Andrianas Krutoguzenko. Ligos ir žmogaus charakteris

ligos-charakterisAndrianas Krutoguzenko

 

Dauguma senų, gerų gydytojų, iš savo praktikos patyrė, kad pacientų ligos eiga ir trukmė labai priklauso nuo pacientų charakterio bruožų.

 

Kuo „ugningesnis“ ir atviresnis žmogus, tuo greičiau jame išsikvepia liga, nors gana dažnai greičiau ir suserga. Kuo lėtesnio charakterio žmogus, tuo lėčiau jame įsigali liga, bet tuo pačiu ilgai užtrunka gijimo procesas.

 

Kadangi žmogus, priklausomai nuo situacijos, patirties turi įvairių charakterio bruožų, tai net atrodo pas ugningą žmogų, liga gali tapti chroniška vien dėl to, kad jis „ugningai“ išgyvena ne tik savo, bet ir kitų gyvenimiškas bėdas, o dar blogiau jai jas uždaro savyje. Tuomet dar ir kitų bėdos graužia žmogų iš vidaus.

 

Dažnai tokie žmonės linkę kitiems nurodinėti kaip reikia „teisingai“ gyventi, kokių klaidų nedaryti, o jei jų „paskaitų“ neklauso, tai pyksta ir ant tų žmonių ir ant savęs. Dievas visiems žmonėms davė laisvą valią mokytis tiek iš savo klaidų, tiek iš kitų klaidų, tiek iš „paskaitų“.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Kiekvienas žmogus laisvai renkasi kaip ir iš ko mokytis ir beje jam jo asmeninė patirtis yra svarbiausia, nes jis atėjo į šį pasaulį įgyti patirties. Išgirsti kitų pamokymus, patarimus, paskaitas yra būtina, bet būtina, su tuo, kitų žmonių žinojimu, žengti į savo patirtis, padarant mažiau klaidų ir patiriant mažiau klystkelių.

 

Prieš kelias dienas turėjau trumpą bendravimą su savo giminaite. Ji labai nesutiko dėl to, kad nuo charakterio priklauso daugybės ligų eiga ir pagaliau pačios ligos pasireiškimas. Mintis jos buvo tokia, kad tik Dievas duoda sveikatą. Daug, oi kaip daug žmonių linkę greičiau mirti nei pakeisti savo charakterį, savo požiūrį į gyvenimą ir dėl to kankinasi dėl įvairių ligų, nesėkmių ir pan. Pavyzdžiui alergijos, ypač pavasarinės, gali man parodyti, kad aš, kaip žmogus, kuris būsiu ateityje, esu agresyvus tos ateities aplinkai, žmonėms, noriu jiems nurodinėti, reikalauti, kad jie būtų būtent tokie, elgtusi būtent taip, kaip aš suprantu, kaip aš matau gyvenimą.

 

Ir kuo pavasarinė alergija stipresnė, tuo mano agresyvumo lygis didesnis. Pavasaris, tai gyvybės sprogimas, tai gyvybės „netvarka“, tai begalės galimybių tai gyvybei reikštis, tai ateitis. Jei aš, toje ateityje noriu tą netvarką kažkam pareguliuoti, kažkam sumažinti galimybes, kažkur kažkam neleisti reikštis, tai pas mane ateis alergija ir kuo agresyvesnis tai „netvarkai“ būsiu, kuo labiau savo „gėriu“ norėsiu įtakoti kitų žmonių veiksmus, įtakoti jų gyvenimus tiek agresija, tiek savo perdėta pagalba, perdėtu rūpesčiu, tuo stipresnę ir įvairesnę alergiją aš gausiu iš … Dievulio. Ir jokia čia malda, jokie vaistai čia nepadės, nes agresija aplinkai kyla iš manęs, o aplinka tokiu būdu įspėja apie mano „tobulumą“ ir apriboja mano veiksmus, kad aš tiek dabar, tiek ateityje nesužeisčiau kitų žmonių, nepakreipčiau jų gyvenimus ne jų norima linkme, o mano įsivaizduojama linkme.

 

Viskas atrodo paprasta. Tiesiog reikia reaguoti į aplinkos siunčiamas ligas ir kuo greičiau suvokti kame problema, keisti požiūrį, pakoreguoti charakterį, mokytis iš padarytų klaidų ir dauguma ligų savaime pasitrauks, arba net neprasidės. Daugiau meilės aplinkiniams, o ne nurodymų ir reikalavimų, ne pasmerkimų ir bausmių. Gyvenimas tai menas ir jo potepiai išlieka visiems laikams. Todėl net tėvų ar protėvių geri darbai, gražios idėjos, kaip ir bėdos, bei klaidos aidu ataidi jų palikuonims, kurie nesupranta už ką jiems taip gyvenimas, nes lyg ir geri patys buvo.

 

Jei patys geri buvote, tai aidu ataidės jūsų palikuonyse, nes dažnai kokią košę išvirė protėviai, tenka srėbti jų palikuonims ir tai dar vadinama karma. Va čia jau kitas galimų ligų šaltinis ir tai teks perleisti per save, per savo gyvenimą, kuo greičiau susivokti ir išgyventi keistas situacijas, kurias pateikia gyvenimas tau, nes tavo tėvai ar protėviai savo laiku tai netinkamai išgyveno, nesuvokė, jausmiškai paliko jums. Pykti ant protėvių čia beprasmiška, nes situacija gali tik pasunkėti ir jau sunkesnė perduota tavo palikuonims.

