruošę angelai. Taip teigia Eldaras Boguslavskis iš Ukrainos, buvęs stačiatikių šventikas, pozityvios psichoterapijos konsultantas, natūralių sveikatos atkūrimo priemonių specialistas, masažuotojas, rašytojas, keliautojas ir angelų terapijos specialistas, rašo portalas vlmedicina.lt.
 
Pirmiausia papasakokite, kaip tapote stačiatikių dvasininku.
 
Prasidėjus Atgimimui, Ukrainoje, Vynykuose, dirbau su vaikais. Įkūriau harmoningo vaikų ir paauglių lavinimo klubą „Lira“ (nuo ru. liubov „meilė“ ir radost „džiaugsmas“). Čia vaikai bėgiojo, užsiėmė kovos menais, ėjo į žygius, studijavo menus, mokėsi melstis, medituoti ir pan. Žodžiu, ieškojom dvasinės ir fizinės harmonijos.
 
Buvome sutarę, kad tai darysime nemokamai. Kad pragyvenčiau ir užtektų mėgstamai veiklai, aš dirbau sargu, kroviku, kiemsargiu, masažuotoju ir t. t. Viskas atrodė puiku. Man svarbiausia buvo tik duoti, duoti, duoti. Tuo metu dar nežinojau svarbiausių energijos keitimosi dėsnių: duodamas turi išmokti ir imti.Taigi, matyt, užsižaidžiau, nes po penkiolikos metų pajutau, kad ši veikla man neteikia džiaugsmo, jaučiuosi pavargęs.

Žmogus – tarsi sąmoningumo ir kentėjimų kokteilis. Kuo daugiau sąmoningumo, tuo mažiau kentėjimų! Nors jie, žinoma, taip pat padeda išgyti. Bet labai skausminga, kai valosi kūnas ir siela. Taigi nebenorėjau nieko. Man rekomendavo egzorcistą Odesoje. Jis man pranešė, esą Dievo valia, kad aš tapčiau šventiku.

Bet ir toks kelias jūsų netenkino?

Kai tapau dvasininku, mane išsiuntė į užkampį, į kurį autobusas važiuodavo kartą per savaitę. Iš pradžių mes su žmona, įpratę prie miesto patogumų, šilto vandens ir asfalto, jautėmės kaip tremtyje. Paskui supratau, kad jei situacijos pakeisti negaliu, reikia keisti požiūrį į ją. Mąsčiau taip: aš turiu daug laisvo laiko, gyvenu gamtoje, tad tai reikia išnaudoti savo vidiniam ir išoriniam augimui. Pradėjau aktyviai užsiimti joga, fengšui, studijavau landšafto dizainą. Taip buvo galima tarnauti iki gyvenimo pabaigos.

Bet po 15 m. pradėjau jausti, kad tai, ką darau, neatitinka mano dvasinių lūkesčių. Ta pati rutina, maldos ir ritualai. Blogiausia, kad nemačiau pokyčių žmonėse. O kaimo žmonės tikrai sunkiai gyvena, jiems žygdarbis ateiti sekmadienį į Mišias. Jie sunkiai dirba, valgo grubų maistą, šiurkščiai bendrauja ir daug geria.

Pradėjau juos mokyti, kad ir kūną reikia prižiūrėti. Man sako, kad neturi laiko. O aš jiems: „Netiesa. Laiko visada yra, klausimas tik, kaip jį panaudosi. Žiūrite televizorių – masažuokite delnus, čia yra visi kūno receptoriai, paskui – rankas, kojas. Vėliau atlikite paprastų pratimų“. Juk ar daržus ravi, ar maišą neša kaimo žmonės vis susikūprinę. Vieni raumenys pertempiami, o kiti – nedirba. Bet jie tokie jau yra: kuo daugiau judinsi, tuo geriau dirbs. Ir širdžiai bus lengviau. Rodau vienus pratimus, kitus. Jie sako: „Tėve, jūs kaip gimnastas“. Aš juos bandau įtikinti, kad nereikia daryti, kaip aš, svarbu ką nors naudinga savo kūnui nuveikti. O jie tą patį: „Mes laiko neturim“.

Ir ką tuomet darėte?

Tai pastūmėjo ieškoti tikrojo savęs. Kita vertus, ėmiau galvoti, kaip uždirbti pinigų ir šeimą išlaikyti. Nutiko taip, kad liga mane paguldė į lovą. Pakilo aukšta temperatūra, staiga nukrito daug svorio, jokie antibiotikai nepadėjo. Vieną vakarą maniau neišgyvensiąs, net su artimaisiais atsisveikinau. O paryčiais atėjo nušvitimas: „O kada tu būni pats savimi? Darai, ką reikia daryti, bet kada būni pats savimi? Koks tu esi tikras?“. Ir tada paprašiau Dievo padėti man tapti tikram ir gyventi jo tiesoje. Ryte būklė stabilizavosi ir aš supratau, kad toliau taip gyventi nebegaliu.

Kaip tik išgirdau apie Kailašo kalną Tibete. Jo viršukalnėje niekas nebuvo, bet tam tikrą kelią nueiti pasiseka. O jau tuomet gyvenimas iš esmės pasikeičia. Supratau, kad man to reikia. Pradėjau ruoštis. Kartu ruošėsi ir vertėja, tačiau trūko finansų. Kreipiausi į Dievą pagalbos. Aplinkybės dėliojosi taip, kad pavyko uždirbti, pasiskolinti ir mes išvykome.

Eldaras Boguslavskis. Asmeninio archyvo nuotr.

Tada jūsų gyvenime atsirado angelai?

Grįžus mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Pradėjau studijuoti Kijeve, Ukrainos holistinės pasaulėžiūros akademijoje. Jau antrame kurse man pasiūlė dėstyti, ką noriu. Mano vidinis balsas siūlė rinktis angelų terapiją. Apie tai buvau skaitęs ir domėjęsis. Tik niekam nepasakojau ir nemaniau, kad tai dėstyti galima. Taigi man suteikė progą mokytis.

Iš tiesų šios terapijos autorė yra amerikietė Doreen Virtue. Ji ir šį terminą patentavo. Bet mokytis JAV – per toli ir labai brangu. Pasirinkau Angliją, kurioje žmonės ne tik angelus myli (matote, ir pavadinimas koks!), bet ir fėjas, gnomus… Bet tam reikėjo lėšų. Angelų prašiau padėti, jei tai naudinga mano dvasiai…
Grįžęs į Ukrainą kursą apie angelus dėsčiau akademijoje, vedžiau meistriškumo pamokas, o vėliau pasipylė kvietimai. Nuo 2013 m. geografija labai išsiplėtė. Dar prieš mėnesį nežinojau, kad būsiu čia, Lietuvoje. Dabar esu laimingas, kad kažkam tai įdomu ir galiu pasidalinti.

Pasidalinkite, kas tie angelai.

Angelai yra tarpininkai tarp žemės ir dangaus. Jie žmogui labai reikalingi, nes turi tiesioginį ryšį su pirmapradžiu šaltiniu, nesvarbu, kaip mes jį pavadintume: Dievu, Visata, Šviesa ir pan. Nėra nė vienos srities, kurioje neveiktų angelai, nesvarbu, ką bepaimtume: darbą, santykius, seksualinį gyvenimą, verslą, vaikų auklėjimą, valgio virimą.

Yra dangaus ir žemės angelai. Pirmieji žmones myli besąlygiškai, jie laimingi, kai į juos kreipiamės pagalbos. Antrieji gina kiekvieną augalą, medį, gyvūną, kalną, šaltinį ir t. t. Jei gerbiame gamtą, angelai mums palankūs, yra laimingi. Pavyzdžiui, surengę pikniką, išvažiuodami susirenkame savo šiukšles. Arba: jei medį kertame tam, kad sušiltume, puiku. Bet jei tik kamiene išraižome savo vardą – nieko gera. Žemė viską jaučia, ji yra gyvas organizmas. Kuo ji atsako, kai daug negatyvo susikaupia? Cunamiais, žemės drebėjimais ir pan. Taigi su gamta turi būti harmonija. Džiugu, kad žmonės pradėjo į tai atsigręžti.