 

Niekas niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda, kaip beje joks kunigas bažnyčioje jokių nuodėmių neatleidžia. Padarytus negerus dalykus būtina suvokti savyje, atleisti sau ir kitam, pasimokyti iš to ir žengti toliau į gyvenimą. Bažnyčios „magija“ daug ką apgauna, suteikia galimybę toliau daryti nuodėmes, netgi tą pačią dieną būti agresyviam, keiktis, vėl pulti prie savo priklausomybių (apsivalgymas, alkoholis, rūkalai ir pan.). Beje informaciškai, nuodėmės, jausmiškai „paliktos“ bažnyčioje ne tik greitai „sugrįžta“ savo savininkams, bet dalinai nusėda ant visų toje bažnyčioje esančių ir jau jie turi „kramtyti“ dar ir svetimus likučius. Kas labiau domisi tuo, tai patarčiau pasidomėti agregorais, jų susidarymu, pasireiškimu tiek asmeniniame gyvenime, tiek tautų, valstybių gyvenime ir vystymęsi.

 

Yra dar ligų pasireiškimo būdai, per aplinkinių veiksnių pasireiškimus, kurie tiesiogiai nepriklauso nuo mūsų. Tie šaltiniai tai vis labiau teršiama aplinka, genetiškai modifikuoti produktai, be apdairos vaikams daromi skiepai, alinantys jų imunitetą, begalės suvartojamų vaistų, kurie labiau kenkia nei padeda, nežiūrėjimas ką dedi į burną ar ką tepi ant savęs, pagaliau kokiu rūbu dengi savo kūną. Jausminės ir kūniškos priklausomybės visdėlto daro didžiausią įtaką, o tai jau pačio žmogaus valioje ar jis nori jas pašalinti, ar jam toje „pelkėje“ tiesiog gerai. Su žmonėmis, kurie turi priklausomybių nepatariama dažnai ir ilgai bendrauti, o ypač susisieti jausmiškai. Jų užkratai sėkmingai, per pasąmonę gali pereiti ant jūsų ir valia čia dažnai paveda. Tiesiog per daug pavyzdžių mačiau savo gyvenime, kur žmonės dievagojosi kokie jie valingi ir stiprūs, kad juos neveikia kitų priklausomybės, bet gyvenimas 100% parodydavo, kad jie suklydo.

 

Ir kuo jausmiškiau žmogus susisiedavo ar draugyste, ar partneryste su kitu žmogumi, tuo greičiau jis perimdavo kito žmogaus priklausomybes, o po to net kai kurias ligas. Gyvenimas mus susieja labai stipriai ir tai vyksta pasamoniniame lygmenyje, kurį labai retas kas sugeba kontroliuoti. Todėl geriau nerizikuoti tam tikrais ryšiais, nepasiduoti tam tikroms pagundoms, ar kitų pripirštoms idėjoms. Daug kartų iš visų pusių pažiūrėti, remtis įvairių žmonių patarimais, ne tik savo, bet ir giminės patirtimi ( ten sėdi labai stiprios elgesio programos, kurios gali mus paveikti tam tikrose situacijose ir mes nesąmoningai pasielgsime taip, kaip net negalvojome).

 

Charakterio, požiūrio į besikeičiantį gyvenimą keitimas yra kiekvieno laisvos valios pasireiškimas. Aplink matau begales žmonių, kurie linkę geriau sirgti, negu keistis. Dalis jų tiki, kad juos pagydys gydytojas, vaistai, kiti tiki, kad pagydys Dievas ir pila jam savo nuodėmes ir kelia reikalavimus. Juokinga ir kvaila, bet taip gyvename. Kūrėjas mus sukūrė tokius, kad patys mokytumėmės būti kūrėjais ir visų pirma savęs.

 

Jei kas nori, kad juos toliau kas kurtų, gydytų, princai ar princesės ant baltų arklių atjotų ir visas palaimas suteiktų, kad kažkoks geras dėdė turtais apipiltų ir dėl to jiem nereikėtų keistis, nė pirščiuko pakrutinti, tai tas jau ligonis, o gal net jau miręs. Kiek tokių mirusių jums teko stebėti aplink save? Yra toks posakis – „palikite mirusius, laidoti savo mirusius“. Kartais tokius „mirusius“ pažadina labai stiprūs gyvenimiški sukrėtimai, susieti su didelėmis tragedijomis, tiek asmeniškomis, tiek aplinkinėmis. Dievas juos tokiu būdu kartais bando „pažadinti“ gyvenimui.

 

Laisva valia duota visiems iš prigimties. Ją kažkiek supančioja protėvių nuodėmės. Tačiau jau vien tai, ką gavome šiame gyvenime, galima labai daug padaryti su savimi, galima labai save pakeisti. Tai kažkiek gali stabdyti aplinkiniai ir ypač patys artimiausi žmonės, kurie dar nesuvokė tai, ką suvokėte jūs, kuriems gal būt patogu, o gal tiesiog įprasta gyvent po senovei ir kad niekas nesikeistų.

 

Gyvenimo menas sako, kad tuomet teks judėti bendru (tavo ir tavo aplinkinių) greičiu, apeinant kliūtis, vengiant konfliktų. Greitesniam judėjimui padeda išvažiuojamieji kursai į dvasines praktikas atliekančių sambūrius, tam tikras vietoves. Iš jų jau kitokie grįšite. Beje labai svarbu kas ir ką jums duos tuose sambūriuose, nes ir ten svarbu nepaklysti. Klystkeliais gali nuvesti ne tik kūno poreikiai, bet ir dvasiniai ieškojimai. Telydi Tave Meilė.

 

Andrianas Krutoguzenko, andrianas.lt


wpDiscuz