O jūs matote angelus?

Pasakyti, kad aš matau angelus, būtų tiesa. Bet pasakyti, kad jų nematau – taip pat tiesa. Supraskit, jie – ne žmonių įsivaizduojamos būtybės su sparnais. Tai jau yra šviesos sritis. Energijos srautai. Štai tokiu pavidalu aš juos jaučiu, o kartais ir matau. Bet pagrindinis kanalas, kuriuo aš juos priimu, yra žinios. Aš suprantu ir žinau.

Aš neatstovauju jokiai bažnytinei, religinei ar pan. organizacijai. Paprastai seminarus pradedu nuo to, kad siūlau žmonėms netikėti manimi, bet tikrinti. Ta informacija, kuria dalinuosi apie angelus, – tik tolesniam mąstymui ir ieškojimui. Ji jokiu būdu nėra galutinė. Viena žinau – tie, kurie iš arčiau susipažįsta su angelais, tikrai patiria teigiamų pokyčių savo gyvenime.

Minėjote, kad angelai veikia mūsų sveikatą. Kaip?

Jei teisingai mąstytume, jaustume ir gyventume, galėtume būti sveiki nuolat. Angelai pirmiausia suteikia galimybę permąstyti, kodėl žmogus gyvena ne taip. Juk yra tokia piramidė: pirmiausia pasaulėžiūra, kuri veikia įsitikinimus, o jie – gyvenimo vertybes. Bet šios veikia mintis, kurios atsiliepia jausmams ir emocijoms. Ir tik paskutinėje vietoje yra kūnas. Įprastinė medicina dirba su kūnu, paskutine grandimi. O visa kita? Su emocijomis ir jausmais dirba psichologija, įsitikinimų ir vertybių imasi religija. Kokia? Jų daug, bet angelai nesusiję nė su viena. Tiesiog jie padeda žmogui kitaip žiūrėti į pasaulį.

Gyvenime visada yra vietos džiaugsmui ir gerumui. Kai žmogus dalina gėrį, jis automatiškai sveiksta. Netinkamos mintys, žodžiai, darbai įgauna fizinį kūną. Žmogus pažeidžia savo energetinį lauką – kimba ligos, virusai. Taigi pirmiausia reikia dirbti su pasaulėžiūra. O angelai mus, gyvus kompiuterius, tarsi mechanikai harmonizuoja energetiniu lygiu.

Tai ir yra angelų terapija?

Yra žmogaus gydymo ir išgydymo procesai. Turi būti kūno, proto ir dvasios harmonija. Angelų terapijos tikslas – grąžinti ją žmogui. O kokiomis priemonėmis, sunku pasakyti, jų yra begalė. Angelų terapija – tai tik bendradarbiavimo su angelais pradžia.

Bet apskritai visos sritys turi derėti, jei nori poveikio. Aš tai vadinu kompleksiniais pietumis, kai į dvasinį vystymąsi, tobulėjimą būtinai įtraukiamas ir kūnas, kuris yra mūsų dvasios tvirtovė. Kompleksinis požiūris duoda tikrai labai aukštą naudingumo koeficientą.

Mano patarimas – darykite viską sąmoningai. Nebijokite kreiptis į angelus, jie tik bus laimingi, galėdami mums padėti. Tik mokėkite prašyti, nes mes užsakinėjame savo gyvenimą ir sveikatą. Kad nebūtų kaip tame anekdote: metro važiuoja žmogus, už jo stovi angelas. Žmogus galvoja: „Mano viršininkas – kvailys, kolegos – ožiai, žmona – kekšė“. Angelas užsirašinėja viską ir kraipo galvą: „Keisti norai, bet reikia vykdyti“.

Parengė: Ilona Petrovė